- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-1857-343/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 3.3.1.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nes šių tarnybų pareigūnų ir teisėjų veiksmais ieškovei buvo padaryta žala.
2. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos (toliau – STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyrius) skyriaus viršininkas 2008 10 16 nutarime nutarė papildyti operatyvinį tyrimą ieškovės atžvilgiu, o šio nutarimo pagrindu Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. 2008 10 17 teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių panaudojimo tikslu kontroliuoti, fiksuoti ir kaupti telekomunikacijų tinklais ieškovės perduodamą mobiliojo ryšio telefonu informaciją nuo 2008 10 17 iki 2009 01 17. Nurodė, kad ieškovės atžvilgiu operatyvinį tyrimą pradėjo, papildė STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas E. S., kuris nebuvo Operatyvinės veiklos subjekto vadovas. Operatyviniam tyrimui pradėti yra reikalingas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, tačiau išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų minėtus pagrindus. Tvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 11 26 nutartyje konstatavo, kad tuo metu galiojusio Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies kontekste operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo. Nurodo, kad baudžiamojoje byloje ieškovei įtarimai buvo pareikšti tik 2010 m. lapkričio mėnesį, nors operatyvinis tyrimas jos atžvilgiu vyko visą laiką, t. y. nuo 2008 10 17, o Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo teisėjos 2009 06 25, 2009 09 01 ir 2009 12 01 nutartimis buvo pratęsiama perduodamos informacijos kontrolė ieškovės naudojamo mobiliojo ryšio telefonu. Taip pat Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras J. L. 2009 12 22 neteisėtai kreipėsi pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nutarties leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus, slapta paimti ieškovės balso pavyzdžius. Prokuroras ir teisėjai nevertino minėtų priemonių taikymo pagrįstumo, nors jokių duomenų nebuvo apie ieškovės galimai daromus nusikalstamus veiksmus. Taip pat prokurorai stengėsi ieškovę patraukti baudžiamojon atsakomybėn - iš pradžių kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, jog jai būtų iškelta drausmės byla, o vėliau, jog drausmės byla būtų nagrinėjama Teisėjų garbės teisme. Taip pat Teisėjų tarybai buvo pateikta neteisėtai surinkta operatyvinio tyrimo medžiaga tikslu patvirtinti, jog ieškovės dukra J. S. 2008 m. lapkričio 6-12 d. nesirgo, norėjo, kad kuo greičiau būtų patarta Prezidentei ieškovę atleisti iš pareigų, vėliau prokuroras jai pareiškė įtarimus. Ieškovės nuomone, prokuroras veikė šališkai, siekė, kad ji būtų nuteista. Dėl tokių veiksmų sutriko ieškovės sveikata, ji ilgą laiką buvo nedarbinga - nuo 2010 08 29 iki 2010 09 10 ji gydėsi ligoninėje, o nuo 2010 11 09 iki 2010 12 23 gydėsi ambulatoriškai. Ieškovei buvo nustatytas potrauminis stresas, hipertenzija, pareigūnų veiksmai sąlygojo, kad ji susirgo depresija. Nepaisydamas ieškovės sveikatos būklės, prokuroras J. L. ėmėsi tirti nedarbingumo pažymėjimo išdavimo teisėtumą. Tvirtina, kad 2012 m. jai buvo nustatyta nosies srityje bazoląstelinė karcinoma. Dėl paminėtų neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovę kankino nerimas, nemiga, ji neteko daug svorio, negalėjo dirbti jokio darbo net trejus metus. Tik 2013 metais ieškovė pradėjo dirbti pagal individualios veiklos pažymą, o 2014 01 06 ji tapo advokate. Lietuvos Apeliaciniam teismui 2014 10 31 ieškovės atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ji buvo išbraukta iš advokatų sąrašo ir visus metus negalėjo dirbti. Nurodė, kad dėl neteisėto operatyvinio tyrimo, pradėto baudžiamojo proceso, trukusio ilgą laiką bei neteisėto nuteisimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pažymėjo, jog Generalinės prokuratūros prokuroro 2010 11 16 nutarimu jai buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl ieškovės teisės ir laisvės buvo apribotos. Ieškovė ir jos globotinis D. M. išgyveno nuolatinį nerimą dėl globos ir dėl galimo globėjos statuso panaikinimo. Dėl neteisėtų nurodytų pareigūnų veiksmų buvo pažemintas ieškovės orumas, autoritetas. Ieškovei buvo padaryta didelė neturtinė žala, kurios kilimui sudarė sąlygas STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas, Generalinio prokuroro pavaduotojas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, aplaidžiai atlikę jiems pavestas pareigas, kurie neįžvelgė atliekamo tyrimo neteisėtumo. Ieškovės patirtus išgyvenimus, sveikatos sutrikimą didele dalimi lėmė tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko veiksmai, jo oficialiai išdėstyti teiginiai suformavo ikiteisminį tyrimą kontroliavusių pirmosios instancijos teismų teisėjų poziciją, jog ji yra įvykdžiusi nusikalstamus veiksmus. Tuo vadovavosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu.
3. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau - STT) su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad vien tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartimi baudžiamajame procese konstatavo, jog operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio pagrindo, nėra pagrindas teigti, jog skundžiami veiksmai pripažintini neteisėtais civilinio proceso tvarka. Atsakovė mano, jog, atsižvelgiant į 2008 m. spalio 16 ir 17 d. susidariusią situacijos visumą, STT elgesys atitiko bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartyje yra konstatuota, jog Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. būtent 2008 10 17 sutiko papildyti bylą ieškove, t. y. būtent tą dieną, kai tiek Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J., tiek STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas E. S. veikė atitinkamai kaip Generalinis prokuroras ir Operatyvinės veiklos subjekto vadovas, t. y. tinkami subjektai numatyti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje priėjo išvadą, jog nebuvo faktinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą, tačiau tokia išvada negali būti tapatinama su neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais civilinio proceso kontekste. Jokių objektyvių duomenų, jog buvo padarytos esminės klaidos baudžiamajame procese, kurios galėjo sukelti ieškovei neturtinę žalą, ieškovė nenurodė. Taip pat kasacinis teismas nėra konstatavęs, jog ieškovė nepadarė visiškai jokių priešingų teisei veikų. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 10 31 nuosprendyje baudžiamojoje byloje 1A-98/2014 konstatuota, jog ieškovė savo veiksmais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir taip pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus. Nors ši išvada Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartimi buvo paneigta, pats išteisinimo faktas nesuteikia pagrįstos galimybės teigti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti veiksmai buvo neteisėti civilinio proceso prasme. Ieškovė nenurodė, kokie būtent neteisėti STT pareigūnų veiksmai sukėlė neturtinę žalą. Kasacinis teismas nėra nustatęs, jog nebuvo pažeisti jokie teisės aktų reikalavimai, priešingai, iš Kasacinio teismo motyvų matyti, jog nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto. Taip pat mano, jog ieškovė prašo priteisti nepagrįstai didelę neturtinę žalą. Ieškovė nenurodė jokių kriterijų, kuriais remdamasi apskaičiavo padarytos neturtinės žalos dydį. Ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai ir ligos nėra priežastiniu ryšiu susiję su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu. Ieškovė deklaratyviai nurodo patirtus sveikatos sutrikimus bei pateikia duomenis apie nedarbingumą, iš kurių nėra aišku, kuo baudžiamasis procesas yra susijęs su sveikatos sutrikdymu. Taipogi mano, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes ji neturtinę žalą įrodinėja, nurodydama STT veiksmus, kurie buvo atlikti prieš 8-10 metų. Darytina išvada, jog ikiteisminių pareigūnų veiksmai, kuriais ieškovė grindžia neturtinę žalą, buvo atlikti prieš 8 metus, o ikiteisminis tyrimas būtent tuo metu ir galėjo sukelti tariamą neturtinę žalą.
4. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2015 11 26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatavimas, jog operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, nesudaro prielaidų patenkinti ieškovės ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio teiginiai apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas pasinaudojant neteisėtai surinktais įrodymais, yra deklaratyvaus pobūdžio. Priešingai, Kauno apygardos teismas įsiteisėjusiame 2013 01 24 nuosprendyje nustatė, jog ieškovės kaltė yra grindžiama ir kitais byloje surinktais įrodymais, t.y. liudytojų parodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad atliekant ieškovės telefoninių pokalbių kontrolę buvo gauti ir kiti tam tikri duomenys, leidžiantis įtarti apie kitas V. S. daromas nusikalstamas veikas. Iš pateiktų nuosprendžių matyti, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, tačiau ši veika nereiškia nusikaltimo padarymo. Tyrimo metu buvo gauti duomenys, kad V. S. ėmėsi veiksmų, kad jos dukrai J. S. gydytoja D. N. išduotų nedarbingumo pažymėjimą jos neapžiūrėjusi ir taip pažeisdama nustatytą tvarką. Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2010 07 07 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovei iškėlė drausmės bylą ir nurodė, jog V. S. pažeidė Teisėjų etikos kodekso 6 straipsnio 2 punktą, 12 straipsnio 2, 4 punktus, 13 straipsnio 3 punktą, 14 straipsnio 11 punktą. Aplinkybė, kad, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo konstatuota, jog V. S. neatliko tokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami piktnaudžiaujant tarnyba, savaime nereiškia, kad ji apskritai neatliko šių veiksmų ir kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip žeminantys teisėjo vardą. Aplinkybė, kad ieškovė buvo išteisinta dėl to, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėsaugos pareigūnų neteisėtus veiksmus. Tai, kad 2009 12 22 prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus ir slapta paimti ieškovės balso pavyzdžius, o Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2019 12 23 nutartimi šio prašymo netenkino, rodo, jog toks prokuroro kreipimasis ieškovei nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir dėl jo žala neatsirado. Teigia, jog prokuroro 2010 04 29 kreipimasis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją nelaikytinas ikiteisminio tyrimo veiksmu ir valstybė žalos CK 6.272 straipsnio tvarka neturi atlyginti. Ieškovė nurodė, kad prokuroras, nepaisydamas ieškovės sveikatos būklės, ėmėsi tirti nedarbingumo pažymėjimų išdavimo teisėtumą ir skyrė baudą, ir dėl tokių neteisėtų pareigūnų veiksmų ieškovę kankino nerimas, nemiga, silpnumas, kita. Tokie prokuroro veiksmai buvo teisėti, nes buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Tvirtina, jog ieškinyje nurodytus veiksmus prokuroras atliko siekdamas, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per kuo įmanoma trumpiausią laiko tarpą. Nurodė, jog 2010 11 05 Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. atleidus iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, prokuroras 2010 11 11 surašė pranešimą apie įtarimą ir išsiuntė šaukimą į apklausą. Ieškovei neatvykus į apklausą, prokuroras nutarimu paskyrė baudą, kurią aukštesnysis prokuroras ir teismas paliko galioti. Prokuroro veiksmai 2010 11 16 ieškovei paskirti kardomąją priemonę taip pat buvo teisėti, nes buvo atlikti pagal įstatyme išvardintus pagrindus. Nurodė, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra pati švelniausia BPK numatyta kardomoji priemonė ir nėra susijusi su laisvės atėmimu. Šios kardomosios priemonės paskyrimo ieškovė neskundė. Taip pat ieškovė nepateikė konkrečių duomenų, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimas jai būtų sukėlęs nepatogumų. Mano, jog ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu nebuvo pernelyg ilgas, nes šis tyrimas jos atžvilgiu prasidėjo 2010 11 18 jai įteikus pranešimą apie įtarimą, o kaltinamasis aktas buvo surašytas 2011 01 27, byla Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2011 02 03. Atsakovė nesutinka, kad ieškovei ir jos šeimai buvo padaryta didelė žala ilgą laiką tęsiant jos mobiliuoju telefonu perduodamos informacijos kontrolę, nes ieškovė nepateikė konkrečių įrodymų šiai aplinkybei įrodyti. Ieškovė nurodė patirtus išgyvenimus, tačiau nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų neigiamų išgyvenimų ir jų sukeltos žalos faktą, priežastinį ryšį tarp jų ir galimai neteisėtų prokuroro veiksmų. Pažymėjo, jog ieškovės prašomos priteisti žalos dydis yra neproporcingai didelis, neatitinkantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Taip pat ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, kad prokurorai per visuomenės informavimo priemones apie ieškovę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją.
5. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad faktas, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartimi ieškovė baudžiamojo proceso metu buvo išteisinta, savaime negali būti pagrindu pripažinti, kad jos atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Tuo tarpu rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovei buvo paskirtas teisėtai ir pagrįstai. Negalima daryti išvados, jog šiuo atveju kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas sąlygojo turtinio ar neturtinio pobūdžio praradimus. Kasacinės instancijos teismas, panaikinęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kitaip vertino byloje surinktus duomenis, kurie žemesnių instancijos teismų buvo pripažinti įrodymais. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje nurodė, kad, atliekant V. S. telefoninių pokalbių kontrolę, buvo gauti ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas jos daromas nusikalstamas veikas. Atsakovės nuomone, negalima pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmų neteisėtais vien dėl to, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paliko galioti pirmos instancijos nuosprendį su pakeitimais. Nesutinka, jog baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas, nes ieškovė nenurodė jokių proceso delsimo faktų, ji taipogi nemotyvavo, jog baudžiamasis procesas galėjo pasibaigti anksčiau. Nors ieškovė nurodė, jog patyrė netikrumo jausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau įrodymais to nepagrindė. Lietuvos Apeliacinio teismo 2014 10 31 nuosprendis, kuriuo ieškovei buvo uždrausta verstis advokato praktika, buvo panaikintas kiek daugiau nei po vienerių metų, todėl ieškovės patirti nepatogumai nebuvo tokio dydžio, kad būtų galima priteisti ieškovės nurodyto dydžio žalą. Ieškovės nurodytos padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktikos. Teigia, jog pačios ieškovės neteisėti veiksmai sąlygojo atsiradusias pasekmes, o tai gali būti pagrindu atmesti reikalavimą dėl galimai padarytos žalos atlyginimo arba šią žalą sumažinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apylinkės teismas 2019 07 05 sprendimu taikė ieškinio senatį ir ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovės atstovui Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybai 56,82 Eur bylinėjimosi išlaidas bei valstybės naudai 5,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas sutiko su atsakovės Lietuvos Respublikos atstovo STT prašymu taikyti ieškinio senatį. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo vykdomas nuo 2008 10 17 iki 2010 metų lapkričio mėnesio. Tuo tarpu ieškovė su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 11 20 - praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą.
8. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutarties priėmimo, nes tai, kad nebuvo teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą jos atžvilgiu, buvo nurodęs ir Kauno apygardos teismas 2013 01 24 nuosprendyje. Ši aplinkybė ieškovei taip pat buvo žinoma anksčiau nei 2013 01 24 Kauno apygardos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nustatė, kad šiuo atveju, ginčo objektu tapę operatyvaus tyrimo veiksmai buvo atlikti dar 2008 m. spalio 16 ir 17 d. Pagal STT atstovo teisme duotą paaiškinimą, ieškovė nepasinaudojo teise apskųsti atitinkamų operatyvinių veiksmų vadovaujantis Žvalgybos įstatymu ar Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis. Teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios ieškovei kliudė su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis į teismą anksčiau, kol dar nebuvo suėjęs ieškinio pateikimo senaties terminas, juolab, kad ieškovė yra teisininkė, anksčiau dirbo teisėja.
9. Konstatavo, jog ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir negali būti patenkintas ir dėl kitų argumentų. Nurodė, jog tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje konstatavo, jog operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio pagrindo, nelaikytina, jog ginčo objektu tapę veiksmai savo esme yra neteisėti civilinio proceso tvarka tokiu būdu, jog tiesiogiai dėl jų kiltų civilinė atsakomybė ir būtų priteista žala. Taipogi nurodė, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo ir faktinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu nebuvimą, tačiau tai taipogi savaime nereiškia žalos padarymo asmeniui, nes būtent ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat vėliau, baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teismui, yra nustatoma, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką ar ne.
10. Sprendė, jog procesinės prievartos priemonės, įskaitant kardomąją priemonę ieškovės atžvilgiu buvo taikytos vadovaujantis BPK nuostatomis ir nebuvo pripažintos neteisėtomis. Skundus tiek dėl šių priemonių taikymo, pareigūnų, prokuroro, teisėjų nušalinimus nagrinėjo įgalioti asmenys, skirtingi pareigūnai, teismai, todėl teismas nelaikė, jog ieškovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimas, buvo šališkas. Teismas nenustatė, kad kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas būtų padaręs esminės žalos jos ir jos šeimos teisėms, teisėtiems interesams. Nesustatė, kad dėl kardomosios priemonės ieškovei paskyrimo buvo pradėtas procesas dėl globos, taip pat nebuvo panaikintas globėjos statusas, ko pasėkoje negali kilti neturtinės žalos atlyginimas.
11. Konstatavo, kad ieškovė nenurodė ir nepagrindė įrodymais tai, jog jai buvo sukelta didelė žala tam tikrais, konkrečiai įvardintais STT pareigūnų veiksmais. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje nenurodė, jog ieškovė nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų. Tuo tarpu tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendį ir su tam tikrais pakeitimais paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kur ieškovė buvo išteisinta, nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmų neteisėtais.
12. Nesutiko su ieškovės teiginiu, jog buvo pernelyg ilgas baudžiamasis procesas ir dėl to ieškovei turėtų būti priteista neturtinė žala. Nurodė, jog baudžiamasis procesas užsitęsė dėl kaltinamųjų asmenų, taip pat kitų proceso dalyvių, liudytojų skaičiaus, nemažo veikų epizodų skaičiaus kaltinime, didelės rašytinės bylos apimties ir kt. Be to, ieškovė nenurodė konkrečių proceso delsimo faktų, o teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, jų taip pat nenustatė.
13. Konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai, ligos yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu. Nors ieškovė pateikė medicininį išrašą apie sveikatos patikrą, tyrimus, gydymą 2012 m. sausio 2-5 d., tačiau nėra galimybės nustatyti medicininiame dokumente nurodyto sveikatos sutrikimo sąsajos su baudžiamuoju procesu. Taipogi, nors ieškovė nurodė, jog 2010 12 09 ji susirgo vidutinio sunkumo depresija, ką nustatė iš medicininių dokumentų išrašo, tačiau sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesuponuoja išvados, jog liga yra tiesioginė pasekmė ieškovės atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo.
14. Teismas ieškovės nurodytus neigiamus išgyvenimus – nerimą, stresą, silpnumą ir kt. vertino kaip būdingą visiems procesams, kurie asmeniui turi didelę reikšmę, todėl sprendė, kad to negalima vertinti, kaip teisės turėjimą į atlygintiną neturtinę žalą. Tuo tarpu aplinkybę, jog prasidėjus tyrimui nutrūko ieškovės bendravimas su kolegomis teisėjais, prokurorais, aplinkiniais teismas vertino, kad labiau tikėtina, jog tai įvyko dėl tos priežasties, jog ieškovė buvo atleista iš teisėjo pareigų, pažeminusi teisėjo vardą. Teismas laikėsi nuomonės, kad ieškovei negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir dėl to, kad ieškovė buvo išbraukta iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir kurį laiką nedirbo.
15. Teismas sutiko su atsakovę atstovaujančių institucijų pozicija, jog ieškovės nurodytas jai padarytas neturtinės žalos dydis – 150000 Eur neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 07 05 sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas neteisingai vertino įrodymus, netinkamai taikė teisės normas. Nors teismas ieškinį atmetė dėl senaties, tačiau aiškiai nenurodė nuo kurio momento ieškinio senatį skaičiavo. Nagrinėjamu atveju tik Lietuvos Aukščiausiam Teismui 2015 11 26 priėmus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015, buvo konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai, tačiau teismas šią aplinkybę ignoruoja ir daro priešingą išvadą, jog neteisėtų veiksmų nebuvo. Nesuprantamas teismo argumentas, jog STT pareigūnų veiksmų, t.y. atlikto operatyvinio tyrimo, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo negalima laikyti neteisėtais veiksmais civilinio proceso tvarka, dėl kurių kiltų civilinė atsakomybė.
16.2. Nepagrįstas teismo argumentas, jog, esant nurodytai situacijai, nebuvo padaryta žala. Pasak ieškovės, tai, kad nebuvo iš jos atimtas globėjos statusas dar nereiškia, kad ieškovė nepatyrė žalos. Tvirtina, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą, ieškovė buvo nuolatinėje įtampoje. Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės baudžiamąją bylą, nustatė, kad nors įtarimai ieškovei buvo pareikšti 2010 m. gruodžio mėn., tačiau ikiteisminis tyrimas truko visą laiką – nuo 2008 spalio mėn., kad Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo teisėjos 2009 05 25, 2009 09 01, 2009 12 01 nutartimis buvo pratęsiama perduodamos informacijos kontrolė ne tik teisėjo R. S., bet ir ieškovės telefonu. Teismas šių veiksmų nevertino. Ieškovės manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartyje konstatuotos aplinkybės ir išvados negali būti aiškinamos kitaip, nei nurodyta nutartyje.
16.3. Teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad ieškinys yra nepagrįstas ir dėl kitų argumentų, pavyzdžiui, kad: 1) kardomosios priemonės nebuvo pripažintos neteisėtomis; 2) ikiteisminis tyrimas nebuvo šališkas; 3) baudžiamasis procesas nebuvo pernelyg ilgas; 4) sveikatos sutrikimai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu. Ieškovė tvirtina, kad ji buvo išteisinta dėl to, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pasak ieškovės, yra akivaizdu tai, jog visi toliau sekę procesiniai veiksmai yra neteisėti. Teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra galimybės nustatyti sveikatos sutrikimo sąsajos su baudžiamuoju procesu. Tai, kad ieškovę buvo siekiama patraukti drausminėn ir baudžiamojon atsakomybėn patvirtina, jog prokuroras nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo šališkas. Ieškovei buvo pareikšti nepagrįsti įtarimai. Tokie atlikti neteisėti veiksmai, prasilenkiantys su įstatymų nuostatomis, sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės sveikatos sutrikimai yra susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu.
16.4. Teismas neįvertino, kad ieškovė negalėjo dirbti advokate būtent dėl nepagrįsto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio. Nepagrįstas nuteisimas, o ne neįgalumas ieškovei trukdė rasti darbą. Šios aplinkybės ieškovei sukėlė didelį stresą, kuris darė neigiamą įtaką jos sveikatai.
16.5. Nesutinka su teismo išvada, jog tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai, turi būti įrodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę asmens teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Ieškovė teigia, jog teismas neįžvelgė klaidos tame, kad ieškovė, nepadariusi jokios nusikalstamos veikos, Lietuvos apeliacinio teismo buvo nepagrįstai nuteista kriminaline bausme ir dėl to išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Teigia, jog šiuo poelgiu buvo padaryta didelė klaida.
16.6. Teismo sprendimas priteisti bylinėjimosi išlaidas prasilenkia su teisingumo ir elementaraus padorumo principais. Teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas į pirmą teismo posėdį ieškovei neišsiuntė šaukimo, atidėjo bylos nagrinėjimą ne dėl ieškovės kaltės, tačiau nepaisant to, iš ieškovės priteisė atsakovės atstovui turėtas kelionės išlaidas.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo byloje teisingai nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, teismų praktiką, teisė apskųsti atitinkamos institucijos pareigūnų veiksmus kyla nuo veiksmų atlikimo momento. Šiuo atveju, ginčo objektu buvo operatyvaus tyrimo veiksmai, kurie buvo atlikti 2008 10 16 ir 2008 10 17.
17.2. Teismas teisingai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog BPK nustatyta tvarka pritaikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat procesiniai veiksmai, padarė didelę žalą ieškovei, o kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas padarė esminės žalos jos ir jos šeimos teisėms.
17.3. Sutinka su teismo išvada, kad faktas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir su tam tikrais pakeitimais paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriame ieškovė buvo išteisinta, nėra pagrindu pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmus neteisėtais.
17.4. Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai, ligos, yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu, nes byloje surinktų įrodymų visuma nesuponuoja, jog liga yra tiesioginė pasekmė ieškovės atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo.
18. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės atstovas Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius prašo Panevėžio apylinkės teismo 2019 07 05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismo sprendime teisingai nurodyta, kad ginčo objektu tapę operatyvaus tyrimo veiksmai buvo atlikti dar 2008 11 16 ir 2008 11 17, todėl apeliantės 2018 11 20 kreipimasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra akivaizdžiai praleidus terminą, o apeliantės teiginys jog teismas neteisingai taikė senaties termino pradžios momentą yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
18.2. Apeliantės teiginiai, jog prokuroras jai nepagrįstai pareiškė įtarimą ir atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus jos atžvilgiu, yra deklaratyvaus pobūdžio.
18.3. Duomenų, jog ieškovė kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti būtų skundusi, nėra, todėl apeliantės teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas apeliantės atžvilgiu buvo atliekamas ir kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai, yra nepagrįsti.
18.4. Prokuroras vykdė savo pareigas ir atliko įstatymų numatytus veiksmus, todėl atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl prokuroro šališkumo.
18.5. Teismas sprendime teisingai pasisakė, kad byloje surinktų įrodymų visuma nėra pakankama išvadai, kad apeliantės liga, dvasiniai išgyvenimai ir kt. yra tiesioginė pasekmė būtent apeliantės atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo.
Atsiliepimas
19. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo 2019 07 05 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Iš ieškovės apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kuo remiasi ieškovė, nurodydama, jog teisė į žalos atlyginimą, atsirado tik priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartį. Konstatuotina, jog priėmus minėtą nutartį, ieškovė sužinojo, jog yra išteisinta, o ne apie konkrečios žalos atsiradimą. Vien tai, jog ieškovei yra palankiau senaties pradžios momentą sieti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutarties priėmimo momentu, savaime nereiškia senaties pradžios momento ir nedaro skundžiamo sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.
19.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie konkrečios žalos padarymą. Akivaizdu, jog civilinis ir baudžiamasis procesai vyksta pagal skirtingas proceso taisykles, o ieškovės bandymas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartį traktuoti kaip pagrindą neturtinės žalos atlyginimui, neturi pagrindo nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje. Taipogi byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog ieškovei buvo trukdoma skųsti STT veiksmus teisės aktų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
19.3. Ieškovė nurodo, kad civilinio proceso normomis negalima paneigti aplinkybių, konstatuotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutartyje. Tvirtina, jog STT nebando neigti minėtos nutarties turinio, tačiau nėra suprantama kuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados yra susijusios su neturtinės žalos padarymu ir pirmosios instancijos teismo neteisėtumu.
19.4. Ieškovė nurodo, jog nepagrįstas nuteisimas, o ne neįgalumas jai trukdė rasti darbą, o šios aplinkybės jai sukėlė didelį stresą, kuris darė neigiamą įtaką sveikatai. Atsakovo atstovės nuomone, būtent pačios ieškovės veiksmai lėmė tai, jog ji buvo pripažinta pažeminusi teisėjos vardą ir tai yra neginčytinai įrodyta teismo.
19.5. Ieškovė nepateikia jokių teisinių argumentų, kuriais galima būtų abejoti atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų teisėtumu, o asmeninis emocinio pobūdžio vertinimas neturi jokios įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui.
19.6. Ieškovė nenurodo, kokie neteisėti būtent STT pareigūnų veiksmai sukėlė neturtinę žalą, todėl vien deklaratyvus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria išteisinta ieškovė, citavimas, nėra pagrindas ieškovės ieškiniui pagrįsti.
19.7. Neaišku kuo vadovaujantis ieškovė apskaičiavo tariamai padarytą neturtinės žalos dydį, nes ieškovės prašoma suma akivaizdžiai prasilenkia su teisingumo ir protingumo kriterijais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, taikant ieškinio senatį ir nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, atmestas ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės
23. STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas, vadovaudamasis 2008 m. spalio 14 d. nekonkrečių ir nepatikrintų duomenų pranešimu, 2008 10 16 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė papildyti operatyvinį tyrimą V. S., kuri tuo metu dirbo Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja. Šio nutarimo pagrindu Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. 2008 10 17 teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka – kontroliuoti, fiksuoti ir kaupti telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais V. S. perduodamą mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonento Nr.(duomenys neskelbtini) informaciją nuo 2008 10 17 iki 2009 01 17. Vilniaus apygardos teismas 2008 10 17 nutartimi sankcionavo slaptą perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą (baudžiamoji byla Nr.1-45/2013, t.2, b.l. 37). Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 09 01, 2009 09 25, 2009 12 01 nutartimis buvo pratęsiama ieškovės mobiliuoju telefonu perduodamos informacijos kontrolė. Be to, LR Generalinės prokuratūros prokuroras J. L. 2009 12 22 kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas priimti nutartį leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams slapta paimti V. S. balso pavyzdžius, prašymas 2009 12 23 nutartimi buvo netenkintas, teismui konstatavus, kad V. S. nėra įtariamoji, nukentėjusioji ar liudytoja, todėl jokie BPK numatyti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai jos atžvilgiu šioje bylos tyrimo stadijoje negalimi (baudžiamoji byla Nr.1-45/2013, t.5, b.l.9-13, t.17, b.l. 12-16). Ieškovės naudojamas mobilusis telefonas jau buvo pasiklausomas nuo 2008 09 01, gavus leidimą pradėti operatyvinį tyrimą jos sutuoktinio R. S. atžvilgiu (baudžiamoji byla Nr. 1-45, t.2, b.l. 19).
24. Prokuroras 2010 m. lapkričio 11 d. pranešime apie įtarimą nustatė, jog yra pakankamai duomenų įtarti, kad V. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama kitokios asmeninės naudos, kurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento realizavimą, t.y. ji, būdama teisėja ir veikdama tiesiogine tyčia, priešingais teisėjo tarnybos interesais, siekdama kitokios asmeninė snaudos 2008 11 02 – 2008 11 04 telefoninių kontaktų metu kreipėsi į asmenį, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – jai tarnybiškai pavaldžią sekretorę su prašymu, kad šios sesuo gydytoja D. N. išduotų nedarbingumo pažymėjimą jokia liga nesergančiai jos dukrai J. S.. Jos sutuoktinis R. S., tęsdamas bendrus nusikalstamus veiksmus, 2008 11 05 apie 9-11 val. asmeniškai gydytojai perdavė prašymą išrašyti žinomai jokia liga nesirgusiai dukrai J. S. nedarbingumo pažymėjimą, pateisinantį jos nebuvimą darbe nuo 2008 11 06 iki 2008 11 12 ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą realizuoti perduodant J. S. panaudojimui. 2008 11 06 gydytoja D. N. poliklinikos patalpose, neapžiūrėjusi J. S., neįsitikinusi, kad ji serga, veikdama tiesiogine tyčia ir iš V. S. ir R. S. žinodama, kad J. S. jokia liga neserga ir nedarbingumo pažymėjimas reikalingas tam, kad pateisintų nebuvimą darbe, piktnaudžiaudama tarnyba ir turimais įgaliojimais J. S. ligos istorijoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis neva ši buvo apžiūrėta ir nustatyta, jog serga, išrašė nedarbingumo pažymėjimą į šį dokumentą sąmoningai įrašydama melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad J. S. serga ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir nurodydama jos nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 11 06 iki 2008 11 10. Gydytoja, J. S. neapžiūrėjusi, jos sveikatos istorijoje 2008 11 10 įrašė, kad ji buvo apžūrėta ir nustatyta, kad ji serga ir yra nedarbinga 2008 11 11 – 2008 11 12 dienomis. Apie tai 2008 11 10 telefoninio pokalbio metu gydytoja pranešė V. S., su kuria suderino, kad J. S. suklastoto tikro dokumento atvyks pasiimti 2008 11 12. Gydytoja 2008 11 12 vietoje sugadinto J. S. vardu 2008 11 06 išrašyto nedarbingumo pažymėjimo, išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad J. S. nuo 2008 11 06 – 2008 11 12 neva sirgo ūmine viršutinių kvėpavimo takų infekcija ir pasirašė dokumentą, išdavė J. S.. Buvo sudarytos sąlygos J. S. įvykdyti sukčiavimą, pasisavinant bendros 331,66 Lt valstybės turtą – ligos pašalpos lėšas. 2010 11 18, 2010 11 30, 2010 12 08 V. S. buvo pareikšti įtarimai padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 str. 2d., 24 str. 5 d. ir 228str. 1d.; 24 str. 5d. ir 300 str. 1 d. (baudžiamoji byla Nr. 1-45/2013, t. 17, b.l. 50-53, 67-70, 85-88).
25. V. S. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai 2010 11 09 – 2010 11 22, 2010 11 30 – 2010 12 06; pažyma apie jos sveikatos būklę (baudžiamoji byla Nr. 1-45/2013, t.17, b.l. 56,57,74,83). 2010 11 16 V. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamoji byla Nr. 1-45/2013, t.17, b.l. 91-93). V. S. 2010 11 05 dekretu atleista iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (baudžiamoji byla Nr.1-45/2013, t.17, b.l. 149). 2011 01 27 buvo surašytas kaltinamasis aktas. 2011 12 21 nutartimi byla perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui (baudžiamoji byla Nr. 1-45/2013, t.20, b.l. 76-78).
Žemesnės instancijos teismas
26. Kauno apygardos teismo 2013 01 24 nuosprendžiu ieškovė pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Apeliacinis teismas 2014 10 31 nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo 2013 01 24 nuosprendžio dalį, kuria ieškovė buvo išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį, ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo ieškovę pripažino kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 5 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje, paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – 2259 Eur baudą; taip pat panaikino nuosprendžio dalį, kuria ieškovė buvo išteisinta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 11 26 nutartimi panaikino Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 10 31 nuosprendį ir paliko galioti Kauno apygardos teismo 2013 01 24 nuosprendį dalyje dėl ieškovės atžvilgiu inkriminuotų nusikalstamų veiksmų (baudžiamosios bylos Nr. 1-45-493/2013 tomas Nr. 23, b. l. 4-96; tomas Nr. 25, b. l. 5-96; tomas Nr. 26, b. l. 39-82).
27. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje konstatavo: 1) operatyvinis tyrimas teisėjos V. S. atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio pagrindo. Kadangi jokie veiksmai, dėl kurių teisėja V. S. buvo įtarinėjama, nebuvo nustatyti, tai nebuvo ir faktinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą V. S. atžvilgiu. 2) Kaltinimas teisėjai V. S. piktnaudžiaujant tarnyba buvo grindžiamas tuo, kad ji piktnaudžiavo savo autoritetu. Ji Panevėžyje buvo autoritetinga, tačiau vien tai nepagrindžia jos kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo sprendžia gydytojas, o ne teisėjas. V. S. nedarbingumo pažymėjimo išdavimas niekaip negalėjo būti naudingas, nes jokių išmokų už jį negavo, pateisinti dukters nebuvimo darbe neturėjo pareigos. D. N. žinojimas, kad V. S. yra teisėja negali būti vertinamas kaip kurstymas piktnaudžiauti tarnyba ir kurstymas klastoti dokumentą. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto. 3) V. S. tarnyba nepiktnaudžiavo, nekurstė valstybės tarnautojui prilyginto asmens padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą bei žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant. Dėl tokių V. S. padarytų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos valstybė nepatyrė, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas. Be to, Lietuvos Aukščiausias teismas taip pat konstatavo, jog šiuo atveju buvo perteklinis kaltinimas piktnaudžiavimu naudojant bendrininkavimo institutą, praktiškai kriminalizuojant veikas, kurios nekriminalizuotos įstatymo. Jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimo organizavimu yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas. 4) V. S. buvo kaltinama ir nuteista dėl to, kad, piktnaudžiaudama teisėjo tarnyba, sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir suklastoti tikrą dokumentą, dėl to didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas. V. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, todėl jos negalima sieti su teisėjo tarnybos interesais. Išduodant nedarbingumo pažymėjimą teisėja neatliko jokių veiksmų, kurie sumenkintų teisminės valdžios autoritetą, nes nedarbingumo pažymėjimus išduoda gydytojai.
Žemesnės instancijos teismas
28. Ieškovė 2018 11 20 Panevėžio apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriame prašė jai priteisti 150000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nurodydama, kad ikiteisminis tyrimas dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo pradėtas nesant faktinio ir teisinio pagrindo, tai konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje. Prokurorai ir teisėjai neužtikrino, kad operatyvinės priemonės ieškovės atžvilgiu būtų taikytos pagrįstai ir proporcingai, baudžiamasis procesas tęsėsi pernelyg ilgai. Ieškovė nurodė, jog prokurorai visais būdais stengėsi ieškovę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, siekė, kad jai būtų iškelta drausmės byla, todėl šiais veiksmais ieškovei ir jos šeimai buvo padaryta didelė žala, buvo sutrikdyta ieškovės sveikata, dėl ko ji ilgą laiką buvo nedarbinga, gydėsi.
29. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl šių argumentų:
29.1. Taikė ieškinio senaties terminą
29.2. Nurodė, jog tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje konstatavo, jog operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, nelaikytina, jog ginčo objektu tapę veiksmai savo esme yra neteisėti civilinio proceso tvarka, tačiau tai savaime nereiškia žalos padarymo asmeniui, nes būtent ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat vėliau, baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teismui, yra nustatoma, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką ar ne.
29.3. Sprendė, jog procesinės prievartos priemonės, įskaitant kardomąją priemonę ieškovės atžvilgiu buvo taikytos vadovaujantis BPK nuostatomis ir nebuvo pripažintos neteisėtomis, nenustatyta, kad kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas būtų padaręs esminės žalos jos ir jos šeimos teisėms, teisėtiems interesams, kad buvo pradėtas procesas dėl globos, taip pat nebuvo panaikintas globėjos statusas, ko pasėkoje negali kilti neturtinės žalos atlyginimas.
Žemesnės instancijos teismas
29.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje nenurodė, jog ieškovė nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų. Tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendį ir su tam tikrais pakeitimais paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kur ieškovė buvo išteisinta, nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmus neteisėtais.
29.5. Nesutiko su ieškovės teiginiu, jog buvo pernelyg ilgas baudžiamasis procesas, nes jis užsitęsė dėl kaltinamųjų asmenų, taip pat kitų proceso dalyvių, liudytojų skaičiaus, nemažo veikų epizodų skaičiaus kaltinime, didelės rašytinės bylos apimties ir kt.; nenurodyti konkretūs proceso delsimo faktai, o teismas jų taip pat nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
29.6. Konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai, ligos yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu, nors iš medicininių dokumentų nustatė, jog 2010 12 09 ji susirgo vidutinio sunkumo depresija, tačiau sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesuponuoja išvados, jog liga yra tiesioginė pasekmė ieškovės atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo.
29.7. Teismas vertino, jog, prasidėjus tyrimui, nutrūkęs ieškovės bendravimas su kolegomis teisėjais, prokurorais, labiau tikėtina įvyko dėl tos priežasties, jog ieškovė buvo atleista iš teisėjo pareigų, pažeminusi teisėjo vardą, o ne dėl atliekamo tyrimo. Jai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo ir dėl to, kad ieškovė buvo išbraukta iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir kurį laiką nedirbo.
29.8. Ieškovės nurodytas jai padarytas neturtinės žalos dydis – 150 000 Eur neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Dėl ieškinio senaties
30. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovės atstovo STT prašymu, taikė ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį dėl neturinės žalos atlyginimo atmetė. Konstatavo, jog ieškovė praleido trejų metų ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties terminą, kadangi į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 11 20, nors operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo vykdomas nuo 2008 10 17 iki 2010 metų lapkričio mėnesio. Taipogi nesutiko su ieškovės teiginiu, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutarties priėmimo, kadangi tai, jog nebuvo teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu, buvo nurodęs ir Kauno apygardos teismas 2013 01 24 nuosprendyje. Nurodė, kad šiuo atveju, ginčo objektu tapę operatyvaus tyrimo veiksmai buvo atlikti dar 2008 m. spalio 16 ir 17d. Taip pat teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios ieškovei kliudė su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis į teismą anksčiau, kol dar nebuvo suėjęs ieškinio pateikimo terminas, juolab, kad ieškovė yra teisininkė, anksčiau dirbo teisėja.
31. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, taikė teisės normas. Atmesdamas ieškinį dėl senaties, teismas aiškiai nenurodė nuo kurio momento ieškinio senatį skaičiavo. Apeliantės nuomone, tik Lietuvos Aukščiausiam Teismui 2015 11 26 priėmus nutartį buvo konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai, tačiau teismas šią aplinkybę ignoruoja ir daro priešingą išvadą, jog neteisėtų veiksmų nebuvo.
32. Ieškinio senatis – tai įstatymu nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi, ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012). CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma ieškinio senatis ir šiuo pagrindu ieškinys atmestas. Teisėjų kolegija nesutinka su teismo vertinimu, jog senaties terminas negalėjo būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 11 26 nutarties, kuria buvo konstatuotas teisinio ir faktinio pagrindo nebuvimas ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nurodo, jog tai, kad nebuvo teisinio pagrindo ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, jau buvo nurodyta Kauno apygardos teismo 2013 01 24 nuosprendyje. Taip pat nurodo, kad ginčo objektu tapę operatyvaus tyrimo veiksmai buvo atlikti dar 2008 m. spalio 16 ir 17 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė negalėjo įrodinėti neteisėtų pareigūnų veiksmų, neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 01 24 nuosprendžiu. Vėliau, Lietuvos Apeliaciniam teismui minėtą nuosprendį pakeitus, t. y. ieškovę pripažinus kalta, ieškovė apskritai prarado teisę svarstyti apie galimybę reikalauti žalos atlyginimo. Tuo tarpu vien ieškovės manymo, jog pareigūnų veiksmai yra neteisėti, nepakanka. Jie turi būti procesiniais dokumentais pripažinti neteisėtais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik užbaigus visą baudžiamąjį procesą, t. y. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 11 26 priėmus nutartį, kurioje konstatuota, jog tuo metu galiojusio Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies kontekste, ieškovės atžvilgiu pradėtas operatyvinis tyrimas buvo pradėtas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, ieškovei atsirado teisė į žalos atlyginimą. Todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 11 27, ieškinį teismui ieškovė pateikė 2018 11 20. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškinio senatis nepraleista ir pritaria apeliantės teiginiui, jog, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas yra suėjęs, tačiau aiškiai nenurodė nuo kurios būtent datos ieškinio senaties terminas dėl neturtinės žalos atlyginimo, turėjo būti skaičiuojamas.
Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (ne)buvimo
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar valstybei atsirado pareiga CK 6.272 straipsnio pagrindu atlyginti ieškovei, kurios atžvilgiu buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir kuri vėlesniu teismo nuosprendžiu buvo išteisinta, jos prašomą priteisti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs operatyvinio ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmus baudžiamojoje byloje, ginčijamu sprendimu konstatavo, kad operatyvinis ir ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovė atliko nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties teismas manė esant pagrindą netenkinti ieškinio atlyginti ieškovei jos patirtą 150 000 Eur neturinę žalą.
35. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip jos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, buvimo.
36. Viena iš būtinųjų sąlygų, kuri turi būti nustatyta tam, kad kiltų valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, tai neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai ar neveikimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė, pripažįstamas ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
37. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie, nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus ir juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016). Tai, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka.
38. Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
Žemesnės instancijos teismas
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje konstatavo, jog operatyvinis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, nelaikytina, jog ginčo objektu tapę veiksmai savo esme yra neteisėti civilinio proceso tvarka, tai savaime nereiškia žalos padarymo asmeniui, nes būtent ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat vėliau, baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teismui, yra nustatoma, ar asmuo padarė nusikalstamą veiką ar ne; sprendė, jog procesinės prievartos priemonės, įskaitant kardomąją priemonę, ieškovės atžvilgiu buvo taikytos vadovaujantis BPK nuostatomis ir nebuvo pripažintos neteisėtomis, nenustatyta, kad kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas būtų padaręs esminės žalos jos ir jos šeimos teisėms, teisėtiems interesams, kad buvo pradėtas procesas dėl globos, taip pat nebuvo panaikintas globėjos statusas, ko pasėkoje negali kilti neturtinės žalos atlyginimas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 11 26 nutartyje nenurodė, jog ieškovė nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų, o tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendį ir su tam tikrais pakeitimais paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kur ieškovė buvo išteisinta, nesudaro pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmų neteisėtais. Šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir atsakovės atstovės.
40. Ieškovė Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu, kuris Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 11 26 nutartimi paliktas galioti, buvo išteisinta teismui nustačius, kad ieškovė nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tai nesudaro pagrindo išvadai, jog ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas nepagrįstai, o visas vėliau vykęs baudžiamasis procesas buvo neteisėtas. Savo ruožtu Panevėžio apygardos prokuratūra, atstovaujanti atsakovės interesams, teigia, kad apeliantės teiginiai, jog prokuroras jai nepagrįstai pareiškė įtarimą ir atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus jos atžvilgiu, yra deklaratyvaus pobūdžio; duomenų, jog ieškovė kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti būtų skundusi, nėra, todėl apeliantės teiginiai, jog ikiteisminis tyrimas apeliantės atžvilgiu buvo atliekamas ir kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai, yra nepagrįsti; prokuroras vykdė savo pareigas ir atliko įstatymų numatytus veiksmus, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog BPK nustatyta tvarka pritaikytos procesinės prievartos priemonės, taip pat procesiniai veiksmai, padarė didelę žalą ieškovei, o kardomosios priemonės ieškovei paskyrimas padarė esminės žalos jos ir jos šeimos teisėms. LR Teisingumo ministerija, atstovaujanti valstybę, sutinka su teismo išvada, kad faktas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį ir su tam tikrais pakeitimais paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriame ieškovė buvo išteisinta, nėra pagrindu pripažinti apeliacinės instancijos teismo veiksmus neteisėtais, teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai, ligos, yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamuoju procesu, nes byloje surinktų įrodymų visuma nesuponuoja, jog liga yra tiesioginė pasekmė ieškovės atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo.
41. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, tuo tarpu šiuo atveju, atsakovės atstovės STT vertinimu, buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika. Taigi, ieškovės atžvilgiu vykdytas baudžiamasis procesas, nors ir buvo baigtas išteisinamuoju nuosprendžiu, buvo pradėtas ir vykdytas teisėtai. STT, atstovaujanti valstybę, teigia, kad būtent pačios ieškovės veiksmai lėmė tai, jog ji buvo pripažinta pažeminusi teisėjos vardą ir tai yra neginčytinai įrodyta teismo, ieškovė nenurodo, kokie neteisėti būtent STT pareigūnų veiksmai sukėlė neturtinę žalą, todėl vien deklaratyvus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria išteisinta ieškovė, citavimas, nėra pagrindas ieškovės ieškiniui pagrįsti.
42. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, aplinkybė, jog asmuo galiausiai yra išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą patvirtinantys faktai neturi būti tokio lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015). Asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas, pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.
43. Siekdamas nustatyti, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, teismas turi įvertinti, ar ieškovės atžvilgiu pagrįstai buvo vykdytas ikiteisminis tyrimas, ar ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį vykdę pareigūnai, baudžiamąją bylą nagrinėję teismai tinkamai atliko jų kompetencijai priskirtas funkcijas, nepažeidė teisės aktuose išdėstytų reikalavimų ir pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
44. Pirmiau minėta, STT Panevėžio valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas 2008 10 16 nutarimu Nr.(duomenys neskelbtini) nutarė papildyti operatyvinį tyrimą V. S., kuri tuo metu dirbo Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja. Šio nutarimo pagrindu Generalinio prokuroro pavaduotojas G. J. 2008 10 17 teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo pirmininką dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka – kontroliuoti, fiksuoti ir kaupti telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais V. S. perduodamą mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) informaciją nuo 2008 10 17 iki 2009 01 17. Vilniaus apygardos teismas 2008 10 17 nutartimi sankcionavo slaptą perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą (baudžiamoji byla Nr.1-45-493/2013, t.2, b.l. 37). 2008 m. spalio 14 d. išslaptintame pranešime, kurio pagrindu buvo papildytas operatyvinis tyrimas ieškove, pateikta informacija nebuvo konkreti, nebuvo nustatyti ir patikrinti jokie veiksmai, dėl kurių V. S. buvo įtarinėjama. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2009 09 01, 2009 09 25, 2009 12 01 nutartimis buvo pratęsiama perduodamos informacijos kontrolė, perduodama ieškovės mobiliuoju telefonu. Be to, LR Generalinės prokuratūros prokuroras J. L. 2009 12 22 kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, prašydamas priimti nutartį leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams slapta paimti V. S. balso pavyzdžius, tačiau šis prokuroro prašymas 2009 12 23 nutartimi buvo netenkintas. Teismas nutartyje nurodė, kad V. S. nėra įtariamoji, nukentėjusioji ar liudytoja, todėl jokie BPK numatyti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai jos atžvilgiu šioje bylos tyrimo stadijoje negalimi (baudžiamoji byla Nr.1-45/2013, t.5, b.l.9-13, t.17, b.l. 12-16). Ieškovės naudojamas mobilusis telefonas buvo pasiklausomas nuo 2008 09 01, gavus leidimą pradėti operatyvinį tyrimą jos sutuoktinio R. S. atžvilgiu (baudžiamoji byla Nr. 1-45, t.2, b.l. 19). Prokuroras tik 2010 m. lapkričio 11 d. pranešime apie įtarimą nustatė, jog yra pakankamai duomenų įtarti, kad V. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama kitokios asmeninės naudos, kurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento realizavimą, t.y. ji, būdama teisėja ir veikdama tiesiogine tyčia, priešingais teisėjo tarnybos interesais, siekdama kitokios asmeninės snaudos 2008 11 02 – 2008 11 04 telefoninių kontaktų metu kreipėsi į asmenį, kuris dėl šios veikos nėra kaltas – jai tarnybiškai pavaldžią sekretorę su prašymu, kad šios sesuo gydytoja D. N. išduotų nedarbingumo pažymėjimą jokia liga nesergančiai jos dukrai J. S..
45. Operatyvinis tyrimas buvo pradėtas 2008 m. spalio 16 d. STT iniciatyva, o įtarimai ieškovei dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kurstymo padaryti nusikaltimą pareikšti tik po daugiau negu 2 metų, t.y. 2010 11 18, 2010 11 30, 2010 12 08 V. S. buvo pareikšti įtarimai padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 str. 2d., 24 str. 5 d. ir 228str. 1d.; 24 str. 5d. ir 300 str. 1 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dar iki pranešimo apie įtarimą ieškovei pareiškimo, buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, kuris tęsėsi daugiau negu du metus. Taigi, pareiškus ieškovei įtarimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kurstymo padaryti nusikaltimą, ikiteisminį tyrimą atlikę subjektai jau buvo surinkę tam tikrų duomenų apie galimai atliktą nusikalstamą veiką ir galėjo daryti bent preliminarias išvadas dėl konkrečių nusikalstamų veikų buvimo, įtariamųjų veiksmų kvalifikavimo. Pažymėtina, jog operatyvinis tyrimas buvo pradėtas dėl kitų galimai ieškovės atliekamų neteisėtų veiksmų, o įtarimai jai pareikšti dėl visai kitų veikų atlikimo.
46. Vis dėlto, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog pateisinti operatyvinio tyrimo pradėjimo teisėtumą teisėjos V. S. atžvilgiu, kai teikimą dėl jo pasirašo Panevėžio STT valdybos Operatyvinio skyriaus viršininkas, bet ne STT valdybos viršininkas, kaip to reikalauja Teismų įstatymas, nėra teisinio pagrindo. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog operatyvinio tyrimo metu gauti duomenys pagrįstai nepripažinti įrodymais. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad operatyvinis tyrimas teisėjo R. S. atžvilgiu buvo pradėtas 2008 09 01, o V. S. atžvilgiu tik 2008 m. spalio 16 d. (papildant operatyvinį tyrimą naujais tiriamaisiais) po 2008 m. spalio 14 d. pranešimo, kad teisėja V. S. gali ateityje daryti nusikalstamas veikas. 2008 m. spalio 14 d. išslaptintame pranešime apie gautą informaciją Nr. S8-09-188, pasirašytame Panevėžio STT valdybos Operatyvinio skyriaus viršininko, teigiama, kad atliekamame operatyviniame tyrime dėl teisėjo R. S. galbūt korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, gauta informacija apie jo sutuoktinės teisėjos V. S. galbūt korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką (baudžiamoji byla Nr. 1-45/2013, t.22, b.l. 25). Šiame pranešime nurodoma <...> gauta informacija apie tai, kad V. S., būdama Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja, gali piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – 2008 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje ir spalio mėnesio pradžioje <....> gali daryti poveikį <...> teisėjui, kuris nagrinės <...> bylą <...>, kad <...> teisės pažeidėjų naudai būtų priimtas palankus sprendimas <...>. V. S. galimai daro nusikaltimus valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK 228 straipsnio 2 dalis). Vertinant pranešimo turinį akivaizdu, kad pateikta informacija nebuvo patikrinta ir buvo nekonkreti, jokie veiksmai, dėl kurių teisėja V. S. buvo įtarinėjama, nebuvo nustatyti. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo ir faktinio pagrindo pradėti operatyvinį tyrimą V. S. atžvilgiu. Teismas taip pat nurodė, kad teisinis reglamentavimas neatleidžia operatyvinės veiklos subjektų, prokurorų, teikiančių prašymus dėl operatyvinės priemonės – perduodamos informacijos kontrolė; taikymo, o teisėjų, priimančių sprendimus sankcionuoti tokių priemonių skyrimą nuo pareigos įvertinti jos taikymo pagrįstumą ir proporcingumą. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokios teisinės situacijos, kai per protingą laiką nepasitvirtinus įtarimui dėl nusikalstamos veikos toliau nepagrįstai ilgai atliekama (sankcionuojama) slapta telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė iš esmės tikintis (neesant tam rimto pagrindo) gauti informacijos dėl kokios nors kitos nusikalstamos veikos ir taip siekiant pateisinti šios priemonės taikymą, netoleruotinos (plenarinės sesijos kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).
47. Kaltinimas teisėjai V. S. piktnaudžiaujant tarnyba buvo grindžiamas tuo, kad ji piktnaudžiavo savo autoritetu. Ji Panevėžyje buvo autoritetinga, tačiau vien tai nepagrindžia jos kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo sprendžia gydytojas, o ne teisėjas. V. S. nedarbingumo pažymėjimo išdavimas niekaip negalėjo būti naudingas, nes ji jokių išmokų už jį negavo, pateisinti dukters nebuvimo darbe neturėjo pareigos. D. N. žinojimas, kad V. S. yra teisėja negali būti vertinamas kaip kurstymas piktnaudžiauti tarnyba ir kurstymas klastoti dokumentą. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog V. S. tarnyba nepiktnaudžiavo, nekurstė valstybės tarnautojui prilyginto asmens padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą bei žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant. Dėl tokių V. S. padarytų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos valstybė nepatyrė, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas. Be to, Lietuvos Aukščiausias teismas taip pat konstatavo, jog šiuo atveju buvo perteklinis kaltinimas piktnaudžiavimu naudojant bendrininkavimo institutą, praktiškai kriminalizuojant veikas, kurios nekriminalizuotos įstatymo. Jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimo organizavimu yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas. V. S. buvo kaltinama ir nuteista dėl to, kad, piktnaudžiaudama teisėjo tarnyba, sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir suklastoti tikrą dokumentą, dėl to didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos patyrė valstybė, buvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas Lietuvos Respublikos teisėjo vardas. Kadangi V. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, todėl jos negalima sieti su teisėjo tarnybos interesais. Išduodant nedarbingumo pažymėjimą teisėja neatliko jokių veiksmų, kurie sumenkintų teisminės valdžios autoritetą, nes nedarbingumo pažymėjimus išduoda gydytojai.
48. Taigi, kasacinis teismas nustatė, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai neesant tam nei teisinio, nei faktinio pagrindo; ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras ir jį atlikę pareigūnai neteisingai suformulavo ieškovei pareikštus įtarimus, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir ieškovės atliktus veiksmus, nepagrįstas kaltinimo teiginys, kad posėdžių sekretorė buvo tarnybišlai pavaldi ieškovei, padarė nepagrįstas išvadas dėl konkrečių nusikalstamų veikų padarymo, ikiteisminio tyrimo teisėjai nepagrįstai sankcionavo operatyvinio tyrimo veiksmus, nes kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vien ta aplinkybė, jog ieškovė Panevėžyje buvo autoritetinga, nepagrindžia jos kaltės dėl piktnaudžiavimo tarnyba, ieškovei pateiktame kaltinime buvo perteklinis kaltinimas piktnaudžiavimu naudojant bendrininkavimo institutą, praktiškai kriminalizuojant veikas, kurios nekriminalizuotos įstatymo; konkrečiais byloje nustatytais faktais neargumentuoti teiginiai, kad buvo sumenkintas teisėjo vardas ir teisminės valdžios autoritetas.
49. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuoja, kad ieškovės atžvilgiu buvo atlikti šie neteisėti veiksmai, sąlygojantys atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimą: tiek operatyvinį, tiek ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, tiek ir baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių ieškovės atžvilgiu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pradėtas tiek operatyvinis, tiek ikiteisminis tyrimas, pareikšti įtarimai ir kaltinimai dėl piktnaudžiavimo tarnyba siekiant kitokios asmeninės naudos, vykdant bendrus iš anksto suderintus veiksmus, sukurstant padaryti piktnaudžiavimą gydytojo tarnyba bei tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento realizavimą, o vėliau ji buvo nepagrįstai pripažinta kalta dėl šių veikų padarymo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės atžvilgu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas ir neteisėtai, ir nepagrįstai. Iš neteisėtų veiksmų, teisėti veiksmai nekyla. Lietuvos Aukščiausiajam teismui Konstatavus, jog ieškovės atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas neturint tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo, visi kiti veiksmai, atlikti po operatyvinio tyrimo atlikimo, pripažintini neteisėtais ir papildomas įrodinėjimas šiuo atveju nereikalingas. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovę, kad tuos veiksmus atliko visi atsakovę atstovaujantys atstovai.
Dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos ir jos priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais
50. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2012). Todėl teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės.
51. Bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią nuostatą, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį už nepagrįstą per ilgą baudžiamąjį persekiojimą, nepagrįstą nuteisimą, be bendrųjų kriterijų, nustatytų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: baudžiamojo persekiojimo pradėjimo pagrįstumą, jo trukmę, bausmės rūšį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus, bausmės padarinius asmeniniam gyvenimui (ar nepagrįstai nuteistas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė paskirta bausmė), nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir nuteisimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę, padarinius profesiniam gyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2011).
53. Byloje nustatyta, kad ieškovės atžvilgiu apie 7 metus 1 mėnesį ir 9 dienas (nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d.) nepagrįstai buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, ieškovė buvo nepagrįstai kaltinama, o vėliau – nuteista dėl piktnaudžiavimo laikotarpiu 2014 10 31 iki 2015 11 26. Ieškovė dirbo teisėja, buvo atleista iš teisėjos pareigų kaip pažeminusi teisėjo vardą, iki 2013 metų nedirbo dėl to, kad 2010 12 09 konstatuota, jog susirgo vidutinio sunkumo depresija, 2014 01 06 tapo advokate, tačiau dėl neteisėto nuteisimo ieškovė iki pat galutinio reabilitavimo baudžiamajame procese negalėjo dirbti jos kvalifikaciją atitinkančio darbo ir gauti pajamų, nes buvo išbraukta iš advokatų sąrašo. Išvardintų aplinkybių atsiradimą sąlygojo tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismai padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kuriuos savo nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje.
54. Taigi, nepagrįstai, neteisėtai ir netinkamai atliktas ikiteisminis tyrimas, neteisėtas ieškovės nuteisimas neigiamai paveikė tiek jos profesinį, tiek ir asmeninį gyvenimą – ieškovė 2010 metais buvo atleista iš darbo teisėjos pareigose, negalėjo dirbti jos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančio darbo ir gauti ankstesnį darbo užmokestį atitinkančių pajamų, negalėjo bendrauti su buvusiais kolegomis, pažįstamais, ji bijojo, kad iš jos gali būti atimtos globėjos teisės, visuomenės informavimo priemonėse apie ją buvo paskleista neigiama nuomonė ir dėl to ji neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų. Pirmosios instancijos teismas sprendė jog, prasidėjus tyrimui, nutrūkęs ieškovės bendravimas su kolegomis teisėjais, prokurorais, labiau tikėtina įvyko dėl tos priežasties, jog ieškovė buvo atleista iš teisėjo pareigų, pažeminusi teisėjo vardą, o ne dėl atliekamo tyrimo. Šį argumentą paneigia aplinkybės: tyrimas ieškovės atžvilgiu buvo neteisėtas ir nepagrįstas, ieškovė yra išteisinta, nuosprendyje nurodyta, jog ji teisėjos vardo nepažemino. Taip pat teisėjų kolegija pripažįstą, jog ieškovė, jai pareiškus įtarimus, vėliau nuteisus, pagrįstai bijojo, jog iš jos gali būti atimtos globėjos teisės, įvertinus tai, kad iš teisėjos pareigų ji buvo atleista operatyviai dėl teisėjo vardo pažeminimo, o vėliau buvo nustatyta, jog ji teisėjo vardo nepažemino.
55. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovės neturtinio pobūdžio praradimai, kilę dėl atsakovės neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų, yra pakankamai reikšmingi ir intensyvūs (iš esmės buvo sugriautas jos asmeninis gyvenimas), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, ieškovei priteistinas 75000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris atitinka esamą situaciją ir yra socialiai teisingas, įvertinus dar ir tai, kad ieškovė neprašo turtinės žalos atlyginimo.
56. Priteistinos neturtinės žalos pagrįstumo nepaneigia ir panašaus pobūdžio bylose priteistos sumos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose – tai tik vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009). Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014). Pabrėžtina, jog kitos bylos esmingai skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
57. Apibendrindama išdėstytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai nustatė, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu vykdytame baudžiamajame procese, nepagrįstai vertino, kad visas vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo teisėtas. Teisėjų kolegija, vertindama anksčiau nurodytus įrodymus, bylos faktines aplinkybes, daro išvadą, jog, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis), dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris panaikintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijai padarius priešingą išvadą priimamas naujas sprendimas, ieškinys tenkinamas iš dalies dėl argumentų, kurie nurodyti šio sprendimo 55 punkte. t.y. iš valstybės ieškovei V. S. priteisiamas 75000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
58. Dalyvaujantys byloje asmenys nepateikė teismui apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei V. S. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos Respublikos 75000 Eur (septyniasdešimt penkių tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.