- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- I1-2199-1029/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03573-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- Ž. M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Ž. M. L. kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (toliau – ir Vilniaus kalėjimas), priteisti 5000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 7).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (toliau kartu vadinami skundu) nurodo, kad jis Vilniaus kalėjimo 2-ojo korpuso gyvenamosiose kamerose laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. birželio 27 d. d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Paaiškina, jog jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Jo miegamoji vieta buvo antrame lovos aukšte, prie lovos nebuvo įrengtų kopėtėlių, todėl jam sunku buvo užlipti į miegamą vietą. Tvirtina, jog lipdamas į miegamą vietą ne kartą yra nukritęs ir susimušęs koją, dėl to turėjo gerti vaistus nuo skausmo. Kiekvieną kartą norėdamas užlipti ir atsigulti į savo lovą trukdydavo pirmame aukšte besiilsintiems nuteistiesiems, kas keldavo įtampą tarp nuteistųjų. Teigia, kad kamerose buvo šalta, neveikė ventiliacija, jautėsi drėgmė, dirbtinis apšvietimas neatitiko nustatytų normų. Dėl netinkamų higienos sąlygų teikė skundus Lietuvos kalėjimų tarnybai bei Vilniaus kalėjimo direktoriui, tačiau pateikti atsakymai į skundus neatitiko realios situacijos. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus kalėjimo 2-ojo korpuso gyvenamosiose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema. Pabrėžia, jog langai iš vidaus uždengti grotomis, o iš išorės metaliniu tinklu, todėl į kameras nepatekdavo natūrali dienos šviesa, kamerose buvo tamsu, dėl to suprastėjo jo regėjimas. Skundžiasi, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose labai mažai vietos, pasivaikščiojimo kiemelių sienos buvo nelygiu paviršiumi, nėra įrengto stebėjimo posto ir pareigūnų iškvietimo sistemos. Pareiškėjas tvirtina, jog dušo patalpose nėra užuolaidėlių, neįrengtos persirengimo vietos, todėl kiekvieną kartą maudantis duše buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dėl tokių neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius sukrėtimus, orumo pažeminimą, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą, fizinius skausmus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą (b. l. 1-7, 33).
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15). Nurodo, kad pareiškėjas Vilniaus kalėjime ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 9, kurioje vienam nuteistajam teko 5,03 kv. m. ploto, todėl gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Paaiškina, kad Vilniaus kalėjime kamerų tipo gyvenamosiose patalpose yra įrengtos dviaukštės lovos, tačiau teisės aktai nenustato reikalavimo dviaukštėse lovose įrengti kopėtėles. Pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus kalėjimo sveikatos priežiūros specialistus, kad dėl tam tikrų priežasčių (sveikatos) jam būtų rekomenduota gulima vieta lovos pirmame aukšte. Pabrėžia, kad kamera, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, įrengta pagal teisės aktų reikalavimus, apsauginių grotų įrengimas neprieštarauja nustatytiems įkalinimo įstaigų įrengimo reikalavimams, įrengtos apsauginės grotos leidžia atidaryti langus tiek, kad būtų galima vėdinti patalpas. Pažymi, jog gyvenamojoje patalpoje įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kameroje užtikrinama optimali oro temperatūra. Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodo, jog Vilniaus kalėjimo kamerose yra įrengta priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji nuolat techniškai gadina šias sistemas ir nors dedamos pastangos, dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėta sistema funkcionuotų nuolatos. Paaiškina, kad Vilniaus kalėjime pasivaikščiojimo kiemelių ir dušo patalpų įrengimas atitinka jų įrengimui keliamus reikalavimus. Nuteistiesiems naudojantis dušais užtikrinamas privatumas. Nurodo, jog pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis pataisos įstaigoje patyrė neturtinę žalą dėl pataisos įstaigos veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl mano, jog pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas (b. l. 11-16).
Atsakovės atstovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu patirtą Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjime dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. birželio 27 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Dėl minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimo
Pareiškėjas skundžiasi, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus kalėjime jam nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, ploto trūkumas tarp nuteistųjų kėlė emocinę įtampą.
Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – 2023 m sausio 3 d. įsakymas), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis (1.2.2 papunktis).
Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus kalėjime atliko bausmę kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 9. Iš atsakovės atstovės pateikto Vilniaus kalėjimo pirmojo aukšto plano matyti, kad kameros Nr. 9 plotas yra 10,06 kv. m (b. l. 24). Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, šioje kameroje įrengtos dvi miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,03 kv. m. Darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Konstatuotina, kad pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeistos, t. y. pataisos įstaiga veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
2023 m sausio 3 d. įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.
Dėl miegamos vietos
Pareiškėjas skundžiasi, kad jam teko miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, lova buvo be kopėtėlių, todėl sunku buvo užlipti į miegamą vietą, net du kartus buvo nukritęs ir susimušęs koją, dėl to teko gerti vaistus nuo skausmo.
Gyvenamųjų bei kitų su kalinimu susijusių patalpų aprūpinamą inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos normos (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 10.1 punkte nustatyta, jog kamerų tipo patalpoje turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad atvykę į bausmės atlikimo vietą, nuteistieji per 5 darbo dienas nuo jų atvykimo suskirstomi į gyvenamąsias patalpas (kameras). Skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų atskiro laikymo reikalavimų. Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias patalpas (kameras) tvarką nustato laisvės atėmimo vietų įstaigos direktorius.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad Vilniaus kalėjimo kamerų tipo gyvenamosiose patalpose yra įrengtos dviaukštės lovos. Taip pat akcentavo, kad, jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta dėl objektyvių priežasčių (dėl sveikatos būklės), jis galėjo ir turėjo savo gerove pasirūpinti pats, t. y. kreiptis į Sveikatos priežiūros specialistą, kuris atsižvelgdamas į indikacijas gali rekomenduoti paskirti tokiam asmeniui gulimą vietą pirmame lovos aukšte. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas tokios problemos nebuvo iškėlęs ir pretenzijų dėl miegamos vietos neturėjo.
Pažymėtina, jog teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas, taip pat neįpareigoja pritaisyti kopėtėles prie lovų. LVAT yra pažymėjęs, kad teisės aktai nedetalizuoja lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje LVAT praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018, 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-662/2019 ir kt.).
Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad lipdamas į viršutinį gultą buvo susižalojęs, tačiau konkrečių atvejų neįvardijo. Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistą dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkama miegamąja vieta. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl miegojimo vietos pakeitimo ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus kalėjimo administraciją ir ši būtų atsisakiusi tenkinti tokį jo prašymą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu patyrė nepatogumų ar būtų susižalojęs koją ir kreipęsis medicininės pagalbos. Pareiškėjo ambulatorinės asmens sveikatos istorijos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu medicininės pagalbos kreipėsi tik vieną kartą dėl pilvo skausmo (b. l. 26-28). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad pataisos įstaiga šiuo pagrindu neteisėtų veiksmų neatliko.
Dėl higienos normų
Pareiškėjas skunde reiškia nepasitenkinimą ir tuo, kad kameroje buvo šalta ir drėgna, kameroje neveikė ventiliacija, o dirbtinis apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų.
Gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2022 m. liepos 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Šių taisyklių 13.4 papunktyje nustatyta, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.7 papunktį kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal šių taisyklių 12.10 papunktį kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių taisyklių 4 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros turi būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos normos HN 134:2015) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis matyti, kad kamera, kurioje ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, įrengta vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, t. y. Vilniaus kalėjimo kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, veikia automatinis šilumos mazgas, kuris reguliuoja šildymo temperatūrą pagal lauko oro temperatūrą. Tokiu būdu šildymas tiekiamas į visų gyvenamųjų kamerų tipo patalpų radiatorius. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis apie gyvenamosios patalpos (kameros) apšvietimo bei temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju ginčo laikotarpis yra vasaros mėnuo, todėl vien jau dėl tos aplinkybės nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentu, kad kameroje buvo šalta. Byloje nėra duomenų, kad skundžiamu laikotarpiu Vilniaus kalėjime Nacionalinis visuomenės sveikatos centras būtų patikrinęs kameros Nr. 9 apšvietą, temperatūrą ar galimybę ją išvėdinti.
Pažymėtina, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kameroje buvo šalta, drėgna, neveikė ventiliacija, trūko dirbtinio apšvietimo. Pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, nenurodė kaip pažeidimai pasireiškė, kiek konkrečiai buvo nukrypta nuo temperatūros ar apšvietos normų. Byloje nėra jokių kompetentingų institucijų ginčo laikotarpiu priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl Vilniaus kalėjime buvusių netinkamų higienos normų teikė skundus Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Vilniaus kalėjimo administracijai, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Taigi, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų prašęs jį perkelti į kitą patalpą, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Svarbu paminėti, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės (regos) pablogėjimą dėl tariamai netinkamų higienos sąlygų.
Pareiškėjas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2024 m. liepos 17 d. raštą Nr. (10-12 4.80Mr)2-27023 adresuotą pareiškėjui, iš kurio matyti, jog pagal pareiškėjo skundą Vilniaus kalėjime 2024 m. liepos 15 d. gyvenamojoje patalpoje (kameroje) Nr. 9 atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę dėl higienos normų reikalavimų atitiktį, nustatyta, jog patalpoje įrengti atidaromi langai ir patalpos vėdinamos ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Patikrinimo metu oro temperatūra ir drėgmė bei dirbtinis apšvietimas taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Minėtame rašte nurodyta, jog oro judėjimo greičio matavimai buvo atlikti uždarius langus ir duris ir siekė 0,02-0,03 m/s, tai neatitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų, todėl pasiūlyta oro apykaitą gyvenamajame kambaryje reguliuoti, atidarant langus (b. l. 34-36). Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. birželio 27 d., o gyvenamosios kameros Nr. 9 patikrinimas atliktas 2024 m. liepos 15 d., t. y. nustatytas oro judėjimo greičio pažeidimas nepatenka į pareiškėjo skundžiamą ginčo laikotarpį, todėl konstatuoti minėtą pažeidimą remiantis atliktu patikrinimu nėra pagrindo.
LVAT formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui Nacionalinio sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.).
Taigi, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygos ginčo laikotarpiu Vilniaus kalėjimo kameroje Nr. 9 neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, laikytini nepagrįstais.
Dėl langų įrengimo
Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus kalėjimo 2 korpuso langai iš vidaus uždengti grotomis, iš išorės ant langų uždėtas metalinės vielos tinklas, virš langų yra metalinė skarda, visa tai trukdė natūralios šviesos patekimui į kamerą.
Minėta, kad gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentuoja Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o nuteistųjų laikymo sąlygos vertinamos remiantis Higienos normomis HN 134:2015.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas. Šių taisyklių 12.9 papunktyje nustatyta, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pagal Higienos normos HN 134:2015 15 punktą natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visos Vilniaus kalėjimo patalpos įrengtos vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Taigi, grotų ir tinklo įrengimą ant langų reglamentuoja teisės aktai.
Pareiškėjo skundo teiginiai, kad būtent dėl natūralios šviesos stokos jam pablogėjo rega, jokiais objektyviais įrodymais byloje nepatvirtinti ir šie teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad dėl nepakankamos natūralios šviesos patekimo į kamerą Nr. 9 kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją. Taip pat jokiais įrodymais nepatvirtinti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl regėjimo sutrikimo, kurį galimai sąlygojo nepakankamas natūralios šviesos patekimas į kamerą. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus.
Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos
Pareiškėjas tvirtina, jog kameroje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, todėl kilus pavojui ar pajutus skausmą negalėjo prisikviesti pareigūnų.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktis nustato, jog kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji nuolat ją gadina. Nurodė, kad Vilniaus kalėjimo administracija deda pastangas trūkumams pašalinti, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti minėtos sistemos funkcionavimą nuolat. Pažymėjo, kad Vilniaus kalėjime visą parą budi pareigūnai, kurie nuolat kontroliuoja kamerų tipo patalpose esamą situaciją ir užtikrina nuteistųjų saugumą.
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateikta informacija, jog pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja savo skunde.
Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus kalėjime ginčo laikotarpiu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios neveikimo jam nebuvo suteikta pagalba, tai pareiškėjo skundo teiginys, kad kameroje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė ir pačios žalos net neįrodinėjo. Dėl šio pažeidimo nesant būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos: valstybės institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Šios pozicijos laikomasi ir nuoseklioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023; 2024 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-33-520/2024 ir kt.). Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo kalinimo Vilniaus kalėjime metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba, o tai, kad galimai neveikė ši sistema, savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi, kaip minėta, tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Pareiškėjas Vilniaus kalėjimo neteisėtus veiksmus sieja su tuo, kad netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, juose mažai vietos, sienos nelygiu paviršiumi, nėra pareigūno stebėjimo posto, neveikė iškvietimo mygtukai, o kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose jie neįrengti.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte nustatyta, kad naujai statomuose, rekonstruojamuose įkalinimo įstaigų statiniuose pasivaikščiojimo kiemai gali būti įrengti pastato vidiniame kieme. Kad nuteistieji (suimtieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, įkalinimo įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais korpusais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems (suimtiesiems) lydėti. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16 punktą pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos durys. Pasivaikščiojimo kiemų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 13 punkte nustatytus reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemai dengiami metaliniais tinklais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų sienų, ant žemės arba viršuje, įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno pakyla. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, saugantys nuo atmosferos kritulių. Naujai įrengiamuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Šių taisyklių 18 punktas nustato, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, iškvietimo sistemos įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktis). Taigi, teisės aktai nereglamentuoja pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimų kiemuose ir nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų.
Atsakovės atstovės teigimu Vilniaus kalėjimo 2-ame gyvenamajame korpuse pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų metu, kai nebūna pareigūnų, kurie išleistų į tualetą, jam teko kentėti, tačiau jokių konkrečių aplinkybių apie realiai jam dėl to kilusias neigiamas pasekmes, pareiškėjas nepateikė ir savo argumentų nedetalizavo. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo mygtukų neįrengimu, nenurodžius kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi, deklaratyviai nurodžius, kad nelygi pasivaikščiojimo kiemelių sienų danga, neįrengti stebėjimo postai, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjui dėl šių aplinkybių kilo neturtinė žala (žr. pvz., LVAT 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-342-575/2023). Aptartu aspektu teismas pažymi, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus. Teismas daro išvadą, kad pataisos įstaigoje visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema.
Dėl privatumo užtikrinimo
Pareiškėjas skunde teigia, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi duše nebuvo užuolaidėlių ir prie dušo nebuvo įrengta persirengimo patalpa, todėl jį galėjo stebėti kiti asmenys.
Vidaus tvarkos taisyklių 24.5 papunktis nustato, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų suimtieji ar nuteistieji išleidžiami į dušą (ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien. Higienos normos HN 314:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės dušo patalpų įrengimo nereglamentuoja, tik numato, jog gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuojama, kiek asmenų vienu metu gali būti dušo patalpose arba persirengimo patalpose bei koks turi būti šių patalpų plotas. Aprūpinimo normų 13.1 papunktyje nustatyta, kad vienam besiprausiančiam asmeniui turi būti suteikiamas vienas dušo ragelis.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad dušinėse įrengtos pertvaros bei į bylą pateikė Vilniaus kalėjimo 2-ame gyvenamajame korpuse esančių dušo patalpų fotonuotraukas, iš kurių matosi, kad dušinėse pertvaros yra įrengtos (b. l. 21, 22, 23). Pareiškėjas šios aplinkybės skunde neneigė.
Taigi įvertinus išdėstytą teisinį reglamentavimą ir tai, kad dušinėse yra įrengtos pertvaros tarp atskirų maudymosi vietų, nėra pagrindo laikyti, kad Vilniaus kalėjime, pareiškėjas galėjo dėl to patirti neturtinę žalą. Dušinėse esant įrengtoms pertvaroms minimaliai užtikrinamas jose besimaudančių asmenų privatumas. LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020, 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-789/2022). Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad prie dušo patapos nebuvo įrengtos persirengimo patalpos, teismas pažymi, jog teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo prie dušo patalpų įrengti persirengimo kabinas ar persirengimo patalpas su pertvaromis. Persirengimo patalpų tos pačios lyties asmenims įrengimas be kabinų ar pertvarų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas persirengimo patalpose laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada ir kas jį stebėjo persirengimo patalpoje. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas persirengimo patalpose iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovės veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpoje atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos
Byloje nenustatyti Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų. Taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui buvimo įkalinimo įstaigoje ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų aplinkybių buvo kilę tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėjo įtakos neturtinės žalos padarymo konstatavimui. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, įvardinti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Ž. M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.