Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. V. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lemora“ ieškinį atsakovams A. V., S. V., N. V. ir D. O. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lemora“ 2016-10-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. V., S. V., N. V. ir D. O. V., prašydamas actio Pauliana pagrindu: 1) pripažinti negaliojančia 2016-07-27 dovanojimo sutartį, kuria A. V. padovanojo S. V. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją - grąžinti A. V. nuosavybės teises j nurodytą turtą; 2) pripažinti negaliojančia 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį dalyje, kurioje A. V. savo sutuoktinei perleido jam priklausančią dalį turto - žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją - grąžinti A. V. nuosavybės teises į nurodytą turtą; 3) pripažinti negaliojančia 2016-08-22 sutartinės hipotekos sutartį, kuria A. V. ir N. V. įkeitė hipotekos kreditorei D. O. V. žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini); 4) ieškovui UAB „Lemora“ priteisti iš atsakovų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas UAB „Lemora“ 2017-01-11 paduotu prašymu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti N. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, gyvenamą namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovo UAB „Lemora“ reikalavimų užtikrinimui. Prašymą grindžia tuo, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2016-10-13 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir, be kito turto, areštavo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), nutartyje nurodydamas, kad šis turtas priklauso atsakovei D. O. V.. Tačiau Trakų rajono apylinkės teismas 2016-12-16 nutartimi pasinaikino savo 2016-10-13 nutarties dalį, kuria buvo areštuotas minėtas turtas, motyvuojant tuo, kad šis turtas buvo areštuotas kaip D. O. V. turtas, nors šis turtas jai nepriklauso. Minėtas turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei N. V.. Šioje byloje pareikštu ieškinio antru reikalavimu yra prašoma pripažinti negaliojančia 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį Nr. 2-7740 toje dalyje, kurioje A. V. savo sutuoktinei N. V. perleido jam priklausančią dalį turto - žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją - grąžinti A. V. nuosavybės teises į nurodytą turtą. Todėl šioje byloje, siekiant užtikrinti ieškovo ieškinio antro reikalavimo įvykdymą, turi būti areštuotas turtas, kurį pagal 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį atsakovas A. V. perleido savo sutuoktinei - atsakovei N. V..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Iš bylos duomenų matyti, kad Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „Lemora“ ieškinį atsakovams A. V., S. V., N. V. ir D. O. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti negaliojančia 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį Nr. 2-7740 toje dalyje, kurioje A. V. savo sutuoktinei N. V. perleido jam priklausančią dalį turto - žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Panaikinus šį sandorį, ieškovas prašo taikyti restituciją ir grąžinti A. V. nuosavybės teises į nurodytą turtą. Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, areštuojant atsakovei N. V. priklausantį ginčo turtą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį, kuria A. V. ir N. V. pasidalino santuokoje įgytą turtą, tarp kurio - nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris restitucijos pagrindu grąžintas atsakovų A. V. ir N. V. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Sprendimu paliktos galioti ir laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos skundžiama Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartimi. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina, kad buvo paduotas apeliacinis skundas ir civilinė byla išsiųsta nagrinėti apeliacine tvarka, posėdis dar nėra paskirtas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra ta, jog, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.) Taigi teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi nustatyti, ar yra pagrindas jas taikyti. Pažymėtina, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Iš ieškovo UAB „Lemora“ ieškinio turinio matyti, kad ieškovas pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė buvo nustatinėjama nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju, jau minėta, kad civilinė byla yra išnagrinėta iš esmės ir Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinys patenkintas. Taigi darytina išvada, kad ieškovo ieškinys pagrįstai, jau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, buvo pripažintas tikėtinai pagrįstu (CPK 144 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; kt.).Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme reikalauja išaiškinti aplinkybę, ar, netaikius suinteresuoto asmens prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pakenkta būsimojo teismo sprendimo įvykdymo galimybei ar ne. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu įvertinti ne tik galimą grėsmės galimai ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymui kilimą, bet ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atitikimą ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo, protingumo principams. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-464/2015). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1296/2013). Kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybės užtikrinimo ir atsakovo teisių bei teisėtų interesų apsaugos. Akcentuotina, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta. Teismų praktika rodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, jog būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio (priešieškinio) ar pareiškimo pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Svarbu pažymėti ir tai, kad paprastai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016-08-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016; 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovo UAB „Lemora“ ieškinys yra pareikštas actio Pauliana pagrindu, o viena iš sąlygų taikyti šį institutą yra atsakovo nesąžiningumas. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra artimi giminaičiai, šeimos nariai, jų nesąžiningumas yra akivaizdus ir preziumuojamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė gali perleisti ginčo turtą, taip apsunkindama sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir daro išvadą, kad buvo pakankamas pagrindas taikyti areštą ieškinyje išvardintam atsakovei N. V. nuosavybės teise priklausančiam turtui, kadangi tokiu būdu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas padės išsaugoti turtą, kuris iš esmės yra ieškinio dalyku (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1 p. ir 3 p.). Apeliantės teigimu, turto areštas nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo jos - N. V. teises laisvai disponuoti turimu turtu, Bet apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai ir yra susijęs su tam tikrais apribojimais skolininkui. Be to apeliantė nepagrindė, kaip nepagrįstai yra suvaržomos jos teisės ir kokių veiksmų ji negali atlikti, todėl pripažintina, kad apeliantė neįrodė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamam tikslui (CPK 178 str.). Atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones visam turtui, o ne tik turtui, kuris buvo perleistas pagal 2016-09-21 turto pasidalijimo sutartį, kadangi ginčo dalyku iš esmės yra visas atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas. Teismui pripažinus negaliojančia turto pasidalijimo sutartį ir taikius restituciją natūra, turtas abiem sutuoktiniams - atsakovams A. V. ir N. V. vėl priklausytų bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl antstolis, vykdantis skolos išieškojimą iš skolininko A. V., vykdymo procese turėtų nustatyti jo turto dalį bendrame santuokiniame turte. Kadangi šiai dienai skolininko A. V. dalis santuokiniame turte nėra nustatyta, neaišku, kokia šio turto dalis jam priklausytų. Taigi pagrįstai areštuotas visas atsakovei priklausantis ginčo turtas. Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.