- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-09
- Bylos Nr.
- eI2-6764-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00426-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Gražina Versockienė
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui S. A., jo atstovei advokatei Gražinai Versockienei,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. A. (toliau – ir Pareiškėjas), nurodė, kad yra Baltarusijos Respublikos pilietis, šį skundą teikia prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2024 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 24S22915 (toliau – ir Sprendimas1), kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2024 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 24S25418, (toliau – ir Sprendimas2), kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-01-22 iki 2029-01-21.
Nurodo, kad ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje verslo informacinių technologijų konsultantu, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4¹ p., 44¹ straipsnis).
Sprendimai dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo priskiriami Atsakovo teisei ir Pareiškėjas jos nekvestionuoja. Pareiškėjas neginčija Sprendimo1 dalyje dėl atsisakymo išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje. Skundas teikiamas ta apimtimi, kuria priimtas Sprendimas2 Pareiškėjui uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi abu Pareiškėjo atžvilgiu Atsakovo priimti administraciniai aktai yra tarpusavyje susiję, nes jų pagrindas – Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, todėl abu sukuria iš esmės susijusias pasekmes Pareiškėjui ir sudaro tarp šalių kilusio ginčo dalyką.
Motyvuojamoji dalis
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Ginčijami sprendimai, priimti vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, o Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės konstatuota įvertinus vienintelį teisinį pagrindą – VSD 2024 m. sausio 5 d. raštą Nr. 18-157 ir jame pateiktą vertinimą, kad: Pareiškėjas nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“ generalinis direktorius, kuri veikia informacinių technologijų srityje bei priklauso asociacijai „Infopark“, įkurtai Baltarusijos Respublikos Prezidento 2001-05-03 dekretu Nr. 234 „Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“. Pareiškėjas ėjo asociacijos „Infopark“ valdybos nario pareigas, todėl eidamas Baltarusjos Prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos asociacijos „Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjas akcentuoja, kad klaidingas „Infopark“, įmonės „IBA IT Park“ ir Pareiškėjo asmens vietos, struktūros ir vaidmens nustatymas lėmė klaidingų išvadų priėjimą. Pareiškėjas iš tikrųjų nuo 2014 m. yra užsienio įmonės FPUE „IBA IT Park“, generalinis direktorius, ką pažymėjo ir pildydamas Atsakovo pateikto klausimyno 2 klausimą. Sprendimą priimti Pareiškėją įmonės „IBA IT Park“ generaliniu direktoriumi priėmė išskirtinai tik Čekijos įmonės IBA Group a. s. vadovai, kurie pasirašė su Pareiškėju darbo sutartį. Pareiškėjo paskyrimas į šias pareigas nebuvo niekaip derinamas su jokiais pareigūnais ar valdžios atstovais, Baltarusijos Respublikos organais arba žvalgybos tarnybomis. Tai yra privataus juridinio asmens sprendimas. Pareiškėjas eina „IBA IT Park“ generalinio direktoriaus funkcijas tik ir išskirtinai vadovaudamasis savo tiesioginio darbdavio – patronuojančios įmonės IBA Group a. s. tikslais, uždaviniais, nurodymais ir įsakymais.
Pažymima, kad Bendrovė „IBA IT Park“ priklauso tarptautiniam informacinių technologijų holdingui IBA Group, veikiančiam po prekės ženklu IBA visame pasaulyje ir turinčiame dukterines įmones daugelyje pasaulio šalių, tame tarpe Jungtinėse Amerikos Valstijose, Afrikos Respublikoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje ir kt. Nuo 2022 metų įmonių grupė nepasirašo sutarčių su subjektais veikiančiais Baltarusijos Respublikoje ir Rusijos Federacijos teritorijoje.
Teigiama, kad 2022 metais IBA Group holdingas, kaip tarptautinė informacinių technologijų bendrovė, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ buvo pakviestas įsikurti ir atsidaryti savo biurą Lietuvoje, kur tais pačiais metais, padedant Pareiškėjui įsisteigė UAB „IBA Lithuania“. Bendradarbiaudama su „IBA IT Park“ 2022 – 2023 metais UAB „IBA Lithuania“ perkėlė iš Baltarusijos į Lietuvą virš 80 IT specialistų su šeimomis, tame tarpe ir nuo režimo bėgančius įmonių grupės darbuotojus, kurie sėkmingai įsikūrė bei dirba Lietuvoje. Būtent šioje įmonėje savo nuolatinį darbą planavo ir Pareiškėjas, kreipdamasis į Atsakovą dėl leidimo gyventi Lietuvoje gavimo.
Nurodo, kad Bendrovė „IBA IT Park“ iš tiesų priklausė asociacijai „Infopark“ iki 2023-02-07. 2022 m., reaguojant į geopolitinę situaciją, karą Ukrainoje, neprisiimdama naujų įsipareigojimų Baltarusijos teritorijoje, sėkmingai įgyvendinusi bendrovės darbuotojų perkėlimą į Lietuvos Respubliką, Pareiškėjo, kaip užsienio bendrovės „IBA IT Park“ vadovo raštu, inicijavo išstojimą iš asociacijos „Infopark“. Šiai dienai bendrovė „IBA IT Park“ nebėra asociacijos „Infopark“ nare.
Pareiškėjas teikia į bylą Baltarusijos Respublikos Prezidento 2001-05-03 įsako Nr. 234 „Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“ tekstą, kuriame, priešingai nei nurodoma VSD rašte, aiškiai nurodyta asociacijos „Infopark“ steigimo inicijavimas buvo deleguotas Baltarusijos valstybiniam universitetui, kuris ir buvo asociacijos steigėju. Prezidento institucija nebuvo asociacijos steigėju ir jokiu kitu būtu neįėjo į asociacijos sudėtį ar organus, nedalyvavo ir nekontroliavo asociacijos veiklos. Asociacija „Infopark“ yra išskirtinai privatus juridinis asmuo, kurio nariais buvo IT sektoriuje veikę juridiniai asmenys. Taip pat pažymėtina, kad asociacijos steigimas inicijuotas Prezidento įsaku „Указ”, o ne dekretu, kaip šios aplinkybės nurodomos VSD rašte. Įsakas yra žemesnės galios teisės aktas negu dekretas, neturintis Baltarusijoje įstatymo galios.
Asociacija yra išskirtinai privatus juridinis asmuo, į kurio sudėtį įeina Baltarusijos IT sektoriuje veikiančios bendrovės, kurios savarankiškai renkasi savo valdymo organus ir rotacijos būdų keičia jų sudėtį kasmet. Asociacijos veikla nukreipta į bendro jos narių intereso atstovavimą ir sprendimų koordinavimą.
Pažymima, kad Pareiškėjas niekada nebuvo asociacijos tarybos nariu. Asociacijos tarybos nariais gali būti tik asociacijos dalyviai (nariai) o tai yra IT sektoriuje veikiančios bendrovės, bet ne fiziniai asmenys. Būtent „IBA IT Park“ bendrovė buvo išrinkta eiti asociacijos tarybos nario pareigas kartu su kitomis IT sektoriaus įmonėmis, kurių dalis persikėlė ir veiklą vykdo Lietuvoje. VSD rašte pateiktas netikslūs aplinkybių vertinimas, kuriuo iš esmės grindžiama ginčijamo sprendimo dalis dėl Pareiškėjo asmens grėsmės ir kuri sukelia Pareiškėjui itin neigiamas pasekmes.
Pareiškėjo teigimu Bendrovės priklausymas asociacijai „Infopark“ arba jos organams, negali būti laikomas aplinkybe, keliančia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kadangi asociacija yra privatus juridinis asmuo, kurio sudėtį sudaro IT bendrovės, kurios šiai dienai persikėlusios į Lietuvą ir yra laikomos technologijų lyderėmis. Visi organų rinkimai vyksta tik iš narių gretų ir niekas iš šalies tame nedalyvauja. Jokios valstybės ar valdžios institucijos asociacijos veikloje niekada nedalyvavo ir asociacijos valdymo organai buvo renkami tų pačių asociacijos narių – IT bendrovių, o ne skiriami valdžios institucijų, nei jiems pavaldūs, nei atskaitingi. Šios aplinkybės paneigia VSD išvadas, kad Pareiškėjas, ėjo asociacijos „Infopark“ tarybos nario pareigas ir buvo lojalus kokiai nors valstybės institucijai, organui ar bendrai režimui.
Akcentuojama, kad iš aukščiau pateiktų argumentų ir juos pagrindžiančių dokumentų bei viešai prieinamos informacijos galima daryti išvadą, kad Pareiškėjo asmens vertinimą galimos grėsmės valstybės saugumui aspektu VSD atliko remdamasi bendrosios prevencijos principais ir taisyklėmis. T.y., nustačius aplinkybes, kad įpareigojimas inicijuoti asociacijos steigimą priimtas Baltarusijos Prezidento įsaku, šio dokumento juridinę galią prilyginus įstatymui (dekretui), prieita klaidingos išvados, kad asociacijos steigimą inicijavo Prezidentas ir asociacijos veikloje yra pavaldi valstybės institucijoms ar jų kontroliuojama, kas suponavo, kad ir vadovaujančias pareigas einantys asmenys (preziumuojama, kad tai fiziniai asmenys) privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią. Tačiau visos šios prielaidos neatitinka faktinės situacijos. Priešingai, Pareiškėjo paneigtos prie skundo pridedamais rašytiniais įrodymais, objektyviai pagrindžiančiais priešingą situaciją.
Teigiama, kad vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų Atsakovą atlikus savarankišką galimos Pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui buvimo vertinimą, kurio metu būtų įvertintos ne tik VSD išvadoje nurodytos aplinkybės, bet ir kitos su Pareiškėju susijusios individualios aplinkybės: yra / nėra duomenų, kad asmuo kokiais nors savo veiksmais būtų išreiškęs priešiškumą Lietuvos valstybei ar lojalumą Baltarusijos ar Rusijos režimams, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, kurios būtų nesuderinamos su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais ir pan.
Užpildęs klausimyną Pareiškėjas deklaravo savo valinį sprendimą – nepritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Krymą laikė dalimi Ukrainos. Atsakovas, surinko šiuos duomenis apie Pareiškėjo asmenybę, tačiau tik formaliai jas išdėstė, neatlikęs kompleksinio vertinimo. Kvalifikavo jas, kaip nedarančias įtakos ir nepaneigiančias keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis Pareiškėjo sąsajomis su asociacija „Infopark“. Tai buvo vienintelis, individualus Pareiškėjo situacijos vertinimas, jo grėsmės valstybės saugumui, realumo ir akivaizdumo aspektu. Atsakovas paprasčiausiai atmetė jo deklaruotą poziciją ypatingai svarbiais aspektais, kaip neatitinkančią tikrovės remdamasis VSD raštu, nepateikdamas jokių motyvų kodėl šią informaciją laikė bylai nereikšminga. Visas kitas Pareiškėjo asmens pavojaus vertinimas atliktas mechaniškai perkeliant VSD rašto motyvus į Ginčijamą sprendimą, todėl Pareiškėjas kvestionuoja jo atvejo išsamaus ir visapusiško, individualaus tyrimo atlikimą ir duomenų viseto įvertinimą, kaip tai turėjo atlikti Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas.
Sprendžiant dėl uždraudimo Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, akivaizdu, kad sprendimas priimtas formaliai sprendžiant dėl asmens pavojingumo Lietuvos valstybei pagrindų, numatytų Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies, viseto nustatymo, sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes Pareiškėjui, jis itin formalus, grindžiamas tik VSD rašte nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko Pareiškėjo vertinimą, pvz., įvertino Pareiškėjo anketoje pateiktas deklaracijas ir jo šeimyninį bei ekonominį ryšį su Lietuvos Respublika, kuris su nagrinėjamu atveju nelabai susijęs, iš sprendimų turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su Pareiškėju, vertinimas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Ginčijame sprendime bei VSD rašte nurodytų motyvų perkėlimas negali būti laikomas tinkamu, visapusišku ir objektyviu Pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Atsakovas šios savo pareigos tinkamai neatliko.
Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius Pareiškėjo teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Ginčijamais sprendimais Atsakovas Pareiškėjui pritaikytas priemones, t. y. draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, laiko pakankamai proporcingu. Tačiau išvis nemotyvuoja, kodėl būtent toks laiko tarpas yra parenkamas, kokios aplinkybės praėjus šiam laikui eliminuos Pareiškėjo asmenybės pavojingumą.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas paaiškino, kad niekada nebuvo kontroliuojamas Baltarusijos institucijų. Savo pasisakyme akcentuoja, kad jis kaip fizinis asmuo niekada nebuvo asociacijos tarybos nariu. Asociacijos tarybos nariais gali būti tik asociacijos dalyviai (nariai) o tai yra IT sektoriuje veikiančios bendrovės, bet ne fiziniai asmenys. Būtent „IBA IT Park“ bendrovė buvo išrinkta eiti asociacijos tarybos nario pareigas kartu su kitomis IT sektoriaus įmonėmis, kurių dalis persikėlė ir veiklą vykdo Lietuvoje
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu palaiko skundo argumentus ir prašo skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 24S22915 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 24S25418 Pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 60 mėn. (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
VSD 2024 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. 18-157 nurodė, jog VSD atliko Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nustatė, kad Pareiškėjas nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“, kuri veikia informacinių technologijų srityje bei priklauso Asociacijai ,,Infopark“ (toliau – ir Asociacija), generaliniu direktoriumi. Asociacija ,,Infopark“ įkurta Baltarusijos Respublikos prezidento 2001-05-03 įsaku Nr. 234 ,,Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“. Minėtame Valstybės saugumo departamento rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas ėjo Asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas. Užsienietis, eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos Asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valdžios kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, asmeniui išdavus leidimą laikinai gyventi, užsienietis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, šis užsienietis neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, socialiniai ir ekonominiai ryšiai neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos (turėjo vizas, leidimus laikinai gyventi, dirbo Lietuvos įmonėse), kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.
Atsakovas akcentuoja, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent Valstybės saugumo departamentas. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl jo darbo įmonėje „IBA IT Park“ generaliniu direktoriumi, informacija apie pačią įmonę ir jos vykdomą veiklą neturi jokios teisinės reikšmės, nes VSD nustatyta grėsmė susijusi būtent su pareiškėjo veikla, t. y. eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai kokiu teisiniu pagrindu, t. y. Baltarusijos Respublikos prezidento dekretu ar įsakymu, įkurta minėta asociacija neturi esminės reikšmės. Šiuo konkrečiu atveju svarbu pareiškėjo priklausymas ir einamos pareigos (valdybos narys) asociacijoje ,,Infopark“. Priešingai nei teigia pareiškėjas VSD nustatė, kad Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos asociacijos yra kontroliuojamos valdžios institucijų ir jos nariai privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, pareiškėjas priklausydamas ir net eidamas minėtoje Asociacijoje valdybos nario pareigas suvokė, kad tokia veikla nėra autonomiška – ją kontroliuoja valdžios institucijos, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nors ir pateikia Baltarusijos Respublikos Prezidento 2001-05-03 įsako Nr. 234 „Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“ tekstą, tačiau išverstas ne visas tekstas, o tik jo dalis. Tačiau skaitant visą minėtą įsaką matyti, kad Asociacija nėra autonomiška, nes jame numatytas bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis ir net nurodoma teikti informaciją pačiam Baltarusijos Respublikos prezidentui. Taigi pareiškėjo teiginio, kad minėta Asociacija yra nepriklausoma ir nepavaldi valdžios institucijoms, vertintinas kaip deklaratyvus. Iš pateikto įsako matyti, kad Asociacija priklausoma nuo Baltarusijos valdžios institucijų ir turi teikti informaciją Baltarusijos Respublikos prezidentui. Tai, kad pareiškėjas teigia jau nutraukęs ryšius su minėta Asociacija nepaneigia, kad jis nepalaiko ryšių su šios Asociacijos nariais, nes kaip matyti sprendimas dėl išstojimo priimtas 2023-02-13, kuriame nurodoma padėka už ilgalaikį bendradarbiavimą, t. y. galimai vis dar išlikę jo ryšiai su šios Asociacijos nariais.
Migracijos departamentas nenustatė, kad užsienietis turėtų socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, kadangi jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. S. A. atvyko į Lietuvos Respubliką pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, turėdamas nuo 2021-10-13 iki 2023-10-01 galiojusį leidimą gyventi Čekijos Respublikoje. Migracijos departamentas nenustatė, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nes tokios informacijos nėra Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse. Taigi ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.
Teigia, kad pareiškėjui buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant Sprendimą2 buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje. Priimant sprendimą buvo vadovautasi Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktais bei 5 punktu ir nustatytas 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, nes Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimo atvykti laikotarpį (daugiau nei 5 metai). Atkreipiame dėmesį į tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvą, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2024 m. sausio 5 d. raštu Nr. 18-157 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nurodė, kad Pareiškėjas nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“ generalinis direktorius. „IBA IT Park“ veikia informacinių technologijų srityje ir priklauso Baltarusijos Respublikos mokslo ir technologijų asociacijai ,,Infopark“. Asociacija ,,Infopark“ įkurta Baltarusijos Respublikos prezidento 2001 m. gegužės 3 d. dekretu Nr. 234 ,,Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“. Viešųjų šaltinių duomenimis, Pareiškėjas ėjo Mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas.
VSD vertinimu, Pareiškėjas, eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valdžios kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijų kontroliuojamose įstaigose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose, ginkluotosiose pajėgose ir strateginės reikšmės įmonėse sistema.
Teigiama, kad Pareiškėjo Skunde nėra pateikta argumentų, galinčių patvirtinti, kad VSD, teikdamas įvertinimą, būtų nukrypęs nuo nacionalinio saugumo koncepcijos ar būtų piktnaudžiavęs savo įgaliojimais (nacionalinio saugumo koncepciją panaudojęs be racionalaus pagrindo). Taip pat Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad asociacija ,,Infopark“ įkurta ne Baltarusijos Respublikos prezidento sprendimu, ar įrodymų, paneigiančių tai, kad Pareiškėjas ėjo valdybos nario pareigas. Tai, kad įmonė „IBA IT Park“ nutraukė narystę asociacijoje „Infopark“ ar tai, kad asociacija įsteigta ne prezidento dekretu, o įsaku, nepaneigia VSD pateiktų išvadų.
Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie kiti, išskyrus ekonominius, ryšiai. Kaip pats nurodo skunde Migracijos departamentui, uždraudus Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką jam: „<...apribojama Pareiškėjo teisė tranzitu vykti į kitas Europos šalis per Lietuvos teritoriją, ką pastarasis visada praktikuodavo dėl didesnio kiekio valstybės sienos perėjimo punktų su Lietuva...>“. Pareiškėjas nurodo, kad draudimo atvykti į Lietuvą buvimas apsunkina Pareiškėjo darbą tarptautinėje Europos įmonėje, tačiau nepateikia argumentų, kodėl darbinių funkcijų negalėtų vykdyti nuotoliniu būdu. Taigi Pareiškėjo asmeniniai interesai, keliavimo įpročiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis Pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 24S22915, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes: asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, bei Migracijos departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 24S25418, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metu), teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).
Kaip matyti iš byloje teikiamų duomenų, 2023 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojui Nr. 2308-LLG-8285, ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje verslo informacinių technologijų konsultantu. Pareiškėjas atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)), nurodė, kad nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“ generalinis direktorius.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atlikęs Baltarusijos Respublikos piliečio S. A., gim. (duomenys neskelbtini), keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Išvadoje nurodė, kad Baltarusijos Respublikos pil. S. A., 2023-09-19 pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“ generalinis direktorius. „IBA IT Park“ veikia informacinių technologijų srityje ir priklauso Baltarusijos Respublikos mokslo ir technologijų asociacijai ,,Infopark“. Asociacija ,,Infopark“ įkurta Baltarusijos Respublikos prezidento 2001 m. gegužės 3 d. dekretu (Įsaku kaip nurodoma pareiškėjo skunde ) Nr. 234 ,,Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“. Viešųjų šaltinių duomenimis, S. A. ėjo Mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. S. A., eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valdžios kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. S. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus Sprendimą1 ir Sprendimą2 įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad VSD vertinimu, S. A., eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos pil. S. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijų kontroliuojamose įstaigose.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijų kontroliuojamose įstaigose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose, ginkluotosiose pajėgose ir strateginės reikšmės įmonėse sistema.
Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Baltarusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.
Atsižvelgdamas į tai, VSD vertina, kad S. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašo neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
Taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų Pareiškėjo situacijos vertinimą, surinko faktinius duomenis apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje: nustatė, kad S. A. socialinių ryšių neturi, kadangi jis nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. S. A. atvyko į Lietuvos Respubliką pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, turėdamas nuo 2021-10-13 iki 2023-10-01 galiojusį leidimą gyventi Čekijos Respublikoje. Siekiant įvertinti S. A. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių taip pat neturi – nors užsieniečio prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad S. A. yra vedęs, tačiau Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas įvertino tai, kad S. A., eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos mokslo ir technologijų asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o tai reiškia, kad asmuo gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais ir galima daryti išvadą, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui galimybė.
Teisinio vertinimo nekeičia Pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad pagal Baltarusijos Respublikos Prezidento 2001-05-03 įsako Nr. 234 „Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“ tekstą aiškiai nurodyta asociacijos „Infopark“ steigimo inicijavimas buvo deleguotas Baltarusijos valstybiniam universitetui, kuris ir buvo asociacijos steigėju. Prezidento institucija nebuvo asociacijos steigėju ir jokiu kitu būtu neįėjo į asociacijos sudėtį ar organus, nedalyvavo ir nekontroliavo asociacijos veiklos.
Pirmiausia, Baltarusijos valstybinio universiteto statusas, įvertinus šios šalies rėžimą, neeliminuoja valstybės institucijų ir jos jėgos struktūrų įtakos sprendimų priėmėjams, todėl jie negali būti laikomi atitinkantys savarankiškumo ir politinio nešališkumo kriterijų. Antra, tai, jog Asociacija „Infopark“ yra išskirtinai privatus juridinis asmuo, kurio nariais buvo IT sektoriuje veikę juridiniai asmenys taipogi nėra aplinkybė eliminuojanti Pareiškėjo statusą apibūdinančių aplinkybių, įvardijamų kaip grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD išvados vertinimo dalyku buvo Pareiškėjo profesinė veikla jam einat IBA IT Park“ generalinio direktoriaus pareigas. Generalinio direktoriaus pareigos suponuoja tai, kad šios pareigos neatsiejamai susijusios su šio verslo subjekto dalyvavimu Asociacijoje „Infopark“ veikloje, nežiūrint to, kas šią bendrovę beatstovautų.
Taigi, Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamus Sprendimus, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie Pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai nepaneigia aplinkybės, kad Pareiškėjo profesinė veikla Baltarusijos Respublikoje suponuoja tai, kad jis yra potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos Respublikos režimo jėgos struktūroms.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) aiškinama, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, Pareiškėjas nuo 2014 m. yra įmonės „IBA IT Park“, kuri veikia informacinių technologijų srityje bei priklausė Asociacijai ,,Infopark“, generalinis direktorius. Asociacija ,,Infopark“ įkurta Baltarusijos Respublikos prezidento 2001-05-03 Įsaku Nr. 234 ,,Dėl valstybės paramos informacinių technologijų plėtrai ir eksportui“. Todėl Sprendimu1 ir Sprendimu2 pagrįstai konstatuojama, kad Pareiškėjas, eidamas Baltarusijos prezidento įsaku įsteigtos ir valdžios institucijų kontroliuojamos Asociacijos ,,Infopark“ valdybos nario pareigas, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valdžios kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Šių aplinkybių visetas suponuoja Pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pasisakant dėl įrodymų, leidžiančių daryti aukščiau minimą išvadą, pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi faktų ir teisės taikymo aspektais Migracijos departamento sprendimus, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su sprendimuose padaryta išvada, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui: ši išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą; vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, kurį palaiko ir Baltarusijos Respublikos valdžia, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
Taigi aktualu tai, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
Surinkti duomenys patvirtina, kad Pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į ją, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Pareiškėjo profesinė veikla nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą išvadai apie jo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ar jų įtaka jam, kurie nebuvo niekaip paneigti.
Dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 22 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas taip pat nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas Sprendimu2 nusprendė 60 mėnesių uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia Pareiškėjo teises.
Pareiškėjas akcentuoja, kad Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo, VSD išvada grindžiama hipotezėmis, nevertinti įmonių valdymo organų veiklos aspektai, įmonių nuopelnai ir ekonominė nauda Lietuvai.
Teismo vertinimu ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.
Pareiškėjas skunde nurodė daugiau argumentų, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir niekaip nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).
Pareiškėjas ir jo atstovė nurodė, kad nereiškia reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje neaktualus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.