- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-10
- Bylos Nr.
- I1-691-1066/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01630-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K)), 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. liepos 4 d. buvo kalinamas (laikomas suimtas) Lukiškių TI-K. Pareiškėjas suėmimo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, priskiriamose pagal rūšinį įrengimą sanitariniam mazgui, netinkamai įgyvendintos socialinės reabilitacijos į visuomenę programos, nesudarytos užimtumo sąlygos už kameros ribų. Pareiškėjas 23 val. per parą buvo laikomas ypač mažose, blogai vėdinamose kamerų tipo patalpose, kurios yra priskiriamos pagalbinėms patalpoms ir kuriose buvo neteisėtai įrengtas sanitarinis mazgas.
Teigia, kad dėl itin mažo kameros ploto jam nebuvo suteiktas normalus judėjimas.
2.2. Pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo sudaryta tinkama ir orumą nežeminanti aplinka naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema. Mano, kad jos naudojimas pareiškėjui yra tiesioginis orumo ir garbės pažeminimo poveikis, o ilgalaikis minėto sanitarinio mazgo neišvengiamas naudojimas kasdieninėje buityje pareiškėjui sudarė nežmoniškas ir kankinimui prilyginamas sąlygas. Pabrėžia, kad nebuvo įrengta tinkama ventiliacinė sistema, be kita ko, sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais jis buvo stebimas kitų nuteistųjų ar pareigūnų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis tualetu.
2.3. Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas užimtumas. Teigia, kad kamerose praleisdavo 23 val. per parą, jam nebuvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus. Atsakovės atstovo pasisakymus dėl vykdomų programų, rengiamų įvairių užsiėmimų, suteiktos teisės sportuoti laiko deklaratyviais, nes jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti minėtuose užsiėmimuose. Jam nebuvo siūloma ir nebuvo sudarytas tvarkaraštis, kuriuo remiantis jis galėtų planuoti kiekvieną dieną, o vienetiniai atvejai negali būti konstatuojami kaip tinkamai suteiktas užimtumas už kameros ribų.
2.4. Taip pat pareiškėjui nebuvo suteiktos pakankamos priemonės higienai palaikyti, t. y. teisė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik vieną kartą per savaitę, todėl jis buvo priverstas praustis kameroje. Atsakovės atstovas tuo pagrindu neteisėtai, viduryje kameros įrengė vandens nutekėjimo sifoną ir nepagrįstai laiko, kad tokiais savo veiksmais sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Nurodo, kad patyrė nežmoniškas suėmimo sąlygas, nes jam nebuvo suteikta galimybė tinkamai palaikyti švaros ir ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti dušu. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas jautė nehigienišką aplinką, buvo verčiamas patirti antisanitarines sąlygas prieš savo valią, jam nebuvo sudarytos sąlygos palaikyti tinkamą ir švarią aplinką, kameroje plito drėgmė, pareiškėjas buvo verčiamas praustis kameroje, matant kitiems suimtiesiems bei pareigūnams. Pareiškėjas nuolat kentė antisanitarinės aplinkos pojūtį, jam perštėjo kūną, nuo prakaito jautė nemalonų kvapą, prie kūno lipdavo drabužiai. Pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat buvo apkrėstas parazitais (utelėmis) dėl to, kad drabužiai ir patalynė būdavo dezinfekuojami tik po paros laiko.
2.5. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas mygtukas (aliarmo sistema), skirtas iškviesti pareigūnams. Teigia, kad aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas jam kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.
2.6. Mano, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K pažeidė jo teises bei laisves, teises į tinkamas ir saugias suėmimo sąlygas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumą ir garbės pažeminimus, psichologinį spaudimą bei fizinį smurtą.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti senaties terminą. Atsiliepime į skundą pateikia tokius argumentus:
3.1. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra yra visuma organizacinių, inžinierinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingųjų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
3.2. Nurodo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus.
3.3. Taip pat paaiškina, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), nustatyta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į gyvenamuosius ir negyvenamuosius. Pagal šio Reglamento 7.16 papunktį yra išskiriamas negyvenamųjų pastatų pogrupis – specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (į kurį įeina ir kalėjimai). Akcentavo, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji, tačiau tai nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.
3.4. Teigia, kad kameros yra įrengtos, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir TIĮET) normomis. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Dėl galimai išsiliejusio į patalpas vandens nuleidimo yra įrenti latakai. Pažymi ir tai, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms susidėti (lentynų dydžiai sukomplektuoti atsižvelgiant į kameroje gyvenančių asmenų skaičių). Taip pat Lukiškių TI-K visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šaltuoju metų sezonu kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.
3.5. Nurodo, kad gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Gyvenamosiose kamerose esantys langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
3.6. Nurodo, kad resocializacijos darbas buvo organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K pagal prašymus bei vadovaujantis minėtu įstatymu, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti ir riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinio bei tinklinio, ar stalo teniso, turėjo teisę susitikti su artimaisiais, paskambinti telefonu ir panašiai. Taip pat visuose pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti. Vilniaus PN taip pat buvo siūlomi įvairūs užsiėmimai, susitikimai, mokymai.
3.7. Pažymi, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų (naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje; nuteistųjų integracijos į visuomenę programoje; asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programoje; kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programoje; psichologinio konsultavimo programose; pozityvaus užimtumo priemonėse). Nurodo, kad visos šios programos, priemonės, užsiėmimai, renginiai, sporto varžybos vyksta už gyvenamosios vietos ribų. Pažymi, kad dalyvavimas šiose reabilitacijos programose bei priemonėse grindžiamas savanoriškumo principu, todėl niekas negali priversti nuteistojo ar suimtojo dalyvauti įvairioje veikloje.
3.8. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas pateikė samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip nepagrindžia skunde nurodytos sumos dydžio, todėl jo skundas negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl 8 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl jo netinkamo kalinimo.
5. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
6. Dėl senaties termino.
Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad ginčo situacijoje pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2021 m. gegužės 17 d. (spaudas ant skundo), todėl konstatuotina, kad daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, šioje byloje nevertintinos.
6.1. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo kalinimo laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. liepos 4 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
7. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas per mažo ploto kamerose, t. y. laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus patalpų ploto reikalavimus.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 30 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2018 m. gegužės 31 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 kv. m, ir kameroje buvo vienas. Pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 1 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 333, kurios plotas – 7,72 kv. m (kameroje vienas) ir joje buvo iki 2018 m. birželio 3 d. Pareiškėjas 2018 m. birželio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas – 8,03 kv. m (2 asmenys kameroje) joje buvo iki 2018 m. birželio 18 d., 2018 m. birželio 19 d. kameroje Nr. 296 pareiškėjas buvo vienas. 2018 m. birželio 20 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. 2018 m. birželio 21 d. pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 300, kurios plotas – 7,78 kv. m, joje buvo iki 2018 m. liepos 3 d. 2018 m. liepos 4 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
Įsakymo 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų Vilniaus PN duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. nuo 3,69 kv. m iki 7,72 kv. m, taigi darytina išvada, kad kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad tuo pačiu nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba (teko nuo 3,41 kv. m iki 7,72 kv. m). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo tenkančio ploto kalinta Vilniaus PN kamerose yra atmestinas kaip neįrodytas.
8. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų ar pareigūnų, todėl nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis tualetu.
TIĮET 14.5 papunktis numato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad vienuose tualetuose asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kitose – durys.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl, vadovaujantis TIĮET ir PIĮET, nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų laikymo sąlygoms užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015, taip pat PĮĮET (pagal kurių 14.5 papunktį kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų 2 ir 3 punktai), todėl aplinkybė, jog sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtas atskirose patalpose ar, atitinkamai, neturi atskiros oro vėdinimo sistemos, savaime nelaikytina atsakovės atstovo neteisėtais veiksmais.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net, jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.).
LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr. pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo tinkamai užtikrinta, taip pat, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (tai patvirtina atsiliepime pateikti pareiškėjo judėjimo duomenys), tačiau jis galėjo būti matomi kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė pagal teismų praktiką vertintina kaip privatumo pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3819-624/2020). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas, naudojantis tualetu ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 46 paras, iš jų – 15 paras kamerose buvo laikomas vienas, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas 31 parą Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl šiuo atveju pažeidimas laikytinas nustatytu.
9. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad buvo stebimas Vilniaus PN pareigūnų (naudojantis sanitariniu mazgu ir pan.).
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
TIĮET III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Šių taisyklių 14.2. punktas nustato, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną.
Teismas pastebi, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skunde detalesnių duomenų (tikslių datų, kada ir kas jį stebėjo, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką) nepateikė, jo skundo argumentai dėl to, kad kamerose jis buvo stebimas, atmestini, nes tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.
10. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo kalinamas ne higieniškomis sąlygomis (užsikrėtė parazitais), o dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, todėl prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje, stebint kitiems asmenims. Pasisakydamas dėl šių argumentų, teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis, todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su naudojimusi dušu, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo praustis kameroje, niekaip nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui turėtų būti suteikta galimybė dažniau nei įstatyme nustatyta tvarka naudotis dušu dėl jo sveikatos ir pan. Dėl pareiškėjo argumento, kad kalinamas Lukiškių TI-K jis užsikrėtė utėlėmis (ar kitais parazitais) pasakytina, kad pareiškėjas tokio teiginio nepagrindė, kada jis užsikrėtė ir ar kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundu dėl kilusių nepatogumų. Byloje pateiktos Paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Vilniaus PN yra vykdomi kenkėjų kontrolės patikrinimai ir atliekami dezinfekavimo darbai sanitarinei-higieninei būklei kalinimo įstaigoje palaikyti, taigi nesant kitokių duomenų, pareiškėjo teiginys atmestinas kaip neįrodytas.
11. Pareiškėjas taip pat nurodo tai, kad nebuvo suteiktas užimtumas, kamerose praleisdavo 23 val. per parą, jam nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti ar užsiimti kolektyvine veikla. Atsakovės atstovo pasisakymus dėl vykdomų programų, rengiamų įvairių užsiėmimų, suteiktos teisės sportuoti laiko deklaratyviais, nes jam nebuvo suteikta galimybė dalyvauti minėtuose užsiėmimuose.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 111 straipsnis numato šias pataisos priemones: laisvės atėmimo režimas, nuteistųjų darbas, socialinė reabilitacija, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas. Socialinė reabilitacija numatyta kaip viena iš nuteistųjų pataisos priemonių. Šią pataisos priemonę organizuoja pataisos įstaigos administracija. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama, vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. BVK 137 straipsnio 4 dalis numato, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.
Pažymėtina, kad vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės, patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus PN galima lankytis koplyčioje, naudotis riboto interneto prieiga, lankytis bibliotekoje, dalyvauti įstaigoje organizuojamuose konkursuose ir t. t. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal jo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas, atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Vilniaus PN laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedami žaisti stalo tenisą, į laisvalaikio užimtumo patalpas, taip pat turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Taigi socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose, tiek už kamerų ribų. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Teismas pažymi, kad šiuo atveju nepritartina pareiškėjui, kad jam nebuvo suteiktas užimtumas, nes, kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos, kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiginiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalyvavimas įvairiose programose vis tik yra grindžiamas pareiškėjo valia (jo paties pasirinkimas), o atsakovės atstovas negali priversti pareiškėjo dalyvauti vienoje ar kitoje programoje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės atstovas suteikė jam galimybę dalyvauti užimtumo veiklose, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl to, kad jam nebuvo leista dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje. Taip pat nėra duomenų, kad jis su skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovės atstovo administraciją su prašymais dėl to, kad nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą pasivaikščiojimą. Tokiu atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė dalyvauti įvairiose programose, o kadangi dalyvavimas yra paremtas paties pareiškėjo valia, šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
12. Pasak pareiškėjo, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo įrengti (arba neveikė) aliarmo mygtukai.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl aliarmo mygtukų neveikimo ar nebuvimo. Toks kreipimosi aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti ar neveikė taip, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, taigi dėl aukščiau nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
13. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis buvo kalinami kamerose, kurios vertintinos kaip pagalbinės patalpos, kadangi sanitariniai mazgai čia nėra įrengti kaip atskiros patalpos, teismo vertinimu, nėra pagrįsti: pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti teisės aktai, skirti kadastriniams matavimams atlikti ir duomenims surinkti, nereglamentuoja ginčo teisinių santykių.
14. Byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į medikus, skųsdamasis nugaros ir galvos skausmais, skausmu kairiojo klubo sąnaryje (anksčiau yra turėjęs galvos traumą bei traumą krūtinės srityje). Iš medicininių dokumentų taip pat matyti, kad pareiškėjas vartoja vaistus, nes nuo 2003 m. jam nustatytas neįgalumas. Taip pat pareiškėjas kreipėsi dėl sausos odos problemų. Kitų sveikatos nusiskundimų ginčo laikotarpiu iš teismui pateiktų medicininių dokumentų byloje nenustatyta, taigi darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinės savo būklės, jam kalint Lukiškių TI-K, nesikreipė.
15. Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu (šiuo atveju pažeidimas nustatytas tik minėtu aspektu), vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
16. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę (pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 31 parą), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, tuo pačiu įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (asmens sveikatos kortelėje esančius medicininius duomenis), teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 90,00 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 90,00 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 90,00 Eur (devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.