- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-22
- Bylos Nr.
- 2S-711-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04307-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- D. S. A.
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo D. S. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo D. S. A. atžvilgiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Didi S. A. dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškove, sūnui išlaikymo po 5900 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą sūnui po 2000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nurodė, kad atsakovas nuo 2011 m. kovo mėnesio nebeteikia sūnui išlaikymo, todėl jai sunku vienai patenkinti vaiko poreikius, teko išsinuomoti pigesnį būstą ir pan.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies ir pritaikė laikinąją apsaugos priemonę: priteisė iš atsakovo Didi S. A. laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui D. S. A. E. A. po 1000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki kol byloje bus priimtas sprendimas. Pavedė uzufrukto teise nepilnamečiui sūnui – D. S. A. E. A. išlaikymui skirtas lėšas tvarkyti jo motinai S. Š.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, kadangi būtina užtikrinti nepilnamečio sūnaus poreikius iki šalių ginčas bus galutinai išspręstas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Didi S. A. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir priteisė didesnę nei įprasta, t. y. nei minimali mėnesio alga (ir didesnę nei reikalinga tokio amžiaus vaikui) sumą. Jokių motyvų, kurie pagrįstų tokią teismo poziciją (kodėl nuspręsta, kad būtent 1 000 Lt laikinas išlaikymas šioje byloje yra tinkamas ir teisingas), Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nenurodė. Teismo nutartyje niekaip nepasisakyta dėl vaiko motinos pareigos prisidėti prie vaiko išlaikymo, nors tokia pareiga numatyta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnį. Teismas pripažino, jog ieškovė niekaip nepagrindė prašomo priteisti laikino išlaikymo dydžio, nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių tokios apimties vaiko poreikių egzistavimą. Atkreipė dėmesį, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - priteisti iš atsakovo jo ir ieškovės sūnui laikiną išlaikymą - ieškovė buvo pateikusi kartu su ieškiniu, tačiau teismas šio ieškovės prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog „ieškovės prašomas priteisti laikinas išlaikymas grindžiamas ne vaiko poreikių patenkinimu, o jos nuomojamo brangaus buto išlaikymo būtinybe. Be to, vaiko išlaikymui prašoma priteisti suma nėra detalizuota bei pagrįsta įrodymais. Pažymėjo, kad ieškovės išlaikymas jos sugyventinio nesutapatinamas su vaiko išlaikymu, teikiamu nepilnamečiam vaikui jo abiejų tėvų. Kitaip tariant, disponuodamas tais pačiais duomenimis ir įrodymais (t. y. ieškovei jų abiem atvejais nepateikus) pirmosios instancijos teismas priėmė dvi skirtingas nutartis - 2011-05-18 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo atmetė, o 2011-11-05 nutartimi - tenkino iš dalies. Dėl tokio teismo nenuoseklumo pažeidžiami atsakovo interesai ir, atitinkamai, sudaromos sąlygos ieškovei piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Nutarties nepagrįstumą patvirtina ir paties teismo konstatuota aplinkybė - „iš byloje 2011-05-18 nutartimi nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas geranoriškai teikia išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Taigi ieškovės nurodyti teiginiai, kad ieškovas neteikia sūnui išlaikymo, yra nepagrįsti ir neįrodyti". Esant tokioms aplinkybėms, nesuprantama teismo išvada, kad laikiną išlaikymą iš atsakovo priteisti vis dėlto būtina. Nurodė, kad pinigų, kuriuos įvairiomis formomis atsakovas yra suteikęs savo sūnui D. S. A. E. A. išlaikyti, visiškai pakanka vaiko poreikiams patenkinti ir užtikrinti jo interesus iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Papildomai pažymėjo, kad atsakovas tokį geranorišką išlaikymą berniukui teikia jau ketvirtus metus, kai tuo tarpu ieškovė visą šį laikotarpį nedirbo jokio darbo, t. y. nesirūpino dėl pajamų, reikalingų sau ir sūnui išlaikyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė S. Š. prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad nuo pat vaiko gimimo jis gyvena su ieškove, iš esmės viena juo rūpinasi, nes atsakovas gyvena ne Lietuvoje ir nesidalina su ieškove kasdieniniais vaiko auginimo rūpesčiais ir vaiko poreikiais. Šiuo metu yra septintą mėnesį nėščia, laukiasi antro bendro su atsakovu vaiko (nėštumo pažyma pateikta su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) ir būtent šiuo itin sudėtingu laikotarpiu atsakovas neteikia išvis jokio išlaikymo. Būdama tokioje padėtyje, neturi objektyvių galimybių dirbti (tik kartais privačiai atlieka vertimus), kadangi darbdaviai nėra linkę sudaryti darbo sutarties su nėščia moterimi, turinčia mažametį vaiką. Ieškovės finansinės galimybės yra itin ribotos, buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, nes nepajėgė viena nuomojamo buto išlaikyti, šiuo metu tenka atsisakyti vaikui įprastų pagerintų maisto produktų, geresnių buities priemonių, laisvalaikio pramogų, veiklos, susijusios su jo vystymusi, kadangi atsakovas visiškai neberemia vaiko finansiškai. Atsakovo tvirtinimas, kad jis geranoriškai teikia sūnui reikalingą išlaikymą visiškai neatitinka tikrovės, o tai pagrindžia paties atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai - banko piniginių lėšų pervedimo išrašai, iš kurių matyti, kad atsakovas paskutinį kartą pervedė 9000 JAV dolerių 2011 m. vasario 28 d. Tai patvirtina faktą, kad jau beveik dešimt mėnesių kaip atsakovas neteikia jokio materialinio išlaikymo ir neskiria jokių lėšų sūnaus ir ieškovės (kaip būsimo antro jo kūdikio nešiotojos) išlaikymui. Pažymėjo, kad atsakovo siųstos piniginės perlaidos niekada nebuvo skirtos išskirtinai vaiko poreikiams tenkinti, nes atsakovas turėjo specialių itin aukštų reikalavimų gyvenamajam būstui, kuriame apsistodavo lankydamas šeimą, nes jam reikėjo darbui atskiro kabineto, butas turėjo būti prestižinėje vietoje ir pan. Iš atsakovo siųstų pinigų taip pat buvo apmokamos komunalinės buto išlaidos, mano ir sūnaus kelionės į užsienį pas atsakovą, tarptautiniai telefoniniai skambučiai bendraujant su atsakovu ir pan. Nei viename atsakovo mokėjimo pavedime nėra nurodyta, kad pinigai būtų skirti vaiko išlaikymui, priešingai, nurodoma kita jų tikslinė paskirtis -„asmeniniams poreikiams", „žmonos asmeniniams poreikiams". Pažymėjo, kad vaiko poreikiams patenkinti reikalinga suma ženkliai viršija priteistą laikino išlaikymo sumą. Tai įrodo teismui pateikiama vaiko poreikių lentelė, iš kurios matyti, kad vidutinė vaiko poreikiams reikalinga suma mėnesiui yra daugiau nei 3000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų išlaikymo tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Remdamasis CPK 144 – 148 straipsniais teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Teismui užtenka įsitikinti, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria iš atsakovo šalių nepilnamečiui vaikui buvo priteistas 1 000 Lt laikinas išlaikymas, teikiamas kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atskirajame skunde tvirtina, jog nebuvo jokio pagrindo priteisti vaikui laikino išlaikymo, kadangi atsakovas išlaikymą teikia gera valia, o ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui, mokant 2 000 Lt kasmėnesines periodines išmokas, nepagrindė tokio išlaikymo dydžio, todėl teismas, priteisdamas laikiną išlaikymą, nesivadovavo į bylą pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apelianto atskirojo skundo argumentus. Teismas pažymi, kad pagrindas taikyti CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Apeliantas teigia, kad jam nesuprantama pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui geranoriškai teikiant išlaikymą nepilnamečiui sūnui, laikiną išlaikymą iš atsakovo priteisti būtina. Iš šių atskirojo skundo motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas nekvestionuoja savo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų. Kartu su atskiruoju skundu pateikti atsakovo sąskaitų išrašai (b. l. 42-111), iš kurių matyti, kad atsakovas kas tam tikrą laiką pervedinėjo pinigus į ieškovės sąskaitą. Vis dėlto teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog paskutinė atsakovo įmoka į ieškovės sąskaitą buvo atlikta 2011 m. vasario 28 d., o su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė į teismą kreipėsi 2011 m. spalio 27 d., t. y. praėjus beveik aštuoniems mėnesiams nuo paskutinės atsakovo pervestos sumos. Taigi darytina išvada, kad esant tokioms aplinkybėms nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo įpareigojimas teikti laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, pirmosios instancijos teismo buvo paskirta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus. Dėl to apelianto skundo motyvai, kad laikinas išlaikymas vaikui skundžiama nutartimi neturėjo būti priteistas apskritai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto motyvais, kad vien dėl to, jog vaiko išlaikymui prašoma suma nėra detalizuota bei pagrįsta įrodymais, yra pagrindas neskirti laikino išlaikymo apskritai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikėtinų ieškinį pagrindžiančių aplinkybių, t. y. kad vaikas, būdamas trejų metų, nuolat išauga drabužius, lanko muzikos mokyklą, ankstyvojo lavinimo centrą, turi poreikį mokytis anglų kalbos, kadangi į bylą kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikti kai kurias išlaidas patvirtinantys dokumentai (b. l. 71-76). Atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, jog kaip matyti iš pateiktos 2011-09-30 pažymos, ieškovė šiuo metu yra nėščia (b. l. 77), todėl akivaizdu, jog laikinai turi mažiau galimybių prisidėti prie vaiko išlaikymo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skundžiama nutartimi priteisęs 1 000 Lt dydžio mėnesinį išlaikymą sūnui, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, t. y. priteisė tik nežymiai didesnę sumą nei minimalios mėnesio algos dydis.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-30 sprendimu priteista iš atsakovo Didi S. A. nepilnamečio sūnaus – D. S. A. E. A. išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 2000 litų nuo ieškinio pateikimo dienos (2011-05-12) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka.
Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.