Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. N. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

13. Teismo posėdyje apklaustas J. V., UAB „Autosabina motors“ pardavimo vadovas, patvirtino, kad jis sudarė remonto sąmatą ieškovės automobilio remonto darbų atlikimui. Paaiškino, kad ieškovė kreipėsi dėl pažeidimo įvertinimo. Pagal sąmatą numatyta nuimti ir keičiant uždėti plastmasinį slenkstį, pakeisti dekoracinę juostą ir atlikti apatinės dalies durų remontą; už šiuos darbus paskaičiuota 44,55 Eur; keičiamos dalys – 241,39 Eur; dalies durų dažymo darbai - 81 Eur; medžiagos dažymui sudaro 95,65 Eur, viso 462,59 Eur, su PVM – 559,73 Eur. Dalys buvo paskaičiuotos kaip naujos dėl to, kad toks buvo užklausimas, automobilio nusidėvėjimo lygis nebuvo įvertintas.

14. Teismo posėdyje apklaustas A. J., UAB „Auratra“ direktoriaus pavaduotojas, patvirtino, kad jis sudarė sąmatą pagal paklausimą, kiek kainuotų konkretaus automobilio kairės pusės slenkstį, įvertinant automobilio galimą būklę pagal pagaminimo metus. Automobilio būklė vertinama pagal pagaminimo metus, atsižvelgiant į detalių nusidėvėjimo laipsnį. Tokiu atveju automobilis remontuojamas arba dedant naujas detales ir įskaitant automobilio nusidėvėjimą arba dedant automobilio naudotas dalis, esančias rinkoje. Šiuo atveju, sąmata sudaryta nematant automobilio, klientui nurodžius automobilio metus – perskambinus pagal kelis skelbimus ir iš nurodytų kainų paskaičiavus vidutinę kainą, kuri sudarė 40 Eur ir 7,50 Eur pakeitimas, viso su PVM 58,44 Eur.

15. Byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas yra atsakingas dėl ieškovei priklausančio automobilio apgadinimo, atsakovui keliant automobilį ieškovei priklausančiu kėlikliu, tikslu uždėti ratą.

18. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio nuostatose nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatyme iš anksto neapibrėžiama įrodymų galia, nenustatyta vienų įrodymų viršenybė prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2008).

19. Įvertinus byloje surinktus įrodymus – ieškovės pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai, iš kurio matyti, kad tuo metu ji jokių aplinkybių dėl atlygintinių darbų atlikimo nenurodė; Paprastąjį vekselį, iš kurio matyti, kad tariantis dėl darbų atlikimo ir darbų atlikimo metu dar nebuvo suėjęs terminas atsakovo įsipareigojimui sumokėti ieškovei 2 400 Eur, kuris suėjo tik 2020 m. rugsėjo 1 d.; Vykdomojo įrašo – iš kurio matyti, kad ieškovė kreipėsi į notarą dėl pinigų pagal vekselį išreikalavimo tik 2021 m. sausio mėnesį, o taip pat vertinant ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovės automobilio ratlankių nudažymo metu ir tariantis dėl šių darbų atlikimo dar ne tik nebuvo suėjęs terminas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti, bet ir prielaidų, jog atsakovas pagal pasirašytą vekselį laiku pinigų nesumokės. Tokios faktinės aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalims tariantis dėl automobilio ratlankių nudažymo darbų, nebuvo pagrindo tartis dėl skolos nurašymo dalimis. Kita vertus, teismo nuomone, tai, ar susitarimas buvo atlygintinis, ar ne, šiuo atveju, esminės reikšmės neturi, kadangi ginčo, jog tarp šalių buvo sutartiniai prievoliniai santykiai, nėra.

20. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), jį privalo įrodyti kreditorius (ieškovas), reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, o skolininko (atsakovo) kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

21. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nustatyta, kad nudažius automobilio ratlankius, atsakovui keliant automobilį galinio kairės pusės rato uždėjimui, buvo apgadintas atsakovės automobilio kairėje galinėje pusėje esantis plastmasinis slenkstis ir kairės pusės galinės durelės.

22. Nors ieškovė pareiškime ikiteisminio tyrimo institucijai buvo nurodžiusi, kad jos sugyventinis matė, kad atsakovas automobilio pakėlimui naudojosi jos automobilyje buvusiu rankiniu kėlikliu, duodama paaiškinimus teisme nurodė, kad ji nematė, kokiu kėlikliu buvo keliamas automobilis, taip išreikšdama abejonę, jog automobilis galėjo būti keliamas ir ne jos kėlikliu, ir taip pat neigė aplinkybę, kad kėliklis keliant automobilį lūžo. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas ieškovės sugyventinis V. M. taip pat nurodė, kad jis negalintis patvirtinti, jog atsakovas automobilį kėlė ieškovės automobilyje buvusiu kėlikliu. Taigi, ieškovė ir jos sugyventinis nagrinėjant bylą teisme bandė neigti pareiškime policijai aiškiai nurodytą aplinkybę, kad automobilis buvo keliamas ieškovei priklausančiu kėlikliu. Įvertinus visiškai nešališko liudytojo S. K. parodymus apie tai, kad jis įvykio dieną matė sulūžusį kėliklį, kurį atsakovas norėjo sutaisyti ir tai, kad to nepavykus padaryti, jis savo kėliklį paskolino atsakovui tikslu uždėti ratus ieškovės automobiliui, darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovas naudojosi ieškovės automobilyje buvusiu kėlikliu ir kad ieškovės kėliklis keliant automobilį lūžo. Tuo pačiu ieškovės nenuoseklūs parodymai šiuo klausimu vertintini kaip gynybinė pozicija siekiant paneigti aplinkybę, kad jai priklausantis kėliklis galimai buvo netinkamas jos automobiliui kelti. Tokią teismo išvadą sustiprina ir tai, kad ieškovė ir jos sugyventinis skirtingai aiškino kėliklio įsigijimo aplinkybes, taip pat skirtingai nurodė aplinkybę apie tai, ar atsakovas, prieš naudojantis kėlikliu, skambino ieškovei pasiteirauti, ar kėliklis tinkamas automobilio kėlimui (ieškovė apskritai neigė, kad atsakovas jai skambino, kai jos sugyventinis teigė, kad tą rytą atsakovas skambino).

23. Šalys taip pat skirtingai aiškino aplinkybes apie tai, kokio veiksmo pasėkoje automobilis buvo apgadintas. Pagal pirminį ieškovės pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai buvo nurodyta, kad keliant automobilį „tikriausiai dėl netinkamai įstatyto keltuvo“ jis išslydo iš po automobilio apgadindamas automobilį; duomenų, kad automobilis krito, pareiškime nenurodyta. Ieškinyje ieškovė nurodė iš esmės analogišką situaciją „galimai dėl netinkamo uždėjimo keltuvas išslydo...“. Teismo posėdžio metu ieškovė jau teigė, kad jos sugyventinis matė, kaip atsakovas, norėdamas uždėti jau nudažytus ir sumontuotus ratus, kėlė automobilį ir jis nuslydo, nukrito, ko pasėkoje, automobilį apgadino, taip pat spėjo, kad atsakovas galėjo būti išgėręs, tačiau to patvirtinti ji negalėjo. Atsakovas neigė ieškovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis galimai buvo išgėręs, taip pat tai, kad kėliklis buvo netinkamai įstatytas ir teigė, kad atsakovės kėliklis buvo netinkamas ieškovės automobiliui kelti, todėl keliant automobilį jis lūžo, ir juo buvo apgadintos plastmasės, tačiau mašina pakilus nuo plytų nebuvo ir niekur nekrito. Taigi, ieškovė iš esmės neįvardijo, kokiais neteisėtais atsakovo veiksmais buvo apgadintas jos automobilis, apsiribodama bendro pobūdžio pamąstymais, kaip galėjo tai įvykti, o atsakovas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes.

24. Šalims skirtingai aiškinant automobilio apgadinimo aplinkybes ir nesant jokių įrodymų (kėliklio, kuriuo buvo keliamas automobilis, instrukcijos, specialistų išvadų ir kt.), pagrindžiančių jų nurodytas automobilio apgadinimo versijas, teismas neturi galimybės nustatyti tikrąją automobilio apgadinimo priežastį, apgadinimo mechanizmą ir tuo pačiu tiksliai įvertinti atsakovo neteisėtus veiksmus / neveikimą. Tačiau CK 6.246 straipsnio1 dalis numato bendrąją civilinės atsakomybės prielaidą – skolininko neteisėtą elgesį (tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejais), kuris civilinėje teisėje suprantamas ir kaip bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.263 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

25. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-969/2017).

26. Vertinant vien tik atsakovo paaiškinimus apie tai, kad prieš pradedant darbus jis suabejojo kėliklio patikimumu bei, kaip pats nurodė, neturėjo patirties keliant būtent tokio tipo automobilį, tačiau vis tiek ėmėsi jį kelti, teismo nuomone, atsakovo pareiga elgtis su ieškovės automobiliu atsargiai, atidžiai ir rūpestingai, buvo pažeista, todėl konstatuotina, kad ieškovės nurodyti automobilio sugadinimai yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

27. Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais paties nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas žalą padariusį asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės. Asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, kai yra nustatyti CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-969/2017). Taigi asmuo, kurio teisės pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu padarinius.

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė žinojo kad atsakovas neužsiima automobilių remontu (kažkada užsiėmė tik automobilių dalių dažymu automobilių servise), neturi specialių dirbtuvių automobilių remontui / dažymui, neturi specialių įrankių nei automobilio ratams numontuoti, nei automobiliui kelti, pati atvežė kėliklį, galimai nežinodama, ar jis tinka tokio modelio automobiliui, žinojo, kad atsakovas automobilį statys ant plytų savo kieme, kad darbas bus atliekamas primityviu būdu, kas, teismo nuomone, reiškia, kad pati ieškovė, tikėtina tikslu išvengti didelių išlaidų automobilio ratlankių nudažymui autoservise, susitarė su atsakovu dėl šių darbų atlikimo, tikėdamasi, jog žalos pavyks išvengti, tačiau tuo pačiu prisiėmė ir žalos atsiradimo riziką. Konstatuotina, kad tokie ieškovės veiksmai civilinės teisės prasme negali būti laikomi sąžiningais, atitinkančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgiant tiek į ieškovės, tiek į atsakovo veiksmų pobūdį, teismas laiko, kad abiejų šalių kaltė dėl ieškovės patirtos žalos yra abipusė ir vienoda ir pripažįsta, kad abi šalys yra atsakingos už padarytą žalą po 50 proc. (Sprendimo 26, 27 punktai).

29. Atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas, ieškovės argumentas, jog atsakovas prisiėmė visą riziką dėl perduoto daikto išlaikymo ir išsaugojimo bei atsako už perduoto turto sužalojimą pagal CK 6.657 straipsnį. Aukštesnieji teismai savo nutartyse yra išaiškinę, kad pagal minėtą teisės normą atsakovas privalo imtis visų įmanomų priemonių ieškovės jam patikėto turto saugumui užtikrinti, o nustatytos pareigos neįvykdęs tinkamai – atsakyti ieškovei už šio turto praradimą ar sužalojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2A-307-340/2021). Taigi, šioje teisės normoje numatyta rangovo atsakomybė už turto praradimą ar sužalojimą tuo atveju, jei rangovas nesiima visų įmanomų priemonių užtikrinančių jam perduoto remontuoti turto saugumą, kai nagrinėjamu atveju, automobilio sužalojimas įvyko ne dėl to, jog automobilis buvo neapsaugotas, o sulūžus automobilio kėlikliui (Sprendimo 22 punktas).

30. Paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensuojamąją funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostolių dydį įrodyti gali prireikti daugiau laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe.

31. Ieškovės automobiliui padarytą žalą (nuostolius) patvirtina į bylą pateiktos automobilio fotonuotraukos, o ir šalys neginčijo, kad keliant automobilį buvo padaryti konkretūs automobilio pažeidimai, t. y. apgadinti plastmasinis slenkstis, esantis automobilio kairėje galinėje pusėje, ir kairėje pusėje esančios galinės durelės. Ieškovė žalos (nuostolių) dydį įrodinėjo UAB „Autosabina motors“ sudaryta sąmata, paskaičiuota automobilio remonto darbų atlikimui. Vertinant šią sąmatą kilo ginčas dėl to, ar į išlaidas, skirtas automobilio remontui, turėtų būti paskaičiuota naujos detalės – plastmasinio slenksčio kaina, ar naudotos detalės kaina.

32. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad žalą būtina įvertinti tiksliai, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Jei atlyginama daugiau nei iš tikrųjų padaryta nuostolių, šis principas pažeidžiamas. Visiškas nuostolių atlyginimo principas neleidžia nukentėjusiajam praturtėti.

33. Kaip nustatyta, ieškovės automobilio pagaminimo metai yra 2012, pirmos registracijos data – 2014 metai. Akivaizdu, kad automobilis nėra naujas, jis yra kažkiek nusidėvėjęs ir apgadinto plastmasinio slenksčio pakeitimas nauju reikštų ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, todėl ieškovės patirti nuostoliai šioje dalyje mažintini. Ieškovė nepateikė teismui paskaičiuoto automobilio / jo dalių nusidėvėjimo laipsnio, neįrodinėjo, kad iki įvykio keičiama dalis buvo pakeista nauja, o atsakovas pateikė sąmatą, pagal kurią paskaičiuota naudotos detalės kaina, atsižvelgiant į automobilio metus (ieškovė kitokios naudotos detalės kainos nenurodė), todėl nuostolių dydis pagal ieškovės pateiktą sąmatą mažintinas 181,16 Eur suma (221,16 – 40).

34. Bylai teisiškai reikšminga aplinkybė yra ir ta, kad, kaip jau buvo minėta, ieškovė iki šiol visų sąmatoje nurodytų išlaidų faktiškai nepatyrė, todėl įvertinus tai, kad dalis išlaidų tikėtinai pagrįstos, sąmatoje nurodyto PVM (97,14 Eur) įskaičiuoti į ieškovės nuostolių dydį nėra pagrindo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai automobilis neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 ir kt.).

35. Bylos nagrinėjimo metu šalys priešingai aiškino apie tai, ar atsakovui keliant automobilį kėlikliu, kuris lūžo, automobilis krito priekiu ant žemės ar ne. Ieškovė ir jos sugyventinis nurodė, kad automobilio priekis nebuvo sužalotas (apgadintas), todėl mažai tikėtina, kad priekiniams automobilio diskams nuslydus nuo plytų ir automobilio priekiui krentant ant kieto pagrindo automobilis būtų nei kiek neapgadintas, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog kėlikliui lūžus automobilis krito. Ieškovei neįrodžius aplinkybės, kad lūžus kėlikliui automobilis krito priekiu ant žemės ir niekaip nepaaiškinus, su kuo susiję rato poveržlių išlaidos, laikytina neįrodyta aplinkybė, kad šios išlaidos susijusios su atsakovo padarytų automobilio apgadinimų pasekmėmis, todėl ieškovės reikalavimas į nuostolių sumą įskaityti 25 Eur pagal prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitą, kurio numeris nenurodytas, atmestinas (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

36. Esant tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, jog leistinais įrodymais įrodytas ieškovės patirtų nuostolių dydis yra 256,43 Eur, kuris, atsižvelgiant į teismo išvadą, nurodytą šio Sprendimo 29 punkte, dalytinas abiem pusėms po lygiai, t. y. priteisiant ieškovei iš atsakovo 128,22 Eur.

37. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog pagal prievolę neatsiskaitęs asmuo privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prievolė tinkamai neįvykdyta, įstatymas (CK 6.210 straipsnis) numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovė, kreipdamasi į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, sumokėjo 8,00 Eur žyminio mokesčio (pareiškimo CBP-14776 priedas Žyminio mokesčio kvitas), už teisinę pagalbą sumokėjo 50,00 Eur (pareiškimo CBP-14776 priedas M. – pareiškimo priedai). Teikdama ieškinį ieškovė primokėjo 7,00 Eur žyminio mokesčio (ieškinio DOK-102251 priedas Žyminis mokestis 7 eur). Už ieškinio parengimą ieškovė sumokėjo 150,00 Eur (prašymas DOK-119926 ir jo priedai), už atstovavimą teisme – 50,00 Eur (prašymo DOK-51614 priedai).

40. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.

41. Teismas sprendžia, jog patenkinus 21 proc. ieškinio (599,73 Eur / 100; 128,22 Eur / 5,9973), proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovei priteisiamos 55,65 Eur (265,00 Eur x 21 proc.) bylinėjimosi išlaidos.

42. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje sudaro 11,23 Eur. Šių išlaidų dalis, proporcinga patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, valstybei iš atsakovo nepriteistina, nes ji (11,23 Eur x 21 proc. = 2,36 Eur) neviršija minimalios 5,00 Eur dydžio valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteisimos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo, Nr. 1R-19/1K-2). Likusi suma, paskaičiuota proporcingai atmestai ieškinio reikalavimų daliai (11,23 Eur x 79 proc. = 8,87 Eur), valstybei priteistina iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktu, 294 straipsnio 2 dalimi, 259, 263, 265, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. N. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 128,22 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 22 ct) nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (128,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 55,65 Eur (penkiasdešimt penkių eurų 65 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 8,87 Eur (aštuonių eurų 87 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.