- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- A-1077-662/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02876-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2014 m. iki 2017 m. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Nurodė, kad sveria 120 kg, todėl jam buvo sunku užlipti į antro aukšto lovą. Kamerose nebuvo kopėtėlių, todėl lipdamas į antro aukšto lovą pareiškėjas buvo ne kartą susižalojęs. Be to, teigė patyręs didelį stresą, nes kiti nuolat šaipydavosi iš pareiškėjo dėl jo sunkumų.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 5–8).
4. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2017 m. Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Lukiškių TI-K prašė teismo taikyti 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad 2014–2016 m. kamerose buvo įrengtos dviejų aukštų lovos bei pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 44–46).
6. Teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
7. Teismas, pritaikydamas teisės aktų normas, reguliuojančias ieškinio senatį, nurodė, jog būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. iki 2017 m. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 21 d. Atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tačiau, skundą teismui pateikė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d. Taigi laikotarpis, už kurį pareiškėjas galėjo prašyti atlyginti žalą, yra nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d.
8. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, todėl atsižvelgiant į atsakovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Be to, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.
9. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Todėl teismas pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d.
10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengta kopėtėlių. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato pareigos atsakovui įrengti kopėčių, skirtų įlipti į viršutinį gultą dviaukštėje lovoje. Byloje taip pat nenustatė, kad pareiškėjas yra sergantis ar turi kitų sutrikimų, trukdančių jam užlipti į viršutinį gultą. Pareiškėjas yra pakankamai jauno amžiaus (gim. 1983 m.), o aplinkybė, kad jis sveria 120 kg neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog jis negalėjo pasiekti viršutinio gulto ir tokie nepatogumai nevertinami kaip pagrindas kilti neturtinei žalai. Įvertinęs byloje esančią informaciją teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį ir dvasinį skausmą, t. y. neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl kopėtėlių neįrengimo teismas nenustatė. Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą buvo atmestas.
III.
11. Pareiškėjas T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 53–54).
12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą. Pareiškėjas nurodo, kad skundžia Lukiškių TI-K nuo 2014 m. iki 2017 m., skundą parašė 2017 m. rugpjūčio 21 d., todėl skaičiuojant nuo šios datos 3 metų senaties terminą, skundas turėtų būti nagrinėjamas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d., o sulaikytas jis buvo 2014 m. spalio 2 d.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi būdamas 120 kg svorio turėdavo miegoti ant antro aukšto lovos gulto. Kadangi lovos neturėjo įrengtų kopėtėlių, lipant į antro aukšto gultą reikėdavo atsistoti ant valgomojo stalo. Tai sukeldavo kitų kalinių patyčias, todėl pareiškėjas nuolat patirdavo psichologinį stresą ir susižalodavo.
14. Pareiškėjas prašo, tuo atveju, jeigu būtų suabejota jo teiginiais, išreikalauti iš Lukiškių TI-K kameros plano arba nuotraukų, kuriose būtų matyti, kaip atrodo gultai.
Atsiliepimas
15. Atsakovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 56–59).
16. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas T. A. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kadangi kamerose buvo dviaukštės lovos be kopėtėlių.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ieškinio senaties terminą bei tvirtina, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kadangi buvo priverstas miegoti ant antro aukšto lovos gulto be kopėčių.
20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.).
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, skundą teismui paduodamas 2017 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 2), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad jo skundas turėjo būti nagrinėjamas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d., pats pripažįsta, jog buvo sulaikytas tik 2014 m. spalio 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino laikotarpį būtent nuo šios datos.
22. Pasisakydama dėl pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, tačiau neįrengtos kopėtėlės į jas užlipti. Pareiškėjas teigė, kad jam lipant į lovą kildavo sunkumų, dėl to iš jo šaipydavosi, buvo ne kartą susižalojęs.
25. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, jog kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.).
26. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad lipdamas į viršutinį gultą buvo susižalojęs, tačiau konkrečių atvejų neįvardijo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kurie nulemtų sunkumus lipant į lovą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, jog naudojantis dviaukščiais gultais be kopėtėlių kyla jo nurodyti nepatogumai, ir (ar) su prašymu įrengti užlipimo / nulipimo nuo gultų konstrukcijas. Taip pat pažymėtina, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Tarnybinio pranešimo (b. l. 17) matyti, kad nuo 2017 m. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengtos vieno aukšto lovos. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu nėra Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė dėl kopėtėlių neįrengimo patyręs neturinę žalą.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), darytina išvada, kad valstybei nekilo civilinė atsakomybė ir, atitinkamai, pareiga atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą.
28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.