- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-05
- Bylos Nr.
- e2S-448-392/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03962-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal V. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio atsakovui A. K. pareiškimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Teisme gautas ieškovės V. K. (toliau – ieškovė) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, kuriuo prašoma taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo nustatyti laikiną ieškovės V. K. ir nepilnametės K. K. bendravimo tvarką, ją išdėstant sekančiai: 1) motina V. K. su nepilnamete dukra K. K. bendrauja neporinėmis metų savaitėmis, nuo porinės savaitės sekmadienio vakaro iki neporinės savaitės sekmadienio vakaro. Atsakovas A. K. porinės metų savaitės sekmadienį 17-18 val. atveža nepilnametę K. K. į motinos V. K. gyvenamąją vietą, kur Motina su dukra bendrauja iki neporinės savaitės sekmadienio vakaro, kuomet 17-18 val. V. K. pristato dukrą į tėvo A. K. gyvenamąją vietą; 2) motina V. K. su nepilnamete K. K. 2025 m. bendrauja per Šv. Kūčias ir pirmąją Šv. Kalėdų dieną iki pietų, t. y. Tėvas A. K. atveža nepilnametę K. K. į motinos gyvenamąją vietą 2025 m. gruodžio 24 d. 11 val., o pirmąją Šv. Kalėdų dieną (gruodžio 25 d.) 12 val. motina V. K. pristato nepilnametę K. K. į tėvo gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad yra sudariusi santuoką su atsakovu A. K., kurią siekia nutraukti. Santuokos metu šalys susilaukė dviejų dukrų – P. K. ir K. K.. Ieškovė ir atsakovas kartu negyvena nuo gegužės mėnesio, šalių tarpusavio santykiai yra pakankamai įtempti. Nepriklausomai nuo to, šalims pavyksta sutarti vaikų išlaikymo klausimais bei dėl šalių bendravimo su nepilnamete P. K.. Tačiau kyla nemažai problemų dėl ieškovės bendravimo su nepilnamete K. K.. Ieškovės teigimu, su atsakovu susitarti dėl to, kaip mama bendraus su dukra K. nebepavyksta, atsakovas galimai nuteikinėja mergaitę prieš motiną, o taip pat yra buvę atvejų, kuomet atsakovas siūlydamas ir organizuodamas dukrai K. pramogas, sudarė tokias sąlygas jog net ir susitarus, kad mama mergaitę pasiima sekmadienį, mamai to padaryti nepavyksta. Atsakovas neskatina dukros K. bendravimo su motina. Ilgesnį laiką pabuvus atskirai nuo motinos, gali imti silpnėti dukros ir mamos ryšys. Taip K. yra atskiriama ir nuo savo sesers P.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas nustatė, kad kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2603-340/2023).
Šalies argumentai
5. Nagrinėjamu atveju iš kartu su prašymu pateiktų priedų matyti, kad ieškovė pateikė 2025 m. spalio 1 d. prašymą dėl privalomosios mediacijos taikymo. Pažymėtina, kad 2025 m. spalio 3 d. buvo gautas sprendimas dėl mediatoriaus paskyrimo privalomajai mediacijai vykdyti, kuriuo buvo paskirtas mediatorius, o ieškovė 2025 m spalio 24 d. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. Taigi, ieškovė kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo nepasinaudojusi privalomąją mediacijos procedūra.
6. Teismo vertinimu, prašyme nėra nurodytos aplinkybės, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nėra pakankama. Pažymėtina, kad ši aplinkybė, jog šalys dalyvauja (dalyvaus) privalomosios mediacijos procese kartu reiškia ir tai, kad šalys derina (gali derinti atsižvelgiant į privalomosios mediacijos tikslus) pozicijas dėl ginčo, taigi išlieka taikaus susitarimo galimybė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas tikslingu, todėl teismo vertinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas mediacijos procesas, atsirasti prielaidos tarp ieškovo ir atsakovės kilti dar didesnei priešpriešai. Tokiu būdu nebūtų pasiektas mediacijos tikslas – šalims sudaryti taikų susitarimą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Šiuo atveju skubus ieškovės ir nepilnamečio vaiko laikinos bendravimo tvarkos nustatymas (neišnagrinėjus visų ginčo šalių aplinkybių iš esmės, jeigu šalims nepavyks suderinti tarpusavio ginčo taikiai mediacijos procese) gali iš esmės pažeisti vaiko interesus, nes šioje proceso stadijoje ieškovė, nepasinaudojusi mediacijos procesu, iš esmės remiasi tik savo nuomone bei prielaidomis. Prašymas motyvuojamas tuo, kad ieškovei nepavyksta susitarti su atsakovu dėl bendravimo su vaiku tvarkos, atsakovas galimai nuteikinėja nepilnametę dukrą prieš ieškovę, dukros ir ieškovės bendravimo neskatina, nededa jokių pastangų, kad vyktų normalus ir reguliarus mažametės dukros bendravimas su ieškove. Ieškovė kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo prideda ir 2025 m. rugsėjo-spalio mėn. pradžios susirašinėjimus su atsakovu. Teismo vertinimu, pateikti ieškovės ir atsakovo iki teisminės mediacijos pradžios vykę susirašinėjimai dėl bendravimo su dukra, nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Iš šių susirašinėjimų matyti, kad ieškovė su atsakovu bendrauja ir tariasi dėl bendravimo su dukra, ieškovės bendravimas su dukra vyksta, nėra nutrūkęs, abu tėvai rūpinasi dukros interesais. Vien tai, kad atsakovas el. laiške nurodęs, jog dukra K. nenori važiuoti į ieškovės gyvenamąją vietą, teismo įsitikinimu, nėra objektyviai pakankama aplinkybė šioje proceso stadijoje daryti išvadai, kad kyla reali grėsmė ieškovės ir nepilnametės dukros bendravimui.
8. Byloje nėra ginčo, ar ieškovė gali pasirūpinti nepilnamečiu vaiku, kaip ir nėra įrodymų, kad vaiko buvimas su atsakovu neatitinka vaiko interesų ar jam kenktų. Ieškovės nurodoma dėl atskyrimo nuo motinos galinti atsirasti žala nepilnametės dukros psichinei sveikatai nėra paremta jokiais objektyviais įrodymais, o vien ieškovės nesutikimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę iki ieškinio.
9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas byloje nėra savitikslis, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, t. y. kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai. Pažymėtina, jog laikinas nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ši teisinius santykius laikinai sureguliuojanti priemonė sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas teismo sprendimas. Teismo vertinimu, ieškovės prašymas aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais nėra grindžiamas. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teismui pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iki ieškinio padavimo (CPK 12, 178 straipsniai, 144 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliantė (ieškovė) V. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025-10-29 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės V. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Susipažinus su pirmos instancijos teismo nutartimi, tampa neaišku ar ieškovės prašymas atmetamas dėl to, kad ji nepasinaudojo privalomąja ikiteismine mediacija šeimos ginče ar dėl to, kad toks prašymas nepagrįstas.
10.2. Susidaro įspūdis, kad teismas nesuprato ar ieškovė naudojasi privalomąja mediacija ar ne. Tokia problema galėjo būti išspręsta labai paprastai – nustatant ieškovei terminą teismo nustatytiems trūkumams pašalinti.
10.3. Ieškovės pateikti duomenys liudija, kad atsakovas pažeidžia vaiko interesą tuo būdu, kad neskatina vaiko bendrauti su motina. Jau vien atsakovo pozicija „K. kalba, kad i butą šiandien nevažiuos. Aš tikrai vaiko iš namų nevarysiu“ demonstruoja, kad tėvas nededa jokių pastangų dėl vaiko normalaus bendravimo su motina, nors tokią pareigą turi pagal CK 3.170 str. 4 d. Kadangi neužtikrinant normalaus vaiko ir motinos bendravimo, būtent ir yra pažeidžiamas vaiko interesas. Todėl teismas turėtų imtis spręsti ginčą, jeigu toks tarp tėvų kyla, tuo labiau, jog tą numato ir CK 3.175 str. 2 d.
10.4. Mediacijos procesas gali būti nesėkmingas, kas reikštų, jog tektų teikti teismui ieškinį. To pasėkoje bylos nagrinėjimas, priklausomai nuo šalių keliamų reikalavimų gali užtrukti. Tačiau konfliktas, kurio epicentre mažametis vaikas, neturi būti paliekamas aktyvus visam šiam laikotarpiui. Tuo atveju, jeigu mediacijos procesas būtų sėkmingas, procesas būtų trumpesnis. Tačiau vien dėl to, kad šalys galimai susitars, laikinosios apsaugos priemonės negali būti netaikomos, jeigu toks poreikis yra.
Žemesnės instancijos teismas
10.5. Atsakovas ignoruoja dalį ieškovės klausimų – pavyzdžiui, dėl jos išvykimo su vaikais, į juos neatsakydamas. Tokiu būdu, ieškovė negali kurti jokių planų, bijodama atsakovo reakcijų, negali kokybiškai bendrauti su dukra.
10.6. Skundžiamos nutarties priėmimo metu tarp ieškovės ir atsakovo kilo nauja konfliktinė situacija. Būtent, ieškovė visiškai atsitiktinai 2025-10-29 sužinojusi, kad mažametė dukra K. K. serga ir yra likusi viena namuose (tuo metu mergaitė buvo pas tėvą, kuris išvyko į darbą ir mažametę paliko dieną). Ieškovės atsakovas apie dukros sveikatos būklę neinformavo. Ieškovė tą pačią dieną kreipėsi į gydymo įstaigą, kur paaiškėjo, kad mergaitė blogai jautėsi jau kelias dienas, atlikus tyrimus ir paskyrus gydymą, ieškovei tuo pačiu buvo išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, ligonio slaugymui. Ieškovės teigimu, iš pokalbio su dukra ji suprato, kad mergaitei tėvas neleido pasisakyti mamai apie blogą savijautą. Taip pat, ieškovės teigimu, atvykusi pasiimti dukros ir nuvežti ją į gydymo įstaigą bei pasiimti į savo gyvenamąją vietą mergaitę slaugymui, ji susidūrė ir su mergaitės atsikalbinėjimu, kuris buvo paremtas, kaip ieškovė suprato, mergaitės baime tėvui. Nepriklausomai nuo to, kad slaugymo laikotarpiu mergaitė yra su motina (ieškove), tai nereiškia, kad ateityje tokios situacijos nesikartos, jeigu nebus imtasi jokių priemonių.
Atsiliepimas
11. Atsakovas A. K. atsiliepimu prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Šalys nuo 2008 m. gyveno santuokoje. Nuo 2011 m. gyveno (duomenys neskelbtini) 2009 metai gimė dukra P., kuriai dabar 15 metų ir 2016 metais gimė dukra K., kuriai dabar 9 metai. 2024 metais šalių dukra P. įstojo mokytis į (duomenys neskelbtini). Buvo nutarta netoliese (duomenys neskelbtini) pirkti būstą, kuriame, reikalui esant, galima būtų pernakvoti, nes šalys gyveno Vilniaus rajone. 2024 09 26 d. šalys įsigijo 58,02 kv. m. negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose įrengta gyvenamoji erdvė. Nuo patalpų iki (duomenys neskelbtini) 8 min kelio pėsčiomis, arba 728,35 metro. Nors buvo kalbama, kad butas bus naudojamas retkarčiais, nuo 2024 m. spalio mėnesio ieškovė praktiškai ten išsikėlė su vyresniąja dukra. Ir jau daugiau nei metai ten gyvena. Iš pradžių jos bute gyvendavo tik darbo dienomis, ir namo atvažiuodavo savaitgaliams, tačiau nuo 2025 gegužės mėnesio, ieškovė nustojo parvažiuoti namo ir savaitgaliais. Namo savaitgaliams grįžta tik P. Šią vasarą abi mergaitės dalį laiko leido su mama (duomenys neskelbtini) arba keliaudamos, dalį laiko namuose (duomenys neskelbtini).
11.2. Atėjus rugsėjui, natūraliai nusistovėjo vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos klausimai. Vyresnioji dukra P., darbo dienomis gyvena (duomenys neskelbtini) su mama ir namo grįžta savaitgaliais bei per atostogas, jaunesnioji gyvena su tėvu (duomenys neskelbtini). Savaitgaliais būna pas mamą arba namuose. Pas mamą buvo ir per rudens atostogas. Likti gyventi (duomenys neskelbtini), jaunesnioji dukra pasirinko dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, ji nuo gimimo gyvena šalių name. Jos visi draugai gyvena kaimynystėje. Mokykla nuo namų nutolusi 250 metrų. Į ją nueina ir grįžta savarankiškai. Namuose ji turi atskirą kambarį. Iš (duomenys neskelbtini) gatvės, jai tektų važinėti toli į mokyklą, tai reikštų, kad ji gerokai ankščiau turėtų keltis. Butas (duomenys neskelbtini) g. nėra pritaikytas patogiai gyventi. Tarp dukrų yra 7 metai amžiaus skirtumas ir jų interesai, pomėgiai, veiklos, draugai nesutampa, dėl to mergaitės nėra linkusios gyventi viename kambaryje, kuomet namuose turi visas tinkamas sąlygas.
11.3. Nors esminių ginčų tarp šalių nėra, pažymėtina, kad ieškovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreipėsi iki ieškinio pareiškimo teisme. Labiausiai tikėtina, kad tokiu būdu ieškovė siekia padaryti spaudimą prieš mediacijos procesą. Kliūčių motinai bendrauti su dukromis atsakovas niekada nedarė. Vaikai patys labai aiškiai išsako savo nuomonę, pvz. K. niekieno neįtakojama daug kartų atsisakė važiuoti su motina į butą darbo dienomis, ir pasilikdama tėvo gyvenamojoje vietoje, kur arti mokykla, įprasta namų aplinka, komfortiškos sąlygos mokslui ir poilsiui, draugai, šuniukas ir t.t.
Šalies argumentai
11.4. Ieškovė prašo nustatyti bendravimo tvarką “savaitė – savaitė”, visiškai nevertindama tos aplinkybės, kad ieškovė gyvena Vilniuje, o dukra Vilniaus rajone. Nuo namų dukrai iki mokyklos 250 metrų, nuo ieškovės namų apie 20 kilometrų. Pati dukra į mokyklą nenuvažiuotų. Tada ją reiktų kelti, kad nuvežti į mokyklą, kai iš namų ją pasiekia per kelias minutes. Toks vaiko režimo išbalansavimas tikrai nėra naudingas dukrai, ar atitinkantis jos interesus. Nors esminių ginčų dėl bendravimo su vaiku (ieškovė prašo nustatyti bendravimo tvarką tik vienu vaiku) nėra. Spręsti šį klausimą iki ieškinio pareiškimo, neatlikus bent preliminaraus vertinimo negalima. Pirmiausia turėtų būti sudaryti buities tyrimo aktai, išklausyta vaikų nuomonė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punkte, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai)
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d., kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
16. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1285-450/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1061-910/2022). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nutartis Nr. e3K-3-210-781/2023).
17. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, neatliekamas įrodymų vertinimas, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).
18. Nesutikdama su ginčijama nutartimi apeliantė nurodo, kad susipažinus su pirmos instancijos teismo nutartimi, tampa neaišku ar ieškovės prašymas atmetamas dėl to, kad ji nepasinaudojo privalomąja ikiteismine mediacija šeimos ginče ar dėl to, kad toks prašymas nepagrįstas.
19. Su tokia apeliantės pozicija nesutiktina, ginčijamos nutarties 13, 16, 17 p. labai aiškiai nurodyta, kad prašymas yra atmetamas ne todėl, kad ieškovė nepasinaudojo privalomąja ikiteismine mediacija, o todėl, kad prašymas yra iš esmės nepagrįstas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas neįrodytas, o svarbiausia, kad, kaip labai aiškiai nurodė pirmosios instancijos teismas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas mediacijos procesas, atsirasti prielaidos tarp ieškovo ir atsakovės kilti dar didesnei priešpriešai, dėl to nebūtų pasiektas mediacijos tikslas –sudaryti taikų susitarimą.
20. Apeliantė nurodo, kad jai (jos atstovams) susidaro įspūdis, kad teismas nesuprato ar ieškovė naudojasi privalomąja mediacija ar ne. Tokia problema galėjo būti išspręsta labai paprastai – nustatant ieškovei terminą teismo nustatytiems trūkumams pašalinti.
21. Tokia apeliantės pozicija neišlaiko kritikos, ginčijamos nutarties 13 p. labai aiškiai nurodyta, jog teismui žinoma, kad mediacijos procesas vyksta, o vienas iš prašymo atmetimo pagrindų ir buvo tai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas vykstantis mediacijos procesas.
22. Apelaintė nurodo, kad mediacijos procesas gali būti nesėkmingas, kas reikštų, jog tektų teikti teismui ieškinį. To pasėkoje bylos nagrinėjimas, priklausomai nuo šalių keliamų reikalavimų gali užtrukti. Tačiau konfliktas, kurio epicentre mažametis vaikas, neturi būti paliekamas aktyvus visam šiam laikotarpiui. Tuo atveju, jeigu mediacijos procesas būtų sėkmingas, procesas būtų trumpesnis. Tačiau vien dėl to, kad šalys galimai susitars, laikinosios apsaugos priemonės negali būti netaikomos, jeigu toks poreikis yra.
23. Toks apeliantės argumentas nėra pakankamas jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimui. Šalims nepasiekus susitarimo mediacijos procese, teismui galima teikti ieškinį, kuriame galima teikti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jis bus privalomai išnagrinėtas. Beje, ieškinys teismui jau pateiktas.
24. Apeliantė nurodo, kad atsakovas neskatina vaiko bendrauti su motina, dukrai sergant paliko ją vieną namuose.
25. Tačiau iš ieškovės skundo turinio matyti ir tai, kad ji su vaiku bendrauja, o ligos metu dukra buvo prižiūrima jos gyvenamojoje vietoje, tam atsakovas jokių kliūčių nedarė.
26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės atskirojo skundo ir ginčijamą nutartį panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys nepateikė prašymų atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
apeliantės (ieškovės) V. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.