Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2573-275/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Socialinis projektas“ ieškinį atsakovui K. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Įvertinant tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ)155 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo bankrutuojančiai įmonei, kuris pareikštas iki JANĮ įsigaliojimo ir iki jo įsigaliojimo pradėtoje bankroto procedūroje, nagrinėjamas pagal ĮBĮ normas.

13. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti

14. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

15. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, kad vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

16. Aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika įtvirtina įmonės vadovo pareigą nedelsiant inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą, jeigu įmonė yra nemoki, o, šios pareigos nevykdant – atlyginti dėl tokio neveikimo įmonei ir / ar jos kreditoriams padarytą žalą.

17. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi būtent ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bei CK 2.87 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, taip pat byloje surinktų, be kita ko ir byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų įrodymų bei argumentų analize. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų, neaišku kokiomis teisės normomis teismas vadovavosi, kokiais įrodymais rėmėsi ir pan. Teismas iš esmės pagrindė savo išvadas, atlikęs ginčo teisinį ir faktinį įvertinimą – ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, rėmėsi atitinkamomis teisės normomis. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 177–185, 263 straipsniai.). Konstatuoti CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą galima būtų tik tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų visiškai be motyvų. Nagrinėjamu atveju tokios situacijos nėra.

19. Apelianto cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, juridinio asmens nemokumas siejamas ne tik su ilgalaike nuostolinga įmonės veikla, bet ir su kitais aukščiau paminėtais kriterijais.

20. Tačiau, nesutikdamas su teismo sprendime konstatuotu įmonės nemokumo (jo atsiradimo momento) vertinimu, apeliantas nepagrindžia, kuo teismo išvados neatitinka jo nurodomoje kasacinio teismo nutartyje išvardintų kriterijų ir kurie kriterijai nustatyti neteisingai. Būtent, apeliantas nepateikė įrodymų, kad 2018 m. birželio 30 d. įmonė vykdė veiklą ar buvo reali galimybė tą veiklą atkurti; arba, kad įmonė atsiskaitinėjo su kreditoriais ir skolos jiems nedidėjo; arba, kad įmonė turėjo turto, kurio pakaktų kreditorių reikalavimams patenkinti. Taigi, remdamasis vien deklaratyvia nuoroda į kasacinio teismo praktiką, apeliantas nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios pagal šią praktiką galėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės nemokumą teismo nurodytu momentu.

21. Bankroto byla UAB ,,Socialinis projektas“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi (dabartinis bylos Nr. eB2-651-275/2021). Teismo nutartyje, remiantis tuo, kad įmonėje nebėra darbuotojų, įmonė neturi nekilnojamojo turto, registruotų transporto priemonių, neatsiskaito su kreditoriais, konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos, t. y. nustatytas įmonės nemokumo faktas, tačiau nenurodytas momentas, nuo kada įmonė tapo nemokia.

22. Tačiau įmonės nemokumo momentas buvo analizuojamas kitoje byloje – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A6-2876-1017/2019, kuris Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eAN2-419-626/2019) paliktas nepakeistas, atsakovas K. N. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio l dalyje. ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimus, tame tarpe ir už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui.

23. Nurodytoje administracinėje byloje nustatyta, kad UAB „Socialinis projektas“ skola VMI yra fiksuojama jau nuo 2018 m. sausio mėnesio ir iki bankroto bylos iškėlimo ji tik didėjo. Iš VMI integruoto kliento informacijos duomenų apie įmonę UAB „Socialinis projektas“ teismas nustatė, kad jau 2018 m. birželio 30 d. balanse vien kreditorinis įsiskolinimas VMI (7 610,51 eurų) viršija įmonės deklaruojamas įplaukas (6 367,58 eurų). Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas minėtą administracinę bylą apeliacine tvarka nustatė, kad įmonė nuo 2018 m. birželio 30 d. jokios veiklos nebevykdė, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, mokestinė nepriemoka VMI 2018 m. birželio 30 d. buvo 7 610,51 Eur (susidariusi už 2017 m. gruodžio mėn., 2018 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio), vėliau mokestinė nepriemoka tik didėjo.

24. Taigi, teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose administracinėje byloje, konstatuota aplinkybė, kad įmonė 2018 m. birželio 30 d. buvo faktiškai nemoki, o K. N., tai žinodamas, nevykdė savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

25. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

26. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Atsižvelgiant į šias įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo savybes, nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi prejudicinę galią turinčiuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose administracinėje byloje nustatyta faktine aplinkybe, kad ieškovė jau 2018 m. birželio 30 d. buvo nemoki, o apeliantas nevykdė savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo.

28. Apeliantas skunde tik deklaratyviai nurodo, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla tada, kai ilgą laiką įmonės veikla buvo nuostolinga, o ne tada, kai įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais. Savo teiginiams, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo tik laikino pobūdžio, pagrįsti apeliantas jokių įrodymų nepateikė. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nei į šią, nei į bankroto bylą nėra pateikti. Kaip jau minėta, įmonė 2018 m. birželio 30 d. (administracinėje byloje konstatuotu jos nemokumo momentu) veiklos nevykdė, darbuotojų neturėjo. Apeliantas priešingų įrodymų nepateikė kaip ir nenurodė argumentų, kodėl situaciją, kai įmonė veiklos nevykdo, teismas turėtų vertinti kaip laikiną įmonės būklės pablogėjimą: nevykdant veiklos, įmonės mokumas negali būti atkurtas, o įsiskolinimas kreditoriams tokioje situacijoje tik didėja, todėl įmonės finansinė būklė prastėja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai įgavo ilgalaikį, rimtą ir sisteminį pobūdį jau 2018 m. viduryje. Jokių prielaidų, kad bendrovė tuo metu galėjo atkurti pelningą veiklą taip pat nėra.

29. Dėl minėtų priežasčių darytina išvada, kad apeliantas, žinodamas, jog įmonė yra nemoki, nedėdamas jokių aktyvių pastangų įmonės mokumui atkurti ir neįvykdydamas savo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidė imperatyvią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, t. y. veikė neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Jei apeliantas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, kreditoriniai įsiskolinimai, kurie susidarė po 2018 m. birželio 30 d., nebūtų atsiradę (t. y. egzistuoja CK 6.247 straipsnyje įvardijamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), o po nemokumo paaiškėjimo išaugę kreditorių reikalavimai yra žala, padaryta bendrovės vadovo bendrovei (CK 6.249 straipsnis).

30. Pasak apelianto, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino to, kad didžiąja dalimi ieškovės nurodomi kreditoriniai reikalavimai (žala) yra valstybinio socialinio draudimo įmokos ir įmonės skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai, o teismai analogiškoje situacijoje netenkina ieškinių, jeigu už žalą yra atsakinga įmonė, kaip juridinis asmuo, o ne įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo. Savo teiginiams pagrįsti remiasi Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-140-883/2016.

31. Su apelianto argumentu dėl netinkamo teismų praktikos taikymo analogiškose bylose nėra pagrindo sutikti. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios. Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad kreditorinio įsipareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dydis nuo įmonės įregistravimo likviduojama (teismo nustatytas monetas, kada kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo) iki kreditorinių reikalavimų patvirtinimo nepasikeitė, todėl toje byloje teismas sprendė, kad žala, kylanti iš įstatymų nustatytos pareigos mokėti mokesčius nevykdymo, nepriskirtina vadovo veiksmais padarytai žalai, nes nėra susijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti bankroto bylą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, UAB „Socialinis projektas“ skolos kreditoriams po momento, kada atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, padidėjo. Taigi, nagrinėjamos ir šios nutarties 29 punkte nurodytos ir apelianto cituojamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl apelianto nurodoma praktika šiuo atveju negali būti remiamasi.

32. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad įmonės vadovui nekyla pareiga atsakyti už jo vadovaujamos įmonės įsiskolinimus dėl nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių VMI. Pripažįstant pagrįstu argumentą, kad mokesčių mokėjimas yra juridinio asmens prievolė (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas), kartu pažymėtina, kad už įmonės veiklos organizavimą ir kasdienės veiklos vykdymą tiesiogiai atsakingas įmonės vadovas (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalis, 12 dalies 1 punktas), todėl tai, kad įstatyme pareiga mokėti mokesčius tiesiogiai nustatyta įmonei, nepaneigia įmonės vadovo pareigos kontroliuoti ir prižiūrėti, kaip šios pareigos yra laikomasi, kadangi, šios pareigos nevykdant, didėja mokesčių valstybei bei socialinio draudimo įmokų sumos (skola), atitinkamai, mažėja kitų kreditorių galimybė bankroto procese patenkinti savo reikalavimus. Todėl šios pareigos nevykdymas yra neteisėtas (ne)veikimas ir, nepaisant kokiems kreditoriams skolos padidėjo po faktinio įmonės nemokumo momento, šis padidėjimas vertintinas kaip įmonės vadovo neteisėtais ir aplaidžiais veiksmais sukelta žala, kurią, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atsakovas privalo atlyginti.

Dėl žalos dydžio

33. Nors apeliantas skunde tiesiogiai dėl žalos dydžio nepasisako, tačiau apskritai ginčija savo prievolę atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina ir pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydžio pagrįstumą.

34. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė savo bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nagrinėjamu atveju, teismui konstatavus, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kilo 2018 m birželio 30 d., vertintina, kiek kreditorių reikalavimai padidėjo po šio faktinio įmonės nemokumo momento.

35. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, prašydamas priteisti žalą iš įmonės vadovo, nurodė, kad žalą sudaro skirtumas tarp bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (13 500,20 Eur) ir pradelstų įsipareigojimų sumos, buvusios nemokumo atsiradimo metu (9 416,90 Eur) ir ji yra 4 083,30 Eur. Nemokumo atsiradimo momentu pradelstus įmonės kreditorių reikalavimus bankroto administratorius nurodė VSDFV Vilniaus skyriui – 1 517,39 Eur, VMI prie LR FM – 7 610,51 Eur, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui – 289,00 Eur. Bankroto administratoriaus nuomone, kreditoriaus UAB „Bennet distributors“ 1 491,41 Eur reikalavimas susidarė po faktinio nemokumo momento (2018 m. birželio 30 d.) 2018 m. rugpjūčio 27 d. priėmus teismo įsakymą dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o kreditorės asociacijos LATGA 307,91 Eur reikalavimas susidarė 2018 m. rugsėjo 27 d. priėmus teismo sprendimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo. Pastarųjų kreditorių finansinius reikalavimus bankroto administratorius taip pat laikė žala, kilusia dėl vadovo veiksmų (neveikimo) laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šių sumų skaičiuojant žalą iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos neatėmė. Pirmosios instancijos teismas tokią administratoriaus poziciją nepagrįstai pripažino teisinga.

36. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko (CPK 179 straipsnio 3 dalis) civilinėje byloje Nr. e2-35685-964/2018 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. preliminariu sprendimu asociacijai LATGA iš atsakovės UAB „Socialinis projektas“ priteisė 217,76 Eur autorinio atlyginimo, 45,76 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 27,23 Eur delspinigių. Minėtame preliminariame sprendime nustatyta, kad UAB „Socialinis projektas“ laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir nemokėjo autorinio atlyginimo. Taigi, minėta sutartis nebuvo vykdoma dar iki faktinio nemokumo būsenos, todėl vien tai, kad teismo preliminarus sprendimas priimtas po 2018 m. birželio 30 d. nereiškia, kad visa skola susidarė būtent dėl apelianto kaltės. Pagal asociacijos LATGA civilinėje byloje Nr. e2-35685-964/2018 pateiktą Kūrinio naudotojo įsiskolinimo už neapmokėtas sąskaitas lentelę matyti, kad 2018 m. birželio 26 d. UAB „Socialinis projektas“ asociacijai LATGA buvo skolinga 223,79 Eur, todėl ši suma, kaip atsiradusi dar iki faktinio įmonės nemokumo momento, neturėjo būti skaičiuojama kaip bendrovės patirta žala dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo.

37. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. išduotą teismo įsakymą Nr. eL2-32559-566/2018 iš skolininko UAB „Socialinis projektas“ kreditoriui UAB „Bennet distributors“ priteista 1 428,59 Eur skola ir 54,82 Eur delspinigiai. Minėta skola susidarė UAB „Socialinis projektas“ neapmokėjus 2017 m. lapkričio 7 d. didmeninių prekių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pateiktų 2018 m. kovo 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. BD10224309 ir 2018 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. BD10230942. Minėtos bylos duomenimis, UAB „Socialinis projektas“ skola 2018 m. birželio 30 d. sudarytų 1 459,76 Eur. Ši suma taip pat neturėjo būti įskaičiuojama į apelianto ieškovei nagrinėjamu teisiniu pagrindu padarytą žalą.

38. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovas, kuris geriausiai žino įmonės finansinę padėtį, žinodamas, kad įmonė veiklos nevykdo, įmonės įsiskolinimai kreditoriams auga, nesiėmė veiksmų ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas kaip įmonės vadovas, turėjo suvokti ir žinoti, kad įmonei neatsiskaitant su kreditoriais, besiformuojantys įsiskolinimai tik didėja. Šie išaugę ir nepadengti įmonės įsipareigojimai vertintini kaip įmonės vadovo neteisėtais ir aplaidžiais veiksmais, nesilaikant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įmonei, o kartu ir kreditoriams, sukelta žala, kurią, nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atsakovas privalo atlyginti. Darytina išvada, kad, atsakovui 2018 m. birželio 30 d. pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Socialinis projektas“, jos pradelsti įsipareigojimai išaugo 2 399,75 Eur (13 500,20 Eur – 9 416,90 Eur – 223,79 Eur – 1 459,76 Eur). Dėl šios priežasties ši suma pripažintina ieškovei padaryta žala. Nustatytos visos sąlygos atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, pasireiškę neveikimu, padaryta 2 399,75 Eur žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei atsakovo kaltė (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, tačiau nepagrįstai dalį kreditorinių reikalavimų priskyrė ieškovės patirtai žalai, kilusiai dėl atsakovo neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovei iš atsakovo priteistą sumą iki 2 399,75 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

40. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

42. Pagal pateiktus duomenis apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė 80 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Įvertinus, kad šiuo procesiniu sprendimu tenkinama 58,77 proc. ieškinio reikalavimų, atitinkamai atmetus 41,23 proc. ieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteisiama 32,98 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, nurodant kad jos priteisiamos iš bankroto administravimui skirtų lėšų. Iš atsakovo K. N. į valstybės biudžetą priteistina 54,07 Eur (proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai) žyminio mokesčio suma (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43. Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti – už teismui pateiktą apeliacinį skundą. Atsakovo patenkinto apeliacinio skundo reikalavimų dalis sudaro 41,23 proc., todėl jam iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sudaro 82,46 Eur.

44. Pažymėtina, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliantas nurodė, kad sumokėjo 92 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą, tačiau įrodymų, pagrindžiančių žyminio mokesčio sumokėjimą į bylą nepateikė, todėl žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Socialinis projektas“ (juridinio asmens kodas 304460134) iš atsakovo K. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteisti 2 399,75 (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir 75 centus) Eur žalos atlyginimo.

Iš atsakovo K. N. į valstybės biudžetą priteisti 54,07 (penkiasdešimt keturis eurus ir 7 centus) Eur žyminio mokesčio.“

Atsakovui K. N. iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Socialinis projektas“ priteisti 115,44 (vieną šimtą penkiolika eurų ir 44 centus) Eur atstovavimo byloje išlaidų, kurios turi būti sumokėtos iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Socialinis projektas“ administravimo išlaidų.