- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- e2A-10-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01396-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Pajūrio regioninio parko direkcija, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektai“, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, biudžetinė įstaiga Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-420-1025/2019 pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – sodybų buvimo žemės sklype, suinteresuoti asmenys: Pajūrio regioninio parko direkcija, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektai“, Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, biudžetinė įstaiga Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, E. Ž., R. E..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. M. 2018-08-17 pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), skirtingais laikotarpiais buvo dvi sodybos: XIX a. I pusėje vienintelis gyvenamas pastatas, o XX a. I pusėje šiame sklype buvo du pastatai, iš kurių vienas pagrindinis, kurio pamatų buvo aptikta šurfe – 1, ir jame buvo gyvenama.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė J. V. atliko mokslinius tyrimus ir pagal juos 2016 m. parengė istorinę pažymą, kuri patvirtina prašomą nustatyti juridinį faktą.
3. Pareiškėjas G. M. prašė nustatyti juridinį faktą turint tikslą atstatyti sklype identiškus buvusių sodybų pastatus ir (ar) statyti sklype naujus sodybos pastatus bei inžinerinius statinius.
4. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) pateikė atsiliepimus ir prieštaravimų dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nereiškė.
Šalies argumentai
5. Suinteresuoti asmenys Pajūrio regioninio parko direkcija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir R. E. su pareiškimu nesutiko, nurodė, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu G. M. pareiškimą atmetė.
6.1. Teismas nustatė, kad pareiškėjo žemės sklypas yra Pajūrio regioniniame parke ir patenka į (duomenys neskelbtini) etnokultūrinį draustinį, todėl šiam sklypui taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos (Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 43 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 9, 13 straipsniai).
6.2. Draustiniuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 52 dalį buvusi sodyba apibrėžiama, kaip vieta žemės sklypo dalyje, kurioje buvo pastatytas vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu.
6.3. Teismas įvertino, kad archeologas pareiškėjo žemės sklype nerado jokių XIX amžiaus pastato liekanų, taip pat kultūrinio sluoksnio radinių bei struktūrų. Teismas nustatė, kad nei viename kartografiniame žemėlapyje nepažymėti statiniai pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, kurioje buvo atlikta perkasa – 1.
6.4. Įvertinęs Pajūrio regioninio parko direkcijos atstovo paaiškinimus ir liudytojo D. E. parodymus, teismas nustatė, kad 1832 m. kartografiniame žemėlapyje neteisingai lokalizuota ir pažymėta pareiškėjui priklausančio žemės sklypo vieta, žemėlapyje matoma sodyba yra apie 1,1 km į pietus (piečiau (duomenys neskelbtini) upelio) nuo vykdytų archeologinių tyrimų pareiškėjo žemės sklype, kuris yra arčiau (duomenys neskelbtini) upelio. Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas lokalizuotas neteisingai, patvirtina liudytojo D. E. pateikta to laikmečio kartografinė medžiaga. Teismo posėdžio metu istorikė J. V. pripažino, jog padaryta klaida archeologų ataskaitoje lokalizuojant pareiškėjo žemės sklypą. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjo žemės sklype XIX a. pirmoje pusėje buvo sodyba su gyvenamuoju namu ir šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip neįrodytą (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis).
6.5. Dėl XX a. pirmos pusės sodybos buvimo fakto pareiškėjo žemės sklype teismas konstatavo, kad, iki pareiškėjui įsigyjant žemės sklypą, šio sklypo ribos buvo kitos ir dabartinė žemės sklypo riba atsirado tik pakeitus pareiškėjo žemės sklypo ribas. Taigi, iki G. M. įsigyjant žemės sklypą jokių statinių ar jų liekanų sklype nebuvo. Vėliau pakeitus sklypo ribas į pareiškėjo žemės sklypą pateko nežymi dalis kitoje sodyboje buvusio pastato pamato, tačiau šis sunaikintas pastatas buvo ne gyvenamasis, o ūkinis pastatas – (duomenys neskelbtini) sodybos priklausinys, kurio išlikusių pamatų didžioji dalis ir šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) sodyboje ir yra šios sodybos sudedamoji dalis.
6.6. Teismas rėmėsi Kasacinio teismo išaiškinimu, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. M. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo, tai nulėmė neobjektyvų, nevisapusišką faktinių aplinkybių ištyrimą ir neteisėtas bei nepagrįstas teismo išvadas. 2019-01-22 posėdžio metu, pareiškėjui pareiškus pageidavimą byloje skirti teismo ekspertizę, teismas nustatė pareiškėjui terminą pateikti prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo ir pažymėjo, jog teismas mano, kad byloje reikia specialių žinių ir kad jas turi suteikti ekspertas. Teismas tenkino pareiškėjo 2019-02-05 prašymą dėl termino prašymui dėl teismo ekspertizės skyrimo pateikti (nurodyti eksperto kandidatūrą, siūlomus klausimus ekspertui, sumokėti užstatą už ekspertizę ir t. t.) pratęsimo, tuo dar kartą patvirtindamas, jog mano, kad byloje yra reikalinga skirti teismo ekspertizę. Tačiau pareiškėjui pateikus 2019-02-19 rašytinį prašymą, teismas pareiškėjo prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo 2019-02-21 posėdžio metu atmetė, logiškai prieštaraudamas savo paties minėtiems teiginiams.
7.2. Nesuteikus galimybės pasitelkus ekspertus surinkti reikiamus įrodymus, pareiškėjas negalėjo efektyviai realizuoti savo teisės teisminę gynybą, o pats procesas kaip visuma neatitiko sąžiningo (tinkamo) proceso reikalavimų. Teismo motyvas, kad ekspertizės nėra pagrindo skirti, nes pareiškėjas gali nevaržomai atlikti detaliuosius tyrimus savo sklype, yra nepagrįstas.
7.3. Teismas bylą išnagrinėjo nepaisydamas esančio bylos sustabdymo pagrindo ir tai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.
7.4. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus ir nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo pateiktus įrodymus ir kodėl remiasi pareiškėjui tariamai nepalankiais įrodymais.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo R. E. nurodė sutinkanti, kad byla būtų grąžinta į pirmosios instancijos teismą, ir neprieštaraujanti, kad jai priklausančio sklypo dalyje būtų atlikti archeologiniai tyrimai, jei tai reikalinga buvusio pastato paskirčiai nustatyti.
9. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl pareiškėjo G. M. apeliacinio skundo pagrįstumo ir teisėtumo paliko spręsti apeliacinės instancijos teismui.
Atsiliepimas
10. Pajūrio regioninio parko direkcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodė nesutinkanti su apeliacija. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pagal susiformavusią teismų praktiką, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype buvo sodyba, turi būti duomenys, apibrėžiantys tą pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas. Aptariamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti. kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas, o ne bet koks kitos paskirties pastatas. Taigi, vienas pagrindinių įrodinėjimo elementų yra tai, kad nustatinėjant buvusios sodybos faktą, būtina nustatyti buvusio gyvenamojo namo faktą. Teismo proceso metu nei pareiškėjas, nei liudytojai nepateikė jokių įrodymų apie gyvenamojo namo pareiškėjo žemės sklype (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) egzistavimą.
10.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvusios sodybos faktą grindė remdamasis archeologo M. P. atliktu archeologinių tyrimų metu rastais radiniais – „pamatų“ liekanomis bei indų šukėmis. Minėti radiniai niekaip neįrodo fakto, kad būtent čia stovėjo gyvenamasis namas. Tik iš šių radinių (ar tik iš archeologinių radinių, netiriant kitų aplinkybių) neįmanoma nustatyti, kad šiame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu. Archeologinių tyrimų pažymoje nurodyta kartografinė medžiaga yra klaidinanti, neatitinka realybės – 1832 m. žemėlapyje nurodyta sodyba yra apie 1,1 km į pietus nuo vykdytų archeologinių tyrimų pareiškėjo žemės sklype. Taip pat pateikta kartografinė medžiaga kelia abejonių dėl autentiškumo, kadangi nėra tinkamo archyvų patvirtinimo. Teismo proceso metu liudytojai istorikė J. V. ir archeologas M. P. pripažino, kad archeologinių tyrimų ataskaitoje pateiktame 1832 m. žemėlapyje nurodyta sodyba yra apie 1,1 km į pietus nuo vykdytų archeologinių tyrimų pareiškėjo žemės sklype. Taip pat iš liudytojų parodymų, pateiktų J. V. istorinėje pažymoje, neaišku, apie kurį žemės sklypą kalba liudytojai, pateikdami prisiminimus apie stovėjusius pastatus (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Apeliacine tvarka nagrinėjami skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir pareiškėjo teisių užtikrinimo pirmosios instancijos teisme, sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjui G. M. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), skirtingose vietose ir skirtingais laikotarpiais (XIX a. pirmoje pusėje ir XX a. pirmoje pusėje) buvo dvi gyvenamos sodybos, nustatymo.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo žinoma, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo pamatų sklype suklastojimo. Kol nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo aišku, ar keisis faktinė aplinkybė dėl pamatų buvimo sklype, todėl nebuvo tikslinga baigti bylos nagrinėjimą, nes byloje priimtas teismo sprendimas gali būti nesuderinamas su ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis.
14. Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje. Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, jog teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, nėra pagrindo stabdyti bylos pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004; 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2004; 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005; 2005 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).
15. Nagrinėjamoje byloje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Pajūrio regioninio parko direkcijos pareiškimą dėl galimo tariamai buvusių pastatų įrodymų klastojimo (pamatų ir kitokių tariamai buvusių sodybų liekanų) saugomoje teritorijoje – Pajūrio regioniniame parke (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį), ikiteisminiame tyrime šiuo metu įtariamųjų asmenų nėra. Duomenų, kad ikiteisminis tyrimas būtų pasiekęs teisminę stadiją, t. y. kad jau būtų nagrinėjama baudžiamoji byla, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, nėra.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dėl ikiteisminio tyrimo ir bylos sustabdymo santykio, yra nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo procese atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2006; 2007 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2007).
17. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Ikiteisminis tyrimas gali būti tik fakultatyvus bylos sustabdymo pagrindas pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, bet tokiu atveju turi būti kruopščiai vertinama civilinio proceso tvarka nagrinėjamo ginčo ir ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamų aplinkybių tiesioginis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008; 2008 m. vasario 15 d. m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2008; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014).
18. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra pakankamo pagrindo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą dėl ekspertizės skyrimo, procesinės teisės normų ir pareiškėjo teisių procese nepažeidė (CPK 162² straipsnis).
19. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo, o tai nulėmė neobjektyvų, nevisapusišką faktinių aplinkybių ištyrimą, neteisėtas ir nepagrįstas teismo išvadas, taip pat teigia, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus ir nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo nurodomus įrodymus.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.
21. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
22. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
23. Kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija, pagal susiformavusią teismų praktiką, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype buvo sodyba, turi būti duomenys, apibrėžiantys tą pačią sodybą, kurios pagrindinis daiktas yra gyvenamasis namas. Aptariamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba su gyvenamuoju namu, o ne bet koks kitos paskirties pastatas. Taigi, vienas pagrindinių įrodinėjimo elementų yra tai, kad nustatinėjant buvusios sodybos faktą, būtina nustatyti gyvenamojo namo pareiškėjui priklausančiame žemės sklype buvimo faktą. Teismo proceso metu pareiškėjas nepateikė jokių leistinų įrodymų apie gyvenamojo namo jam priklausančiame žemės sklype (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) egzistavimą nei XIX a. I pusėje, nei XX amžiaus I pusėje. Byloje apklausti liudytojai D. E., E. S. ir suinteresuotas asmuo paneigė pareiškėjo teiginius dėl gyvenamo namo egzistavimo G. M. priklausančiame žemės sklype.
24. Beje, kaip pastebėjo suinteresuotas asmuo Pajūrio regioninio parko direkcija, nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvusios sodybos faktą grindė remdamasis archeologo M. P. atliktu archeologinių tyrimų metu rastais radiniais – „pamatų“ liekanomis bei indų šukėmis. Minėti radiniai niekaip neįrodo fakto, kad būtent čia stovėjo gyvenamasis namas. Tik iš šių radinių (ar tik iš archeologinių radinių, netiriant kitų aplinkybių) neįmanoma nustatyti, kad šiame žemės sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu. Archeologinių tyrimų pažymoje nurodyta kartografinė medžiaga yra klaidinanti, neatitinka realybes – 1832 m. žemėlapyje nurodyta sodyba yra apie 1,1 km į pietus nuo vykdytų archeologinių tyrimų pareiškėjo žemės sklype. Taip pat pateikta kartografinė medžiaga kelia abejonių dėl autentiškumo, kadangi nėra tinkamo archyvų patvirtinimo. Teismo proceso metu liudytojai istorikė J. V. ir archeologas M. P. pripažino, kad archeologinių tyrimų ataskaitoje pateiktame 1832 m. žemėlapyje nurodyta sodyba yra apie 1,1 km į pietus nuo vykdytų archeologinių tyrimų pareiškėjo žemės sklype. Taip pat iš liudytojų parodymų, pateiktų J. V. istorinėje pažymoje, neaišku, apie kurį žemės sklypą kalba liudytojai, pateikdami prisiminimus apie stovėjusius pastatus (duomenys neskelbtini).
25. Bylos duomenys patvirtina, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Pajūrio regioninio parko direkcijos pareiškimą dėl galimo tariamai buvusių pastatų įrodymų klastojimo (pamatų ir kitokių tariamai buvusių sodybų liekanų) saugomoje teritorijoje – Pajūrio regioniniame parke (BK 228 straipsnio 1 dalis, 233 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas 2019-12-20 nutartimi kreipėsi į ikiteisminį tyrimą atliekančią Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiąją tyrėją L. M. ir prašė pateikti Šiaulių apygardos teismui ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų (apžiūros protokolų, liudytojų, įtariamųjų, specialistų apklausos protokolų ir kt.) kopijas, taip pat duomenis apie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) eigą, planuojamą tyrimo pabaigą.
26. Kartu su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga buvo pateikta Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (duomenys neskelbtini) atlikto sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Savivaldybės kartografinių šaltinių tyrimo medžiaga. Tyrimo medžiagoje nurodoma, kad tyrimas atliktas siejant senąją kartografiją su Geografinės informacinės sistemos (GIS) duomenimis ArcGis 10.6.1 programoje. Pasitelkus GIS istoriniai žemėlapiai buvo orientuoti su dabartine Lietuvos koordinačių sistema (LKS94). Orientavimo pagrindas – 2017 m. aerofotografijos. Tyrimo medžiagoje paaiškinama, kad tyrimui atlikti buvo naudoti kartografiniai šaltiniai nuo 1796–1802 m. iki 1994 m.
27. Atlikus minėtą tyrimą nustatyta, kad 1834 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pietryčių dalis dengia sodybos teritoriją (iš dalies dengia ir pastatą), kitur – smėlynai. 1893 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vakarų dalis dengia sodybų teritoriją ir iš dalies dengia užstatymą, sklypo rytų dalis ribojasi su sodybos teritorija tačiau užstatymo nėra, o pietinę pusę skersai kerta kelias. 1906 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vakarų dalis dengia sodybų teritoriją ir į ją patenka ir užstatymas, kitur – neužstatyta teritorija. 1910 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vakarinė dalis ribojasi su užstatymo zona, o kitur yra neužstatyta sklypo dalis ir pievos. 1936 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pietvakarinė dalis patenka į sodybos teritoriją. 1939 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pietinė dalis patenka į sodybos teritoriją. 1940 metų kartografijoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) pietinė dalis vos patenka į sodybos teritoriją. 1944–1976 metų kartografijose sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) yra visiškai neužstatyta teritorija.
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tyrimo medžiagą, sprendžia, kad sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) tose vietose, kur XX amžiuje buvo užstatymas, užstatytas tik vienu pastatu, sudarančiu vieną sodybos teritoriją su (duomenys neskelbtini) sodyba. Tyrimo medžiagoje nė vienoje kartografijoje į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) nė karto nepateko du pastatai ar dvi atskiros sodybų teritorijos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tyrimo medžiagą, taip pat pastebi, kad sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) 1893 m., 1906 m., 1910 m., 1936 m. kartografijose yra užstatytas vakarinėje sklypo dalyje – iš esmės ten, kur buvo rasti pamatai 1-ame šurfe.
29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į suinteresuoto asmens R. E. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodytas aplinkybes, kad į šiaurę nuo jų sodybos daugiau gyvenamųjų namų nebuvo, o pareiškėjo nurodyti pamatai aptikti 1-ame šurfe, pagal artimųjų pasakojimą yra buvęs jų sodybos ūkinis pastatas (daržinė), taip pat įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis – tyrime pavaizduotas kartografijas, lyginant jas su geografine sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) padėtimi, sprendžia, kad nėra pagrindo spręsti, kad šurfe Nr. 1 rastų pamatų liekanos galėjo priklausyti ne (duomenys neskelbtini), o kokiai nors kitai sodybai, kuri patenka į G. M. šiuo metu priklausančias sklypo ribas..
30. Dėl ištirtuose šurfuose Nr. 2-4 fragmentiškai fiksuotų buvusio pastato pamatų liekanų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad istoriniuose 1796–1802 m., 1832 m., 1860 m., 1938 m. (duomenys neskelbtini) kartografiniuose planuose, 1912 m., 1918 m., 1922 m., 1948 m., 1953 m., 1959 m., 1946 m., 1947 m, 1955 m. žemėlapiuose šiaurinėje sklypo dalyje jokių pastatų nėra pažymėta, 1944 metų aerofotografijoje taip pat jokių pastatų pareiškėjo žemės sklypo šiaurinėje dalyje nėra. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (duomenys neskelbtini) atlikto tyrimo medžiagoje sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) šiaurinėje dalyje taip pat nebuvo fiksuota jokių pastatų, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad šurfuose Nr. 2-4 galėjo būti surasti gyvenamosios paskirties pastato pamatai.
31. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, saugomose teritorijose statybos gali būti vykdomos esamoje sodyboje arba, neišlikus sodybos, buvusios sodybos vietoje, kur buvo gyvenamasis namas, t. y. viename sklype galimas tik vienos buvusios sodybos atstatymas, priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013).
32. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka duomenų, kad G. M. nuosavybės teise priklausančio sklypo ribose XIX a. pradžioje ir XX a. pradžioje nebuvo sodybos su gyvenamuoju namu, todėl skirti ekspertizę ir atlikti ginčo sklype detaliuosius archeologinius tyrimus šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.
33. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavęs faktinius bylos duomenis ir pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, įrodymų vertinimo taisyklių ir pareiškėjo teisių proces nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnis. 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.