Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2.2. Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo sudaryta tinkama ir orumą nežeminanti aplinka naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema, o jos naudojimas pareiškėjui yra tiesioginis orumo ir garbės pažeminimas, o ilgalaikis minėto sanitarinio mazgo neišvengiamas naudojimas kasdieninėje buityje pareiškėjui sudarė nežmoniškas ir kankinimui prilyginamas sąlygas. Kamerose nebuvo įrengta tinkama ventiliacinė sistema, be kita ko, sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais jis buvo stebimas kitų nuteistųjų ar pareigūnų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

2.3. Pareiškėjui nebuvo suteiktas užimtumas. Kamerose pareiškėjas praleisdavo 23 val. per parą, jam nebuvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė dalyvauti užsiėmimuose, nebuvo sudarytas tvarkaraštis, kuriuo remiantis jis galėtų planuoti kiekvieną dieną.

2.5. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas mygtukas (aliarmo sistema), skirtas iškviesti pareigūnams. Aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas jam kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.

2.6. Pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K pažeidė jo teises į tinkamas ir saugias suėmimo sąlygas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumą ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą bei fizinį smurtą.

II.

5. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad ginčo situacijoje pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2021 m. gegužės 17 d. (spaudas ant skundo), todėl teismas konstatavo, kad daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo yra praleistas senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas pareiškėjo kalinimo laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 4 d.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo ploto kamerose, teismas įvertino bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo pareiškėjas plotą ir kartu su pareiškėju buvusiu asmenų skaičių, atsižvelgė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nustatė, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto (nuo 3,69 kv. m iki 7,72 kv. m), todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl per mažo tenkančio ploto laikė nepagrįstais.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir privatumo pažeidimo, teismas apžvelgė TIĮET 14.5 punktą, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 punktą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) nuostatas, bylos medžiagą apie sanitarinių mazgų įrengimą Lukiškių TI-K, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas, naudojantis tualetu ginčo laikotarpiu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 46 paras, iš jų – 15 parų kamerose buvo laikomas vienas, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas 31 parą Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo stebimas policijos pareigūnų, teismas apžvelgė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, TIĮET 14.2. punktą, taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde detalesnių duomenų (tikslių datų, kada ir kas jį stebėjo, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką) nepateikė, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad kamerose jis buvo stebimas, nepagrįsti, nes tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

9. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, todėl prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje, stebint kitiems asmenims, nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, t. y. tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad kalinamas Lukiškių TI-K jis užsikrėtė utėlėmis (ar kitais parazitais), nurodė, kad pareiškėjas tokio teiginio nepagrindė, kada jis užsikrėtė ir ar kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundu dėl kilusių nepatogumų. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtino, kad Vilniaus PN yra vykdomi kenkėjų kontrolės patikrinimai ir atliekami dezinfekavimo darbai sanitarinei-higieninei būklei kalinimo įstaigoje palaikyti, todėl, nesant kitokių duomenų, pareiškėjo teiginį dėl parazitų teismas atmetė.

11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas (111 str., 137 str. 4 d.,), Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteiktas užimtumas yra nepagrįsti, nes iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo įrengti aliarmo mygtukai, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl aliarmo mygtukų neveikimo ar nebuvimo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl aliarmo mygtuko neįrengimo atmetė.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę (pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 31 parą), kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 90 Eur, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Bylos dalykas –neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. liepos 4 d.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

32. EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo savo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1987-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-41-552/2021 ir kt.), todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomas.

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių pareiškėjo nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019 m. kovo 5 d.), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad tokia pati minimalaus ploto norma buvo nustatyta ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

37. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

38. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 7,72 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto užtikrinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis patalpomis ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, vertintini kaip jo subjektyvi patalpų skirstymo pagal paskirtį interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo.

40. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-857-968/2022) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.

42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis galbūt nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos pateikė atsakovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skunde pateiktą prašymą. Pirmosios instancijos teismas išsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimo į skundą kopiją su priedais. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardija, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino NVO tinkamu jo atstovu pagal įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau NVO į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016; 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-884-624/2021; kt.).

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 90 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad 31 parą jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 15 parų pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, vertino, jog pažeidimo šiuo atveju nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (tai patvirtina atsiliepime pateikti pareiškėjo judėjimo duomenys), tačiau jis galėjo būti matomi kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o tokia aplinkybė pagal teismų praktiką vertintina kaip privatumo pažeidimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3819-624/2020). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas 46 paras.

47. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 90 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

48. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), atsižvelgdama į naujausią EŽTT formuojamą praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20)), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (90 Eur) nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

50. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Nustatant priteistiną neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad atsakovas sąmoningai neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat į tai, kad nenustatytos kitos neigiamos kalinimo sąlygos, kad pareiškėjas 15 parų buvo laikomas vienas.

51. Pareiškėjas prašė priteisti jam 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju nustatė per mažą kompensaciją už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. priteista pareiškėjui iš atsakovo 90 Eur neturtinei žalai atlyginti suma padidintina iki 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), priteistą 90 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.