Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-589-467/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-02-22Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-02-07Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-07
Bylos Nr.
2A-589-467/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-04307-2011-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrutė Kalinauskienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
Atsakovas
D. S. A.
Ieškovas
S. Š.
Kategorijos
  • 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-589-467/2013Teisminio proceso Nr.2-02-3-04307-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1.; 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovui D. S. A. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. Š. 2011 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė nustatyti jos ir atsakovo D. S. A. sūnaus gyvenamąją vietą su ja, bei priteisti iš atsakovo D. S. A. sūnaus išlaikymui po 5900 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog, jai ir atsakovui nebūnant santuokoje, gimė sūnus D. S. A. E. A.. Atsakovas sūnų pripažino 2008 m. gegužės 30 d. pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo. Sūnus turi Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybes. Ieškovė su sūnumi nuolat gyvena Lietuvoje, atsakovo iniciatyva bei pageidavimu nuomojamame bute, kuriame vienas kambarys yra skirtas jo darbo vietai. Atsakovas yra laisvai samdomas filmų postprodukcijos darbų vadovas ir ilgą laiką dirba skirtingose valstybėse, o Lietuvoje būna tik porą mėnesių per metus. Būdamas Lietuvoje, atsakovas gyvena kartu su ieškove nuomojamame bute. Kitu metu jie bendrauja internetinio ryšio priemonėmis ir telefonu. Kartais ieškovė su sūnumi vyksta į kitas valstybes susitikimui su atsakovu. Sūnus nuolat gyvena su ja ir ji sūnumi rūpinasi viena. Ieškovė turi pastovią gyvenamąją vietą, be to su sūnumi visada gali apsigyventi ieškovės tėvų namuose. Atsakovas grasina sūnų pasiimti su savimi ir atskirti jį nuo motinos. Vaikas turi turėti nuolatinę gyvenamąją vietą ir saugią aplinką, todėl vaiko gyvenamoji vieta turėtų būtų nustatyta su ieškove. Iki 2011 m. kovo mėnesio atsakovas skyrė sūnaus išlaikymui po 2500 JAV dolerių, iš kurių didžioji dalis sumos buvo skiriama būsto nuomai ir komunaliniams mokesčiams, o likusi suma - apie 1823 Lt vaiko išlaikymui. Sūnus turi meninių gebėjimų, todėl lanko papildomo ugdymo užsiėmimus, mokosi anglų kalbos, maitinasi ekologišku maistu, todėl tam reikalingos didesnės ir papildomos išlaidos.

Atsakovas D. S. A. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Ieškovė neturi pastovios gyvenamosios vietos ir nuomojasi būstą iš jo lėšų, kai tuo tarpu, iš jo siunčiamų lėšų turėtų taupyti vaiko ateičiai ir tenkinti sūnaus poreikius. Todėl ji, neturėdama pastovios gyvenamosios vietos ir lėšų, negali užtikrinti vaiko interesų. Teiginys, jog ieškovė gali apsigyventi su vaiku savo tėvų namuose, yra nelogiškas, nes ten nebūtų sudarytos vaikui tinkamos sąlygos augti ir vystytis dėl mažo buto ploto ir gyvenančių asmenų skaičiaus. O gyvenant mažame miestelyje, vaikui nebūtų užtikrinta teisė gauti gerą išsilavinimą. Ieškovė neturi jokių pajamų ir niekur nedirba. Be to ieškovė nėra atsakinga ir nemoka tinkamai valdyti pinigų, kuriuos jis buvo skyręs vaiko interesų užtikrinimui ne tik dabar, bet ir ateičiai. Ieškovė klaidingai nurodė faktines aplinkybes, jog atsakovas grasino pagrobti vaiką, tokių grasinimų niekada nebuvo ir negalėjo būti. Atsakovas turi pastovią gyvenamąją vietą, todėl vaiko gyvenamoji vieta galėtų būti nustatyta su juo. Jis vaiką materialiai ir taip remia bei skiria jam didesnę sumą, kad būtų patenkinti ne tik jo minimalūs poreikiai, bet ir kaupiama ateičiai. Ieškovė su jo siunčiamomis lėšomis elgėsi neatsakingai ir nepagrįstai, todėl jos reikalaujamas priteisti išlaikymo dydis yra nepagrįstas ir gerokai viršijantis protingus vaiko poreikius, be to ieškovė konkrečiai ir tiksliai nenurodė, neargumentavo bei nepagrindė, kasdienių vaiko išlaidų ir poreikių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nustatė nepilnamečio D. S. A. E. A. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškove S. Š., priteisė iš atsakovo D. S. A. nepilnamečio sūnaus D. S. A. E. A. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 2000 Lt nuo ieškinio pateikimo dienos iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, pavedė vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkyti ieškovei bei priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nėra aiškios jo gyvenimo sąlygos, bei atsižvelgdamas į atsakovo darbo pobūdį, kad jis dažnai darbo reikalais keliauja po įvairias valstybes, nepilnamečio D. S. A. E. A. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti išlaikymo suma – 5900 Lt yra nepagrįstai per didelė ir neįrodyta, todėl vaiko išlaikymui priteisė 2000 Lt išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio pateikimo dienos (2011-05-12) iki kol vaikas sulauks pilnametystės, motyvuodamas tuo, jog atsakovas yra pajėgus teikti tokio dydžio išlaikymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas nepagrįstai jo nepilnamečio sūnaus D. S. E. A. A. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove. Teismas pažeidė procesines teisės normas, įtvirtinančias įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė ir nevertino aplinkybių, jog atsakovas turi pastovią gyvenamąją vietą, be to skirtingai nei ieškovė, turi nuolatinį darbą ir pastovias pajamas, atsakovo veikla yra vadovaujamojo-organizacinio pobūdžio, todėl atsakovas turi pakankamai lankstų ir paslankų darbo grafiką bei funkcijas, kas leistų atsakovui tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu. Atsakovas yra labai artimas su sūnumi, juos sieja abipusis prieraišumas, jei nėra galimybės būti Lietuvoje, su vaiku atsakovas siekia bendrauti elektroninio ryšio priemonėmis, telefonu ir pan. Ieškovė nepateikė į bylą jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių teismo priteistos apimties vaiko poreikių egzistavimą. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad 2000 Lt išlaikymo suma užtikrintų ne tik minimalių vaiko poreikių patenkinimą, bet ir leistų sudaryti sąlygas visapusiškai berniukui vystytis bei tai, kad atsakovo turtinė padėtis yra itin gera, todėl jis yra pajėgus teikti vaiko išlaikymui didesnę sumą nei nustatytas minimalus išlaikymas. Teismas klaidingai interpretavo aplinkybę, kad atsakovas ieškovei pervesdavo jų vaiko išlaikymui gera valia po maždaug 2300 JAV dolerių, darydamas prielaidą, jog šie pinigai buvo skirti kasmėnesinėms vaiko išlaidoms. Atsakovas savo atsiliepime išdėstė ne tik prašymą vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo, tačiau ir pateikė argumentus bei įrodymus, patvirtinančius tokio reikalavimo pagrįstumą. Teismas nepasisakė dėl vaiko motinos pareigos prisidėti prie vaiko išlaikymo ir dėl atsakovo jau padaryto indėlio į jų vaiko poreikių tenkinimą, teismas nesiaiškino atsakovo geranoriškai pervedamų pinigų paskirties ir netyrė ieškovės gebėjimų tinkamai pinigus tvarkyti bei valdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas tokį geranorišką išlaikymą berniukui teikia jau ketvirtus metus, kai tuo tarpu ieškovė, kaip minėta, visą šį laikotarpį nedirbo jokio darbo. Tokie atsakovės veiksmai yra ne tik neatsakingi, bet ir nesąžiningi, patvirtinantys ieškovės siekį, prisidengiant vaiko interesais, tenkinti ir savo poreikius. Taip pat teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma advokatės pagalbai apmokėti laikytina per didele ir neprotinga.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė S. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti. Teismo sprendimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove yra pagrįstas ir teisingas. Apelianto teigimu, jo darbas yra nuolatinio pobūdžio, tačiau akivaizdu, kad jo vykdoma veikla neužtikrina pastovaus, saugaus gyvenimo būdo, o tai yra svarbus aspektas šeimai ir šeimyninio gyvenimo kūrimui, ypatingai mažamečio vaiko raidai. Laikinas ieškovės nedarbingumas yra pateisinamas tuo, kad ieškovė augina nepilnamečius vaikus. D. S. A. E. A. yra mažametis, todėl jautrus ir lengvai pažeidžiamas, dažni gyvenamosios vietos pokyčiai sukeltų jam neigiamų išgyvenimų, kadangi nuo pat gimimo jis gyvena Lietuvoje, yra prisirišęs prie aplinkos bei artimų žmonių. Atsakovas neteisingai tvirtina, jog ieškovė neišpildo savo pareigos prisidėti prie išlaikymo vaikui teikimo. Pats apeliantas skunde pripažįsta, jog jis turi nuolatinį darbą ir pastovias pajamas, tuo tarpu ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra sunki. Ieškovė priversta apleisti savo individualią veiklą ir viena tik su artimų žmonių pagalba auginti du mažamečius vaikus. Dviejų mažamečių vaikų auginimas reikalauja nuolatinės priežiūros, nuolatinių išlaidų. Vaikų išlaikymui ieškovė skiria tiek lėšų, kiek, esant įvardytoms aplinkybėms, yra įmanoma. Apelianto siųsti pinigai niekada nebuvo skirti išskirtinai vaiko poreikiams tenkinti. Nei viename apelianto mokėjimo pavedime nėra nurodyta, kad pinigai būtų skirti vaiko išlaikymui, priešingai, nurodoma kita jų tikslinė paskirtis. Apelianto siųstos pinigų sumos pasižymėjo nereguliarumu ir galiausiai nutrūko. Tai, kad kaupiamasis indėlis padėtas ne vaiko, bet jo motinos vardu, visiškai neįrodo ieškovės neatsakingumo finansų valdyme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo D. S. A. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to nepagrįstai nustatė šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su motina. Atsakovo tvirtinimu, tai, kad jis turi pastovią gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą ir pastovias pajamas, jo veikla yra vadovaujamojo-organizacinio pobūdžio ir turi pakankamai lankstų bei paslankų darbo grafiką ir funkcijas, kad atsakovas yra labai artimas su sūnumi, juos sieja abipusis prieraišumas, teisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, būtų pakankamas pagrindas nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su atsakovu.

Sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vadovaujamasi teisiniu reglamentavimu, kuris grindžiamas prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), t.y. teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl to įvertinamos kiekvieno iš tėvų pastangos bei galimybės užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeniniai bruožai ir kiekvieno iš jų reali galimybė sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-411/2008; 2008-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-383/2008; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-24/2010). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t.y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta. Be to, sprendžiant ginčą dėl teismo nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pagal šalių pateiktus duomenis būtina įvertinti kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas – tiek tas, kuriose vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, tiek tas, kuriose jam tektų gyventi, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su kitu tėvu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-195/2011).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepilnamečio D. S. A. E. A. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nėra aiškios jo gyvenimo sąlygos, taip pat į tai, kad atsakovas dažnai darbo reikalais keliauja po įvairias valstybes. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutikti neturi pagrįsto pagrindo. Juo labiau, kad ir atsakovas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių nepaneigia, taip pat nepateikia jokių naujų (papildomų) duomenų apie savo gyvenimo sąlygas, o tik iš esmės atkartoja atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius sutiko su ieškovės prašymu nustatyti nepilnamečio šalių sūnaus gyvenamąją vietą su motina, nurodydamas, jog ieškovės aplinkoje yra vaikui sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove labiau atitiktų nepilnamečio interesus (b.l. 171). Atsakovo argumentai, jog ieškovė neturi pastovaus darbo taip pat negali būti pakankamu pagrindu nenustatyti vaiko gyvenamosios vietos kartu su motina, kadangi ieškovė šiuo metu objektyviai tokio darbo negali turėti, nes augina du mažamečius vaikus ir dėl to laikinai turi mažiau galimybių prisidėti prie vaiko išlaikymo. Šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai vertino byloje pateiktus įrodymus ir, vadovaudamasis prioritetiniais vaiko interesais bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisiniu reglamentavimu, pagrįstai vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove.

CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Vertinant konkrečioje byloje nurodytas faktines aplinkybes, reikia ne tik laikytis teisės normose, reglamentuojančiose vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigas, išdėstytų reikalavimų, bet ir vadovautis kitais civiliniame kodekse įtvirtintais principais, tarp kurių ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai bei CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t.y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų normų ir principų iš esmės nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgęs į abiejų šalių turtinę padėtį bei vaiko poreikius, konstatavo, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 2000 Lt nuo ieškinio priėmimo teisme dienos iki kol vaikas sulauks pilnametystės. Atsakovas su tokiu išlaikymo dydžiu nesutinka ir nurodo, jog teismas, priteisdamas tokio dydžio išlaikymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tokia suma yra neprotingai didelė, be to ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių teismo priteistos apimties vaiko poreikių egzistavimą, teismas nevertino ieškovės pareigos išlaikyti vaiką, teismas klaidingai vertino tai, jog atsakovo kas mėnesį pervedami 2300 JAV dolerių buvo skirti kasmėnesinėms vaiko išlaidoms.

Aiškinant ir taikant nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šiuo metu minimali mėnesio alga yra 1000 Lt. Taigi, nagrinėjamoje byloje priteistas išlaikymo vaikui dydis yra didesnis nei nurodytas orientacinis kriterijus minimaliam išlaikymo dydžiui. Tačiau vien tai, jog dydis yra didesnis nei minimalus, nesudaro pagrindo teigti, jog tokio dydžio išlaikymo priteisimas yra nepagrįstai didelis. Išlaikymo dydžio nustatymą lemia tiek tėvų turtinė padėtis, tiek vaiko specialieji poreikiai, todėl įvertinus šiuos kriterijus, vaikui skiriamo išlaikymo dydis gali būti ženkliai didesnis.

Bylos duomenys tvirtina, kad šalių sūnui D. S. A. E. A. yra ketveri metai. Berniukas lanko muzikos mokyklą ,,YAMAHA“ (b.l. 18-20), ugdomas papildomai – lanko ,Saviraiškos studiją (b.l. 21), kurie per mėnesį kainuoja 368 Lt (b.l. 106), neturi sveikatos problemų ar specialių poreikių. Ieškovė nuomojasi butą, už kurio nuomą kas mėnesį moka 1250 Lt, neskaitant komunalinių paslaugų (b.l. 144-146). Pažymėtina, jog nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde, atsakovas nenurodo sumos, kurią galėtų ar reikėtų, jo nuomone, teikti vaiko išlaikymui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į faktines aplinkybes - kad atsakovo turtinė padėtis yra itin gera, kad jis ieškovei vaiko išlaikymui gera valia pervesdavo maždaug po 2300 JAV dolerių. Atsakovas mano, jog teismas neteisingai šias sumas laikė skirtomis kasmėnesinėms vaiko išlaidoms, nes jos buvo skirtos ir vaiko ateičiai. Tačiau byloje ir nėra duomenų, kad būtent visą atsakovo pervedamą pinigų sumą ieškovė išleisdavo vaiko išlaikymui per mėnesį. Be to ir pati ieškovė šių pervedamų sumų nelaikė išskirtinai vaiko išlaikymui per mėnesį skiriamais pinigais, iš šių pinigų buvo dengiama ir buto nuoma, ir komunalinės išlaidos, telefoniniai pokalbiai, kelionės ir kiti, tiek ieškovės, tiek atsakovo, tiek jų vaiko poreikiai. Atsakovas tam taip pat neprieštaravo, mokėjimo pavedimuose nurodydamas kitokią tikslinę jų paskirtį, pavyzdžiui, „asmeniniams poreikiams“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas pervesdavo tokią pakankamai didelę sumą ieškovei kas mėnesį, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui atsakovo turtinę padėtį vertinti kaip itin gerą, ko apeliaciniame skunde atsakovas ir nepaneigė. Be to, atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovo pajamos yra pakankamos, jis mėgo prabangą ir galėjo sau tą leisti (b.l. 170). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl apeliacinis skundas ir šioje dalyje atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismo ieškovei priteista suma advokatės pagalbai apmokėti per didelė ir neatitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių. Įstatymas suteikia teisę bylą laimėjusiai šaliai į išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius jos turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 151-159), patirtų išlaidų dydis atitinka protingumo kriterijus ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą, posėdžių byloje kiekį, nėra per didelės, dėl to tiek ieškovės prašymas, tiek ir teismo sprendimas šias išlaidas priteisti ieškovei iš atsakovo yra teisėtas ir pagrįstas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlma Urbanavičienė