- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-330-562/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03185-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Loreta Bujokaitė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- K. R.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovei V. R. dėl avanso grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. R. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. R. (toliau – atsakovė), prašydamas priteisti iš atsakovės 10 000 Eur sumokėtą avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, jog su atsakove 2019 m. birželio 17 d. susitarė, jog atsakovė jam parduos 3,30 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 19 800 Eur, pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2019 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog, atsakovei paprašius, tą pačią dieną jai perdavė 10 000 Eur, o likusi 9 800 Eur suma turėjo būti sumokėta pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį notaro kontoroje. Susitarimas įformintas rašytine forma bei pasirašytas abiejų šalių. Nurodė, jog pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, atsakovė savo pažado iki 2019 m. gruodžio 31 d. sudaryti sutartį netesėjo, o perduoti pinigai laikytini avansu.
3. Ieškovas taip pat nurodė, jog jam pradėjus raginti atsakovę vykdyti susitarimą ir sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovė vengė tai padaryti, atidėliojo sutarties sudarymo laiką. Rašytiniame susitarime sutarties įvykdymo terminas nebuvo numatytas, 2021 m. sausio 8 d. išsiųstas raštas registruotu paštu, kuriuo reikalaujama sudaryti sutartį iki 2021 m. sausio 30 d. arba grąžinti avansu sumokėtą pinigų sumą. Atsakovė į siųstą laišką nereagavo, nesusisiekė, pasiūlymų nepateikė.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškinio parengimo data 2021 m. vasario 3 d. sutampa su data, kuomet buvo įteiktas ieškovui atsakymas į atsakovei siųstą pretenziją, tačiau ieškovas šios aplinkybės ieškinyje nenurodė, o priešingai, nurodė, jog atsakovė nereagavo, nesusisiekė, pasiūlymų nepateikė. Atsakovės vertinimu, toks ieškovo elgesys nebuvo atsitiktinis.
5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pateikė atsiliepimo į 2021 m. sausio 8 d. pretenziją turinį. Nurodė, kad pretenzija buvo nepagrįsta ir atsakovei buvo didelė staigmena. Teigė, jog dėl pirkimo-pardavimo sandorio nesudarymo iki 2019 m. gruodžio 31 d. yra atsakinga ne atsakovė, o ieškovas. Nurodė, jog iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-304/2020 matyti, jog ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl 11 nusikalstamų veikų. Ieškovui buvo paskirta galutinė 2 metų 10 mėnesių ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Pažymėjo, jog iš teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog ieškovas buvo įvykdęs nusikalstamą veiką prieš atsakovę ir jos sutuoktinį J. R.. Iš teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog atsakovė su ieškovu nebendravo dėl objektyvių priežasčių, t. y. kad nuo 2019 m. rugpjūčio 8 d. buvo sulaikytas, o nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2020 m. vasario 9 d. buvo kardomajame kalinime. Atsakovei kilo klausimas, kodėl tik praėjus vieneriems metams nuo prievolės įvykdymo termino, ieškovas išsiuntė pretenziją, o nesikreipė per advokatą ar kitą įgaliotą asmenį.
6. Atsakovė teigė, jog sumokėtas 10 000 Eur avansas buvo grąžintas ieškovo sutuoktinei L. R. jos namuose. Nurodė, jog atsakovė ir jos sutuoktinis palaikė draugiškus santykius su ieškovu ir jo sutuoktine, atsakovė ieškovui yra patikėjusi savo sodybos ir jos priklausinių raktus, ieškovas atsakovei rūkydavo jos nuvežtas mėsas, todėl ieškovu buvo pasitikima. Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 12 d. arba 2019 m. rugpjūčio 11 d. nuvyko į ieškovo namus, kur buvo jo sutuoktinė, kuriai ir buvo grynaisiais pinigais perduoti 10 000 Eur. Nurodė, jog nuo 2019 m. rugpjūčio 12 d. arba 2019 m. rugpjūčio 11 d. iki 2021 m. sausio 11 d. nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos dėl pinigų grąžinimo, atsakovė manė, jog pinigų grąžinimo klausimas išspręstas, todėl toks ieškovo reikalavimas atsakovės vertintas, kaip siekis pasipelnyti.
7. Byloje atsakovė pateikė papildomus dokumentus, t. y. medžiagą iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-33764-19 dėl ieškovo pavogtų 29 skardos lakštų iš atsakovės bei medžiagą iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-33764-19 dėl ieškovo grasinimų atsakovei ją nužudyti.
Atsiliepimas
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. atsiliepimu prašė tenkinti ieškinį. Nurodė, kad atsakovė jai pinigų nėra perdavusi, kad atsakovės teiginiai yra išgalvoti ir neatitinka tikrovės. Nurodė, kad atsakovė turi aukštąjį išsilavinimą, ne kartą sudarinėjo sandorius, tad tikrai ji būtų paėmusi rašytinį pakvitavimą apie pinigų gavimą ir pagal kokį sandorį. Teigė, kad atsakovė siekė išvengti prievolės vykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovas, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. palaikė ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
10. Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu atsakovė, jos atstovas prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7968-937/2021 ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur sumokėtą avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 825 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės 10,79 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo, jog 10 000 Eur sumą atsakovė iš ieškovo gavo, tarp šalių nėra. Taip pat konstatavo, jog 2019 m. birželio 17 d. susitarimu šalys nenustatė termino, iki kada turi būti sudaryta notarinė žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis. Nustatė, kad ieškovas 2021 m. sausio 8 d. rašte atsakovei dėl prievolės įvykdymo ar įmokėto avanso grąžinimo nurodė, kad žodžiu buvo sutarta dėl sutarties sudarymo iki 2019 m. gruodžio 31 d. Ieškovas 2021 m. sausio 8 d. raštu prašė ieškovės iki 2021 m. sausio 30 d. grąžinti avansą ar sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sandorį. Šalys pagrindinės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties taip ir nesudarė. Iš į bylą pateikto 2021 m. rugsėjo 16 d. NTR išrašo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas buvo perleistas kitam asmeniui pagal 2021 m. sausio 19 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą.
13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą, t. y. šalys nepasirašė jokio dokumento, kad ir kokiu pagrindu pinigai yra perduodami trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R.. Taip pat konstatavo, jog nėra duomenų, kad pinigų perdavimo faktą būtų matę kiti asmenys.
14. Nustatė, kad į bylą pateiktas Telšių apskrities VPK 2019 m. rugpjūčio 9 d. pranešimas apie įtarimą, kad ieškovas 2019 m. rugpjūčio 7 d. apie 05-06 val. grasino atsakovei, kad ją nužudys. Į bylą pateiktas ir atsakovės 2019 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas bei 2019 m. rugpjūčio 26 d. liudytojos papildomos apklausos protokolas. Nors iš šių dokumentų turinio matyti, kad parodymai buvo duoti ir dėl ginčo žemės sklypo, kad ieškovas reikalavimo parduoti sklypą (karjerą) ir nesumokėjus visų pinigų, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, 2019 m. rugpjūčio 26 d. duodama papildomus parodymus ikiteisminiame tyrime, nenurodė, jo 10 000 Eur grąžino trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R..
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju šalys iš esmės sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties, kuri taip ir nebuvo sudaryta. Nors atsakovė teigė, kad ji pinigus grynais grąžino trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R., tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, to tiesiogiai nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, pinigų perdavimo negali patvirtinti ir jokie kiti asmenys. Nors atsakovė siekė įrodyti, kad jos perduotais pinigais trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. už ieškovą sumokėjo nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-304/2020 9 024,16 Eur, tačiau iš pateiktų mokėjimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalyje pranešimų net nėra datų, o likusi dalis mokėjimų už ieškovą daryti laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d., kai tuo tarpu atsakovė pinigus teigė perdavusi 2019 m. rugpjūčio 11 d. arba 12 d., t. y. pinigus L. R. sumokėjo ne iškart po atsakovės galimo jų grąžinimo. Nors L. R. teigė pinigus, reikalingus sumokėti už ieškovą baudžiamojoje byloje, pasiskolinusi iš kitų asmenų, tačiau to patvirtinančių įrodymų nėra pateikta, be to, nebuvo suformuluotas ir prašymas minėtus asmenis apklausti liudytojais. Vien tai, kad L. R. nedirbo ir auginus vaikus, pirmosios instancijos teismo teigimu, dar nepatvirtina, kad ji apskritai neturėjo ar negalėjo gauti pinigų. Priešingai, konstatavo, kad ji nurodė realizavusi produkciją, pateikė įrodymus apie prieauglio pardavimą ir pan. Darė išvadą, kad atsakovė leistinais įrodymais neįrodinėjo, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. negalėjo turėti ar neturėjo lėšų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d., kad sumokėtų minėtas sumas baudžiamojoje byloje.
16. Įvertinęs šalių įtemptus santykius nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. (atsakovės turto vagystė, atsisakymas pridengti nusikaltimą, grasinimas nužudyti ir pan.), pirmosios instancijos teismas sprendė, jog mažai tikėtina, kad atsakovė galėjo 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. grąžinti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. avansą, tuo labiau be jokio dokumento, kai pasitikėjimas ieškovu ir jo sutuoktine pagal į bylą pateiktus įrodymus dėl tarpusavio santykių ir ikiteisminių tyrimų pradėjimo turėjo būti prarastas.
17. Pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes ir duomenis darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. pinigų vis dėlto neperdavė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovė ieškovo sutuoktinei pinigų vis dėlto neperdavė, nepagrįsta. Nors civiliniame procese įrodymų pusiausvyros principas taikomas, šiuo atveju neabejotinai labiau tikėtina, kad atsakovė iš ieškovo gautus 10 000 Eur 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. ieškovo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), perdavė ieškovo sutuoktinei trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R.. Todėl iš atsakovės ši suma antrą kartą priteista nepagrįstai. Atsakovės nurodomą aplinkybę, kad ji perdavė 10 000 Eur trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R., patvirtina netiesioginiai įrodymai iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų baudžiamosios bylos Nr. 1-159-304/2020 (toliau – ir baudžiamoji byla Nr. 1-159-304/2020).
Šalies argumentai
18.2. Aplinkybe, jog ieškovo sutuoktinė asmenims žalą atlygino ne iš karto po atsakovės avanso grąžinimo, nereiškia, kad atsakovė 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. neperdavė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. 10 000 Eur. Nėra abejonės, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. sumokėjo pinigus nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams (kaip jau nurodyta, ji šios aplinkybės taip pat neneigia), kai kuriuose rašteliuose nurodytos datos – 2020 m. vasario 4 d., 2020 m. kovo 2, 12, 31 d. d. ir kt. Aplinkybė, kada ieškovo sutuoktinė sumokėjo pinigus, priklausė ne nuo atsakovės, bet nuo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, L. R. ir nuo baudžiamosios bylos Nr. 1-159-304/2020 eigos. Ieškovo sutuoktinė mokėti pinigų nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams 2019 m. rugpjūčio 11 d., 12 d. ar artimu laiku objektyviai ir negalėjo, nes civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-304/2020 tuo metu dar nebuvo pareikšti. Nors nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-304/2020 priimtas 2020 m. lapkričio 10 d., tačiau nukentėjusieji dar iki 2020 m. liepos 14 d. teismo posėdžio buvo pareiškę civilinius ieškinius, kurie jiems buvo atlyginti, be to, ieškovo gynėjas adv. I. M. baudžiamojoje byloje Nr. 1-159-304/2020 2020 m. balandžio 3 d. pareiškime teismui rašė: „<...> K. R. pavedimu jo žmona yra atlyginusi nukentėjusiesiems šioje byloje visą gan ženklaus dydžio turtinę žalą <...>“. taigi akivaizdu, kad pinigus civiliniams ieškovams trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. sumokėjo iki 2020 m. balandžio 3 d., t. y. 2020 m. vasario – kovo mėn.
18.3. Nuosprendis ir kiti rašytiniai įrodymai (banko pavedimai, rašteliai, pakvitavimai) vertintini, kaip netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. atsakovė perdavė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. 10 000 Eur sumą. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad atsakovė leistinais įrodymais neįrodinėjo, kad ieškovo sutuoktinė negalėjo turėti ar neturėjo lėšų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d., kad sumokėtų minėtas sumas baudžiamojoje byloje.
18.4. Be to, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovė turėjo įrodyti, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. negalėjo turėti ar neturėjo lėšų, o ne ji pati turėjo įrodyti, kad tokias lėšas turėjo, neatitinka įrodinėjimo taisyklių. Kadangi ieškovas ir sutuoktinė teigė, kad jie turėjo pakankami lėšų civiliniams ieškiniams atlyginti, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles jiems teko procesinė pareiga įrodyti šią aplinkybę. Neigiamų aplinkybių (šiuo atveju piniginių lėšų neturėjimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. negalėjo turėti ar neturėjo lėšų, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, taigi tai reikštų reikalavimą įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes.
18.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad ieškovo sutuoktinė objektyviai negalėjo turėti tokios sumos, kadangi laikotarpiu, kai mokėjo pinigus civiliniams ieškovams, ji nedirbo, augino vaikus. Kaip matyti iš nuosprendžio, šeimoje auga trys nepilnamečiai vaikai, gimė 2008 m., 2012 m. ir 2017 m. Ieškovas iki paskutinio suėmimo niekur nedirbo.
18.6. Pirmosios instancijos teismas nepatikėjo teiginiais, kad ieškovas su sutuoktine skolinosi pinigus, kad grąžintų kitiems asmenims.
18.7. Tokia pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, neatitinka ieškovo atstovo teiktų įrodymų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad 2015-2018 m. jis dirbo Norvegijoje (kaip jau nurodyta, ieškovas du kartus Norvegijoje buvo teistas), o 2018-2019 m. Vokietijoje. Nors ieškovui iš tikrųjų nuosavybės teise priklauso 5,4751 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), be to, ieškovas yra registruoto ūkininko ūkio savininkas, tačiau žemės sklypas kaip toks pats savaime lėšų negeneruoja – turi būti vykdoma pajamas teikianti veikla, ypač atsižvelgiant į tai, kad iš 5,4751 ha žemės ūkio naudmenų plotas sudarė 4,5251 ha, ariamos žemės 3,1151 ha, o 0,75 ha žemės išviso registruota nurodoma, kaip nenaudojama. Tuo tarpu ieškovo ūkininko ūkis registruotas ir registravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas tik 2019 m. gegužės 13 d., todėl Nacionalinė mokėjimų agentūra kasmetinės išmokos už visus 2019 m. ieškovui net teoriškai negalėjo išmokėti. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jam iš viso buvo mokėta kokia nors išmoka, nors tokią aplinkybę nesunku įrodyti. Nors ieškovo atstovas ir ieškovo sutuoktinė nurodė, kad šeima augina galvijų prieauglį ir kiaules, tačiau buvo pateiktas vienintelis įrodymas, kad pagal 2020 m. spalio 19 d. sąskaitą-faktūrą Nr. VIK0391 ieškovas UAB „Revijoma“ pardavė telyčaitę (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad telyčaitė (duomenys neskelbtini) buvo paduota jau po to, kai nukentėjusiems 2020 m. vasario – kovo mėn. buvo atlyginta civilinių ieškinių suma. Pažymėtina ir tai, kad telyčaitė (duomenys neskelbtini) buvo parduota už 595,10 Eur, tuo tarpu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. žalas atlygino už 9 024,16 Eur. Kadangi Lietuvoje galvijai ir galvijų prieauglis registruojami ir turi unikalius numerius, tai reiškia, kad kitų galvijų ir/ar galvijų prieauglio realizavimo nebuvo. Kad ieškovas ir/ar trečiasis asmuo būtų auginę pardavimui kiaules, ieškovas jokių įrodymų nepateikė (o jeigu kiaulės buvo auginamos šeimos reikmėms, tai reiškia, kad už tai pajamų nebuvo gauta). Duomenų, kad ieškovo sutuoktinė būtų realizavusi kitokią produkciją ir gavusi iš to pajamas, nei ieškovo atstovas, nei ieškovo sutuoktinė nepateikė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nenurodė, kokią ir kokios vertės produkciją realizuodavo ieškovo sutuoktinė.
18.8. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovė apie avanso grąžinimą neužsiminė duodama parodymus, neturi pagrindo, kadangi nei ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-51292-2018-3 dėl vagysčių ir svetimo turto sunaikinimo, kuris vėliau buvo nagrinėjamas, kaip Telšių apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-159-304/2020, nei ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33764-19 dėl grasinimo nužudyti atsakovę, kuris 2019 m. spalio 29 d. buvo nutrauktas, nebuvo nagrinėjami klausimai, susiję su tuo, ar atsakovė grąžino 10 000 Eur trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R.. Žemės sklypo pardavimo klausimas ikiteisminio tyrimo bylose buvo nagrinėjamas tame kontekste, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. ieškovas atvyko pas atsakovę, ne tik reikalavo suteikti jam alibi dėl vagystės iš kitų asmenų, bet ir reikalavo parduoti žemės sklypą, nesumokėjus visų pinigų, o, atsakovei nesutikus to padaryti, informavo atsakovės sutuoktinį J. R., kad: „J., tavo boba lavonas“ ir netrukus motociklu, ginkluotas nelegaliai laikomu šautuvu, važiavo nušauti atsakovės, tačiau to nepadarė ne dėl to, kad būtų atsisakęs tokio sumanymo, bet dėl to, kad, būdamas girtas, be to, važiavęs užsimovęs visą veidą dengiančią kaukę, įvažiavo į griovį, apsivertė, o kadangi susirinko žmonės, nedrįso toliau vykti nušauti atsakovės. Kadangi tai buvo reikšminga ikiteisminio tyrimo bylose, atsakovė apie tai ir davė parodymus, o ne apie tai, kad 10 000 Eur grąžino trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R..
18.9. Priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, paaiškėjusios aplinkybės, kad ieškovas vogė atsakovės turtą ir grasino nužudyti atsakovę, paskatino ją nutraukti su ieškovu bet kokius santykius, tame tarpe ir dėl ginčo žemės sklypo pardavimo. Tuo tarpu tarp atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, L. R. tuo metu konflikto nebuvo, todėl atsakovė, pasitikėdama ieškovo sutuoktine, ir perdavė jai 10 000 Eur be pakvitavimo.
Atsiliepimas
19. Ieškovas K. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Apeliaciniame skunde iš esmės pakartojama atsakovės pozicija pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
19.2. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines aplinkybes.
19.3. Atsakovės teiginiai, kad ji sumokėtą avansą grąžino, yra išgalvoti ir neatitinka tikrovės. Atsakovės niekas neprašė jos nurodytomis dienomis grąžinti avansą ir tai ji padarė savo iniciatyva. Toks atsakovės elgesys būtų nelogiškas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
21. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
22. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2019 m. birželio 17 d. sudarė susitarimą, kurio pagrindu susitarė, jog atsakovė jam parduos 3,30 ha žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 19 800 Eur. Iš 2019 m. birželio 17 d. susitarimo matyti, kad atsakovė patvirtino iš ieškovo gavusi 10 000 Eur už ketinamą parduoti 3,3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad likusi mokėtina 9 800 Eur suma bus sumokėta pasirašant notarinę sutartį.
23. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė neįrodė 10 000 Eur avanso grąžinimo fakto, ieškinį tenkino visiškai.
24. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu ir jame išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovės teigimu, ji 10 000 Eur ieškovo sutuoktinei grąžino, ir šią aplinkybę patvirtina tai, jog ieškovas ir jo sutuoktinė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. R. neturėjo lėšų, iš kurių galėtų atlyginti žalą asmenims, kurių naudai buvo priteista iš ieškovo. Atsakovės teigimu, aplinkybė, jog ieškovo sutuoktinė asmenims žalą atlygino ne iš karto po atsakovės avanso grąžinimo, nereiškia, kad atsakovė 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. neperdavė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. 10 000 Eur. Nuosprendis ir kiti rašytiniai įrodymai (banko pavedimai, rašteliai, pakvitavimai) vertintini, kaip netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad 2019 m. rugpjūčio 11 d. ar 12 d. atsakovė perdavė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R. 10 000 Eur sumą. Ieškovo sutuoktinė iš ūkio negavo tokių lėšų, kad galėtų įvykdyti minėtus reikalavimus, nėra pagrindžiančių įrodymų, todėl tai patvirtina, jog atsakovė pinigus grąžino.
25. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovės teiginiai apie grąžintą avansą neatitinka tikrovės.
26. Atsakovė apeliaciniame skunde be to, kas jau nurodyta, teigia, jog ne ji turėjo įrodyti, jog ieškovas ir jo sutuoktinė neturėjo lėšų atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims, o jie turėjo įrodyti, kad tokias lėšas turėjo.
27. Nagrinėjant atsakovės teiginius dėl to, kad ji grąžino avansą ieškovo sutuoktinei, ir kad ne ji, o ieškovas turėjo įrodyti, jog jis su sutuoktine trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, L. R. turėjo lėšų atlyginti žalą visiems asmenims, kurių naudai buvo priteista, būtina atsižvelgti į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
28. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
29. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
30. Taigi, nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl fakto, ar atsakovė jai sumokėtą avansą grąžino, ar – ne. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį, pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju avanso grąžinimui, kaip ir jo sumokėjimui, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio nuostatos.
31. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis).
32. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, jog paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu.
33. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolę patvirtinantį skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime; pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente; jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).
34. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovė sudarė sandorį dėl 10 000 Eur avanso sumokėjimo, ir kuris buvo įvykdytas, ieškovui sumokant avansą atsakovei dėl 3,30 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimo iš astsakovės už 19 800 Eur. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nebevykdant šalių susitarimo dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo, ji iš tiesų nėra grąžinusi ieškovui jo sumokėto 10 000 Eur dydžio avanso. Atsakovės teigimu, ji šią pinigų sumą ieškovui grąžino, tiesiogiai perduodama jo sutuoktinei trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, L. R..
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytam avanso grąžinimo ieškovui faktui įrodyti atsakovė rėmėsi savo paaiškinimais, kad 10 000 Eur avansą grąžino, šią sumą perdavusi ieškovo sutuoktinei. Be kita ko, atsakovė rėmėsi ir aplinkybėmis, jog ieškovas teistas, turėjo atlyginti žalą civiliniams ieškovams, ją atlygino, nors asmeninių lėšų tam nei jis pats, nei jo sutuoktinė neturėjo ir pagal tuo metu gautas pajamas negalėjo turėti sumos, reikalingos atlyginti visiems asmenims žalą. Todėl, atsakovės teigimu, minėtos aplinkybės pagrindžia faktą, jog atsakovė yra grąžinusi avansą. Tačiau, priešingai nei teigia atsakovė, nurodytos aplinkybės nepatvirtina 10 000 Eur sumos, kaip avanso, grąžinimo ieškovui. Iš nurodytų aplinkybių galima spręsti, kad ieškovas atsakovei yra perdavęs 10 000 Eur pinigų sumą, kad turėjo įvykdyti prievoles kitiems, su atsakove nesusijusiems, asmenims, tačiau jokie konkretūs įrodymai, galintys patvirtinti, jog be atsakovės galimai grąžinto avanso ieškovas ir jo sutuoktinė neturėjo daugiau galimybių atsiskaityti su kitais asmenimis, byloje nei įvardyti, nei pateikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo prievolių įvykdymo kitiems asmenims faktas patvirtina tik tam tikrų įsipareigojimų įvykdymą tiems asmenims, tačiau nepatvirtina fakto, jog tos piniginės prievolės buvo įvykdytos, panaudojus iš atsakovės susigrąžintą 10 000 Eur avansą, taigi, nepatvirtina ir šio avanso grąžinimo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys ginčo avanso grąžinimą, t. y. nėra jokio rašytinio dokumento ar kito įrodymo, kuriam esant teisėjų kolegija galėtų įsitikinti atsakovės argumentų pagrįstumu ir įrodinėjamų aplinkybių realumu. Atsakovė avanso grąžinimą įrodinėja ne realiais duomenimis, o iš esmės ieškovui susiklosčiusių aplinkybių vertinimu bei deklaratyviais teiginiais, nurodydama, kad nei ieškovas, nei jo sutuoktinė neturėjo asmeninių lėšų, reikalingų atsiskaityti su kitais asmenimis. Vien atsakovės paaiškinimai nėra pakankami 10 000 Eur sumos, kaip avanso, grąžinimui pagrįsti.
36. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovės pareiga buvo įrodyti avanso grąžinimą, tačiau šios nurodytos aplinkybės atsakovė neįrodė.
37. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad atsakovės nurodytas faktas dėl avanso grąžinimo neegzistuoja ir neįrodytas. Šią išvadą papildomai patvirtina faktas, kad nepaisant tarp šalių egzistavusių santykių, grindžiamų tarpusavio pasitikėjimu, šalys ginčo susitarimą įformino raštu. Mažai tikėtina, kad atsakovė, grąžindama 10 000 Eur sumą, šią sumą būtų perdavusi, negavusi atitinkamo dokumento, patvirtinančio šios sumos priėmimą.
Dėl procesinės bylos baigties.
38. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
39. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs materialinę bei proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.
42. Prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovė. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija netenkina ir atsakovės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
43. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Šios sumos sumokėjimą patvirtina atsiliepimo į apeliacinį skundą priedai.
44. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).
45. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog ieškovo prašoma priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl šis ieškovo prašymas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovo K. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.