- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- e2-147-943/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01934-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- V. K.
- Pareiškėjas
- JSC „Alfa-Bank“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-5956-603/2016 pagal pareiškėjo JSC „Alfa-Bank“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su užsienio arbitražo teisme nagrinėjama byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas JSC „Alfa-Bank“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui V. K. dėl užsienio arbitražo teisme pareikštų reikalavimų.Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas V. K. garantijos sutartimi užtikrino tinkamą pareiškėjo JSC „Alfa-Bank“ ir atsakovo holdingo bendrovei priklausančios Rusijos Federacijoje įsikūrusios ribotos atsakomybės bendrovės „ARVI NPK“ (toliau – ir ARVI) prievolių pagal sudarytas kredito sutartis vykdymą. ARVI nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartis, pareiškėjas kreipėsi į Londono tarptautinį arbitražo teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo. Skolos priteisimo procesas užsienio arbitražo teisme gali užtrukti, o atsakovo turtinė padėtis šiuo laikotarpiu gali pablogėti, todėl yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsakovas jau yra ėmęsis aktyvių veiksmų mažinti savo turto apimtį bei vertę.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo V. K. priklausantį turtą ne mažesnei kaip 534 804 437,85 Rub ir 6 583 334,63 Eur sumai, leidžiant atsakovui gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA).Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė pakankamai ieškinį pagrindžiančių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ieškinys yra prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė, toks reikalavimas neužtikrintas jokiomis kitomis priemonėmis, taip pat nutarties priėmimo dieną teismui nebuvo žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, kokia to turto vertė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nevertino jokių pasekmių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik pareiškėjo interesų gynimui, tokiu būdu pažeisdamas lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Atsakovas kelerius metus negalės vykdyti jokių finansinių operacijų. Leidimas atsakovui disponuoti tik MMA pažeidžia ne tik atsakovo, bet ir jo šeimos interesus.Pareiškėjas neįrodė atsakovo nesąžiningumo. Vienintelė aplinkybė, kuria siekiama pagrįsti atsakovo nesąžiningumą, yra 2015 metais sudarytas sandoris, kurį pareiškėjas nepagrįstai ginčija Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2596-480/2016.Teismas neatliko jokio preliminaraus vertinimo, nes prima facie įvertinus ieškinio reikalavimus matyti, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Pareiškėjo reikalavimas jau yra tenkintas Rusijos teisme, todėl arbitražo teisme yra prašoma priteisti tą pačią sumą antrą kartą.ARVI įsipareigojimų vykdymas yra užtikrintas ARVI turto įkeitimu, todėl, visų pirma, pareiškėjas turi teisę ir pareigą patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto ir tik po to paaiškės ar pareiškėjas apskritai turi kokią nors reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu, o jei turi, tai kokio dydžio.Bylos medžiaga pripažintina nevieša asmeninio ir šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovas, pasirašydamas sutartį dėl garantijų suteikimo ir įsipareigojimo atlyginti nuostolius, prisiėmė ne subsidiarią, o solidarią atsakomybę, todėl atskirojo skundo argumentai, kad išieškojimas pirmiausiai turi būti nukreiptas į ARVI turtą yra nepagrįsti. Be to, atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas siekia prisiteisti tą pačią skolą du kartus. Visi ginčai, kylantys iš garantijų suteikimo ir įsipareigojimo atlyginti nuostolius sutarties, yra perduotini nagrinėti Londono arbitražui, todėl Rusijos Federacijos teismas nebūtų turėjęs jurisdikcijos nagrinėti tokio pobūdžio ginčą.Aplinkybė, kad teismas leido atsakovui gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant vyriausybės nustatytos MMA, kaip tik patvirtina, jog teismas įvertino ir atsižvelgė į atsakovo interesus. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad atsakovas turėtų lėšų pragyvenimui ir kasdieniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjo pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad atsakovas dovanojimo sutartimis perleido nekilnojamąjį turtą savo šeimos nariams – sūnui J. K. ir dukrai V. K.. Atsakovas įregistravo ir 40 proc. turimų UAB „Vyrja“ akcijų perleidimą sūnui J. K., tačiau šio fakto neišviešino viešajame registre daugiau nei 10 mėnesių. Be to, antstolė, pradėjusi skundžiamos nutarties vykdymą, nustatė, kad atsakovas iškart po nutarties priėmimo nutraukė darbo santykius su UAB „ARVI“ ir ko, kurioje mėnesio darbo užmokestis siekė 7 180 Eur. Atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ir pasielgė itin nesąžiningai, todėl tiek ieškinio suma, tiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir ją iškėlus, patvirtina, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo galimai pareiškėjui palankaus Londono tarptautinio arbitražo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog teismo dokumentus jis tikrai gavo 2016 m. spalio 3 d., todėl konstatuotina, kad atsakovas praleido nutarties apskundimo terminą ir atskirąjį skundą turėjo būti atsisakyta priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Atsakovas V. K. kartu su atskiruoju skundu pateikė J. K. atskirąjį skundą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2596-480/2016. Paaiškino, kad šis dokumentas patvirtina, jog pareiškėjas Kauno apygardos teisme nepagrįstai ginčija atsakovo ir jo sūnaus sudarytą dovanojimo sutartį, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumą šioje byloje. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Šiuo atveju naujai pateiktas įrodymas (atsakovo sūnaus kitoje byloje pateiktas atskirasis skundas, kuriame pateikiamas tik minėto asmens kitoje byloje nagrinėjamo ginčo vertinimas) minėtų įstatymo reikalavimų neatitinka, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovo teikiamus įrodymus atsisako priimti.Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė 2015 m. lapkričio 3 d. JSC „Alfa-Bank ir ARVI susitikimo protokolo su vertimu į lietuvių kalbą kopiją; antstolės A. L. 2016 m. spalio 20 d. rašto su pažyma apie V. K. gaunamas pajamas kopiją; atsakovo atstovų 2016 m. spalio 27 d. el. laiško antstolei kopiją; Vilniaus apygardos teismo V. K. siųsto voko kartu su lydraščiu ir nutartimi kopiją. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinio pagrįstumo klausimas, o konkrečiai, kokios rūšies civilinė atsakomybė galimai taikytina atsakovui – subsidiari ar solidari – nėra šio procesinio klausimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nagrinėjimo dalykas, todėl atsisako priimti pareiškėjo pateiktą susirinkimo protokolą, kuriuo siekiama paaiškinti garantijos sutarties sudarymo aplinkybes. Kiti pareiškėjo pridėti įrodymai priimami ir vertinami bendrame įrodymų kontekste, nes jie sudaryti po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo bei jais siekiama pagrįsti pagrindą atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl jo nesąžiningumo ir aktyvių veiksmų, siekiant išvengti būsimo galimai pareiškėjui palankaus arbitražo teismo sprendimo vykdymo.
Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša
Apeliantas prašo bylos medžiagą pripažinti nevieša asmeninio ir šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti. CPK 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, jog bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovo asmeniniu ir / ar šeiminiu gyvenimu, netiriamos tiek ir taip išsamiai, kad būtų pažeista jo teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, todėl pagrindo tenkinti šį procesinio pobūdžio prašymą nėra.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).Apelianto nuomone, teismas neatliko jokio preliminaraus vertinimo, nes prima facie įvertinus ieškinio reikalavimus matyti, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, be to, šie pareiškėjo reikalavimai jau yra išspręsti Rusijos Federacijos teisme.Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, pažymi, kad į klausimą, ar pareiškėjo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareiškėjo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė garantijos sutartį, kuria šalys susitarė, kad jei paskolos gavėjas ar kitas skolininkas nesumokės su garantuojamais įsipareigojimais susijusių sumų, tokiu atveju, pareiškėjui pareikalavus, tai įsipareigoja padaryti atsakovas (b. l. 364). Aplinkybės, kad paskolos gavėjas (šiuo atveju ARVI) netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus neneigia ir pats atsakovas. Pasisakydamas dėl apelianto argumentų, susijusių su ginčo išnagrinėjimu Rusijos Federacijos teisme, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo atsikirtimais, kad šis ginčas Rusijos Federacijos teisme negalėjo būti išnagrinėtas, nes garantijos sutarties 20.1 punkte numatyta arbitražinė išlyga, kuria visi ginčai, kylantys iš šios sutarties, perduodami nagrinėti Londono tarptautiniam arbitražo teismui (b. l. 374). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš Maskvos miesto Meščansko rajono teismui pateikto ieškinio (b. l. 193) matyti, kad V. K. šis ieškinys reiškiamas ne 2015 m. lapkričio 27 d. garantijos sutarties, o 2012 m. gruodžio 7 d. laidavimo sutarties Nr. 00Z15P003 pagrindu. Nurodytas procesinis pareikštų reikalavimų prigimties vertinimas susijęs su procesinio pobūdžio kliūtimis spręsti ginčą Rusijos Federacijos teisme, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, jog Rusijos Federacijos teismo sprendimas atitiktų tapatumo kriterijų ir tai būtų kliūtis inicijuoti bylą, kurioje ir prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, apelianto pozicija, susijusi su skolos priteisimu du kartus, atmestina kaip nepagrįsta.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad susipažinus su procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais bei preliminariai įvertinus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, tikėtina, jog bylą išnagrinėjus iš esmės pareiškėjo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė pasitelkęs prezumpciją, kad didelė turtinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors vien tik didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visgi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siejant ir su didele ieškinio suma, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip matyti, apeliantas, turėdamas galimybę paneigti pirmosios instancijos teismo taikytą didelės ieškinio sumos prezumpciją, apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šią prezumpciją paneigiančių įrodymų. Be to, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas galėtų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir ateityje vengti jam nepalankaus sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti prielaidą, jog atsakovas vengs būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas yra sudaręs savo turto dovanojimo sutartis, kurių pagrindu apdovanotieji buvo atsakovo šeimos nariai (b. l. 132-187). Nors dalis šių turto perleidimo sandorių buvo sudaryti dar 2013 metais, visgi, dovanojimo sutartimis buvo perleistas beveik visas atsakovo turėtas nekilnojamasis turtas, o 2015 metais dovanojimo sutartimi perleista didžioji dalis atsakovo turėtų UAB „Vyrja“ akcijų. Be kita ko, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad nuo 2003 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d. atsakovas V. K. dirbo UAB „ARVI“ ir ko, kurioje gavo pagrindinį savo darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo datą ir dieną, nuo kurios V. K. nebegauna darbo užmokesčio iš nurodytos bendrovės, šios aplinkybės taip pat laikytinos sudarančiomis pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu ir leidžiančiomis daryti išvadą, jog atsakovas vengs galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymo.Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant pagrindą atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl kitų apelianto ir pareiškėjo argumentų
Net ir egzistuojant byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi laikytis proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Tuo atveju, jeigu dėl tokių priemonių taikymo atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-918-516/2016; ir kt.).Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais susijęs su tam tikrais suvaržymais asmeniui, kurio atžvilgiu tokios priemonės taikomos, todėl suvaržymų faktas per se (liet. savaime) nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Nors pareiškėjas teigia, kad teismo per mėnesį leista naudoti pinigų suma (MMA) yra nepakankama net pragyvenimui, vaikų išlaikymui, tačiau jis nenurodo kokia pinigų suma disponuoti per mėnesį užtikrintų jo interesus. Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo atsikirtimais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi palikdamas atsakovui teisę disponuoti pinigų suma neviršijančia Vyriausybės nustatytos MMA atsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įtaką atsakovo interesams. Jei, apelianto nuomone, ši suma yra nepakankama, jis turi teisę pirmosios instancijos teismui teikti motyvuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis).Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovo atskirąjį skundą, nes buvo praleistas nutarties apskundimo terminas. Visgi, bylos duomenys (b. l. 27) patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis atsakovui buvo įteikta 2016 m. spalio 3 d., todėl aptariamas terminas nebuvo praleistas ir pirmosios instancijos teismas atskirojo skundo priėmimo klausimą išsprendė tinkamai.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.