Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-2690-794/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-30
Bylos Nr.: e2S-2690-794/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-14383-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vaclovas Paulikas
Ieškovas: L. N.-H.
Atsakovas: M. H.
Trečiasis asmuo: Luminor Bank AS Lietuvos skyrius

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2S-2690-794/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14383-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.1.2.5; 3.1.2.6 (S)

VILNIAUS apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. N.-H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19552-1094/2021 pagal ieškovės L. N.-H. patikslintą ieškinį atsakovui M. H. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, trečiasis asmuo – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti byloje institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. N.-H. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui M. H., kuriuo teismo prašo: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2016 m. rugpjūčio 19 d., dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove (motina); 3) priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui išlaikymą, mokamą periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis po 500,00 Eur nuo 2021 m. gegužės 20 d. iki vaiko pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, paskiriant ieškovę lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 4) nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; 5) padalinti šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą; 6) išspręsti pavardžių po santuokos nutraukimo klausimą; 7) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. 2021 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas atsakovo M. H. prašymas dėl patikslinto ieškinio palikimo nenagrinėtu, kaip neteismingu Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovas nurodė, kad neegzistuoja nei vienas Europos Tarybos 2003 m. lapkričio 27 d. Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – „Briuselis II bis“, Reglamentas) 3 straipsnyje įtvirtintas pagrindas, kuriuo remiantis ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo klausimas turėtų ar galėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose, kadangi jis teismingas Belgijos Karalystės, kaip šalių faktinės gyvenamosios vietos iki ieškinio pateikimo, teismui. Pažymėjo, kad vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsniu, valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Šioje situacijoje šalių sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta nuo gimimo buvo ir yra Belgijos Karalystėje. Ieškovė siekia sudaryti netikrą įspūdį apie sūnaus gyvenamąją vietą ir ryšį su Lietuva. Atsakovas, pasisakydamas dėl išlaikymo vaikui klausimo teismingumo, nurodė, kad pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas), klausimas dėl išlaikymo priteisimo taip pat yra teismingas sūnaus gyvenamosios vietos, t. y. Belgijos Karalystės, teismams.

3. Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba), susipažinusi su M. H. prašymu ieškovės L. N.-H. ieškinį palikti nenagrinėtu, kaip neteismingu Lietuvos Respublikos teismams, nurodė, kad Europos Sąjungoje jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis reglamentuoja reglamentas „Briuselis II bis“, kurio 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos taisyklę – bylos nagrinėjamos pagal vaiko gyvenamąją vietą. Tik negalint jos nustatyti, ieškinį turėtų nagrinėti teismas tos valstybės, kurioje tuo metu yra vaikas. Teismas, kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja ar ten turi savo interesų centrą. Pažymėjo, kad yra gavusi šalių prašymus dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. 2021 m. liepos 8 d. atlikus vaiko situacijos vertinimą (1VSV-1505), nenustatytas apsaugos vaikui poreikis, taip pat nebuvo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Tarnybos atstovė buvo apsilankiusi ieškovės ir vaiko gyvenamojoje vietoje ir nustatė, kad vaikas su mama gyvena trijų kambarių bute, kuris yra tvarkingas, švarus, vaikui sudarytos tinkamos sąlygos ugdytis, vystytis. M. H. sūnui perveda 200,00 Eur per mėnesį išlaikymą, tačiau papildomai prie išlaikymo neprisideda. Ieškovė Tarybos atstovei nurodė, kad su vaiko tėvu nesutaria dėl vaiko gyvenamosios vietos, bijo, jog tėvas vaiką gali išsivežti į Slovėniją, todėl nori, kad tėvas su vaiku bendrautų Lietuvoje.

Atsiliepimas

4. Ieškovė pateiktame atsiliepime dėl atsakovo M. H. prašymo palikti ieškinį nenagrinėtu, nurodė, kad su juo nesutinka. Ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o atsakovas – Slovėnijos Respublikos pilietis, šalių nepilnametis sūnus turi abiejų šalių pilietybes. Vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio a punkto nuostata, kuri numato, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kur yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis. Ieškovė pažymėjo, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta niekada nebuvo Belgijos Karalystėje. Tiek ieškovė, tiek atsakovas šioje valstybėje buvo diplomatiniais pagrindais, abu vykdė darbo funkcijas savo valstybės naudai, nei viena iš šalių niekada neturėjo planų likti Belgijos Karalystėje, gyventi ten nuolatos, jokių asmeninių, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Belgijos Karalyste nėra sukūrę. Ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo Lietuvos Respublikoje, o atsakovo – Slovėnijos Respublikoje. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad, nors ir faktiškai būdama Belgijos Karalystėje, ten nemokėjo jokių mokesčių, nebuvo drausta ir neturėjo jokių socialinių garantijų. Analogiška situacija yra ir dėl atsakovo, kuris dirba Slovėnijos gynybos ministerijoje, tačiau iki 2022 m. liepos 1 d. yra perkeltas dirbti į Slovėnijos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) Belgijos Karalystėje. Ieškovės žiniomis, jis taip pat niekada nemokėjo mokesčių, nebuvo draustas ir jokių kitų socialinių garantijų Belgijos Karalystėje neturėjo, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti apie tai, kad šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Belgijos Karalystėje. Ieškovė pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl kūdikio gyvenamosios vietos svarbu, jog tokio amžiaus vaiko aplinka iš esmės yra jį prižiūrinčio asmens, šiuo atveju ieškovės, aplinka. Vaikas Belgijoje praleido vos kelis mėnesius, todėl per šį laikotarpį į socialinę aplinką Belgijos Karalystėje nesiintegravo, jo su šia valstybe nesieja jokie ryšiai, todėl nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Lietuvos Respublika. L. N.-H. nurodė, kad Belgijos Karalystėje Child Focus institucija atsisakė atsakovui kelti bylą dėl vaiko pagrobimo, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Pasisakydama dėl reikalavimo priteisti išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui jurisdikcijos, ieškovė paaiškino, kad pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio nuostatas Vilniaus miesto apylinkės teismas arba bet kuris kitas Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo, nes išlaikymo prievolės kreditoriaus (šalių nepilnamečio sūnaus) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi tenkino atsakovo M. H. prašymą ieškovės L. N.-H. patikslintą ieškinį palikti nenagrinėtu.

6. Teismas nustatė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl šalių gyvenamosios vietos nustatymo ir su juo susijusio bylos teismingumo. Teismas sprendė, kad pagrindinis teismingumo nustatymo kriterijus šioje byloje yra nuolatinė šalių gyvenamoji vieta.

7. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti esant objektyviuosius (buvimo valstybėje priežastys, pilietybė, darbo vieta ir sąlygos) bei subjektyviuosius (ryšys su valstybe, socialinė integracija) kriterijus nustatant, kad ieškovės asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centras (nuolatinė gyvenamoji vieta) yra ir visą laikinos darbo sutarties Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos galiojimo laiką buvo faktinėje jos buvimo valstybėje Belgijos Karalystėje, todėl ieškovės nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Belgijos Karalystė, kurioje ieškovė joje gyveno su sutuoktiniu ir ten gimusiu sūnumi. Taip pat teismas konstatavo, jog atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta, įvertinus byloje esančius duomenis, t. y. kad jis yra iki 2022 m. liepos 1 d. perkeltas dirbti į Belgijos Karalystę, ten gyveno sukūręs šeimą, yra Belgijos Karalystė.

8. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nuo pat ieškovės ir atsakovo santuokos pradžios ieškovės ir atsakovo gyvenamoji vieta niekada nebuvo Lietuvos Respublikoje. Nuo pat santuokos pradžios ieškovė ir atsakovas gyveno Belgijos Karalystėje, kadangi būtent ten susipažino ir dirbo. Būtent Belgijos Karalystėje jie susilaukė sūnaus N. M. H.. Tai demonstruoja akivaizdų neatsiejamą ir ypatingai glaudų šalių ir jų sūnaus ryšį būtent su Belgijos Karalyste. Tai reiškia, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuolatinė ieškovės ir atsakovo faktinė gyvenamoji vieta iki ieškinio pareiškimo teisme dienos buvo būtent Belgijos Karalystė.

9. Taigi, teismas sprendė, kad šalių nuolatine gyvenamąja vieta ieškinio (patikslinto ieškinio) pateikimo teismui metu ir visą faktinio buvimo Belgijos Karalystėje laiką laikytina Belgijos Karalystė, todėl taikytina Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 įtrauka, kad bylos jurisdikciją turi tos valstybės teismai, kurios teritorijoje yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta. Kadangi ieškovės ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijos Karalystėje, jurisdikciją byloje dėl santuokos nutraukimo turi Belgijos Karalystės teismai. Taip pat teismas, pripažinęs šalių nuolatinę gyvenamąją vietą Belgijos Karalystėje, konstatavo, kad remiantis Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 įtraukos įtvirtinta teismingumo taisykle, reikalavimas dėl santuokos nutraukimo turi būti paliktas nenagrinėtas, kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 782 straipsnis).

10. Teismas taip pat nustatė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos, išlaikymo nustatymo. Tiek Lietuva, tiek Belgijos Karalystė bei Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybės narės, todėl nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškinio reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos bei skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo yra taikytinos Reglamentas „Briuselis II bis“ nuostatos, o ieškovo reikalavimui dėl išlaikymo prievolės – Išlaikymo reglamento nuostatos.

11. Teismas pritarė atsakovo prašyme palikti ieškinį nenagrinėtu išdėstytiems reikšmingiems faktams: ieškovės pateiktas ieškinys parengtas ir datuotas 2021 m. gegužės 20 d.; likus mažiau nei savaitei laiko iki ieškinio ieškovė kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) su prašymu sūnui gydytis pasirinktoje pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat tuo metu pateikė prašymą priimti vaiką į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo grupę; atsakovą 2021 m. birželio pradžioje informavo atsakovą apie išsikraustymą gyventi su sūnumi į Lietuvą; ieškovė prašė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo norėdama nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą Lietuvoje ir laikiną bendravimo tvarką. Teismas pritarė, kad atsakovo išdėstyta ieškovės veiksmų eiga ir chronologija suponuoja pagrįstą išvadą, kad ieškovė ruošė duomenis bylai ir siekė sudaryti netikrą įspūdį dėl sūnaus gyvenamosios vietos, socialinių interesų centro, sukurti dirbtiną sūnaus ryšį su Lietuva.

12. Teismas vertino šalių buvimo Belgijos Karalystėje trukmę ir priežastis ir sprendė, jog pakanka konstatuoti aiškų tėvų integravimąsi į šios šalies socialinę aplinką ir ketinimą likti gyventi Belgijoje ateityje. N. M. H. ieškinio pateikimo dieną Belgijos karalystėje praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, gyveno ten kartu su abiem tėvais nuo pat gimimo. Į Lietuvą vaikas buvo atvežtas pirmą kartą 2021 m. gegužės mėnesį atostogų metu, kas negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti Lietuvą esant jo įprastine gyvenamąja vieta. Teismas vertino, jog tokiu būdu, nėra ir Teisingumo Teismo nustatytų objektyvių bei subjektyvių asmens gyvenamąją vietą apibrėžiančių kriterijų Lietuvoje.

13. Teismas sprendė, jog Reglamento 9, 10 straipsniuose ir įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės šiuo atveju netaikytinos, nes nenustatyta joms taikyti būtinų faktinių aplinkybių, nėra nenutrūkstamos jurisdikcijos taikymo sąlygų, vaikas nebuvo įgijęs nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, todėl negalima konstatuoti, jog vaikas persikėlė į valstybę, kurioje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą arba buvo neteisėtai išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, kadangi pagal byloje esančius duomenis, Child Focus organizacija nėra kompetentinga spręsti vaiko grobimo klausimų, duomenų apie pradėtą procesą dėl vaiko grobimo Lietuvoje taip pat nėra, t. y. iš atsakovo pateikto susirašinėjimo su Belgijos ir Lietuvos vaiko teisių apsaugos institucijomis nenustatyta, kad atsakovas būtų pateikęs aiškų skundą (užpildęs įstatymų nustatyta tvarka formą, kuri jam išsiųsta Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų) dėl sūnaus išvežimo į Lietuvą ar reikalavimą grąžinti vaiką į Belgijos Karalystę. Teismas vertino, jog pati Child Focus organizacija nėra tikra dėl šalių ginčo priklausymo kurios nors iš trijų valstybių kompetencijai. Teismas atmetė ir ieškovės teiginį, kad Belgijos vaiko teisių priežiūros institucijos nenustatė vaiko grobimo fakto, nes Child Focus organizacija pažymėjo, kad ji yra nekompetentinga spręsti vaiko grobimo klausimą.

14. Teismas nurodė, jog šiuo atveju tenkinama tik Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – vaiko esminis ryšys su Lietuvos Respublika (Lietuvos Respublikos pilietybė (vaikas turi ir Serbijos pilietybę)). Tačiau teismui pateiktame prašyme dėl patikslinto ieškinio palikimo nenagrinėtu, kaip neteismingu Lietuvos Respublikos teismams, atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai nepritaria ir šią jurisdikciją ginčija, t. y. netenkinama 12 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtinta privaloma sąlyga, būtina jurisdikcijos prorogacijai, todėl teismas sprendė, jog „Briuselis II bis“ 12 straipsnis, nustatant jurisdikciją netaikomas.

15. Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas numato, kad jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo turi teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo. Nagrinėjamoje byloje keliamos klausimas, susijęs su tėvų pareigomis, todėl yra teisinis pagrindas jurisdikciją nustatyti pagal reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, jog nesant Teisingumo Teismo praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-443-969/2016).

17. Teismas vertino, jog byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad vaiko gyvenimo centras didžiąją jo gyvenimo dalį buvo su abiem tėvais Belgijos Karalystėje, todėl sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti Belgijos Karalystę esant jo nuolatine gyvenamąja vieta.

18. Bylos iškėlimo metu nuolatine vaiko gyvenamąja vieta pripažinus Belgijos Karalystę, teismas konstatavo, kad, vadovaujantis „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalimi ir Išlaikymo reglamento 3 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktais, ieškovės L. N.-H. patikslintas ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo teismingas Belgijos Karalystės teismams.

19. Dėl kilnojamojo turto padalijimo klausimo teismingumo, teismas pažymėjo, jog remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Kadangi pagal CPK 385 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų, be kita ko, dėl turto padalijimo, klausimus, tai CPK 784 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, kuriam teismingas santuokos nutraukimo klausimas ir kuris be kita ko privalo išnagrinėti pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo, turi jurisdikciją spręsti dėl kilnojamojo sutuoktinių turto padalijimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Atskiruoju skundu ieškovė (apeliantė) L. N.-H. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-08-13 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-19552- 1094/2021 ir priimti naują sprendimą – atsakovo M. H. 2021-06-22 prašymą dėl ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-19552-1094/2021 palikimo nenagrinėtu atmesti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Apeliantės teigimu, tai, jog ieškovė ir atsakovas faktiškai gyveno Belgijos Karalystėje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nėra pakankama konstatuoti, kad Belgijos Karalystėje buvo ne ieškovės gyvenamoji vieta, o jos nuolatinės gyvenamoji vieta, todėl atitinkamai Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos spręsti su šalių santuokos nutraukimu susijusių klausimų. Ieškovės vertinimu, ji teismui išsamiais rašytiniais įrodymais pagrindė, kad nors ieškovė faktiškai, kurį laiką su sutuoktiniu ir gyveno Belgijos Karalystėje, jos nuolatinė gyvenamoji vieta niekada nebuvo Belgijos Karalystėje, o šioje valstybėje tiek ji, tiek ir pats atsakovas, buvo tik laikinai diplomatiniais pagrindais – abu sutuoktiniai čia vykdė, o atsakovas iki 2022 m. liepos 1 d. tebevykdys, savo darbo funkcijas kiekvieno iš jų valstybei, ieškovė Lietuvos Respublikai, o atsakovas Slovėnijos Respublikai. Dėl ko šalys niekada neturėjo planų įsikurti Belgijos Karalystėje ir čia gyventi nuolatos bei jokių asmeninių, socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Belgijos Karalyste nėra sukūrę. Ieškovė pasibaigus darbo sutarties Lietuvos atstovybėje terminui su sūnumi ir vyru planavo grįžti gyventi į Lietuvą. Taigi, nors čia abi šalys turėjo, o atsakovas tebeturi gyvenamąją vietą, tačiau Belgijos Karalystė niekada nebuvo nei ieškovės, nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta taip kaip ji yra traktuojama pagal reglamento Briuselis II bis 3 straipsnio nuostatas.

20.2. Ieškovė nurodo, jog visa jos šeima, draugai ir giminės gyvena Lietuvos Respublikoje. Ieškovė nepertraukiamai ir iki šios dienos dirbo vien tik Lietuvos Respublikoje, o į Belgijos Karalystę buvo išvykusi vien tik laikinai, dėl to, kad ji laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. sausio 25 d. buvo perkelta dirbti į Lietuvos Respublikos atstovybes, esančias Belgijos Karalystėje, tačiau nepaisant to ji vis tiek dirbo Lietuvai. Pažymėjo, jog tiek Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, tiek ir Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje, nors faktiškai yra Belgijos Karalystėje, tačiau abi jos yra laikomos Lietuvos Respublikos teritorijos ir suvereniteto dalimi, čia taip pat galioja ir yra taikomi tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, ieškovė, nors ir faktiškai būdama Belgijos Karalystėje, visą šį laiką dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje bei Lietuvos valstybei ir jokių socialinių, ekonominių ar kitų santykių su Belgijos Karalyste nebuvo užmezgusi. Ieškovė Belgijos Karalystėje nemokėjo mokesčių, nebuvo drausta ir jokių kitų socialinių garantijų šioje valstybėje neturėjo. Ieškovė nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai gyvendama Belgijos Karalystėje nuolat grįždavo į Lietuvą darbo ir asmeniniais reikalais. Ne retu atveju ieškovė daugiau laiko praleisdavo Lietuvoje, o ne Belgijos Karalystėje.

20.3. Ieškovės teigimu, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovė ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki šios dienos) Belgijos Karalystėje socialinio draudimo neturėjo bei šios valstybės gydymo įstaigose registruota nebuvo. Visą šį laiką ieškovei prireikus odontologo arba gydytojo pagalbos jį vykdavo į Lietuvos Respubliką, kur ir buvo atliekama jos medicininė priežiūra bei galiojo ieškovės socialinis draudimas.

20.4. Teismas nevertino, kad šalių santuoka 2016 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudaryta ir registruota Lietuvoje, Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Be to, kreiptis į Belgijos Karalystę dėl santuokos nutraukimo be jos registracijos šioje valstybėje nėra objektyvios galimybės. Dėl to iki šios dienos pats atsakovas Belgijos Karalystėje nėra pradėjęs šalių santuokos nutraukimo proceso, o kreiptis dėl santuokos nutraukimo pats ateityje planuoja į Slovėnijos Respubliką, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

20.5. Teismas nevertino ir to, kad ieškovės gyvenamoji vieta nepertraukiamai nuo 1999 m. lapkričio 9 d. iki šios dienos (daugiau nei 21 m.) yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Net ir ieškovę laikinai perkėlus dirbti į Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, o vėliau į Lietuvos nuolatinę atstovybę Europos Sąjungoje, kurios yra Belgijos Karalystėje, ieškovė savo gyvenamosios vietos Belgijos Karalystėje niekada nedeklaravo, kaip ir niekada nebuvo deklaravusi savo išvykimo iš Lietuvos. Ieškovė savo ateitį visada siejo su Lietuvos Respublika, o ne Belgijos Karalystėje, nes gyventi nuolat konkrečioje valstybėje be savo gyvenamosios vietos deklaravimo joje yra neįmanoma. Taip pat teismas nevertino, kad visas ieškovės turimas turtas yra Lietuvos Respublikoje, o Belgijos Karalystėje ieškovė nėra įgijusi jokio turto bei čia net neturi gyvenamosios vietos. Taigi, ieškinio pateikimo metu ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje.

20.6. Ieškovės teigimu, nors teismas nurodė, kad ieškovės darbo sutartis su Lietuvos Respublikos nuolatine atstovybe prie Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos baigėsi 2021 m. sausio 25 d., bet ieškovė į Lietuvą atvyko tik 2021 m. gegužės mėnesį dviejų savaičių atostogoms, o persikėlė gyventi 2021 m. birželio mėnesį, t. y. po sutarties pasibaigimo praėjus net 4 mėnesiams, iki tol liko gyventi kartu su sutuoktiniu ir sūnumi Belgijoje, dėl ko tai neva rodo ieškovės ketinimus likti Belgijoje, tačiau ieškovė pažymėjo, jog darydamas tokią išvadą teismas nevertino to, kad ankščiau grįžti į Lietuvą ieškovė negalėjo dėl COVID – 19 pandemijos ir taikomų griežtų karantino reikalavimų, tame tarpe ir apribojimų kelionėms. Vos tik sumažėjus COVID – 19 atvejų skaičiui ieškovė su sūnumi iš karto grįžo į Lietuvą.

20.7. Teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, teisines išvadas dėl ieškovės gyvenamosios vietos nebuvimo Lietuvos Respublikoje darė ne iš įrodymų visumos, o selektyvaus ir tendencingo (atsakovui palankaus) įrodymų vertinimo. Be to, teismas tik paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtu, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokios kitos valstybės teismas turi jurisdikciją spręsti visus su šalių santuokos nutraukimu susijusius klausimus, kas savaime jau lemia nutarties neteisėtumą.

20.8. Ieškovės teigimu, Belgijos Karalystėje vaikas buvo tik laikinai, vos kelis mėnesius ir ten jokių socialinių, ekonominių ir šeimyninių ryšių nėra sukūręs, o vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat gimimo yra Lietuvos Respublikoje ir byloje esančių įrodymų visuma tai pilnai pagrindžia. Be to, būtent Lietuvoje nuo gimimo yra vaiko socialinių, ekonominių ir visuomeninių santykių centras. Teismas, darydamas priešingą išvadą, nevertino to, kad vaikas ieškinio pateikimo teismui dieną buvo vos 8 mėn. amžiaus t. y. vaikas buvo ir vis dar yra kūdikis. Sprendžiant dėl kūdikio nuolatinės gyvenamosios vietos svarbu, kad tokio amžiaus vaiko aplinka iš esmės yra jį prižiūrinčio asmens, šiuo atveju ieškovės, aplinka, o vaiko buvimo faktas konkrečioje valstybėje, jeigu jis yra laikinas ir atsitiktinis, nėra pakankamas siekiant konstatuoti, kad šioje valstybėje, ginčo atveju Belgijos Karalystėje, buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Tuo tarpu teismas vaiko gyvenamąją vietą Belgijos Karalystėje nustatė remdamasis tik tuo faktu, kad vaikas čia gimė ir kurį laiką gyveno, tačiau visiškai nebuvo įvertinta, kad vaikas su šia valstybe neturi jokių socialinių ir ekonominių ryšių. Vaikas Belgijos Karalystėje praleido vos kelis mėnesius, visą laiką buvo su ieškove namuose ir jokių socialinių kontaktų su kitais asmenis nepalaikė, tuo labiau, kad nuo vaiko gimimo Belgijos Karalystėje galiojo griežtas karantinas. Be to, vaikas nėra ir niekada nebuvo registruotas Belgijos Karalystėje, čia jam negalioja joks socialinis draudimas, berniukas nėra ir niekada nebuvo registruotas ir Belgijos Karalystės gydymo įstaigose, čia nelankė ir jokios ugdymo įstaigos. Vaikas neturi ir Belgijos Karalystės pilietybės. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

20.9. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimo nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove jurisdikcija Lietuvos Respublikos teismams taip pat nepriklauso ir vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, įtvirtinta jurisdikcijos prorogacijos taisykle. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis ir b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Teismas vertino, jog jurisdikcijos prorogacijos negalima taikyti, nes tam nepritaria atsakovas, tačiau teismas nevertino, jog atsakovas prieš ieškovei kreipiantis į teismą, sutiko dalyvauti privalomoje mediacijoje Lietuvos Respublikoje sprendžiant su šalių santuokos nutraukimu susijusius klausimus, tame tarpe ir klausimą dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo. Dalyvaudamas mediacijos sesijose, bandydamas susitikimų metu susitarti su ieškove dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių susitarimu sąlygų, atsakovas sutiko su tuo, kad šalių santuokos nutraukimas būtų sprendžiamas Lietuvos Respublikoje, tame tarpe ir šios valstybės teismuose.

Atsiliepimas

21. Atsakovas M. H. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės L. N. H. 2021 m. rugpjūčio 23 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-19552-1094/2021, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą ir minėtą nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti atsakovui iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Atsakovo teigimu, nei vieno iš Reglamento Briuselis II bis 3 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, suteikiančių teisę ieškovei inicijuoti civilinę bylą Lietuvos Respublikoje objektyviai nėra: šalys niekada kartu negyveno Lietuvos Respublikoje, civilinė byla nebuvo inicijuota bendru šalių sutarimu, ieškovė Lietuvos Respublikoje negyveno ne trumpiau nei metus (negyveno ir ne trumpiau nei 6 mėnesius) iki pareiškimo padavimo, kadangi tiek faktiškai, tiek teisiškai gyveno Belgijos Karalystėje su sūnumi ir atsakovu, ieškovė ir atsakovas abu kartu neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Reglamentas Briuselis II bis akivaizdžiai nukreipia ginčo jurisdikciją būtent Belgijos Karalystės teismams.

21.2. Atsakovas nurodo, jog ieškovės dėstomi argumentai neva ji niekada nebuvo nutrauksi ryšio su Lietuvos Respublika, dirbo Lietuvos Respublikai, ir tik trumpai, bemaž septynerius metus gyveno Belgijos Karalystėje, šioje valstybėje nekurdama jokių socialinių, ekonominių ir kitų ryšių, atrodo mažų mažiausiai nelogiški ir nepagrįsti. Tai, kad ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius už jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nebuvo „išdeklaravusi“ savo gyvenamosios vietos, turėjo ir turi giminaičių ir draugų Lietuvos Respublikoje nepaneigia akivaizdaus ir reikšmingo fakto byloje – tiek ieškovės, tiek atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, remiantis Reglamento Briuselis II bis nuostatomis, ieškinio pateikimo metu buvo Belgijos Karalystėje, nes būtent ten šalys faktiškai gyveno, sukūrė šeimą, ieškovės ir atsakovo šeimoje gimė sūnus, kurio įprastinė faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat gimimo buvo ir yra Belgijos Karalystėje. Priežastys, dėl kurių šiuo metu vaikas yra Lietuvoje mėginant sudaryti teismui įspūdį neva apie jo ryšį su Lietuva, yra išimtinai susijusios su siekiu išvengti bylos jurisdikcijos Belgijos Karalystėje. Tai, kad šalių sūnus yra mažametis vaikas nereiškia, kad jo ryšys su konkrečia valstybe nėra kuriamas.

21.3. Jokio motyvuoto pagrindo teigti, jog šalių sūnaus aplinka iš esmės yra ieškovės aplinka, nėra. Tiek ieškovė, tiek atsakovas turi tiek teises, tiek pareigas sūnaus atžvilgiu. Tai, kad ieškovė yra vaiko motina nesuteikia jai daugiau teisių į sūnų, t. y. vaiko aplinka yra jo tėvų, šeimos aplinka. Nepilnamečio vaiko šeimos aplinka nuo pat jo gimimo buvo ir yra Belgijos Karalystė, jokio faktinio ryšio išskyrus to, kad ieškovė yra deklaravusi sūnaus gyvenamąją vietą Lietuvoje, šalių sūnus su Lietuva neturi.

21.4. 2021 m. gegužės 14 d., ieškovė VšĮ (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą sūnaus vardu gydytis pasirinktoje pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, pateikė prašymą priimti vaiką į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo grupę, 2021 m. gegužės mėnesį įsidarbino, tačiau po to ji grįžo atgal į Belgijos Karalystę. Šiuos veiksmus, nesuderinusi su atsakovu, negavusi jo pritarimo, piktnaudžiaudama savo, kaip motinos, valdžia, ieškovė akivaizdžiai ir sąmoningai atliko ruošdamasi civilinei bylai ir siekdama sudaryti teismui netikrą ir hipotetinį įspūdį, jog šalių vaikas yra susijęs su Lietuvos Respublika, čia gyvena, vaiko ateitis yra siejama ir planuojama Lietuvoje. Šias aplinkybes pagrįstai, teisėtai ir sąžiningai vertino bei analizavo teismas, pritardamas atsakovo palaikomai pozicijai dėl įvykių eigos ir jų chronologijos. Ieškovė ruošė duomenis bylai, siekė sudaryti netikrą įspūdį dėl vaiko gyvenamosios vietos, socialinių interesų centro, sukurti dirbtiną vaiko ryšį su Lietuva, kad šiais argumentais, neva vaiko ryšio su Lietuvos Respublika egzistavimu, ieškovė galėtų remtis civilinėje byloje ir siekdama „apeiti“ jurisdikcijos klausimus.

21.5. Visiškai nepagrįstais atsakovas laiko ieškovės argumentus neva atsakovas sutiko, kad ginčas tarp šalių būtų sprendžiamas Lietuvos Respublikos teismuose, kadangi sutiko su mediacijos procesu. Tai, kad atsakovas sutiko su mediacijos procesu buvo nulemta išimtinai fakto, kad atsakovas baiminosi dėl sūnaus, kad ieškovė atliks vaiko grobimo požymius atitinkančius veiksmus, išveš ir nuo atsakovo paslėps sūnų, trukdys bendrauti ir dalyvauti sūnaus gyvenime, todėl siekė geranoriškai, išnaudodamas visas galimybes ir būdus susitarti. Atsakovas byloje ne kartą nurodė, kad kategoriškai nesutinka, jog sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos klausimus nagrinėtų Lietuvos Respublikos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

23. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas ieškovės patikslintą ieškinį paliko nenagrinėtu. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Dėl papildomų paaiškinimų ir įrodymų priėmimo

24. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

25. 2021 m. rugsėjo 30 d. teisme buvo gauti ieškovės papildomi paaiškinimai ir įrodymai dėl atsakovo atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą nurodytų aplinkybių. Ieškovė papildomai pateikė atsakovo diplomatinio paso kopiją, atsakovo ir advokatų kontoros ILAW LEXTAL sudarytą atstovavimo sutartį, atsakovo patvirtinimą el. laišku apie laikiną perkėlimą į Belgijos Karalystę vykdyti darbo funkcijų, atsakovo į bylą pateiktus dokumentus dėl bylinėjimosi išlaidų, kurie ieškovės teigimu, patvirtina, kad jurisdikcijos klausimai su Lietuvos advokatais atsakovo buvo sprendžiami dar iki mediacijos proceso Lietuvoje pradžios. Iš šio prašymo turinio nustatyta, jog jame ieškovė nurodo, naujas aplinkybes, argumentus ir motyvus bei įrodymus, kurie papildomai patvirtina ieškovės byloje pateiktus argumentus. Taigi, įvertinus 2021 m. rugsėjo 30 d. apeliacinės instancijos teisme gauto ieškovės prašymo dėl papildomų paaiškinimų ir įrodymų prijungimo turinį, darytina išvada, jog tokio pobūdžio prašymu siekiama papildyti jau pateiktą byloje atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutarties. CPK 323 straipsnyje įtvirtinta, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2021 m. rugsėjo 30 d. teisme gautą ieškovės prašymą priimti papildomus paaiškinimus bei įrodymus ir spręsdamas atskirojo skundo (ne)pagrįstumo klausimą jo nevertina.

Dėl teismingumo byloje dėl santuokos nutraukimo

24. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams remiantis CPK 782 straipsniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

26. Teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).

27. Vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis).

28. Jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo („Briuselis II bis“).

29. Šio Reglamento 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija reikalavimams dėl santuokos nutraukimo. Reglamento 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta, t. y. jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje: i) yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba ii) buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba iii) yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba iv) yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba v) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba vi) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu ten yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.

30. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl šalių gyvenamosios vietos nustatymo ir su juo susijusio bylos teismingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindinis teismingumo nustatymo kriterijus šioje byloje yra nuolatinė šalių gyvenamoji vieta.

31. Ieškovės teigimu, tai, jog ji ir atsakovas faktiškai gyveno Belgijos Karalystėje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nėra pakankama konstatuoti, kad Belgijos Karalystėje buvo ne ieškovės gyvenamoji vieta, o jos nuolatinės gyvenamoji vieta. Pažymėjo, jog nuolatinė gyvenamoji vieta niekada nebuvo Belgijos Karalystėje, o šioje valstybėje tiek ji, tiek ir pats atsakovas, buvo tik laikinai diplomatiniais pagrindais – abu sutuoktiniai čia vykdė, o atsakovas iki 2022 m. liepos 1 d. tebevykdys, savo darbo funkcijas kiekvieno iš jų valstybei, ieškovė Lietuvos Respublikai, o atsakovas Slovėnijos Respublikai.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas; kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

33. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 2.12 straipsnis) ir reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra, todėl ginčo atveju galima vadovautis ir kasacinio (nacionalinio) teismo pateiktais išaiškinimais suformuotais CK 2.12 straipsnio pagrindu, kuris apibrėžia kas yra laikoma asmens nuolatine gyvenamąja vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

34. Remiantis CK 2.12 straipsnio 2 dalimi, fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą.

35. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Taigi, teisės normomis pripažįstama, kad asmuo faktiškai gali gyventi keliose vietose.

36. Atsižvelgiant į išdėstytą reglamentavimą, gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, tuo tarpu gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019 25 p.).

37. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360- 378/2015).

38. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

39. Bylos duomenimis nustatyta, ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė (patikslinto ieškinio priedas Nr. 28). Laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini) (patikslinto ieškinio priedas Nr. 2). Laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu ieškovė buvo perkelta į Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, esančią Belgijos Karalystėje, dirbti (duomenys neskelbtini) (patikslinto ieškinio priedas Nr. 1). 2017 m. spalio 4 d. ieškovė sudarė terminuotą darbo sutartį su vėlesniais jos pateikimais ir papildymais su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, kuria ieškovė ne ilgiau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo priimta dirbti į Lietuvos nuolatinę atstovybę Europos Sąjungoje, esančią Belgijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini) pareigoms (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). 2018 m. kovo 12 d. ieškovės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sudaryta terminuota darbo sutartis pasibaigė suėjus terminui (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). 2018 m. kovo 13 d. ieškovė sudarė terminuotą darbo sutartį su vėlesniais jos pateikimais ir papildymais su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, kuria ieškovė ne ilgiau kaip iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo priimta dirbti į Lietuvos nuolatinę atstovybę Europos Sąjungoje, esančią Belgijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini) pareigoms (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). 2019 m. liepos 15 d. ieškovės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sudaryta terminuota darbo sutartis buvo nutraukta (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). 2019 m. liepos 11 d. ieškovė sudarė terminuotą darbo sutartį su vėlesniais jos pateikimais ir papildymais su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, kuria ieškovė ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. buvo priimta dirbti į Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos, esančią Belgijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini) pareigoms (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3). 2021 m. sausio 25 d. ieškovės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2019 m. liepos 11 d. sudaryta terminuota darbo sutartis pasibaigė suėjus terminui (patikslinto ieškinio priedas Nr. 3).

40. Pažymėtina, jog ieškovei darbo užmokestį mokėjo Lietuvos Respublika, jai galiojo ir iki šios dienos galioja lietuviškas socialinis draudimas, mokesčius ieškovė taip pat deklaravo ir mokėjo Lietuvoje, t. y. ieškovė į bylą yra pateikusi savo mokesčių deklaracijas už 2016 – 2020 m. (ieškovės 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atsiliepimo dėl jurisdikcijos priedas Nr. 1) bei duomenis apie savo pensijų socialinio draudimo stažą (ieškovės 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atsiliepimo dėl jurisdikcijos priedas Nr. 2), iš kurių matyti, kad laikotarpis, kurį ieškovė savo darbo funkcijas faktiškai vykdė Belgijos Karalystėje, yra įtrauktas bei užskaitytas į jos pensijų socialinio draudimo stažą Lietuvos Respublikoje.

41. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su ieškovės argumentais, jog ji nepertraukiamai ir iki šios dienos dirbo vien tik Lietuvos Respublikoje, o į Belgijos Karalystę buvo išvykusi vien tik laikinai, dėl to, kad ji laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. sausio 25 d. buvo perkelta dirbti į Lietuvos Respublikos atstovybes, esančias Belgijos Karalystėje.

42. Ieškovė nurodo, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki šios dienos) Belgijos Karalystėje socialinio draudimo neturėjo bei šios valstybės gydymo įstaigose registruota nebuvo. Ieškovė pateikė duomenis, jog visą šį laiką ieškovei prireikus odontologo arba gydytojo pagalbos jį vykdavo į Lietuvos Respubliką, kur ir buvo atliekama jos medicininė priežiūra bei galiojo Ieškovės socialinis draudimas (ieškovės 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atsiliepimo dėl jurisdikcijos priedas Nr. 3).

43. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė niekada nebuvo deklaravusi išvykimo iš Lietuvos, nedeklaravo gyvenamosios vietos Belgijos Karalystėje. Ieškovės gyvenamoji vieta nepertraukiamai nuo 1999 m. lapkričio 9 d. iki šios dienos (daugiau nei 21 m.) yra deklaruota Lietuvos Respublikoje (patikslinto ieškinio priedas Nr. 23). Ieškovės ir atsakovo santuoka 2016 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudaryta ir registruota Lietuvoje, Vilniaus rajono civilinės metrikacijos skyriuje (patikslinto ieškinio priedas Nr. 4). Ieškovei Lietuvoje asmeninės nuosavybės teise priklauso du nekilnojamojo turto objektai (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (patikslinto ieškinio priedai Nr. 12 ir Nr. 13). Ieškovė visą buvimo Belgijoje laiką mokėjo komunalinius mokesčius Lietuvoje, naudojosi Lietuvos tiekėjo telefono ryšio paslaugomis, turėjo sąskaitas Lietuvos bankuose (ieškovės 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atsiliepimo dėl jurisdikcijos priedas Nr. 4). Pažymėtina, jog byloje duomenų, jog Belgijos Karalystėje ieškovė būtų įgijusi turtą ir /ar turėtų asmeninę gyvenamąją vietą, nėra (CPK 178 straipsnis).

44. Ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2022 m. rugsėjo 25 d. yra skirta ir mokama vaiko priežiūros išmoka. Ieškovė 2021 m. gegužės 17 d. sudarė darbo sutartį su Lietuvos įmone (duomenys neskelbtini).

45. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė su (duomenys neskelbtini) (dabartinis (duomenys neskelbtini)) 35 m. laikotarpiui 2008-03-20 yra sudariusi būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo finansuojamas buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimas (patikslinto ieškinio priedas Nr. 14).

46. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

47. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio pateikimo metu ieškovės nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tik faktinis gyvenimo faktas tam tikroje valstybėje nėra pakankamas nuolatinei gyvenamajai vietai konstatuoti. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo pat santuokos pradžios ieškovė ir atsakovas faktiškai gyveno Belgijos Karalystėje, kadangi būtent ten susipažino, dirbo bei susilaukė sūnaus, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien minėtos aplinkybės, įvertinus ir tai, kad ieškovė Belgijos Karalystėje dirbo laikinai, dirbo savo valstybei Lietuvos Respublikai, darbo užmokestį mokėjo Lietuvos Respublika, ieškovė visada buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje, kurioje turi nekilnojamojo turto bei ilgalaikių sutartinių įsipareigojimų (būsto kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)), jai galiojo ir iki šios dienos galioja lietuviškas socialinis draudimas, medicininės paslaugos buvo suteikiamos Lietuvos Respublikoje, o mokesčius ieškovė taip pat deklaravo ir mokėjo Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta t. y. jos ekonominių, socialinių ir kitų interesų centras yra Belgijos Karalystėje. Be to, aplinkybės, jog ieškovė laikinai dirbo Belgijos Karalystėje bei susilaukė vaiko, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog ji turėjo planų įsikurti ir pasilikti gyventi Belgijos Karalystėje su šeima, negalima.

48. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas yra Slovėnijos Respublikos pilietis, dirbantis Slovėnijos gynybos ministerijoje, tačiau iki 2022 m. liepos 1 d. buvo perkeltas dirbti į Slovėnijos nuolatinę atstovybę (duomenys neskelbtini) Belgijos Karalystėje. Atsakovas savo 2021 m. birželio 8 d. prašyme skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nurodė, kad jis yra kreipęsis į kompetentingas Slovėnijos institucijas dėl sūnaus grobimo veiksmų ir kai tik turės duomenis apie pradėtą ikiteisminį tyrimą – jį su vertimais iš karto pateiks teismui. Taigi, sutiktina su ieškovės argumentais, jog pats atsakovas tokiais savo veiksmais dėl neva sūnaus pagrobimo kreipdamasis į Slovėnijos Respublikos atsakingas institucijas, o ne Belgijos Karalystės, aiškiai deklaravo savo socialinius, ekonominius ir kitus santykius su Slovėnijos Respublika, o ne Belgijos Karalyste. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijos Karalystėje.

49. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas faktinio gyvenimo užsienio valstybėje, turėjo pripažinti, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta vis dėlto yra Lietuvos Respublikoje, kadangi būtent su šia valstybe ieškovę sieja glaudesni socialiniai ryšiai ir ateities planai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, planų įsikurti ir pasilikti gyventi Belgijos Karalystėje šeima niekada neturėjo, nes nei ieškovė, nei atsakovas šioje valstybėje nėra ir nebuvo sukūrę jokių socialinių ir ekonominių ryšių, o kiekvienas dirbo savo valstybei. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovės faktinė gyvenamoji vieta buvo Belgijos Karalystėje, tačiau ieškovės pagrindinė nuolatinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl taikytina Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, kuri numato, kad bylos jurisdikciją turi tos valstybės teismai, esantys toje valstybėje narėje, kur yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis. Kadangi ieškovės nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, jurisdikciją byloje dėl santuokos nutraukimo turi Lietuvos Respublikos teismai.

50. Pripažinus ieškovės nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, konstatuotina, kad remiantis Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a punkto įtvirtinta teismingumo taisykle, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavimą dėl santuokos nutraukimo paliko nenagrinėtiną kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl teismingumo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo (tėvų pareigų) ir išlaikymo priteisimo

51. Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Reglamento „Briuselis II bis“ preambulės 12 punkte ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, yra nuolatinė gyvenamoji vaiko vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

52. Reglamento „Briuselis II bis“ preambulėje (12 punktas) yra suformuluoti jurisdikcijos pagrindai kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.

53. Apeliantės teigimu, Belgijos Karalystėje vaikas buvo tik laikinai, vos kelis mėnesius ir ten jokių socialinių, ekonominių ir šeimyninių ryšių nėra sukūręs, o vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nuo pat gimimo yra Lietuvos Respublikoje.

54. Kaip jau buvo minėta, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C- 523/07, 37–42 punktai).

55. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C- 523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 49 p.). Pažymėtina, kad reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, yra vieta, kurioje faktiškai yra vaiko gyvenimo centras (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Sąd Rejonowy Poznań – Stare Miasto w Poznaniu, C-512/17).

56. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad šalių vaikas ieškinio pateikimo Vilniaus miesto apylinkės teismui dieną buvo vos (duomenys neskelbtini) mėnesių amžiaus t. y. vaikas buvo ir vis dar yra kūdikis. Pažymėtina, jog ai vaikas yra kūdikis, jo aplinka iš esmės yra šeimos aplinka, kurią lemia referencinis asmuo ar asmenys, su kuriais vaikas gyvena, kurie jį faktiškai globoja ir juo rūpinasi, ir kad jis neišvengiamai yra socialinės ir šeimos aplinkos, kuriai priklauso šie asmenys, dalis. Todėl, kai kūdikį faktiškai globoja motina kitoje valstybėje narėje nei ta, kur nuolat gyvena kūdikio tėvas, reikia įvertinti, pirma, motinos gyvenimo pirmosios valstybės narės teritorijoje trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis ir, antra, jos geografinę ir šeimos kilmę ir šeiminius ir socialinius jos ir vaiko ryšius toje valstybėje narėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 54– 56 p.).

57. Taigi, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl kūdikio nuolatinės gyvenamosios vietos svarbu, kad tokio mažiaus vaiko aplinka iš esmės yra jį prižiūrinčio asmens, ginčo atveju ieškovės, aplinka, o vaiko buvimo faktas konkrečioje valstybėje, jeigu jis yra laikinas ir atsitiktinis, nėra pakankamas siekiant konstatuoti, kad šioje valstybėje, o ginčo atveju Belgijos Karalystėje, buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą Belgijos Karalystėje nustatė remdamasis tuo, kad vaikas čia gimė ir kurį laiką gyveno, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vaikas su šia valstybe neturi jokių socialinių ir ekonominių ryšių.

58. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovas Belgijos Karalystėje neturėjo ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, o čia gyveno vien tik laikinai. Ieškovė į bylą yra pateikusi duomenis, kad vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota 2020 m. gruodžio 21 d. (patikslinto ieškinio priedas Nr. 25). Nuo vaiko gimimo ieškovei Lietuvos Respublikoje buvo ir yra mokami vaiko pinigai. Byloje nėra duomenų, jog vaikas gauna išmokas iš Belgijos Karalystės (CPK 178 straipsnis). Vaikas yra registruotas Lietuvos Respublikos gydymo įstaigoje (patikslinto ieškinio priedas Nr. 9). Ieškovė yra pateikusi ir prašymą nuo 2022 m. spalio 1 d. priimti vaiką į Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo grupę (patikslinto ieškinio priedas Nr. 8). Taip pat vaikas nuo rudens pradės lankyti muzikos pamokėles bei nuo 2021 m. rugpjūčio lankys užsiėmimus. Taip pat vaikas lanko kineziterapijos baseine užsiėmimus (duomenys neskelbtini) (ieškovės 2021 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atsiliepimo dėl jurisdikcijos priedai Nr. 9 – 11).

59. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės veiksmų eiga ir chronologija suponuoja išvadą, kad ieškovė ruošė duomenis bylai ir siekė sudaryti netikrą įspūdį dėl sūnaus gyvenamosios vietos, socialinių interesų centro, sukurti dirbtiną sūnaus ryšį su Lietuva, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė kokie socialiniai ir ekonominiai ryšiai (duomenys neskelbtini) mėnesių šalių vaiką siejo su Belgijos Karalyste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien faktas, jog vaikas gimė Belgijos Karalystėje ir kelis mėnesius gyveno savaime nepatvirtina, jog šalių vaikas per tokį trumpą laikotarpį, kurį praleido Belgijos Karalystėje integravosi į socialinę aplinką joje ir vaiko su šia valstybe sieja ypatingi ryšiai. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog vaikas buvo ar yra registruotas Belgijos Karalystėje, ir/ar čia jam galioja socialinis draudimas (CPK 178 straipsnis). Taip pat byloje nėra duomenų, jog vaikas buvo registruotas Belgijos Karalystės gydymo įstaigose, ar lankė ugdymo įstaigas (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog vaikas neturi ir Belgijos Karalystės pilietybės.

60. Kaip jau buvo minėta, vien fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje, šiuo atveju laikinas buvimas Belgijos Karalystėje, nepakanka vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaikas yra pilnai integruotas į socialinę, šeimyninę ir visuomeninę aplinką būtent Lietuvos Respublikoje ir tokios aplinkybės egzistavo ir ieškinio pateikimo momentu, o jokių ryšių su Belgijos Karalyste be to, kad čia faktiškai praleido kelis mėnesius, nėra ir nebuvo sukūręs. Vaiko nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta taip pat nuo pat gimimo buvo ir yra Lietuvos Respublikoje, todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės reikalavimus nustatyti šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ja ir priteisti išlaikymą iš atsakovo nagrinėti pagal reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio ir Išlaikymo reglamento nuostatas jurisdikciją turi būtent Lietuvos Respublikos teismai, o ne Belgijos Karalystės.

61. Nors atsakovas iki šios dienos nėra teisės aktų nustatyta tvarka pradėjęs vaiko pagrobimo bylos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir reglamento Briuselis II bis nuostatas vaiko išvykimas į jo nuolatinę gyvenamąją vietą nėra laikomas jo pagrobimu ir tam kito iš tėvų sutikimas nėra būtinas.

62. Kiti šalių argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties

63. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino ir taikė bylų teismingumą reglamentuojančias procesines teisės normas bei ieškinio palikimą nenagrinėtu reglamentuojančias procesinės teisės normas, pernelyg formaliai vertino byloje surinktus duomenis, nevisapusiškai juos ištyrė, dėl ko priėmė nepagrįstą nutartį, todėl yra pagrindas skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

64. Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tenkinus apeliantės atskirąjį skundą ir civilinę bylą grąžinus nagrinėti CPK nustatyta tvarka, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

66. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir civilinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Vaclovas Paulikas