Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovams advokatui R. S., advokatui R. Č., advokato padejėjai M. M. įgaliotiems asmenims V. J. ir Ž. K.,

išvada teikiančios institucijos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos atstovams M. B., R. Z., R. B. ir S. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui AB LESTO, kurios teises ir pareigas perėmė AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau vadinamas ir ESO), dėl sutarčių nuostatų pripažinimo niekinėmis ir nuostolių atlyginimo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ieškovo argumentai

1. Ieškovas 2019 m. birželio 17 d. pareiškimu dėl ieškinio pagrindo patikslinimo prašo teismo:

1.1. Pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo diskriminuojama kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu;

1.2. Pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo diskriminuojama balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu;

1.3. Tuo atveju, jei teismas tenkins šio procesinio dokumento 1.1. p. pateiktą reikalavimą, priteisti UAB „Vilniaus energija“ iš AB Energijos skirstymo operatorius 1 724 600 Eur nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 535 000 Eur nuostolių atlyginimą už 2015 m.;

1.4. Tuo atveju, jei teismas tenkins šio procesinio dokumento 1.2 p. pateiktą reikalavimą, priteisti UAB „Vilniaus energija“ iš AB Energijos skirstymo operatorius 6 339 800 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 4 371 900 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2015 m.

1.5. Tuo atveju, jei teismas tenkins 1.1 ir 1.2 punktuose pateiktus reikalavimus, priteisti UAB „Vilniaus energija“ iš AB Energijos skirstymo operatorius 6 339 800 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 4 371 900 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2015 m.

1.6. Priteisti iš AB Energijos skirstymo operatorius UAB „Vilniaus energija“ naudai 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už UAB „Vilniaus energija“ naudai priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – VIAP) teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ (toliau - Nutarimas 1051) ir 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ (toliau - Nutarimas 1091) 5 p. nustatoma, „kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šio nutarimo 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju (nurodytu 1.1.1-1.1.8 punktuose) suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šio nutarimo 1.1 punkte nurodytų gamintojų ir užtikrinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.“

3. Atsakovas diskriminavo Ieškovą kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu. Mažiausias iš visų kogeneracinių elektrinių ir 2014 ir 2015 metais supirkimo mastas (pagamintos energijos procentinė dalis) buvo būtent iš ieškovo, atitinkamai 57 proc. ir 67 proc. Tuo tarpu 2014 m. iš Kauno termofikacinės elektrinės atsakovas įsigijo net 80 proc. priskirtos maksimalios remtinos elektros energijos kvotos, iš mažesniųjų termofikacinių elektrinių - visą 100 proc. priskirtos maksimalios kvotos, o iš ieškovo tuo tarpu tik 57 proc. 2015 m. iš ieškovo buvo įsigyta tik 67 proc. priskirtos maksimalios kvotos, kai iš kitų termofikacinių elektrinių taip pat įsigyta didesnė procentinė dalis - 69, 89, 93 ir 100 proc. Visų termofikacinių elektrinių pagaminta elektros energija atsakovui parduodama pagal sutartis, sudarytas su atsakovu, už identišką kainą.

4. Ieškovas buvo diskriminuojamas atsakovo kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu. Tokiu būdu ieškovas negavo pajamų, kurias būtų pagrįstai gavęs, jei iš visų termofikacinių elektrinių būtų pirktas vienodas procentinis mastas elektros energijos. Todėl ieškovui buvo padaryti 2.259,6 tūkst. Eur nuostolių.

5. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-18 nutarimu Nr. 916 (toliau - VIAP teikimo tvarkos aprašas arba Aprašas) 12¹.3. p. nustatyta, kad tuo atveju, „jei visuomeninis tiekėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių (vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikis mažesnis nei gamintojo elektros pasiūla ir (ar) kitais atvejais) atsisako nupirkti sutartą remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą elektros kiekį, gamintojai, teikiantys Aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių privalo gaminti (gamintojų, teikiančių Aprašo 7.2 punkte nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, pagaminta elektros energija taip pat privalo atitikti didelio efektyvumo reikalavimus), tai toks elektros energijos kiekis gali būti parduodamas elektros biržoje. “Atsakovas turėjo pareigą supirkti iš Ieškovo (kaip ir kitų termofikacinių elektrinių, dalyvaujančių VIAP sistemoje) visą Vyriausybės nutarimu nustatytą elektros energijos kiekį ir jo nesupirkti galėjo tik tokiu atveju, kuomet reguliuojamų vartotojų poreikis yra mažesnis nei nustatytos maksimalios remtinos gamybos supirkimo apimtys.

6. Nutarimo 1051 ir Nutarimas 1091 5 p. nustatoma, „kad šio nutarimo 1.1 punkte nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šio nutarimo 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju (nurodytu 1.1.1-1.1.8 punktuose) suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šio nutarimo 1.1 punkte nurodytų gamintojų ir užtikrinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.“ Vadinasi, atsakovas, spręsdamas, kokiu būdu įsigyti trūkstamą elektros energijos kiekį (iš termofikacinių elektrinių, dvišalėmis sutartimis, biržoje), turi laikytis principo, kad energija būtų įsigyjama ekonomiškai naudingiausiu būdu.

7. Ekonominio naudingumo kriterijus kaip priežastis nepirkti elektros energijos iš termofikacinių elektrinių, dalyvaujančių VIAP sistemoje, gali būti taikomas tik tada, kai vartotojų elektros energijos poreikis yra mažesnis nei nustatyta maksimali remtinos elektros energijos apimtis. Tai reiškia, kad atsakovas neturėjo neribotos diskrecijos spręsti dėl trūkstamos elektros energijos įsigijimo būdo, o turėjo kiekvieną kartą vertinti, kuriuo būdu būtų pasiekta didžiausia ekonominė nauda, t.y. kuriuo elektros energijos įsigijimo būdu kiekvienu konkrečiu metu atsakovas galėjo trūkstamą energiją įsigyti pigiausiai (ekonomiškai naudingiausiai).

8. Nepasikeitus nei teisiniam reguliavimui, nei jokioms kitoms svarbioms objektyvioms aplinkybėms, jau 2014 m. pabaigoje atsakovas iš ieškovo visuomet pirko tik techninį minimumą, nesvarbu, ar elektros energijos biržos kaina buvo didesnė ar ne lyginant ją su ieškovo ir atsakovo sutartyje nustatyta kaina.

9. Atsakovas, nusprendęs elektros energiją pirkti kaip balansavimo iš AB „Lietuvos energijos gamyba“, o ne iš ieškovo (iki nustatytos maksimalios apimties), už elektros energiją permokėjo (sumokėjo daugiau nei būtų sumokėjęs ieškovui). Iš viso atsakovas permokėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2 665 998 Lt (772 126 Eur).

10. Kartu su išaugusiu energijos pirkimo kiekiu, išaugo ir AB „Lietuvos energijos gamyba“ gaunamos pajamos kaip už balansavimo elektros energija parduotą energiją. Nors Atsakovui toks pirkimas buvo nuostolingas, tačiau tos pačios įmonių grupės įmonė AB „Lietuvos energijos gamyba“ ėmė gauti ženkliai didesnes pajamas, kadangi vietoje to, elektros energija būtų perkama iš privataus nesusijusio subjekto, ši energija buvo perkama iš kito susijusio valstybės valdomo subjekto. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovo atsisakymas pirkti elektros energiją iš ieškovo nuo 2014 m. lapkričio nebuvo grindžiamas ekonominio naudingumo kriterijumi, o veikiau buvo nulemtas siekiu padidinti susijusios įmonės AB “Lietuvos energijos gamyba“ pajamas gaunamas už balansavimo elektros energiją.

11. Atsakovui diskriminuojant ieškovą balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu, atsakovas supirko iš ieškovo ne maksimalią Vyriausybės nustatytą remtinos elektros energijos kvotą. Tuo tarpu visą trūkstamą energiją atsakovas pirko iš balansavimo energijos tiekėjo. Atsakovo iš balansavimo energijos tiekėjo pirkti kiekiai buvo tokie dideli, kad net ir tik dalyje tos apimties energiją pirkus iš ieškovo, ieškovas būtų pasiekęs maksimalią Vyriausybės nutarimu nustatytos remtinos energijos kvotą (detaliai nurodyta lentelėse aukščiau). Tai kartu reiškia, kad ieškovas būtų padengęs visas energijos gamybos sąnaudas ir nebūtų patyręs su tuo susijusių nuostolių. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo nuostolius, kuriuos atsakovas sukėlė diskriminuodamas Ieškovą balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu. Šie nuostoliai apskaičiuoti būtent kaip nepadengtos Ieškovo energijos gamybos sąnaudos.

12. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ieškovas prašo teismo, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atsakovas diskriminavo ieškovą balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu, priteisti ieškovui iš atsakovo 6 339 800 Eur nuostolių atlyginimo už 2014 m. ir 4 371 900 Eur nuostolių atlyginimo už 2015 m., apskaičiuoto kaip ieškovo sąnaudos, kurios nebuvo padengtos, nes atsakovas pasirinko energiją pirkti iš kito subjekto.

13. Ekonominiam naudingumui įvertinti turi būti lyginama ne ieškovo ir atsakovo sutartyje nustatyta kaina, o Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nustatyta kaina (apskaičiuojama kaip rinkos kaina plius VIAP dedamoji). Elektros energetikos įstatymo74 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad Vyriausybė „siekiant įgyvendinti valstybės energetikos, ekonominės ir aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus elektros energetikos sektoriuje ir užtikrinti visuomenės interesų įgyvendinimą“, gali nustatyti, kad viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje, be kita ko, priskiriama elektros energijos gamyba termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir yra sutaupomas toks pirminės energijos kiekis, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia.

14. Viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje įstatymų leidėjo apibrėžti kaip „veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su valstybės energetiniu ir (ar) visuomenės saugumu, elektros energetikos sistemos darbo saugumu ir patikimumu, elektros energetikos sektoriaus neigiamo poveikio aplinkai mažinimu, energijos išteklių diversifikavimu ir kitais šiame įstatyme numatytais darnios elektros energetikos sektoriaus plėtros tikslais.“ (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 51 d.).

15. Šių paslaugų sąrašą, tiekėjus ir tvarką tvirtina Vyriausybė (ar jos įgaliota institucija), „vadovaudamosi šio įstatymo 74 straipsnyje nustatytais bendraisiais reikalavimais ir viešaisiais interesais elektros energetikos sektoriuje.“ (Elektros energetikos įstatymo 74 str. 52 d.). Be to, Elektros energetikos įstatymas aiškiai nustatė, kad „Tvirtinant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustatant įpareigojimus teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, turi būti vadovaujamasi ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijais.“

16. VIAP susiejamas ne su ekonomine nauda, o su kitais gėriais, tokiais kaip energetinis saugumas, energetinės sistemos nepertraukiamo veikimo užtikrinimas, neigiamo poveikio aplinkai mažinimas. Būtent dėl šių privalumų valstybė pasirinko skatinti tokią energiją per VIAP sistemą.

17. Termofikacinėse elektrinėse pagaminta elektros energija nėra pigesnė ir kad beveik visuomet biržoje parduodama energija yra pigesnė, jei lygintume tą termofikacinės elektros energijos kainą, kurią sudaro ir atsakovo, ir UAB “Baltpool” mokama VIAP dalys. Todėl sekant tokiu išaiškinimu, atsakovui (valstybei) visais atvejais būtų ekonomiškai naudingiau pirkti ne VIAP energiją, o importuotą energiją arba energiją, pagamintą mažiau aplinką tausojančiu būdu.

18. Toks lyginimas iš esmės suteikia atsakovui laisvę niekuomet nepirkti VIAP remiamos energijos, nei iš Ieškovo, nei iš kitų VIAP lėšomis remiamų subjektų. Tokiu būdu atsakovas įgyja energetikos politikos formavimo funkciją, nors VIAP paslaugų sąrašą ir kasmetines apimtis tvirtinti pavesta Vyriausybei. Tokiu būdu išeina, kad nepaisant to, kokioje apimtyje Vyriausybė numatė skatinti VIAP paslaugas ir kiek lėšų tam skirti, vykdantis subjektas, šiuo atveju atsakovas, gali pats savarankiškai nuspręsti šių lėšų nenaudoti, nepirkti valstybės per VIAP skatinamų paslaugų, tokiu būdu taupant VIAP lėšas ir kartus keliant grėsmę kitiems gėriams, kuriems pasiekti buvo nustatytas VIAP.

19. Pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo pirmoje argumentų dalyje dėl ieškovo diskriminavimo kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu buvo pateikti skaičiavimai, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų iš visų termofikacinių elektrinių pirkęs po vienodą procentinę dalį viso priskirto maksimalaus remtinos elektros energijos kiekio, ieškovo patirti nuostoliai (nepadengtos sąnaudos) būtų mažesnės atitinkamai tokia pačia procentine išraiška.

20. Taigi, jei ieškovas nebūtų diskriminuotas kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu, ieškovui būtų padengta dalis jo patirtų sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, teismui pripažinus, kad ieškovas buvo diskriminuotas kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu, ieškovui priteistinas 1.724,6 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2014 m. ir 535,0 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2015 m.

21. Iš viso už 2014 m. ir 2015 m. ieškovui priteistinas 2.259,6 tūkst. Eur (2 259 600 Eur) žalos atlyginimas dėl ieškovo diskriminavimo kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu.

22. Antra, tuo atveju, jei ieškovas nebūtų diskriminuotas balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu, iš ieškovo būtų supirkta visa maksimali priskirta remtinos elektros energijos kvota. Todėl jei būtų pripažintas diskriminuotu atsakovo balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu, ieškovas būtų padengęs visas sąnaudas, kaip tai nurodyta ieškovo teiktose pažymose (bylos tomas VII, lapai 111-113).

23. Aptariamose pažymose patvirtinama, kad Ieškovas dėl Atsakovo veiksmų diskriminuojant Ieškovą balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu patyrė 6 339 800 Eur nuostolių 2014 m. ir 4 371 900 Eur nuostolių 2015 m.

24. Trečia, tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad ieškovas buvo diskriminuojamas ir kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu, ir balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu, ieškovas prašo priteisti jam 6 339 800 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 4 371 900 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2015 m., nesumuojant šių sumų su nuostolių, kuriuos Ieškovas patyrė dėl diskriminavimo kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu, sumomis.

25. Toks reikalavimas yra teikiamas dėl to, kad jei būtų pripažinta, kad ieškovas buvo diskriminuojamas balansavimo elektros tiekėjo atžvilgiu ir kad atsakovas turėjo elektrosenergiją pirkti iš ieškovo, atsakovas būtų papildomai supirkęs visą ieškovui priskirtą maksimalų remtinos elektros energijos kiekį ir būtų pasidengęs visas savo sąnaudas. Ieškovas nebūtų galėjęs parduoti atsakovui neriboto remtinos elektros energijos kiekio, nes yra saistomas Vyriausybės nustatytos maksimalios kvotos, todėl apimčiai, kurioje ieškovas buvo diskriminuojamas balansavimo elektros energijos atžvilgiu, siekiant skirtumą tarp ieškovui maksimaliai nustatytos kvotos ir atsakovo faktiškai pirktos energijos kiekio, ieškovas nebūtų galėjęs atsakovui papildomai parduoti ir energijos tame kiekyje, kurio apimtyje ieškovas buvo diskriminuotas prieš kitas termofikacines elektrines. Dėl šių priežasčių ieškovo antrasis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo apima ir pirmąjį, t.y. patenkinus antrąjį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo dėl diskriminavimo balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu visoje apimtyje, reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo nėra sumuojami.

26. Įvertinus tai, Ieškovas prašo priteisti maksimaliai viso 6 339 800 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 4 371 900 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2015 m., apskaičiuotą kaip nepadengtos Ieškovo sąnaudos, Atsakovui supirkus ne maksimalią Vyriausybės nustatytą remtinos elektros energijos kvotą.

II. Atsakovo argumentai

27. Atsakovas AB „Energijos skirstymo operatorius“, kuris perėmė AB LESTO teises ir pareigas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad teisės aktai nenustato atsakovo pareigos supirkti visą ieškovo pagamintą elektros energiją. Ieškovas galėjo parduoti perteklinę elektros energiją biržoje, o jeigu to nepadarė, turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius. Be to, ieškovas neįrodė prašomo priteisti nuostolių dydžio (10 711 700 Eur), kurį grindžia prieštaringais, neišsamiais ir neobjektyviais įrodymais.

28. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš tariamo atsakovo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, atlyginimo yra tiesiogiai susijęs su įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. e2-536-661/2017 dalimi tarp tų pačių ginčo šalių išspręstais teisės bei fakto klausimais. Ieškovas kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, ginčydamas šalių sudarytų sutarčių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau – Sutartys) 1.5 ir 3.2 punktų, Sutarčių priedo Nr. 1 ir priedo Nr. 3 4 punkto nuostatas, įtvirtinančias atsakovo įsipareigojimą supirkti techninio minimumo gamybos režimu pagamintą remtiną elektros energijos apimtį baziniu grafiku ir teisę, atsižvelgiant į ekonominį naudingumą, įsigyti papildomą remtiną elektros energijos gamybos apimties kiekį. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-11-06 nutartyje, papildydamas pirmosios instancijos teismo argumentus dėl ieškinio reikalavimų pripažinti Sutarčių 1.5 ir 3.2 punktus, Sutarčių priedą Nr. 1 ir priedo Nr. 3 4 punktą prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms atmetimo, konstatavo, kad šios Sutarčių nuostatos atitiko valstybės įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuris nesuponavo ieškovui teisėto lūkesčio, kad 2014–2015 metais bus nustatytos ir supirktos fiksuotu dydžiu apibrėžtos remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtys. Taigi yra galutinai nustatyta ir tarp šios bylos šalių negali kilti naujų ginčų dėl to, kad teisės aktuose nebuvo įtvirtinta konkreti remtinos elektros energijos apimtis, kurią būtų įpareigotas supirkti iš gamintojų visuomeninis tiekėjas (Nutarties 89 punktas); atitinkamai atsakovas, Sutartyse numatydamas supirkti ieškovo įrenginių techninio minimumo režimu pagamintą remtinos elektros energijos kiekį ir jį realiai įsigydamas, veikė teisėtai (Nutarties 109 punktas), kas patvirtina, jog sudarant Ieškovo ginčytus sandorius ir vykdant iš jų atsiradusias prievoles ieškovo teisės bei teisėti interesai nebuvo pažeisti.

29. Apeliacinio teismo nutarties 132 punkte pasisakyta, kad tam, kad būtų tiksliai įvertintas atsakovo veiksmų teisėtumas ir galimai neteisėtų veiksmų mastas, perkant elektros energiją iš Aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų juos diskriminuojant, svarbu ne tik tai, kokius įsipareigojimus dėl supirktinų elektros energijos kiekių pagal su gamintojais sudarytas sutartis prisiėmė atsakovas, tačiau ir kiek realiai ginčo laikotarpiu supirko remtinos elektros energijos iš šias paslaugas teikusių gamintojų, nes visomis sutartimis pirktinas kiekis buvo apibrėžtas kaip minimalus, numatant galimybę vykdant sutartis pirkti ir daugiau remtinos elektros energijos, bet ne daugiau nei Nutarimuose nurodyta maksimali kvota.

30. Lietuvos apeliacinis teismas konkrečiai nurodė, jog pakartotinio bylos nagrinėjimo metu turi būti išanalizuoti atsakovo įsigijimų virš techninio minimumo faktiniai kiekiai, kurių pasiskirstymo reikšminga disproporcija ieškovo nenaudai galėtų reikšti didesnį kitų tos pačios gamybos rinkos dalyvių skatinimą nei realiai gavo ieškovas. Ieškovo sugalvota kitokia vertinimo taisyklė, kuri sutelkia dėmesį į konkrečios procentinės proporcijos, apskaičiuojamos nuo gamintojų individualiai išsiderėtų kvotų viršutinės ribos, nustatymą ir taikymą (patikslinto ieškinio 17, 35 punktai), akivaizdžiai prieštarauja pateiktiems teismų išaiškinimams, kad 2014 metais pakitus teisiniam reglamentavimui gamintojai neteko valstybės įsipareigojimo supirkti iš jų fiksuoto dydžio kvotas (Nutarties 88, 89 punktai). Be to, nėra pagrįsta ieškovui reikalauti iš atsakovo elgesio, užtikrinančio iš visų gamintojų vienodo (ar net absoliučiai identiško) laipsnio kvotų išpirkimo, nes toks teisinis imperatyvas neegzistuoja.

31. Ieškovo pateikiamas lygybės ir jos pažeidimo – diskriminacijos – suvokimas yra atsietas nuo specialiojo elektros energetikos sektoriaus reguliavimo bei neleistinai ignoruoja technologinius elektros energijos gamybos ypatumus, todėl negali būti byloje pritaikytas kaip atsakovo veiksmų teisėtumo standartas. Siūlymas vadovautis tuo pačiu procentiniu dydžiu sudaro apgaulingą teisingumo regimybę, nes juo neįvertinami esminiai gamintojų kvotų skirtumai. Elektros energetikos sektoriaus ypatybė yra ta, kad elektros energijos suvartojimas sinchroniškai dirbančioje elektros energetikos sistemoje visada turi būti lygus elektros energijos gamybai, t. y. fizikos dėsniai lemia, kad kiek pagaminta energijos, tiek ir turi būti suvartota. Jeigu nurodyto principo nebus paisoma, užges visa energetikos sistema: a) kai elektros energijos bus gaminama daugiau, nei suvartojama, kils dažnis, kurio nesuvaldžius, išsidalins sistema ir atsijungs generuojantys įrenginiai; b) jeigu elektros energijos vartojimas bus didesnis nei gamyba, dažnis kris žemyn ir atsijungs generuojantys įrenginiai. Kad toks kritinis atvejis nenutiktų, privalo būti nuolat palaikomas dažnio ir galios balansas. Techninis minimumas yra objektyvus rodiklis, kuris teisingai atspindi kiekvieno gamintojo naudojimo įrenginio minimalią generuojamą galią, reikalingą techniškai palaikyti įrenginio veikimą.

32. Remiantis ginčui aktualios redakcijos Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157, V skirsnio „VIAP lėšų išmokėjimas“ 23.2 punktu, nustatančiu, kad elektros energijos gamintojams, teikiantiems Aprašo 7.2 ir 7.3 papunkčiuose nurodytas paslaugas, lėšos išmokamos už faktiškai pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energijos kiekį, akivaizdu, kad pagrindinis faktorius, lemiantis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų gavėjų pajamas, yra faktiškai pagamintas ir į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis.

33. Remiantis VIAP lėšų administratoriaus BALTPOOL duomenimis, 2014–2015 metais termofikacinėms elektrinėms faktiškai išmokėta 31,4 mln. Eur VIAP lėšų, iš jų 14,9 mln. Eur arba 47,5 proc. gavo ieškovas. Todėl ieškovo teiginiai apie patirtą finansinę skriaudą akivaizdžiai neatitinka tikrovės.

34. Iš bylos medžiagos, kurią atsakovas 2019 m. sausio 2 d. pateikė Excel dokumentų formatu bei grafinių šios informacijos iliustracijų (2019 m. rugpjūčio 19 d. atsiliepimo 44 punktas) matyti, kad ieškovui buvo sudarytos lygiavertės sąlygos parduoti papildomus, t. y. virš techninio minimumo režimo pagamintos prekės (elektros energijos), kiekius ir pagal faktinę šių pardavimų apimtį 2014 metais ieškovas buvo pirmoje pozicijoje, o 2015 metais – antroje tarp atitinkamai 8 ir 7 subjektų. Ieškovo interpretacijos, kad iš mažesniųjų termofikacinių elektrinių atsakovas supirko 100 proc. Vyriausybės nustatytos kvotos arba priešingai, kad iš kai kurių subjektų Atsakovas įsigijo nepakankamą elektros energijos kiekį virš dvišalėmis sutartimis sulygto jų techninio minimumo, neturi teisinės reikšmės ieškovo, kuris kreipėsi į teismą ginti savo subjektinių teisių, diskriminavimo pripažinimui.

35. Nagrinėjant termofikacinių elektrinių lygiateisiškumo užtikrinimo aspektą, yra būtina įvertinti konkretaus gamintojo kvotą techninio minimumo atžvilgiu, t. y. šių dydžių tarpusavio santykį. Kai gamintojui nustatytos kvotos maksimumas yra artimas ar mažesnis nei to gamintojo techninio minimumo režimu pagaminti elektros energijos kiekiai, susiklosto paradoksali situacija – panaudojama visa (ar beveik visa) Vyriausybės tam gamintojui nustatyta kvota, kita vertus, bendrame kontekste atsakovo įsigijimai virš techninio minimumo atrodo neproporcingai maži (0–2 proc.), kadangi vien techninio minimumo išpirkimu de facto buvo pasiekta maksimali to gamintojo kvotos riba. Taigi atskirai analizuojant bet kurio gamintojo prekybos rezultatus visų atsakovo įsigijimų požiūriu pirmoje eilėje turi būti nustatyta, ar egzistavo intervalas tarp kvotos maksimumo ir gamybos techninio minimumo režimu kiekių, kuriame atsakovas objektyviai turėjo tam tikrą pasirinkimo laisvę.

36. Atsakovo 2019 m. sausio 2 d. pateiktų naujų įrodymų – balansavimo energijos tiekimo sutarčių (BET sutarčių) – kontekste pažymėtina, kad: 1) prekyba balansavimo energija vyksta tarp balansavimo energijos tiekėjų ir perdavimo sistemos operatoriaus LITGRID AB; 2) Atsakovo ir LEG sudarytų BET sutarčių dalykas buvo likutinės elektros energijos kiekio pateikimas, o balansavimo elektros energijos srautai, kurių tikslus kiekis ir kaina nėra žinomi LITGRID AB ir LEG santykyje nedalyvaujančiam atsakovui ir dėl šios objektyvios priežasties negalėjo būti anksčiau atskleisti ir šiuo metu nėra pateikti į Bylą, judėjo (ir buvo apskaitomi) tarp LITGRID AB ir LEG.

37. Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad visuomeninis tiekėjas (Atsakovas), įsigydamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikiams tenkinti, neprivalėjo teikti pirmenybės Nutarimų 1.1 punkte išvardytiems gamintojams (Nutarties 90 punktas), bet kita vertus turėjo pareigą užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Nutarimų 5 punkte įtvirtintas įpareigojimas pirkti elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, Lietuvos apeliacinis teismo išaiškinimu, reiškia elektros energijos įsigijimą tokiu būdu, kuris lemtų mažiausią kainą elektros energijos vartotojams (Nutarties 116 punktas).

38. Ekonominis naudingumas vartotojui turi būti nustatomas palyginant galutinę supirkimo iš gamintojo kainą, kurią sudaro atsakovo mokamos kainos ir VIAP lėšų dalies suma, su elektros energijos įsigijimo biržoje kaina (Nutarties 117 punktas).

39. 2014–2015 metais galiojusiu teisiniu reguliavimu ieškovui nebuvo duotas pažadas (ir sukurtas teisinis lūkestis), jog maksimaliu dydžiu apibrėžta remtinos gamybos apimtis bus išpirkta. Šalys, realizuodamos savo autonomiją komerciniuose teisiniuose santykiuose, kuri neatsiejama nuo sutarties laisvės ir dispozityvumo principų, Sutarčių tekste savanoriškai įtvirtino imperatyviomis teisės normomis neuždraustą sąlygą, kad atsakovas pirks, o ieškovas parduos techninio minimumo gamybos režimu pagamintą remtiną elektros energijos apimtį su papildomų kiekių suderinimo galimybe (Sutarčių 1.5, 3.2 punktai), ir savo prievoles atsakovas įvykdė tinkamai. Atsižvelgiant į atsakovui pavestą priedermę išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės (vartotojų) ir Nutarimuose įvardytų gamintojų interesų, kaip pripažino anksčiau bylą nagrinėję teismai, atsakovui atsirado ne tik teisė, bet ir pozityvi pareiga pasinaudoti pigesnės elektros energijos pasiūlos šaltiniais (Nutarties 101 punktas), pvz., Nord Pool birža.

40. Atsakovas pirkdamas iš ieškovo (bei kitų termofikacinių elektrinių) ne mažesnius kaip techninio minimumo režimu pagamintos elektros energijos kiekius, o likusią savo faktinio elektros energijos poreikio dalį įsigydamas iš Nord Pool biržos, atsakovas tinkamai įgyvendino jam priskirtą vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, interesų apsaugą.

41. Aplinkybė, kad skirtumas tarp faktinio atsakovo elektros energijos poreikio ir iš termofikacinių elektrinių nupirktų elektros energijos kiekių buvo įsigytas Nord Pool biržoje ne tiesiogiai paties atsakovo, bet pasitelkiant trečiąjį asmenį – AB “Lietuvos energijos gamyba” – nekeičia fakto, jog AB “Lietuvos energijos gamyba” veikė atsakovo pavedimu. Todėl prekių tiekimo (tarpininkavimo) sandorių, įformintų BET sutartimis, dalykas negali būti sutapatintas su ieškovo vykdyta prekių gamybos ir tiesioginio realizavimo veikla. Be to, iš esmės įvertinęs elektros energijos įsigijimą pagal dvišalį sandorį, kai gamintojas dalyvauja VIAP skatinimo schemoje, ir neutralų elektros energijos pirkimą biržoje, Lietuvos apeliacinis teismas vienareikšmiškai pripažino, kad atsakovo pasirinkimas pirkti pigesnę elektros energiją biržoje (t. y. VIAP lėšų sutaupymas), o ne iš ieškovo, reiškė veikimą vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, todėl nėra neteisėtas veiksmas, dėl kurio Atsakovui galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė (Nutarties 119 punktas). Kadangi ši išvada turi prejudicinio fakto galią, ja privaloma vadovautis priimant sprendimą nagrinėjamoje bylos dalyje.

42. Ieškovui teko procesinė pareiga pagrįsti savo paaiškinimus, kad atsakovas ne tik atliko neteisėtus veiksmus, bet ir kad tokiu pažeidimu buvo realiai pabloginta Ieškovo padėtis menamo tos pačios rinkos dalyvio – AB “Lietuvos energijos gamyba” – atžvilgiu, tačiau šių atsakovo atsakomybės kilimui reikšmingų aplinkybių visumos prasme ieškovo procesiniuose dokumentuose iš viso nepasisakyta.

43. LR Konkurencijos įstatymo 7 ir 44 straipsnių taikymo prasme ieškovas turėjo įrodinėti jo paties patirtas žalingas pasekmes ir šių pasekmių dydį, nes ne bet kokie įvykiai, o būtent konkurencijos teisės pažeidimu nukentėjusiajam (ieškovui) padaryta žala yra privaloma nustatyti civilinės atsakomybės sąlyga.

44. Byloje galutinai išspręsta, jog vertinant, ar atsakovas iš tikrųjų pasirinko naudingesnį būdą įsigyti elektros energiją nei pirkti remtiną elektros energiją iš termofikacinių elektrinių, kaip atskiros gamintojų grupės, lyginimui turi būti imama ne Sutartyse numatyta ieškovo kaina, bet Sutartyse numatytos ieškovo kainos ir ieškovui mokamos VIAP lėšų dedamosios (nes VIAP lėšų sutaupymas taip pat naudingas vartotojams) suma. Todėl ieškovo siūlymas vadovautis tik pirmąja (kainos) komponente, aiškiai prieštarauja sprendimo ir jį patvirtinusios nutarties išaiškinimais, bei neleistinai paneigia įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų privalomumo visiems fiziniams ir juridiniams asmenims principą (CPK 18 str.).

45. Ieškovo nurodyti 10,7 mln. Eur nuostoliai, neva patirti dėl remtinos elektros energijos nevisiško supirkimo, yra hipotetiniai. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 12 d. pateikė į bylą VKEKK (po 2019 m. liepos 1 d. reorganizavimo VKEKK pavadinimas pakeistas į Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. O3-318 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – Nutarimas) ir sudėtine šio nutarimo dalimi esančią VKEKK 2016 m. spalio 7 d. pažymą Nr. O5-248 (toliau – Pažyma). Pažymos 25 lapo 2 pastraipoje nurodyta, kad ieškovas prašė reguliatorių šilumos kainoje įvertinti 979 500 Eur sumą, apskaičiuotą kaip 40 proc. nuo elektros energijos gamybos veikloje iki 2015 m. gruodžio 31 d. susidariusio nuostolio, ir VKEKK tam pritarė. Pažymos 25 lapo 2 pastraipos turinio analizė leidžia užtikrintai teigti, jog bendri ieškovo praradimai iš kogeneracinės jėgainės veiklos 2014–2015 metais siekė 2 448 750 Eur ir šis nuostolis niekaip nėra susijęs su atsakovo veiksmais. Aplinkybė, kad 40 proc., t. y. 979 500 Eur, VKEKK įtraukė į šilumos kainą, vienareikšmiškai patvirtina, jog šio nuostolio kilmė ir priežastys nei reguliatoriaus, nei ieškovo nebuvo kildinamos iš kitų subjektų neteisėto elgesio. Byla dėl tariamo žalos elektros energetikos sektoriuje Ieškovui padarymo prasidėjo 2014 metais, o Pažyma ir Nutarimas priimti 2016 metų spalio mėnesį. Tai reiškia, jog Byloje reikalaujamą priteisti 10 711 700 Eur nuostolį, jeigu toks iš tikrųjų būtų buvęs patirtas atsakovo neteisėtų veiksmų išdavoje, 2016 metų pabaigoje ieškovas būtų deklaravęs valstybinę priežiūrą įgyvendinančiai institucijai, o pastaroji jokiu atveju nebūtų leidusi minėtos naštos dalį perkelti šilumos vartotojams, nurodydama, kad savo tariamą ar tikrą žalą ieškovas gali išsiieškoti įstatymų nustatyta tvarka iš kalto asmens.

46. Faktinis nepadengtas ieškovo nuostolis iš elektros energijos gamybos veiklos per 2014–2015 metų laikotarpį, kurios pelningumo užtikrinimas nėra atsakovui priskirtoji funkcija, galėtų būti iki 1 469 250 Eur (2 448 750 - 979 500 Eur). Taip pat ieškovas 2019 m. rugsėjo 12 d. pateikė į bylą dviprasmiškų duomenų, jog prekiavo savo pagaminta elektros energija Nord Pool biržoje, tačiau veikdamas priešingai fundamentaliems sąžiningumo ir teisingumo principams Byloje pareikšto pirminio turtinio reikalavimo, t. y. prašomų priteisti hipotetinių žalos sumų už 2014 ir 2015 metus, ieškovas patikslintame ieškinyje proporcingai jo paties pripažįstamoms pajamoms nesumažino. Ieškovas žalos padarymo fakto, bet ir jos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais, kurie galėtų būti pripažinti prieštaraujančiais konkretiems norminių teisės aktų ar Sutarčių įpareigojimams, neįrodė.

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi grąžino Ieškovui 75 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą bei atmetė Ieškovo 2019 m. kovo 3 d. prašymą priteisti 4 795,80 Eur už kasacinio skundo surašymą (minėtos nutarties 58 punktas), todėl Ieškovas neturi teisinio pagrindo iš naujo kelti klausimo dėl šių išlaidų kompensavimo.

48. Atsakovas nesutinka su ieškovo prašoma 65 603,58 Eur išlaidų suma. Ieškovo sąnaudos teisinėms paslaugoms yra neproporcingai didelės, tinkamai nedetalizuotos bei akivaizdžiai prieštarauja pagrįstumo ir racionalumo reikalavimams, jas priteisiant iš atsakovo būtų iškreipta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis.

Išvadą teikiančios institucijos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (toliau – VERT) pozicija

49. Išvadą teikiančios institucijos Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (buvusi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija arba VKEKK) atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas neprivalėjo nupirkti iš visų termofikacinių elektrinių vienodą proporcinę pagamintos energijos dalį. Atsakovas neprivalėjo supirkti visos remtinos elektros energijos maksimalios kvotos, kadangi turėjo vadovautis ekonominio naudingumo kriterijumi.

50. VERT patvirtino, kad VIAP lėšų poreikis VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.2 p numatytai paslaugai 2014 ir 2015 metams (paslaugai, kurią teikia Ieškovas ir kitos termofikacinės elektrinės), buvo apskaičiuotas būtent pagal maksimalias Vyriausybės paskirstytas remtinos elektros energijos kvotas. Pagal maksimalias kvotas buvo apskaičiuotas VIAP lėšų poreikis ir pagal tai numatytos VIAP lėšos konkretiems asmenims

51. Į klausimą, ar VERT patvirtino ieškovo apskaičiuotą 979 500 Eur sumą kaip 40 proc. ieškovo nuostolius iš elektros energijos gamybos veiklos. VERT savo atsakyme nurodė, kad 2016 m. šiems skaičiavimams pritarė ir patvirtino ieškovo 40 proc. nuostolių iš elektros energijos veiklos 2014 m. Ši suma buvo įtraukta į ieškovui taikomų šilumos kainos dedamųjų skaičiavimą, t.y. dalis jos buvo kompensuota šilumos vartotojų per nustatytą šilumos kainą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

52. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-11-06 nutartimi nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2017-09-18 sprendimą pakeisti ir bylą dalyje, kurioje atmestas Ieškovo reikalavimas priteisti iš Atsakovo nuostolių atlyginimą dėl Ieškovo diskriminavimo kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-18 nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7.2 punkte nustatytas paslaugas ginčo laikotarpiu teikusių gamintojų ir balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

53. Apeliacinės instancijos teismas nurodė: „pirmosios instancijos teismas apeliantės diskriminavimo balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu netyrė, nors šis aspektas buvo nurodytas kaip vienas iš ieškinio pagrindų“. „pagal Elektros energetikos įstatymo 31 straipsnio 11 punktą perdavimo sistemos operatorius nacionalinio balansavimo funkciją privalo atlikti sudarant vienodas, nediskriminuojančias ir konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams“. „nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose yra įtvirtintas įpareigojimas elektros energijos poreikį tenkinti įsigyjant elektros energiją ne tik ekonomiškai naudingiausiu būdu, tačiau ir nediskriminuojant šių nutarimų 1.1 punktuose nurodytų gamintojų, t. y. nediskriminuojant gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas, tarpusavyje. Ieškinys buvo grindžiamas apeliantės diskriminavimu, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl galimo apeliantės diskriminavimo kitų VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas teikusių gamintojų atžvilgiu.“

54. Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti ieškovo reikalavimą:

- pripažinti 2013 m. gruodžio 30 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – 2013 m. gruodžio 30 d. sutartis) nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2014 metus supirkti ne maksimalų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metams nustatymo“ (nutarimas Nr. 1051) 3.1 punkte nustatytą remtinos gamybos apimties (RGA) elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio);

- pripažinti 2014 m. gruodžio 29 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties (2014 m. gruodžio 29 d. sutartis) nuostatas (1.5, 3.2 punktus, priedą Nr. 1, priedo Nr. 3 4 punktą) ta apimtimi, kiek jomis įtvirtinta AB LESTO pareiga iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ termofikacinių elektrinių Nr. 2 ir Nr. 3 per 2015 metus supirkti ne maksimalų Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ (toliau – nutarimas Nr. 1091) 3.1 punkte nustatytą RGA elektros energijos kiekį, o tik elektros energijos techninį minimumą, ir teisę, atsižvelgiant vien į ekonominį naudingumą, papildomai supirkti RGA elektros energiją virš techninio minimumo, niekinėmis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio);

55. Be to, apeliacinio teismo nutartyje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2011 metais priimdamas įsakymą Nr. 1-256, kurio 1.1 punktu nustatė remtinos elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu bendrojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, prognozuojamą mastą, be kita ko, 2014–2015 metams, tačiau ši 2011 metų prognozė negalėjo suteikti apeliantei teisėtų lūkesčių, jog būtent prognozuojamas ieškovo pagamintas elektros energijos kiekis ir bus realiai supirktas 2014–2015 metais, nes VIAP sąrašas bei mokėjimų už šias paslaugas teisinis reguliavimas neteikė privilegijų atskiriems elektros energijos gamintojams. Juo labiau, iš šio teisės akto buvo aiški elektros energijos supirkimo masto mažėjimo tendencija. Vyriausybės nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3 punktais buvo patvirtintos maksimalios remtinos elektros energijos gamybos termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse apimtys (vartojant lingvistinę žodžių konstrukciją „ne daugiau kaip“), o minimalios – nereglamentuotos, todėl ginčijamose sutartyse apibrėžtas supirktinas elektros energijos kiekis turėjo neviršyti Vyriausybės nustatytų maksimalių apeliantės elektrinėms nustatytų kiekių, tačiau neprivalėjo būti lygus nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 3.1 punktuose nustatytiems maksimaliems dydžiams, kaip įrodinėja apeliantė. Ginčijamų sutarčių 1.5 punktai, pagal kuriuos apeliantė įsipareigojo visada pirmumo teise pasiūlyti įsigyti remtiną elektros energijos gamybos apimtį atsakovei, atitiko VIAP aprašo 12¹.1 punktą, pagal kurį elektros energijos gamintojai, teikiantys VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, visais atvejais parduodami remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą pagamintą elektros energiją, pirmiausia tenkina visuomeninio tiekėjo vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikius. Ginčijamų sutarčių 4 punktų nuostatos dėl kainos nustatymo atitiko Metodikos 7 punktą, kad VKEKK nustato bazinę elektros energijos supirkimo kainą.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritariĖ pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovė, turėjusi tam tikrą elektros energijos įsigijimo būdų pasirinkimą, pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo teisę (ir pareigą) su VIAP aprašo 7.2 punkte nurodytas paslaugas teikiančiais gamintojais, įskaitant ir su apeliante, sudaryti tokias elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios užtikrintų, jog elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų dėl ginčijamų sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis, nes jos neprieštarauja ieškinyje nurodytoms imperatyvioms įstatymų bei kitų teisės aktų normoms.

57. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas remiasi kaip nustatyta aplinkybe, kad atsakovas neprivalėjo supirkti visos ieškovo pagamintos elektros energijos patvirtintos maksimalios remtinos elektros energijos apimties kiekio. Byloje nagrinėjimo dalykas yra du klausimai: a) ar ieškovas nebuvo diskriminuojamas superkant mažesnę pagamintos elektros energijos procentinę dalį negu iš kitų termofikacinių elektrinių, b) ar ieškovas nebuvo diskriminuojamas kito balansavimo energijos tiekėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ atžvilgiu, nes iš ieškovo nuo 2014 metų buvo perkamas tik minimumas balansavimo energijos.

Dėl ieškovo diskriminavimo kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu

58. Teisinis reguliavimas įtvirtina draudimą diskriminuoti VIAP teikiančius subjektus bet kokiais pagrindais tiek tarpusavyje, tiek su kitais subjektais (Elektros energetikos įstatymo 6 str. 1 d. 8 p., Elektros energetikos įstatymo 31 str. 1 d. 11 p. redakcijos, galiojusios 2014-2015 metais, Nutarimo 1051 ir 1091 5 p.). Elektros energetikos įstatymo 74 str. 5 d. įtvirtina, kad konkrečių paslaugų ekonominis naudingumas yra vertinamas Vyriausybei sprendžiant, kas bus laikoma VIAP ir nustatant tokių paslaugų sąrašą (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2012-02-07 iki 2017-11-01).

59. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad ekonominis naudingumas negali būti atsakovo vertinamas jau vykdant Vyriausybės sprendimus dėl VIAP, nes šį kriterijų vertina Vyriausybė, o atsakovo veiksmai neatitinka nediskriminavimo principo.

60. Ieškovas įrodinėja, kad iš visų termofikacinių elektrinių atsakovas supirko skirtingą procentinę dalį joms priskirtų maksimalių remtinos elektros energijos apimčių. Pastarosios apimtys buvo Vyriausybės nustatytos atsižvelgiant į konkrečių elektrinių galingumą ir kitas aplinkybes, pavyzdžiui miesto, kuriame yra elektrinė, ypatybes ir energijos poreikį jame.

61. Nors teisinis reguliavimas ir šalių sudaryta sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo negalėjo sukurti ieškovui, kad bus supirktas maksimalus visą remtinos energijos kvotą atitinkanti energijos kiekis, tačiau atsakovas nepateikė jokių objektyvių kriterijų, kuo remiantis buvo nuspręsta, kokį konkretų kiekį pirks iš kiekvienos termofikacinės elektrinės, kadangi atsakovas pirko elektros energiją ir virš jos nurodyto techninio minimumo kriterijaus. Kadangi atsakovas mokėjo vienodą kainos dalį visoms termofikacinėms elektrinėms, toks sprendimas nepaaiškintinas ir lėšų taupymu.

62. Ieškovo gaminama elektros energija buvo viena pigiausių iš visų termofikacinių elektrinių vertinant VKEKK nustatytą kainą ir su VIAP kainos dedamąja, kurią išmoka UAB „Baltpool“, toks atsakovo sprendimas nepaaiškintinas ir ekonominiu naudingumu vartotojams. Sutiktina su ieškovu, kad pasirinkusi pirkti elektros energiją ne iš ieškovo, o iš kitų termofikacinių elektrinių, valstybė sumokėjo daugiau VIAP nei būtų sumokėjusi, jei energiją būtų pirkusi iš ieškovo. Kaip apskaičiavo ieškovas, jei energiją būtų pirkusi iš visų termofikacinių elektrinių vienodoje procentinėje dalyje nuo viso priskirto maksimalaus remtinos elektros energijos kiekio, bendros VIAP lėšos būtų mažesnės 2014 metais – 28 491 tūkst. Lt, o 2015 metais - 315,577 tūkst. Lt. Šių duomenų atsakovas neneigė. Šios aplinkybės paneigia atsakovo argumentą dėl ekonominio naudingumo kriterijaus taikymo.

63. Elektros energetikos įstatymo 6 str. 1 d. 8 p. reglamentuoja, kad Vyriausybė nustato energetikos įmonėms įpareigojimus teikti viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje atitinkančias paslaugas ir kai to reikia nustatytiems įpareigojimams vykdyti skiria finansines kompensacijas ar nustato kitas kompensavimo formas ir išimtines teises nediskriminuojant ir skaidriai. Elektros energetikos įstatymo 74 str. 1 d. 2 p. Vyriausybei yra suteikiama diskrecija nustatyti, kad termofikaciniu režimu pagaminta elektros energija bus laikoma viešuosius interesus atitinkančia paslauga, siekiant užtikrinti strateginius tikslus elektros energetikos sektoriuje ir užtikrinti visuomenės interesų įgyvendinimą.

„Tvirtinant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą ir nustatant įpareigojimus teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, turi būti vadovaujamasi ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijais“.

65. Sutiktina su ieškovu, kad teisinis reguliavimas sukuria tokią VIAP sistemą, kurioje būtent Vyriausybė nustato, kokia paslauga laikytina VIAP ir kurie subjektai tokias paslaugas teikia. Tokį sprendimą Vyriausybė priima atsižvelgdama į valstybės energetinį ir visuomenės saugumą, elektros energetikos sistemos darbo saugumą ir patikimumą bei neigiamo poveikio aplinkai mažinimą, energijos išteklių diversifikavimą bei kitus darnios sektoriaus plėtros tikslus. Be to, Vyriausybė taip pat įvertina ir ekonominio pagrįstumo bei mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Tik LR Vyriausybė, būtent tuo metu kai nustatomos elektros energijos supirkimo kvotos, atlieka kompleksinę kaštų ir naudos analizę vertindama efektyvių termofikacinių elektrinių gamybos poveikį gamtosauginiu požiūriu, poreikiu gaminti elektros energiją būtent Lietuvoje ir savaime aišku vertindama ir finansinę įtaką kainoms galutiniams vartotojams.

„šio nutarimo 1.1 punkte nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šio nutarimo 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju (nurodytu 1.1.1-1.1.8 punktuose) suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šio nutarimo 1.1 punkte nurodytų gamintojų ir užtikrinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.“

67. Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-07-18 nutarimu Nr. 916 (VIAP teikimo tvarkos aprašas) 12¹.3. p. nustatyta, kad tuo atveju, jei visuomeninis tiekėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių (vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikis mažesnis nei gamintojo elektros pasiūla ir (ar) kitais atvejais) atsisako nupirkti sutartą remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą elektros kiekį, gamintojai, teikiantys Aprašo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių privalo gaminti (gamintojų, teikiančių Aprašo 7.2 punkte nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, pagaminta elektros energija taip pat privalo atitikti didelio efektyvumo reikalavimus), tai toks elektros energijos kiekis gali būti parduodamas elektros biržoje (Nr. 1216, 2013-12-18, Žin., 2013, Nr. 133-6789 (2013-12-21).

68. Teismui sistemiškai aiškinant cituotus teisės aktus daroma išvada, kad mažinti remiamos elektros energijos supirkimo iš gamintojų apimtis galima vieninteliu atveju: kai atsakovo, kuris yra visuomeninis elektros energijos tiekėjas, vartotojų elektros energijos poreikis yra mažesnis nei supirkimo kvotas gavusių gamintojų norimas/galimas pagaminti elektros energijos kiekis.

69. VERT išvadoje konstatavo, kad pagal maksimalias kvotas buvo apskaičiuotas VIAP lėšų poreikis ir pagal tai numatytos VIAP lėšos konkretiems asmenims. Tačiau VERT išvados teiginys, kad atsakovas neprivalėjo supirkti maksimalios nustatytos kvotos, teismo vertinamas kritiškai, nes VERT neturi kompetencijos teikti autentiškus privalomus įstatymų ir Vyriausybės teisės aktų aiškinimus.

70. Be to, Elektros energetikos įstatymo 31 str. 1 d. 11 p. nurodyta, kad energijos skirstymo operatorius privalo „atlikti nacionalinio balansavimo funkciją sudarant vienodas, nediskriminuojančias ir konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams“. Todėl pagrįstas ieškovo argumentas, kad nepirkti remtinos elektros energijos iš termofikacinių elektrinių atsakovas gali tik tuomet, kai jai nėra vartotojų poreikio - tik taip sistemiškai turi būti aiškintinas VIAP teikimo tvarkos aprašas, priimtas dar galiojant ankstesnei sistemai dėl kvotos apibrėžimo tvirtu skaičiumi (o ne maksimaliu kiekiu).

71. Atsakovas iš esmės vienodas paslaugas teikiančius subjektus vertino skirtingai, nes vienintelės aplinkybės dėl kurios galėtų būti mažinamos supirkimo apimtys, t.y. atsakovo vartotojų poreikis mažesnis nei supirkimo kvotas gavusių gamintojų norimas/galimas gaminti elektros energijos kiekis, visą 2014 ir 2015 metų laikotarpį nebuvo.

72. Atsakovas mažino remiamos elektros energijos supirkimo mastą iš elektrinių, todėl teismas vertina, ar toks mažinimas buvo laikantis nediskriminavimo principo ieškovo kitų tokią pačią VIAP paslaugą teikiančių elektrinių atžvilgiu ir/ar balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu.

73. Ieškovas palygino atsakovo pateiktų duomenis lyginant elektros energijos supirkimo mastą, kuomet visų termofikacinių elektrinių kaina yra vienoda - lygi su atsakovu sudarytose sutartyse nustatytai kainai. Tiek ieškovas, tiek ir kitos termofikacinės elektrinės elektros energiją ieškovui pardavinėjo už kainą, įtvirtintą sutartyse: 2014 m. ši kaina buvo 15,9 ct/kW (nustatyta VKEKK 2013-09­23 nutarimu Nr. O3-386), o 2015 m. - visos termofikacinės elektrinės elektros energiją ESO pardavinėjo už vienodą kainą, todėl toliau yra lygintini kiekiai elektros energijos, kuriuos ESO pirko iš termofikacinių elektrinių. Kadangi didžiausios termofikacinės elektrinės yra skirtingo galingumo ir yra skirtinguose miestuose, savaime suprantama, kad iš jų atsakovas supirko skirtingą faktinį kiekį - tai, kad superkami kiekiai negali būti lygūs kiekį matuojant kWh, pagrindžia ir Vyriausybės Nutarimas 1051 bei Nutarimas 1091, kurie apibrėžia maksimalų supirktiną remtinos elektros energijos kiekį diferencijuotai pagal konkrečios termofikacinės elektrinės galingumą.

74. Teismas sprendžia, kad ieškovas turėjo pagrįstus lūkesčius, kad ESO įgyvendins nediskriminavimo principą užtikrindama visoms termofikacinėms elektrinėms vienodą proporciją nuo paskirtos maksimalios kvotos, kad bus taikomas aiškus, nedviprasmiškas ir objektyvus kriterijus atsakovui priimant sprendimus dėl perkamos remiamos elektros energijos kiekio. Tuo tarpu atsakovas patvirtino, kad pagrindinis kriterijus buvo techninis kiekvienos elektrinės minimumas, kurio dydis objektyviai neapibrėžtas ir, kaip teigė atsakovas, buvo netikrinant pasitikėjimo pagrindu nustatomas pagal termofikacinių elektrinių pranešimus. Atsakovas nepagrindė, kokiu objektyviu kriterijumi remiantis buvo nustatomas energijos kiekis superkamas virš techninio minimumo. Be to, ieškovas pagrįstai nurodė, kad atsakovas, siekdamas iš kogeneracinių elektrinių supirkti vienodą pagamintos energijos proporcinę dalį, turėjo metų eigoje šią proporciją reguliuoti ir sureguliuoti baigiantis metams.

75. Ieškovo pateikta duomenų lentelė atspindinti didžiųjų termofikacinių elektrinių Vyriausybės nustatytų elektros energijos maksimalių supirkimo apimčių, faktiškai nupirktų elektros energijos kiekių ir santykio su maksimalia kvota (procentinė išraiška) duomenys. Kaip patvirtina atsakovo pateikti duomenys, mažiausias iš visų kogeneracinių elektrinių ir 2014 ir 2015 metais supirkimo mastas buvo būtent iš ieškovo, atitinkamai 57 proc. ir 67 proc. nustatytos maksimalios remtinos kvotos:

76. Tuo tarpu 2014 m. iš Kauno termofikacinės elektrinės atsakovas įsigijo net 80 proc. priskirtos maksimalios remtinos elektros energijos kvotos, iš mažesniųjų termofikacinių elektrinių - visą 100 proc. priskirtos maksimalios kvotos, kai iš ieškovo tuo tarpu tik 57 proc. 2015 m. iš Ieškovo buvo įsigyta tik 67 proc. priskirtos maksimalios kvotos, kai iš kitų termofikacinių elektrinių taip pat įsigyta didesnė procentinė dalis - 69, 89, 93 ir 100 procentų.

77. Nors visų termofikacinių elektrinių elektros energijos supirkimo kainos pagal sutartis su atsakovu yra vienodos ir lygios VKEKK skelbiamoms rinkos kainoms, todėl teismas sprendžia, kad atsakovas diskriminavo ieškovą, atsisakydamas supirkti elektros energiją tokia pačia apimtimi, kokia supirkdavo iš kitų elektrinių.

78. Diskriminacija pagal Konkurencijos įstatymo 7 str. yra nustatoma tuomet, kai dominuojantis subjektas panašioje padėtyje esantiems kontrahentams taiko skirtingas sąlygas. Aptariamos atsakovo sutartys su kitomis koheneracinėmis elektrinėmis iš esmės reguliuoja lygiaverčių paslaugų teikimą, t. y. tokių pačių produktų pirkimą-pardavimą, tai leidžia teigti, jog šios sutartys yra panašaus pobūdžio (lygiaverčiai sandoriai) Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme.

79. Konkurencijos įstatymo 7 str. įtvirtintas draudimas diskriminuoti yra taikomas nepriklausomai nuo to, ar diskriminuojami dominuojančio subjekto kontrahentai veikia toje pačioje atitinkamoje rinkoje - tai yra, nepriklausomai nuo to, ar jie tarpusavyje konkuruoja.

80. Atsakovas teigia, kad turėtų būti apibrėžiama atitinkama rinka, kurioje veikia ieškovas, ir vertinami jos dalyviai. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bylose atitinkama rinka yra apibrėžiama tik siekiant įvertinti, ar pažeidimu įtariamas subjektas (šiuo atveju, atsakovas) užima dominuojančią padėtį. Tačiau atitinkama rinka nėra apibrėžiama antrą kartą, kai yra vertinama nuo įtariamo pažeidimo nukentėjusių subjektų (šiuo atveju, ieškovo) padėtis. Kaip minėta, diskriminavimas yra nustatomas ne vertinant, ar visi nukentėję subjektai veikė toje pačioje rinkoje, o vertinant, ar dominuojantis subjektas, pirkdamas tą patį produktą, jo pardavėjų atžvilgiu taikė skirtingas sąlygas.

81. Atsakovas užima dominuojančią padėtį remiamos energijos rinkoje. Aptarti duomenys apie nevienodą supirktos pagamintos remiamos energijos dalį patvirtina teismo išvadą, kad atsakovas nesilaikė Vyriausybės nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 p. įtvirtinto principo nediskriminuoti gamintojų vienas kito atžvilgiu, kas lemia, kad atsakovas privalėjo siekti supirkti vienodą pagamintos remiamos elektros energijos procentinę dalį. Atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo nediskriminavimo balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu

82. Ieškovas teigė, t. y. kad atsakovas balansavimo energiją pirko iš AB “Lietuvos energijos gamyba” ir kad mokėjo rinkos kainą, viršijančią sutartyje su ieškovu nustatytą kainą. Ieškovas nurodo prielaidas, jog: 1) iš šių veiksmų turėjo finansinės naudos su atsakovu susijusi įmonė AB “Lietuvos energijos gamyba”; 2) ieškovo prekė buvo pigesnė nei pasiūlyta AB “Lietuvos energijos gamyba”; 3) toks atsakovo pasirinkimas paneigė sąlygas ieškovo ir AB “Lietuvos energijos gamyba” efektyviam konkuravimui. Ieškovas neįrodė, kad tokiu pažeidimu buvo realiai pabloginta ieškovo padėtis tos pačios rinkos dalyvio AB “Lietuvos energijos gamyba” atžvilgiu.

83. Ieškovas teigė, jog galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atsakovas ir / ar kiti to paties akcininko valdomi ūkio subjektai galbūt gavo finansinės naudos laikytini peržengiančiais šios bylos nagrinėjimo dalyko ribas. Konkurencijos įstatymo 7 ir 44 straipsnių taikymo prasme ieškovas turėjo įrodinėti jo paties patirtas žalingas pasekmes ir šių pasekmių dydį, nes ne bet kokie įvykiai, o būtent konkurencijos teisės pažeidimu nukentėjusiajam (ieškovui) padaryta žala yra privaloma nustatyti civilinės atsakomybės sąlyga.

84. Balansavimo elektros energija prekybą organizuoja elektros perdavimo operatorius Litgrid AB, privalantis užtikrinti pagaminamos ir suvartojamos elektros balansą. Elektros rinkos dalyviai sudaro balansavimo sutartį su operatoriumi dėl balansavimo elektros energijos pirkimo ir pardavimo: 1) prekyba balansavimo energija vyksta tarp balansavimo energijos tiekėjų ir perdavimo sistemos operatoriaus LITGRID AB; 2) Atsakovo ir AB “Lietuvos energijos gamyba” sudarytų BET sutarčių dalykas buvo likutinės elektros energijos kiekio pateikimas. Kaip teigia atsakovas iš AB “Lietuvos energijos gamyba” pirko ne tik balansavimo energiją, bet naudojosi AB “Lietuvos energijos gamyba” tarpininkavimo paslaugomis perkant biržoje įprastą elektros energiją. Balansavimo elektros energijos srautai, kurių tikslus kiekis ir kaina nėra žinomi LITGRID AB ir AB “Lietuvos energijos gamyba” santykyje nedalyvaujančiam atsakovui, nėra atskleisti ir šiuo metu nėra pateikti į bylą, nes elektros energija judėjo (ir buvo apskaitomi) tarp LITGRID AB ir AB “Lietuvos energijos gamyba”. Dėl šios priežasties nėra galimybės neabejotinai nustatyti atsakovo pirktos balansavimo energijos apimties. Ieškovas 2019-01-07 teismo posėdyje prieštaravo atsakovo prašymui atidėti teismo posėdį ir įpareigoti LITGRID AB ir AB “Lietuvos energijos gamyba” pateikti detalizaciją. Atsižvelgiant nagrinėjamos bylos dispozityvų pobūdį (viešojo intereso nebuvimą), teismas sprendžia, kad neįrodytas faktinis ieškovo nupirktos balanasavimo energijos kiekis bei aplinkybė kokia dalimi buvo pažeisti ieškovo nurodyti lūkesčiai dėl jo nediskriminavimo AB “Lietuvos energijos gamyba” atžvilgiu perkant balansavimo energiją.

85. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-11-06 nutarties 90 punkte nurodė, kad visuomeninis tiekėjas (atsakovas), įsigydamas elektros energiją reguliuojamų vartotojų poreikiams tenkinti, neprivalėjo teikti pirmenybės Nutarimų (Nr.1051 ir Nr.1091) 1.1 punkte išvardytiems gamintojams (Nutarties 90 punktas), bet kita vertus turėjo pareigą užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu. Nutarimų 5 punkte įtvirtintas įpareigojimas pirkti elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, Lietuvos apeliacinis teismo išaiškinimu, reiškia elektros energijos įsigijimą tokiu būdu, kuris lemtų mažiausią kainą elektros energijos vartotojams (Nutarties 116 punktas). Ekonominis naudingumas vartotojui turi būti nustatomas palyginant galutinę supirkimo iš gamintojo kainą, kurią sudaro atsakovo mokamos kainos ir VIAP lėšų dalies suma, su elektros energijos įsigijimo biržoje kaina (Nutarties 117 punktas).

86. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad 2014–2015 metais galiojusiu teisiniu reguliavimu ieškovui nebuvo duotas pažadas (ir sukurtas teisinis lūkestis), jog maksimaliu dydžiu apibrėžta remtinos gamybos apimtis bus išpirkta. Antra, ieškovas ir atsakovas, realizuodami savo autonomiją komerciniuose teisiniuose santykiuose, kuri neatsiejama nuo sutarties laisvės ir dispozityvumo principų, Sutarčių tekste savanoriškai įtvirtino imperatyviomis teisės normomis neuždraustą sąlygą, kad atsakovas pirks, o ieškovas parduos techninio minimumo gamybos režimu pagamintą remtiną elektros energijos apimtį su papildomų kiekių suderinimo galimybe (Sutarčių 1.5, 3.2 punktai), ir savo prievoles atsakovas įvykdė tinkamai. Trečia, atsižvelgiant į atsakovui pavestą priedermę išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės (vartotojų) ir Nutarimuose įvardytų gamintojų interesų, atsakovui atsirado ne tik teisė, bet ir pozityvi pareiga pasinaudoti pigesnės elektros energijos pasiūlos šaltiniais, pvz., Nord Pool birža.

87. Kaip teigia atsakovas, skirtumas tarp faktinio atsakovo elektros energijos poreikio ir iš termofikacinių elektrinių nupirktų elektros energijos kiekių buvo įsigytas Nord Pool biržoje ne tiesiogiai paties atsakovo, bet pasitelkiant trečiąjį asmenį – AB “Lietuvos energijos gamyba”, t.y. AB “Lietuvos energijos gamyba” veikė atsakovo pavedimu. Sutiktina su atsakovu, kad prekių tiekimo (tarpininkavimo) sandorių, įformintų BET sutartimis, dalykas negali būti sutapatintas su ieškovo vykdyta prekių gamybos ir tiesioginio realizavimo veikla. Atsakovas vykdė neutralų elektros energijos pirkimą biržoje, todėl atsakovo pasirinkimas pirkti pigesnę elektros energiją biržoje (t. y. VIAP lėšų sutaupymas), o ne iš ieškovo, reiškė veikimą vartotojams ekonomiškai naudingiausiu būdu, todėl nėra neteisėtas veiksmas, dėl kurio atsakovui galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-11-06 nutarties 119 punktas). Kadangi ši išvada turi prejudicinio fakto galią, ja privaloma vadovautis priimant sprendimą nagrinėjamoje bylos dalyje.

Dėl priežastinio ryšio ir žalos dydžio

71. Ieškovui priteistinas 1.724,6 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2014 m. ir 535,0 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2015 m., kuris pagrįstas ieškovo pateiktais duomenimis (lentelė bylos 16 tomo 197 puslapyje), kuris apskaičiuotas kaip skirtumas tarp faktiškai pagamintos ir supirktos energijos

72. Ieškovo 2014 m. patirtus nuostolius patvirtino ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, koreguodama šilumos kainas 2016 m. Ieškovas į bylą pateikė 2016-10-07 VKEKK pažymos Nr. O5-248 (25 l., 2 ir 3 pastraipos) ir VKEKK 2016-10-14 nutarimas Nr. O3-318.

73. VERT savo išvadoje nurodė ir tai, kad būtent pagal maksimalias Vyriausybės nustatytas remtinos elektros energijos kvotas buvo įvertintos ir atitinkamai 2012 bei 2013 metų korekcijos dėl prognozuotų ir faktinių kuro (gamtinių dujų) kainų neatitiko. Tai reiškia, kad šias kompensacijas dėl kainų neatitikimo, numatytas kainodaroje, visoje apimtyje ieškovas galėjo gauti tik tuo atveju, jei būtų pardavęs visą numatytą remtinos elektros energijos gamybos maksimalią kvotą (jei sąnaudos buvo didesnės nei prognozuota). Svarbu, kad aptariama korekcija yra kainodaroje numatyta kompensacija dėl faktiškai kitokių sąnaudų nei prognozuota (kuro kainų pokyčio), o ne VIAP skatinimas. Tai reiškia, kad ESO vienašališkai nusprendus taupyti valstybės iš anksto numatytas ir paskaičiuotas VIAP lėšas, ESO savo veiksmais kartu nulėmė ir tai, kad ieškovui nebuvo visoje apimtyje kompensuotos faktinės sąnaudos gaminant remiamą elektros energiją.

74. Ketvirtuoju išvados klausimu VERT buvo paklausta, ar VERT patvirtino VE apskaičiuotus 979 500 Eur sumą kaip 40 proc. ieškovo nuostolius iš elektros energijos gamybos veiklos. VERT savo atsakyme nurodė, kad 2016 m. šiems skaičiavimams pritarė ir patvirtino ieškovo 40 proc. nuostolių iš elektros energijos veiklos 2014 m. Ši suma buvo įtraukta į ieškovui taikomų šilumos kainos dedamųjų skaičiavimą, t.y. dalis jos buvo kompensuota šilumos vartotojų per nustatytą šilumos kainą (tai patvirtinama ir VERT atsakyme į 5 klausimą). Tokiu būdu VERT pripažino, kad supirkus didesnį kiekį elektros energijos nei kad faktiškai 2014 ir 2015 m. supirko atsakovas, ieškovas nebūtų patyręs pagrįstų nuostolių ir šių nuostolių dalies nebūtų turėję atlyginti šilumos vartotojai. VERT patvirtina, kad iš šios sumos buvo padengta tik dalis 2014 ir 2015 metų sąnaudų, t.y. 564 422 Eur. Taigi, VERT pripažino, kad 415 078 Eur suma iš 40 proc. viso Ieškovo patirto nuostolio iš elektros energijos gamybos veikos 2014 m. ieškovui nebuvo padengta jokiu būdu. Tuo pačiu pripažinta, kad 60 proc. ieškovo patirto nuostolio iš elektros energijos gamybos veikos 2014 m. apskritai jokiu būdu nebuvo numatyta atlyginti.

75. Ieškovas pagrįstai, nurodė, kad maksimalios remtinos elektros energijos kvotos nesupirkimas ne tik kad negarantavo ieškovo būtinųjų sąnaudų padengimo, bet ir neleido gauti kompensacijos už faktiškai didesnes gamtinių dujų kainas nei prognozuota.

76. Ieškovas nurodė, kad 2015-12-22, VERT priėmė nutarimą Nr. O3-676 Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 22 nutarimo Nr. O3-107 „Dėl kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos“ pakeitimo. (https://www.vert.lt/Docs/nutarimas_676_.pdf). Šiuo pakeitimu buvo pripažintas netekusiu galios Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-107 „Dėl Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikos“ 19 punktas, nustatęs, kad visos šilumos gamybos sąnaudos kogeneracinėje jėgainėje, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, perskirstomos, atsižvelgiant į V skyriuje nustatytą tvarką. Kartu buvo panaikintas ir visas minimas V skyrius, kuriame ir buvo nustatytas kompensacinis mechanizmas, įskaitant ir byloje aptariamą 40 proc. nuostolių kompensavimą per šilumos kainą. Tai reiškia, kad pagal VERT minimą Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.6 p. Ieškovo atžvilgiu 2016-10-14 nutarimu buvo paskaičiuota kompensacija už 2014 metais, o ne 2015 metais patirtus nuostolius iš elektros energijos gamybos veiklos. Galimybė gauti šią kompensaciją turėjo būti suteikta vykdant veiklą 2017 metais. Tačiau nuo 2017 metų kovo 29 d. ieškovas nebeturėjo galimybės gauti didžiosios dalies kompensacijos už 40 proc. nuostolių, patirtų iš elektros energijos gamybos veiklos 2014 metais, nes 2017 m. kovo pabaigoje pasibaigus nuomos sutarčiai Vilniaus šilumos ūkis buvo grąžintas AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.6 p. kompensacijai už nuostolius, patirtus iš elektros energijos gamybos veiklos 2015 metais, ieškovui, nevykdžiusiam šilumos tiekimo veiklos nebuvo ir negalėjo būti taikomas.

77. Be to atsakovas pateikė duomenis, kad 2014-2015 metais prekiavo biržoje pertekline elektros energija, todėl nėra pagrindo teigti, kad pats ieškovas dėl savo neveikimo prisidėjo prie žalos padidėjimo ir mažinti žalos dydį (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).

78. Teismas sprendžia, kad įrodyti neteisėti atsakvo veiksmai, žalos dydis ir priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis ir CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Jei ieškovas nebūtų diskriminuotas kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu, ieškovui būtų padengta likusi dalis jo patirtų sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, ieškovui priteistinas 1.724,6 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2014 m. ir 535,0 tūkst. Eur žalos atlyginimas už 2015 m., kuris pagrįstas ieškovo pateiktais duomenimis (lentelė bylos 16 tomo 197 puslapyje).

79. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d. 6.210 str. 2 d., priteisia atsakovui iš ieškovo 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

80. Teismas tenkina ieškinio reikalavimą pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo diskriminuojama kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu; priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo AB “Energijos skirstymo operatorius” 1 724 600 Eur nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 535 000 Eur nuostolių atlyginimą už 2015 m. (viso 2 259 600 Eur) nuostolių, priteisti iš AB “Energijos skirstymo operatorius” ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

81. Teismas atmeta ieškinio reikalavimus pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo diskriminuojama balansavimo energijos tiekėjo atžvilgiu ir ieškinio priteisti 6 339 800 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 4 371 900 Eur kaip nuostolių atlyginimą už 2015 m. (iš viso 10 711 700 Eur). Kaip nurodė ieškovas, antroji suma apima pirmąją sumą (alternatyvus reikalavimas), todėl pripažintina, kad turtiniai ieškinio reikalavimai patenkinti 21,1 procento dalimi.

82. Ieškovas nurodė, kad patyrė 20702,32 Eur žyminių mokesčių išalaidų ir 65603,58 Eur advokato bei advokato padėjėjų paslaugų apmokėjimo išlaidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi grąžino Ieškovui 75 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą bei atmetė Ieškovo 2019 m. kovo 3 d. prašymą priteisti 4 795,80 Eur už kasacinio skundo surašymą (minėtos nutarties 58 punktas), todėl Ieškovas neturi pagrindo iš naujo kelti klausimo dėl šių 4870,80 Eur išlaidų kompensavimo, todėl teismas sprendžia, kad ieškovas patyrė 20627,32 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 60807,78 Eur advokatų bei advokato padėjėjų paslaugų apmokėjimo išlaidų.

83. Ieškinį patenkinus iš dalies ieškovui iš atsakovo priteisiama 4372,99 Eur žyminio mokesčio (20627,32 Eur x 21,2 proc.) ir 12860,44 Eur advokatų bei advokato padėjėjų paslaugų apmokėjimo išlaidų (60807,78 Eur x 21,1 proc.).

84. Atsižvelgiant į byloje sprendžiamų klausimų naujumą ir didelį sudėtingumą mažinti faktiškai ieškovo patirtas išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo diskriminuojama kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo AB “Energijos skirstymo operatorius” 1 724 600 Eur nuostolių atlyginimą už 2014 m. ir 535 000 Eur nuostolių atlyginimą už 2015 m. (viso 2 259 600 Eur) nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. kovo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo AB “Energijos skirstymo operatorius” 17233,43 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per 30 dienų paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.