Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) R. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo G. P.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo esmės

8. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą iš esmės motyvuojant tuo, jog pareiškimu įrodinėjamas ne daikto (buto) valdymo faktas, o pareiškėjos turima nuosavybės teisės forma. Todėl nustačius, kad nurodytas butas jau priklauso pareiškėjai, minėtas turtas negalėtų būti pakartotinai įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

9. Pareiškėja nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi ir atskirajame skunde iš esmės nurodė, kad pirmosios instancijos teismas jau pareiškimo priėmimo stadijoje išnagrinėjo pareiškimą. Be to, pareiškėja neteikė įrodymų, jog butas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.

10. Teisė kreiptis į teismą, kaip konstitucinė asmens teisių ir laisvių garantija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje. Jos turinys sietinas su kiekvieno suinteresuoto asmens teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

11. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o būtent suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1375-370/2021).

12. Kaip nurodyta anksčiau, pareiškėja pareiškimu prašo pripažinti, kad ji yra įgijusi asmeninės nuosavybės teisę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.

13. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 1997 m. gegužės 5 d. įgijo butą adresu, (duomenys neskelbtini), kuris valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis registruotas pareiškėjos vardu nuosavybės teise. Santuokos nutraukimo metu ginčo dėl buto padalinimo, nuosavybės formos nekilo, todėl 2001 m. spalio 3 d. sprendimu nutraukus pareiškėjos santuoką, butas liko registruotas pareiškėjos vardu.

14. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018 21 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 38 punktas). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016 26 punktas; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023 39 punktas).

16. Bylos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjamos pagal CPK 530–533 straipsniuose nustatytą tvarką. Pagal CPK 531 straipsnį, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime taip pat turi būti: 1) išsamus aprašymas daikto, kuriam siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; 2) nurodytas daikto valdymo terminas; 3) nurodyta, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas; 4) nurodyta, kad valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas; 5) nurodyta, kad nėra CK nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškimo priėmimo stadijoje pagal pareiškėjos pateiktus duomenis konstatavo, jog pareiškėja pareiškimu įrodinėja ne valdymo faktą, o nuosavybės teisę. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir pareiškėjos paaiškinimais, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams. Kaip nustatyta iš pareiškėjos pareiškimo turinio, jame pareiškėja dėsto pozicija, jog ginčo butas buvo įsigytas santuokos metu, tačiau pareiškėjos asmeninėmis lėšomis ir registruotas jos vardu. Tai reiškia, jog pareiškime dėstomos faktinės aplinkybės yra susijusios ne su turto valdymu, bet turima ir registruota viešajame registre nuosavybės teisės forma (asmeninė ar bendroji), dėl kurios nebuvo pasisakyta pareiškėjos santuokos nutraukimo metu. Kaip nustatyta iš anksčiau pateiktų įstatymo nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų, įgyjamosios senaties vienas iš pagrindinių elementų yra turimas valdymo faktas bei tai, kad pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės kitu būdu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareiškimo turinys ir pateikti įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjai ginčo turtas jau priklauso nuosavybės teise. Šią išvadą patvirtina tiek 1997 m. gegužės 5 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, tiek NTR išrašas, kuriame nurodyta, jog butas nuosavybės teise priklauso pareiškėjai 1997 m. gegužės 5 d. sutarties pagrindu. Taigi, šių aplinkybių pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas ne išnagrinėjo bylą iš esmės pareiškimo priėmimo metu, bet pareiškimo priėmimo metu pagrįstai konstatavo, jog pareiškimas neatitinka bendrųjų ir specialiųjų CPK 530–531 straipsniuose nustatytų reikalavimų pareiškimo formai ir turiniui, t. y. pareiškėjas neturi būti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu – asmuo neturi būti daikto savininkas (CPK 531 straipsnio 5 punktas, CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnio 1 punktas).

18. Šiame kontekste aktualus atskirojo skundo argumentas, jog pareiškimas grindžiamas ne 1997 m. gegužės 5 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi, bet asmeninė nuosavybė kildinama iš Klaipėdos apylinkės teismo 2001 m. spalio 3 d. sprendimo (civilinė byla Nr. N2-7418/2001), kuriuo sutuoktiniai dalino turtą, tačiau tai buvo padaryta su klaida, formaliai nenurodant, kad butas asmeninės nuosavybės teise atitenka pareiškėjai. Šiuo atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pirma, tai nepaneigia anksčiau konstatuotos aplinkybės, jog pareiškimas neatitinka jam keliamų reikalavimų dėl CK nurodytų apribojimų nebuvimo (pareiškėjas nėra daikto savininkas). Antra, pareiškėjos dėstoma pozicija ir byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškimu siekiama tikslų, kurie negali būti įgyvendinami įgyjamosios senaties institutu bei yra jam prieštaringi.

19. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos santuoka nutraukta Klaipėdos apylinkės teismo 2001 m. spalio 3 d. sprendimu, patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pažymėtina, jog nutraukiant santuoką sprendžiamas bendro turto padalijimo klausimas, be kita ko, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių gali būti aptariami ir kito turto, priklausančio šalims ar vienai iš jų, teisinio režimo ir (arba) padalijimo klausimai. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys gali aptarti viso šalių turto (tiek įgyto santuokoje, tiek iki santuokos sudarymo, tiek sutuoktinių bendrosios jungtinės ar dalinės nuosavybės teise, tiek ir asmeninės nuosavybės teise) teisinį režimą po santuokos nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-381/2023). Taigi, santuokos nutraukimo metu siekiama transformuoti turimą bendrąją nuosavybę į asmeninę. Tuo tarpu, kaip nurodyta anksčiau, įgyjamosios senaties taikymo viena iš sąlygų yra tai, kad visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Tokiu atveju, pareiškėjos pareiškimas dėl įgyjamosios senaties tuo pagrindu, jog ginčo buto nuosavybės klausimas nebuvo išspręstas teismo patvirtintoje santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, prieštarauja įgyjamosios senaties paskirčiai ir tikslams, o pareiškime nurodytas faktinis pagrindas neatitinka CPK 531 straipsnio reikalavimų. Darytina išvada, kad pareiškėja pareiškimu dėl įgyjamosios senaties savo teisę kreiptis į teismą įgyvendina netinkama tvarka. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei santuokos metu įgytas turtas buvo padalintas ištuokos metu teismo sprendimu ir notaras atsisako atlikti notarinį veiksmą, toks atsisakymas gali būti skundžiamas teismui CPK 511-513 straipsniuose nustatyta tvarka. Tuo atveju, jei santuokos metu įgytas turtas ištuokos metu teismo sprendimu nebuvo padalintas ir tarp buvusių sutuoktinių ginčo dėl turto pasidalinimo nėra, tai turtas gali būti pasidalijamas jų susitarimu, o esant ginčui – teismo sprendimu (CK 3.116 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme pagal ypatingosios teisenos taisykles (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

20. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

21. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimą ypatingosios teisenos bylose, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos pareiškimą priimti atsisakė. Atskirajame skunde nurodytais argumentais pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti pagrindo nėra, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.