Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-538-1204/2024 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei L. K., dalyvaujant institucijai, teikiančiai byloje išvadą – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo arba bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui J. K., dalyvaujant institucijai, teikiančiai byloje išvadą – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl leidimo be tėvo sutikimo išvežti nepilnametį vaiką nuolatiniam gyvenimui į užsienį išdavimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei L. K., dalyvaujant institucijai, teikiančiai byloje išvadą – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo arba bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui J. K., dalyvaujant institucijai, teikiančiai byloje išvadą – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl leidimo be tėvo sutikimo išvežti nepilnametį vaiką nuolatiniam gyvenimui į užsienį išdavimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimo.

2. I. J. K. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo prašė iki teismo sprendimo byloje priėmimo šalių nepilnametės dukters P. K. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu J. K.; priteisti iš atsakovės L. K. laikiną išlaikymą šalių nepilnametei dukrai 300,00 Eur dydžio kas mėnesį mokamomis išmokomis, dukters išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teisėmis paskiriant ieškovą.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo 2023 m. gruodžio mėnesio gyvena Norvegijos Karalystėje, o šalių dukrą prižiūri ieškovas ir atsakovės mama Z. Č. (kas antrą savaitę, po 50:50 proc. laiko). Ieškovas manė, kad atsakovė į Norvegijos Karalystę išvyko laikinai, tačiau ji iki šiol gyventi į Lietuvos Respubliką negrįžo. Ieškovo žiniomis, atsakovė grįžta tik tais laikotarpiais, kai yra paskirti teismo posėdžiai šioje civilinėje byloje.

4. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-1270-284/2020 buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią nepilnametės dukters gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovės nuolatinį gyvenimą Norvegijos Karalystėje, trumpąja žinute informavo atsakovę, kad dukros močiutei nebegrąžins. Po to, kai ieškovas informavo atsakovę, kad negrąžins močiutei vaiko, gavo Pakruojo rajono savivaldybės mero 2023-12-05 potvarkį Nr. MV-223, kuriuo Pakruojo rajono savivaldybės meras nustatė laikinąją priežiūrą šalių dukrai, šalių dukros gyvenamąją vietą nustatė kartu su Z. Č. ir šalių dukros laikinąja prižiūrėtoja paskyrė Z. Č.. Ieškovo vertinimu, potvarkio priėmimui neegzistavo nei faktinis, nei teisinis pagrindas.

5. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovės nuolatinis gyvenimas Norvegijos Karalystėje ir dėl šios priežasties negalėjimas rūpintis Lietuvos Respublikoje gyvenančia dukra lemia poreikį šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu. Nustačius šalių dukros laikinąją gyvenamąją vietą su ieškovu, būtina iš atsakovės priteisti laikiną išlaikymą šalių nepilnametei dukrai.

6. A. L. K. atsiliepime į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė ieškovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovė nurodė, kad buvo priversta grįžti su dukra į Lietuvą neplanuotai ir tam nepasiruošusi, todėl jai buvo būtina kelis kartus nuvykti į Norvegijos Karalystę susitvarkyti nebaigtus darbinius ir socialinius (buitinius) klausimus. Atsakovė į Norvegijos Karalystę buvo išvykusi 2023 m. gruodžio antroje pusėje trims savaitėms. Parvyko 2024-01-14. Kadangi tada nespėjo susitvarkyti darbinių klausimų, ji turėjo išvykti dar 2024-01-26, o grįžo 2024-02-11. Paskutinį kartą atsakovė iš Lietuvos išvyko 2024-02-17 ir jau nuo 2024-03-03 yra grįžusi į Lietuvą. Kadangi atsakovė susitvarkė visus būtinus reikalus Norvegijos Karalystėje, jai nebebus būtinybės vėl ten vykti (išskyrus nenumatytus atvejus), todėl ji pati gali prižiūrėti ir rūpintis savo dukra, tad keisti vaiko gyvenamąją vietą nėra jokio pagrindo.

8. Atsakovė nurodė, jog įvertinusi tai, kad jai būnant Norvegijos Karalystėje gali iškilti nenumatytų aplinkybių, tam, kad vaiku būtų visiškai pasirūpinta, kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybę ir prašė nustatyti vaiko laikiną priežiūrą atsakovės mamai, kuri galėtų teisėtai atstovauti dukters interesus, motinai laikinai būnant Norvegijos Karalystėje. 2023-12-05 potvarkiu Nr. MV-223 Pakruojo rajono savivaldybės meras šalių dukros laikinąja prižiūrėtoja paskyrė Z. Č.. Nuo 2024-03-01 laikinoji globa yra panaikinta, nes tam nebėra būtinybės.

9. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ieškovas nuolat dirba iki vėlaus vakaro, su vaiku praktiškai nebūna, vaiko buvimo pas ieškovą laikotarpiais vaikas daugiausiai laiko praleidžia vienas arba su ieškovo artimaisiais. Vaiko ryšys su atsakove yra ženkliai glaudesnis, atsakovė nuolat būna su dukra (išskyrus tada, kai buvo priversta darbo reikalais išvykti), ja rūpinasi, padeda mokytis, užsiima dukros lavinimu, rūpinasi buitimi, sveikata, mokyklos reikalais. Kadangi atsakovė nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (čia yra kartu su vaikais deklaruota), turi gyvenamąją vietą, vaiko interesų nepažeidžia. Vaikas prižiūrimas, mylimas, socialiai ir finansiškai aprūpintas, jo teisės nepažeistos, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir keisti vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovė taip pat nesutinka ir su ieškovo prašymu priteisti iš atsakovės šalių dukrai laikiną išlaikymą.

10. Išvadą teikianti institucija Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vaiko motina. Nėra duomenų, jog motinos gyvenamoji vieta tapo nesaugi vaikui, tačiau vaiko motina kreipėsi į Pakruojo savivaldybės merą dėl laikinos priežiūros, o tam nebuvo teisinio pagrindo. Iki atsakovei išvykstant į užsienį tarp tėvų buvo nusistovėjusi bendravimo su vaiku tvarka, atitinkanti 50:50 procentų bendravimo modelį, taigi vaikui tiek tėvo, tiek motinos gyvenamoji aplinka pažįstama ir įprasta. Atsakovė nagrinėjamoje byloje siekia su vaiku gyventi Norvegijos Karalystėje. Institucijos vertinimu, vaiko gyvenamosios vietos keitimas, t. y. nustatymas su kitu iš tėvų, yra tikslingas. Išsprendus klausimą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, reikalinga spręsti ir vaiko laikino išlaikymo klausimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 26 d. nutartimi nutarta ieškovo J. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

12. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovės išvykimo laikotarpiu būtų nustatyti vaiko teisių pažeidimai P. K. atžvilgiu.

13. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta iš esmės neigiamų atsakovės veiksmų, patvirtinančių jos netinkamą motinos pareigų vykdymą išvykimo laikotarpiu ar nesaugios aplinkos vaikui kūrimą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta tokių faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog šiuo metu nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta neatitinka jo interesų.

15. Teismas sprendė, kad esant šalių sutartai 50:50 bendravimo su vaiku tvarkai, vaiko interesus geriausiai atitiks status quo padėties išlaikymas iki byla bus išnagrinėta iš esmės.

III. Atskirojo skundo argumentai

16. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ieškovas (apeliantas) J. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo byloje priėmimo šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu; priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą šalių nepilnametei dukrai 300,00 Eur dydžio kas mėnesį mokamomis išmokomis, dukters išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teisėmis paskirti ieškovą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė į Norvegijos Karalystę buvo išvykusi tik laikinai, tokių teismo išvadų nepagrindžia jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atsakovė nuo 2023 m. birželio mėnesio dirba Norvegijos Karalystėje, jos darbo santykiai užsienio valstybėje nėra nutrūkę ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jie artimiausiu metu gali pasibaigti.

19.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nėra padariusi jokių šalių nepilnametės dukters vaiko teisių pažeidimų. Jie buvo padaryti tiek iki šios bylos iškėlimo, tiek ir ją iškėlus, nepaisant to, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba jų nenustatė.

19.3. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas grindė išvadą, kad šalių nepilnametė dukra laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio mėnesio iki 2024 m. kovo mėnesio lankė mokyklą ir būrelius, kadangi šalys savo reikalavimų ir atsikirtimų šiomis aplinkybėmis negrindė, o teismas savo iniciatyva šių aplinkybių nesiaiškino ir įrodymų nerinko. Atsakovei būnant Norvegijos Karalystėje nėra užtikrinamas šalių dukros neformalusis ugdymas – ji nėra vedama į šokių būrelį, tai patvirtina kartu su šiuo atskiruoju skundu pateikiama šalių susirašinėjimo medžiaga. Atsakovė, gyvendama ir dirbdama Norvegijos Karalystėje, neturi galimybės visapusiškai rūpintis šalių dukra, užtikrinti jos formalų ir neformalų ugdymą, sveikatos priežiūrą, kasdienių poreikių tenkinimą. Atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti dukterį, pasirinko kitus prioritetus, savo ekonominių ir asmeninių interesų užtikrinimą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą spręsti dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

22. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl naujų įrodymų

23. Ieškovas atskirajame skunde prašo priimti teikiamus rašytinius įrodymus – šalių susirašinėjimo medžiagą, patvirtinančią, kad atsakovė neužtikrina šalių dukros neformalaus ugdymo. Ieškovas pažymėjo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo – šalys savo reikalavimų ir atsikirtimų šiomis aplinkybėmis negrindė, o pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva šių aplinkybių nesiaiškino ir įrodymų nerinko.

24. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

25. Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 ir kt.). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021).

26. Pasisakydamas dėl CPK 314 straipsnio normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).

27. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad ieškovo teikiami rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamu klausimu, neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo (atsakovei tarp šalių vykęs susirašinėjimas yra žinomas) sprendžia, jog ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Dėl ieškovo (apelianto) atskirojo skundo argumentų

29. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta ieškovo J. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

30. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

31. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms.

33. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Teismas gali taikyti kitas, teismo manymu, reikalingas priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis) be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

34. Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.

35. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir, kad jų nepritaikius, bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006).

36. Remiantis civilinės bylos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. sausio 8 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, sudaryta 2020 m. sausio 3 d. tarp pareiškėjų L. K. ir J. K.. Taikos sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad nepilnametės dukters P. K., (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta yra jos motinos L. K. gyvenamoji vieta; 2 punkte susitarė, kad konkrečios tvarkos dėl bendravimo su dukra pareiškėjai nenustato, nes dėl šio klausimo ginčo tarp šalių nėra; 3 punkte susitarė, kad L. K. įsipareigoja iš anksto raštu (tinka ir elektroninės susisiekimo priemonės) pranešti J. K. apie dukters (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą, ugdymo įstaigos vietą, jų pakeitimus, apie ligas bei gydymąsi gydymosi įstaigose; 4 punkte susitarė, kad skirs nepilnametės dukters (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 150,00 Eur kiekvienas kas mėnesį nuo 2020-01-01 iki jos pilnametystės (iki (duomenys neskelbtini); 5 punkte susitarė, kad J. K. lėšas, skirtas dukters (duomenys neskelbtini) išlaikymui, ves į L. K. asmeninę sąskaitą iki kiekvieno mėnesio, už kurį mokamas išlaikymas, 20 dienos; 6 punkte susitarė, kad L. K. lėšas, skirtas dukters (duomenys neskelbtini) išlaikymui, naudos uzufrukto teise.

37. Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo 2023 m. gruodžio mėnesio gyvena Norvegijos Karalystėje, o šalių dukrą prižiūri ieškovas ir atsakovės mama (kas antrą savaitę, po 50:50 proc. laiko). Ieškovo vertinimu, atsakovės nuolatinis gyvenimas Norvegijos Karalystėje ir dėl šios priežasties negalėjimas rūpintis Lietuvos Respublikoje gyvenančia dukra lemia poreikį šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu.

38. Klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje atsakovė patvirtino, kad tarp šalių bendravimo modelis 50:50 yra galiojantis ir ginčo dėl to nėra. Paaiškino, kad į Norvegijos Karalystę vyko norėdama galutinai susitvarkyti darbo reikalus, buvo išvykusi 2023 m. gruodžio mėnesį trims savaitėms, parvyko 2024-01-14, išvyko 2024-01-26, grįžo 2024-02-11, paskutinį kartą iš Lietuvos atsakovė išvyko 2024-02-17 ir nuo 2024-03-03 yra grįžusi į Lietuvą, kol baigsis bylos nagrinėjimas. Teismo posėdyje atsakovė taip pat nurodė, kad Norvegijos Karalystėje darbo santykiai yra sustabdyti iki 2024-04-01, vėliau patikslino, kad jai yra suteiktos neapmokamos atostogos iki 2024-05-01.

39. Ieškovas atskirajame skunde taip pat nurodė, kad atsakovė į Norvegijos Karalystę vyko 2023-12-02, 2023-12-18, 2024-01-26, 2024-02-17, 2024-03-09. Ieškovo vertinimu, atsakovės darbas Norvegijos Karalystėje yra kliūtimi nepertraukiamai ir betarpiškai rūpintis šalių nepilnamete dukra; atsakovė nuo 2023 m. birželio mėnesio dirba Norvegijos Karalystėje, jos darbo santykiai užsienio valstybėje nėra nutrūkę ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jie artimiausiu metu gali pasibaigti.

40. Į nagrinėjamą bylą pateikti rašytiniai įrodymai (lėktuvo bilietai, šalių susirašinėjimai), patvirtina aplinkybes dėl atsakovės vykimo į Norvegijos Karalystę. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su ieškovo nuomone, kad atsakovės darbas užsienio valstybėje yra kliūtis nepertraukiamai ir betarpiškai bendrauti su nepilnamete dukra ir ja rūpintis. Tačiau kartu pateikti šalių susirašinėjimai patvirtina ir tai, kad atsakovė nėra nusišalinusi nuo vaiko priežiūros, jo auklėjimo, matyti, kad atsakovė rūpinasi mergaitės ugdymu, sveikata. Iš 2024-0304 pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nustatyta, kad atsakovės L. K. bei jos nepilnamečių vaikų D. K. ir P. K. deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje adresu (duomenys neskelbtini). Į nagrinėjamą bylą pateiktas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ patvirtinimas, kuriame nurodyta, kad darbuotoja L. K. nuo 2024-04-01 yra išleista neapmokamų atostogų pagal abiejų šalių susitarimą; L. K. neapmokamų atostogų metu nedirbs savo darbo vietose, o visi jos darbo įsipareigojimai bus laikinai sustabdyti; šalys susitarė, kad šis laikotarpis bus laikomas neapmokamų atostogų laikotarpiu, ir darbuotoja grįš į darbą 2024-05-01 arba pateiks prašymą pratęsti neapmokamas atostogas ilgesniam terminui.

41. Įvertinęs civilinės bylos duomenis, šalių išdėstytas pozicijas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad dabartinė gyvenamoji vieta nepilnamečiam vaikui yra nesaugi, netinkama jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai (CPK 178 straipsnis). T. y. apeliacinės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neturi pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad dabartinė vaiko gyvenamoji aplinka (P. K. gyvenamoji vieta su ieškove) yra pažeidžianti vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas jau ne vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

42. Atsižvelgdamas į nurodytą, į tai, kad šiuo metu šalių sutartas bendravimo su vaiku modelis yra 50:50, į byloje esančius duomenis dėl atsakovės darbo santykių sustabdymo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šioje proceso stadijoje nėra tikslinga taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Netenkinus prašymo dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, dėl išvestinių laikinųjų apsaugos priemonių (išlaikymo priteisimo) nespręstina.

43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.