Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria netaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei D. A. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir kt., tretieji asmenys: N. M. K., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

14. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo V. Š. prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas V. Š. (toliau – ieškovas ir/ar apeliantas) pareiškė ieškinį atsakovei D. A. (toliau – atsakovė) dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atlikti įrašą viešame registre dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Pirmosios instancijos teismas 2019 11 04 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir prašomas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė. 2019 11 19 Kauno apylinkės teisme gautas ieškovo prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos įpareigoti atsakovę perduoti ieškovui pastato-sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) lauko durų raktus, taip pat iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos leisti ieškovui šiame pastate gyventi bei iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovei pakeisti minėto pastato lauko durų raktus, ir pakartotinai iš jo iškeldinti ieškovą. Prašymą grindė aplinkybėmis, jog nuo 2019 11 13 jis negali patekti į savo gyvenamąją vietą dėl pakeistų lauko durų spynų. Nurodė, jog nors atsakovė atidavė jam drabužius, tačiau pastate yra likę ieškovo asmeniniai daiktai, baldai ir kt. Ieškovo nuomone, dėl atsakovės galimai neteisėtų veiksmų yra tikėtina, jog ji ir toliau elgsis neteisėtai ir kels ieškovui žalą. Išimtinai tik atsakovei naudojantis ginčo pastatu, ji gali sugadinti ar sunaikinti jame esantį turtą, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui. Be to, ieškovas neturi kitos gyvenamosios vietos, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus priverstas nuomotis gyvenamąjį būstą ir patirti tiesioginius nuostolius.

16. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, konstatuodamas, jog jis neįrodė žalos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o tik deklaratyviai nurodė, kad, jo manymu, atsakovė gali sugadinti ar sunaikinti ginčo pastate esantį turtą. Taip pat teismas nurodė, jog 2019 11 04 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones – atlikęs įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės draudimo perleidimo į ginčo turtą, užtikrino kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, atsirasti. Sprendė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeistų šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, kadangi, kaip minėta, ieškovo prašymu jau yra atliktas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo.

17. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

18. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia vertina pareikštų reikalavimų tikėtiną pagrįstumą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju, nėra ginčijama pirmoji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikalinga sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir plačiau dėl šios sąlygos nepasisako.

19. Pasisakant dėl antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos – grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, jog ieškovas šiuo atveju turėtų įrodyti atsakovo nesąžiningumą, ketinimus ginčo turtą perleisti kitiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, sugadinti ir pan., t. y. ieškovas turi įrodyti realią grėsmę, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Nagrinėjamu atveju apeliantas aplinkybę, jog atsakovė iš tiesų gali pasielgti nesąžiningai ir sunaikinti ginčo pastate esantį ieškovo asmeninį turtą, grindžia atsakovės neteisėtu ir nesąžiningu elgesiu, kai be jokio įspėjimo jis buvo išmestas į gatvę, atiduodant jam tik jo drabužius. Taipogi apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi teigdamas, jog priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų pusiausvyrą tarp šalių teisių ir teisėtų interesų.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį bei atskirojo skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones nebuvo pagrindo. Tokios pozicijos apeliacinės instancijos teismas laikosi dėl žemiau nurodytų argumentų.

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1472/2014; kt.).

22. Laikinosios apsaugos priemonės pagal siekiamą tikslą gali būti skirstomos į galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančias priemones, prevencines priemones bei įrodymus užtikrinančias priemones. Viena iš prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių yra CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 12 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti.

23. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teismų praktiką bei įstatymo normas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apelianto minimas atsakovės neteisėtas ir nesąžiningas elgesys, kai be įspėjimo ieškovas buvo išmestas į gatvę, negali būti vertinamas kaip pagrindas, jog egzistuoja reali grėsmė, kad ginčo pastate esančiam ir ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui egzistuoja reali sunaikinimo grėsmė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog apeliantas į bylą būtų pateikęs konkrečius įrodymus, iš kurių būtų galima bent preliminariai spręsti apie atsakovės jau daromą ar ketinamą daryti žalą ieškovo asmeninio turto atžvilgiu.

24. Laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia nepatogumų asmeniui, kuriam jos taikomos, todėl vien deklaratyvūs ieškovo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo pagrindu, jog tikėtina, kad atsakovė gali sugadinti ginčo pastate esantį jo turtą, šiam teiginiui pagrįsti nepateikiant konkrečių įrodymų, nesudaro pagrindo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas 2019 11 04 nutartimi tenkindamas ieškovo prašymą ir pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones – atlikdamas įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės draudimo perleidimo į ginčo turtą, užtikrino kuo maksimalesnį ir efektyvesnį ieškovo teisių gynimą, nesuteikiant pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir išsaugojo abiejų šalių interesų pusiausvyrą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju ieškovo prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeistų šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad ginčo pastatas, kurio durų spynas pakeitė atsakovė, nuosavybės teise priklauso jai, o ne ieškovui, todėl, kol nėra išspręstas ginčas iš esmės, teismas šioje bylos stadijoje negali iš anksto pripažinti, jog ginčo turtas priklauso ieškovui asmenine teise ir leisti juo naudotis (gyventi).

26. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

27. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2019 11 22 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.