Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-260-280/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-28
Bylos Nr.: e2A-260-280/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-30-00392-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
Atsakovas: V. M.

Civilinė byla Nr. e2A-260-280/2020Teisminio proceso Nr. 2-30-00392-2018-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 3.4.3.2.2.3;2.6.10.5.2.18;2.6.10.5.2.18;3.3.1.18; 3.3.1.14

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir V. M. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. M. 30268,70 Eur žalos atlyginimo; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 239,98 Eur antstolei apmokėtų išlaidų.

2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017-12-20 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, administratoriumi paskyrė UAB „Algsta“. 2018-02-19 šio teismo nutartimi buvo patvirtintas kreditorinių reikalavimų sąrašas, o 2018-03-30 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo nutartimis tikslinant kreditorių reikalavimus skolos bankroto byloje sudaro 60225,97 Eur sumą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Bankroto administratorius jokio turto iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ neperėmė, nes nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai 2018-01-03 jo jau nebuvo ir bankrutavusi bendrovė neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo atsakovas V. M.. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės atskaitomybės duomenis už 2015 m. ir 2016 m. įmonė buvo nemoki, jau 2015 metus baigė nuostolingai ir jos finansinė padėtis buvo sunki, bendras skolų dydis siekė 41457 Eur.

4. Atsakovas, kaip įmonės vadovas, esant įmonei nemokiai, turėjo pareigą jau 2016 m. sausio mėnesį nedelsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės likvidavimo, tačiau tai padaryti delsė ir „augino“ skolas, iš jų pagridiniam savo akcininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas išaugino iki 42042,67 Eur sumos, tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Dėl jo neteisėto neveikimo, išaugus skolų apimčiai, bankroto administratoriaus paskaičiavimu, kai jis atliko ĮBĮ nustatytas pareigas, ieškovei buvo padaryta 30268,70 Eur žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019-11-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo V. M. 15134,35 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2019-01-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Priteisė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iš V. M. 239,98 Eur išlaidų, susijusių su sprendimo vykdymu, bei 340,50 Eur žyminio mokesčio valstybei.

6. Nurodė, kad 2018-08-16 Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų priimtu sprendimu už akių pagal pirminį ieškovės ieškinį tuo pačiu pagrindu iš V. M. buvo priteista 23422,48 Eur bei 5% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2018-07-18 (civ. byla Nr. e2-4888-335/2018). Tačiau teismui priėmus atsakovo pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo ir ieškovės atstovui dėl to neprieštaraujant, 2019-01-10 nutartimi jis buvo panaikintas ir byla išnagrinėta iš esmės. Jos nagrinėjimo eigoje šalys tarėsi dėl žalos atlyginimo mažesne apimtimi, bet nerezultatyviai, nors bankroto administratoriaus direktorius darė nuolaidas atsakovui.

7. Ieškovei patikslinus ieškinį ir jo sumą padidinus iki 30268,70 Eur bei reikalavimą pagrindus papildomais argumentais ir detaliais žalos skaičiavimais, teismas priteisė žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017-12-20 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir administratoriumi paskyrė UAB „Algsta“ bei nustatė įmonės vadovui V. M. 10 dienų laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, visus įmonės dokumentus, viso turimo turto sąrašą. O 2018-02-19 nutartimi teismas patvirtino kreditorinių reikalavimų sąrašą, kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas ir bendra įsiskolinimų kreditoriams suma susidarė 60225,97 Eur, iš jos didžiausia skola – 42042,67 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ . Panevėžio apygardos teismo2018-03-30 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tačiau bankroto administratorius jokio turto iš atsakovo, kaip direktoriaus neperėmė, nes jo nebebuvo ir neturi galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

9. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017-04-27 sudarytos finansinės atskaitomybės (balanso) teismas nustatė, kad bendrovė 2015 m. pabaigai turėjo turto už 34357 Eur ir šalių atstovai tai pripažino, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 41457 Eur.

10. 2015-2016 finansinius metus bendrovė baigė nuostolingai, jos finansinė padėtis buvo sunki, įsipareigojimai viršijo apskaitytą turtą. Taigi bendras skolų dydis nuo 2015-12-31 iki bankroto bylos iškėlimo įmonei išaugo nuo 41 457 Eur iki 60 225,97 Eur ir, priešingai atsakovo atstovo teiginiams, neparemtiems įtikinamais argumentais, įmonė nemoki buvo jau 2015 m. pabaigoje, kadangi tuo metu pradelsti įsipareigojimai jau viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (34357 Eur:2=17178,50 Eur). Tai patvirtina ieškovės atstovo pateiktos ir teismo išanalizuotos lentelės duomenys apie skolų dydį kreditoriams minėtoje 41457 Eur sumoje.

11. Išanalizavus 2015 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės įmonei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (43 pozicijos), matyti, jog jai nepradelsta skola iki gruodžio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą IFB 000065 už patalpų subnuomą buvo tik 2734, 60 Eur sumai, nes šios skolos mokėjimo terminas suėjo 2016-01-05. Pagal kitas lentelės 23-42 pozicijose nurodytas PVM sąskaitas faktūras skola UAB „(duomenys neskelbtini)“ 13225,57 Eur sumoje buvo pradelsta (15960,17-2734,60=13225,57), o kartu su kitais įsiskolinimais 22 kreditoriams pradelstos skolos – 29957,27 Eur (ieškinio lentelė, 4 lapas). Todėl jas išminusavus iš bankroto byloje nustatytos įmonės skolos 60225,97 Eur, ieškiniu ir prašoma iš atsakovo priteisti 30268,70 Eur žalos atlyginimą, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatas bankroto administratorius turi pareigą ginti visų kreditorių, įskaitant šiuo atveju ir akcininko UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2018-01-22 pareiškusio 42047,67 Eur kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, interesus.

12. Teismas konstatavo, kad V. M., kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą savalaikiai inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei nepagrįstais laikė atsakovo atstovo argumentus apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimas nebuvo pradelstas ir neva turėtų būti išminusuotas iš turto vertės.

13. Teismas ypač kritiškai vertino „prekiniu kreditu“ jo įvardintą dviprasmiško turinio 2015-06-01 paskolos sutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas V. M., kaip vienintelis akcininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai jo pačio, t. y. pats sau, suteikė iki 100000 Eur paskolą. Sprendė, kad ši „sutartis“ atsakovo surašyta bylinėjimosi eigoje vien dėl akių, nes ji bankroto administratoriui nebuvo perduota su 2018-02-10 Dokumentų perdavimo aktu, nors tuomet privalėjo visus dokumentus perduoti, į sutarčių registrą ji neįtraukta ir į bylą pateikta tik 2019-03-13 su atsiliepimu į patikslintą ieškinį.

14. Liudytoja, dirbusi įmonėje buhaltere, D. R. irgi patvirtino, kad sutarčių registras turėjo būti atskiras, bet tokio nebuvo. Pažymėjo, kad pavyzdžiui, 2015 m. rugpjūčio mėnesį PVM sąskaitos faktūros IFB 000021 ir IFB 000026 bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos už nuomą, bet ne tariamos paskolos dengimui. Juo labiau nėra jokių bankinių pavedimų, kurie patvirtintų paskolos suteikimą. Todėl teismas atmetė atsakovo atstovo kaip nepagrįstus argumentus apie paskolą ir tai, kad neva turėtų būti išminusuota 13225,57 Eur suma kaip 2015-12-31 nepradelsta kreditoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes vadovas iš savęs nebuvo pareikalavęs ją grąžinti ir tuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradelsti reikalavimai būtų mažesni už pusę į balansą įrašyto turto vertės.

15. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 2.87 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai juridinio asmens valdymo organo nario veiklos principai: kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinių asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijų, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Nevykdant įstatymuose ar įstatuose numatytų pareigų arba netinkamai jas vykdant, tiek juridinio asmens valdymo organo nariui, tiek akcininkui atsiranda teisinė atsakomybė, kuri pasireiškia prievole atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą. Žala atlyginama visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalis).

16. Tam, kad įmonės administracijos vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246-6.247, 6.249 straipsniai). Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė jo nepateisinamu neveikimu ir nerūpestingumu, būtent tuo, kad jis nesiekė atkurti įmonės mokumo ir savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – tai padarė tik 2017 m. pabaigoje, tuo pažeisdamas vadovaujamos bendrovės ir jos kreditorių interesus, nors įmonei dirbant nuostolingai ir finansinei būklei akivaizdžiai blogėjant, tokią pareigą turėjo, juo labiau kad kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas 2018-01-22 „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pateikė kreditorinį reikalavimą 42042,67 Eur sumai (buvo gautas 2018-02-02), kuris yra patvirtintas 2018-02-19 ir 2019-03-30 Panevėžio apygardos teismo nutartimis. Pripažino atsakovą kaltu dėl išaugusių įmonės skolų, kurių didžiausia yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, konstatavo, kad atsakovo veiksmai neatitiko protingos verslo rizikos.

18. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė priežastinį ryšį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ (jos kreditoriams) padarytos žalos, t. y. turto sumažėjimo bei nuostolių atsiradimo ir atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus, neteisėto neveikimo. Nustatęs visas keturias atsakomybės sąlygas, pripažino ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

19. Žalos dydį ieškovė teisingai apskaičiavo kaip skirtumą, atsiradusį dėl pradelstų įsiskolinimų bei atsižvelgdama į tai, kad ne visos skolos 2015 m. pabaigoje buvo pradelstos, todėl išaugusių skolų (faktinės žalos) dydžiui nustatyti palygino 2015 m. pabaigos pradelstų skolų duomenis su patvirtintais kreditorių finansiniais reikalavimais ir sprendė, kad yra pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

20. Tačiau įvertinęs šalių tarpusavio santykius, turtinę padėtį, tarp jų atsakovo neabejotinai esant sunkią padėtį dėl nepasisekusio verslo, vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, jog iš atsakovo priteistinos žalos dydis mažintinas per pusę. Atsižvelgęs ir į tai, kad ieškovo atstovas 2019-08-08 teismo posėdyje buvo pasirengęs daryti nuolaidas ir su atsakovu susitarti dėl ženkliai mažesnės žalos atlyginimo, teismas iš V. M. priteisė pusę ieškiniu reikalaujamos sumos – 15134,35 Eur, kuri yra artima galimam žalos dydžiui, netgi skaičiuojant vadovaujantis atsakovo atstovo logika.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus esmė

21. Apeliantas V. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2019-11-06 Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimą taip: panaikinti sprendimo dalį, kurioje buvo tenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; pagal atmestus reikalavimus pakeisti sprendimo dalį dėl valstybei priteistų žyminio mokesčio išlaidų.

22. Nurodo, kad atsakovo įsteigta įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo ir yra atsakovas, įsteigė ieškovę, kuriai taip pat vadovavo atsakovas. Ieškovė buvo įsteigta ir faktinę veiklą pradėjo 2015 m. pradžioje. Akcininkė išnuomojo ieškovės veiklai reikalingą turtą ir teikė kitas atlygintinas paslaugas. Už nuomojamą turtą ir teikiamas paslaugas akcininkės buhalterė vadovaudamasi imperatyviomis mokesčių normomis akcininkės vardu rašė ir teikė ieškovei PVM sąskaitas faktūras.

23. Ieškovė neuždirbo pakankamai pajamų kad galėtų atsiskaityti su akcininke ir kitais kreditoriais. Atsakovas, siekdamas nepažeisti kitų kreditorių teisių, pirmiausia atsiskaitydavo su visais kitais kreditoriais, o tik jei likdavo tuo metu laisvų lėšų, pervesdavo dalį lėšų akcininkei, todėl skola akcininkei visą laiką nepertraukiamai augo.

24. Pirmieji veiklos metai natūraliai buvo nuostolingi, tačiau atsakovas manė, kad per pirmus metus ir negalima tikėtis būtinai pelningos veiklos, todėl ir toliau tęsė ieškovės veiklą, tačiau ir per antruosius metus įmonei nepavykus uždirbti pelno, atsakovas inicijavo ieškovei bankroto bylos iškėlimą.

Šalies argumentai

25. Iškėlus bankroto bylą, ieškovės administratorius kreipėsi į teismą ir paprašė priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą dėl to, jog tariamai laiku nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o žala pasireiškė kreditorinių reikalavimų padidėjimu.

26. Tačiau nei administratorius, nei teismas neatsižvelgė į tai, jog iš esmės ieškovės skolos padidėjo tik akcininkei (skola akcininkei bankroto iškėlimo dieną - 42 042,67 Eur), vadovaujamai to paties atsakovo, taip pat neatsižvelgė į tai, jog skola akcininkei tapo praterminuota tik tuomet, kai atsakovas pats pareikalavo ją grąžinti, t.y. iš esmės kai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat teismas neatsižvelgė, jog visų kreditorių, išskyrus akcininkę, skolos buvusios 2015-12-31 buvo atlygintos visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

27. Teismas sprendė, jog visos ieškovės akcininkės išrašytos sąskaitos po penkių dienų nuo jų išrašymo tapo praterminuotomis, todėl 2015-12-31 ieškovė buvo nemoki. Remiantis ta pačia logika, ieškovė, tik pradėjusi veiklą tapo nemokia, nes iš karto už iš akcininkės gautą turtą, jai buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, o atsakovas, būdamas ieškovės ir akcininkės direktoriais, neturėjo teisės pirmiausia atsiskaitinėti su kitais kreditoriais ir nemokėti lėšų akcininkei. Teismas ne visai tiksliai nustatė tam tikras faktines aplinkybes, kas turėjo įtakos teismo nepagrįstai konstatuotai aplinkybei, jog ieškovė 2015-12-31 buvo nemoki.

28. Teismas pripažino pagrįstus ieškovės teiginius, jog visos ieškovės akcininkės išrašytos PVM sąskaitos faktūros praėjus penkioms dienoms nuo jų išrašymo tapo praterminuotomis, neatsižvelgiant į tai, jog ieškovo akcininkė (atstovaujama atsakovo) niekada nėra pareikalavusi apmokėti nors vienos sąskaitos, niekada nėra skaičiavusi, nei delspinigių, nei palūkanų (kas patvirtina, kad skola nepraterminuota), taip pat pagaliau ir į tai, jog pats atsakovas, atstovaudamas abejoms įmonėms, turėjo teisę ir buvo nusprendęs nemokėti skolos akcininkei, kol ieškovė neturės pakankamai pajamų. Todėl kol pats atsakovas nepareikalavo ir nenusprendė, kad atitinkama skola turi būti apmokėta, ši skola buvo nepraterminuota.

29. Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 1 dalis numato, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Šiuo atveju ieškovės skolų apmokėjimo terminai akcininkei nebuvo apibrėžti jokia sutartimi, todėl visos skolos akcininkei turėjo būti apmokėtos tik akcininkei to pareikalavus. O akcininkei ir ieškovei vadovavo tas pats asmuo – atsakovas, todėl iš esmės skolos akcininkei tapo praterminuotos ir vykdytinos, kai atsakovas nusprendė jas įvykdyti ar pareikalauti, jog jos būtų įvykdytos.

30. Atsakovas pats būdamas abiejų įmonių vadovu, buvo nusprendęs nereikalauti ir atitinkamai nemokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi tiek atsakovo valia, tiek veiksmai patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola nebuvo pradelsta. Ieškovė teigdama, kad reikalavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pradelstas, remiasi tik PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis datomis, o teismas sutiko su tokiu ieškovės teiginiu.

31. Pažymi, kad PVM sąskaita faktūra nėra sandoris. Atsiskaitymo data nėra PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, todėl joje nurodyta data remtis nėra pagrindo. PVM sąskaitos faktūros rekvizitus numato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnis. Kaip matyti iš atitinkamo straipsnio, prievolė įvykdymo terminai nėra PVM sąskaitos faktūros rekvizitas.

32. Teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekada nesivadovavo sąskaitose nurodytais apmokėjimo terminais. Už sąskaitose nurodytų terminų tariamą pažeidimą nei karto nebuvo skaičiuojamos palūkanos, taip pat nebuvo taikomos ir jokios kitos sankcijos, todėl šiuo atveju ieškovė visiškai nepagrįstai teigė, kad atitinkamos visos UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos sąskaitos buvo praterminuotos. Ypač, kai abiejų įmonių vadovas buvo atsakovas.

33. Ne atsakovas, bet įmonės buhalterė kompiuterio pagalba išrašydavo atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, o nustatyti sutarčių sąlygas turėjo teisę tik atsakovas. Byloje liudytoja apklausta įmonės buhalterė D. R. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad apmokėjimo datas pagal nutylėjimą spausdina naudojama buhalterinė programa. Todėl buhalterinės programos atspausdinta ir į sąskaitas įtraukta data nėra ir negali būti laikoma sutartu apmokėjimo terminu, ypač kai atitinkama dokumentą atspausdina buhalterė, jis nėra pasirašomas įmonės vadovų (atsakovo).

34. Nagrinėjamu atveju šalių veiksmai patvirtina, jog niekada nebuvo laikomasi PVM sąskaitose faktūrose nurodytų apmokėjimo terminų. Todėl ieškovės teiginys, kad reikia vadovautis faktūrose nurodytais dydžiais turėjo būti atmestas. Nurodo, kad tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).Tačiau teismas sprendė, jog spręsti apie apmokėjimo terminus reikia tik pagal faktūroje nurodytus duomenis, bet ne apie praktikoje buvusius realius veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

35. Tam, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nereikštų atsakovui pretenzijų dėl nevykdomų mokėjimų pagal sutartį, atsakovas abiejų įmonių vardu buvo sudaręs ir paskolos sutartį, kurioje buvo nurodoma, kad nebus reikalaujama už suteiktas prekes ir paslaugas apmokėjimo už sumą iki 100 000 Eur. Teismas šią paskolos sutartį vertino kritiškai, tačiau šios sutarties tikslas tik Valstybinei mokesčių inspekcijai paaiškinti dėl ko nėra atsiskaitoma su akcininke, o atsiskaitoma su kitais kreditoriais. Kadangi ši sutartis nėra esminė, atsakovas plačiau dėl jos neargumentuoja, ir prašo bylą spręsti nevertinant atitinkamos paskolos sutarties, bet vertinti būtent ieškovės ir atsakovės veiksmus dėl atsiskaitymų.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas ĮBĮ nuostatas, yra konstatavęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis. Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti - įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

37. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi norint konstatuoti, kad ieškovė 2015-12-31 buvo nemoki buvo būtina nustatyti, jog ieškovė nevykdė savo įsipareigojimų, taip pat ar jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai sprendė jog skola akcininkei buvo praterminuota.

38. Nuo to, ar ieškovės skolos akcininkei buvo praterminuotos, priklauso ar įmonė buvo moki. Jei skolos akcininkei buvo praterminuotos ir turėjo būti apmokėtos per penkias dienas nuo sąskaitos išrašymo (kaip sprendė teismas), tuomet ieškovė buvo nemoki ir 2015 m. gruodžio 31 d. (kaip nusprendė teismas) ir nuo pat įmonės veiklos pradžios kiekviena mėnesį, kadangi nuo pat įmonės įkūrimo ir vykdymo pradžios skolos akcininkei niekada nebuvo apmokamos, kol nebuvo atsiskaityta su kitais kreditoriais. Tačiau tokie aiškinimai yra nepagrįsti. Mano, kad nuo išvados ar ieškovės skolos akcininkei buvo praterminuotos, priklauso ir tai, ar ieškovė buvo bet kuriuo veiklos vykdymo momentu, įskaitant ir 2015-12-31, moki. Mano, kad skola akcininkei turėjo būti vertinama kaip nepraterminuota, todėl atitinkami paaiškinimai patvirtina, jog ieškovė 2015-12-31 buvo moki ir nereikėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo.

39. Dėl ieškovės turėto turto vertės 2015-12-31ginčo nėra. Tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažįsta, kad ieškovės turėtas turtas 2015-12-31 dienai yra 34 357 Eur. Todėl pusė į jos balansą įrašyto turto vertės suma lygi 17 178,50 Eur. Šioje byloje kyla ginčas tik dėl to, kokie buvo atsakovės pradelsti įsipareigojimai. Teismas apie pradelstus įsipareigojimus sprendė remdamasis į bylą pateikta lentele pavadinimu 2015 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradelstų skolų paskutiniai mokėjimo terminai (e.b. t.2, b.l. 26). Atsakovo nuomone, visiškai nepagrįstai į atitinkamą pradelstų skolų sąrašą įtraukia ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimą su 13 225,57 Eur (e.b. t.2, b.l. 26, 23 pozicija). Vien atmetus šią sumą kaip pradelstą, ieškovės pradelsti reikalavimai būtų mažesnį už pusę į balansą įrašyto turto vertės, kas reikštų, jog įmonė buvo moki (29 957,27 – 13 22,57 = 16 731,70 Eur), t.y. mažiau nei pusę į balansą įrašyto turto vertės 17 178,50 Eur (34 357 / 2 = 17 178,50).

40. Teigia, kad iš pradelstų kreditorių sąrašo turėtų būti išbrauktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1 808,53 Eur reikalavimas (sąrašo 21 punktas), UAB „Pajūrio naujienos“ reikalavimas 10,44 Eur (sąrašo 20 punktas) ir UAB „Ratola“ 958,82 Eur (sąrašo 18 punktas) reikalavimai. Nes pačiame sąraše nurodoma, kad šių reikalavimų apmokėjimo terminai 2015-12-31 d., kas reiškia, kad 2015-12-31 d., jie nebuvo pradelsti. Atėmus šias sumas pradelsti reikalavimai būtų lygus 13 953,91 Eur (16 731,70 – 1 808,53 – 10,44 – 958,82 = 13 953,91 Eur).

41. Pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu 2015-12-31 buvo taip pat atsakovas, ką patvirtina byloje esantis Juridinių asmenų registro išrašas (e.b. t.1, b.l. 60-66, 5.2.3 punktas). Todėl būtent pats atsakovas sprendė ir ar atitinkamas reikalavimas, kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio vadovu taip pat buvo atsakovas, reikalavimas turi būti patenkintas.

42. Aplinkybę, kad ieškovė 2015-12-31 buvo moki patvirtina ir tas faktas, jog visos kreditorių skolos (išskyrus akcininkei UAB „(duomenys neskelbtini)“), kurios egzistavo 2015-12-31 buvo padengtos ir bankroto bylos iškėlimo dieną nepatvirtintas nei vienas tuo metu buvęs kreditorinis reikalavimas. Visi bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai susidarė po 2015-12-31, kas papildomai patvirtina, kad įmonė buvo moki ir ieškovė galėjo atsiskaityti su visais kreditoriais. Todėl atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

43. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

44. Šiuo atveju, jei būtų paaiškėję, kad 2015-12-31 ieškovė yra nemoki, atsakovas, atstovaudamas ieškovę, turėjo kreiptis į akcininkę, atstovaujamą jo paties, jog akcininkai priimtų sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtųsi priemonių įmonės mokumui atkurti. Šiuo atveju net jei skola akcininkei būtų praterminuota, akcininkė būtų atkūrusi mokumą, nereikalaudama atitinkamos skolos apmokėjimo, kas šiuo atveju ir buvo daroma. Todėl ir dėl šios priežasties ieškovė nebuvo nemoki, o atsakovas neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo.

45. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodo, jog administratorius jokio turto iš atsakovo, kaip direktoriaus neperėmė, nes jo nebuvo ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Administratoriui buvo perduotas turtas – reikalavimo teisės į įmonės skolininkus, įskaitant ir į įmonės turtą (pinigus) paėmusius darbuotojus. Nuo administratoriaus veiksmų priklauso kokios sumos bus išieškotos. Taip pat bankroto bylos iškėlimo dienai buvo sudarytas balansas ir administratoriui perduotas visas balanse nurodytas turtas.

46. Nurodo, kad teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą tuo pačiu pažeisdamas ir CPK 263 straipsnio nuostatas, numatančias, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, dėl ko skundžiamas sprendimas yra naikintinas, priimant naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Šalies argumentai

47. Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų (nors prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį, laikytina, kad tai rašymo apsirikimas) 2019-11-06 sprendimo dalį dėl žalos dydžio sumažinimo civilinėje byloje Nr.e2-284-335/2019 ir priimti naują sprendimą- ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi, išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu, priteisti atsakovui.

48. Nurodo, kad bankroto administratorius jokio turto iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ po bankroto bylos iškėlimo neperėmė, finansinėje atskaitomybėje, sudarytoje bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai 2018-01-03, jo jau nebuvo, todėl bankrutavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybės atsiskaityti su kreditoriais neturi. Administravimo išlaidos nepadengtos.

Žemesnės instancijos teismas

49. Peržiūrėjęs įmonės sudarytus sandorius ir apskaitos dokumentus, nustatė, kad nors įmonė įregistruota 2015-01-21 ir iš karto pradėjo vykdyti veiklą, kuriai vadovavo atsakovas, 2015 m. pabaigoje bendrovė jau turėjo finansinių sunkumų. Pagal finansinę atskaitomybę (balansą) turto 2015-12-31 dienai turėjo už 34357 Eur, tame tarpe ilgalaikio už 505 Eur, nuosavas kapitalas sudarė su ženklu „-„ 7100 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 41457 Eur, tame tarpe visos šios sumos mokėtinos per vienerius metus. Įsipareigojimai viršijo turtą, įmonė buvo nemoki, o nuostolis sudarė 9600 Eur.

50. Teigia, kad išanalizavus mokėtinas sumas 2015-12-31, paaiškėjo, kad bendra skolų tiekėjams (trečios eilės kreditoriams) suma sudarė 36803,49 Eur, kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 611,00 Eur, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 4162,43 Eur, iš kurių 2140,63 mokėtinas darbo užmokestis, 676,13 Eur gyventojų pajamų mokestis, 1297,61 Eur mokėtinos socialinio draudimo įmokos, 48,06 garantinio fondo įmokos. Pažymi, kad 2015 metų pabaigai su darbo santykiais susiję ir biudžetui mokėtini įsipareigojimai nebuvo pradelsti.

51. Bylos nagrinėjimo metu, pateikus duomenis apie įmonės įsiskolinimus kreditoriams, nustatyta įmonės pradelstos skolos 2015-12-31 sudarė 29 957,27 Eur, o pusė turto vertės 17178,50 Eur, todėl pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę turto vertės ir įmonė 2015-12-31 buvo nemoki. Tokia teisinga padaryta ir teismo išvada.

52. Bendrovės vadovas privalo derinti visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus ir siekti jų pusiausvyros, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, patvirtinančią, jog nemokios bendrovės vadovas privalo nedelsti ir inicijuoti bankroto bylą, o įstatymų leidėjas siekia skatinti geriausiai su įmonės finansine situacija susipažinusius subjektus imtis skubių priemonių, kad žalą patirtų kuo mažiau kreditorių bei kad pradelstų įsipareigojimų dydis būtų kaip įmanoma mažesnis. Tačiau atsakovas, kaip bendrovės vadovas, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Sąmoningas atsakovo neveikimas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl jam ir kyla pareiga atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.

Šalies argumentai

53. Teismas teisingai įvertino, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, esant nustatytam 2015-12-31 įmonės nemokumo faktui, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymas yra specialusis įstatymas, kuris reglamentuoja įmonių bankroto procesą; kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

54. Civilinė atsakomybė dėl įstatyme numatytos pareigos kreiptis laiku į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo yra speciali civilinės atsakomybės rūšis, kuri skiriasi nuo atsakomybės už bendrųjų fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovo padarytas specialiųjų įstatyminių nuostatų pažeidimas (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl jis privalo padengti visą žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

55. Ribota valdymo organo atsakomybė šio įstatymo nuostatose nėra numatyta, todėl teismas neteisingai, vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, sumažino bankrutavusios bendrovės nuostolių atlyginimą dvigubai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi.

56. Įmonė bankrutavusios statusą yra įgijusi 2018-03-30. Gavus lėšas iš Garantinio fondo, 3656,70 Eur tenkino tik pirmos eilės kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau tai sumai kreditoriumi tapo VSDFV Alytaus skyrius. Lėšų, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus nėra, nėra padengtos ir administravimo išlaidos.

57. Skundžiamame teismo sprendime teismas pažymi, kad ieškovės atstovas 2019-08-08 teismo posėdyje buvo pasirengęs daryti nuolaidas ir su atsakovu susitarti dėl ženkliai mažesnės žalos atlyginimo. Ieškovė pripažįsta, kad buvo siūloma civilinę bylą užbaigti taikos sutartimi, nes bankroto procedūros eina į pabaigą, tačiau tai, kad taikos sutartis nebuvo sudaryta, nereiškia, kad turi būti priimtas neteisėtas sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

58. Teismas teisingai konstatavo laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai ir jie teisingai įvertinti, t.y. bendras išaugęs pradelstų skolų dydis, nežiūrint į tai, kad skolos kai kuriems kreditoriams arba visiškai padengtos, arba sumažėjo, kaip pvz. kreditoriams UAB „Jupojos technika“, UAB „Finansų centras“, UAB „Reborda“ ir kt. Buvo atsiskaityta su kai kuriais kreditoriais, tačiau bendras skolų dydis išaugo 30268,70 Eur. Tai ir yra žala, kurią atsakovas privalo atlyginti, o ne dvigubai mažesnę dėl „nepasisekusio verslo ir sunkios turtinės padėties“, kurios teismas net nevertino, nors vieši rekvizitai.lt duomenys skelbia, kad V. M. yra vadovas ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kurio veikos sritis- automobilių nuoma, bet ir UAB „BM investicija“, kurio veiklos sritis– nekilnojamasis turtas. Teismas nevertino kokį turtą turi atsakovas, nors priėmus pirmąjį 2018-08-06 sprendimą už akių ir antstolės B. T. kontoroje vykdomojoje byloje Nr.0005/18/01643 (teismo vykdomasis raštas Nr.e2-4888-335/2018) atsakovo turtas buvo įvertintas.

59. Taikydamas CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių sumažinimą, teismas taip pat nenurodo kokios nepriimtinos ar sunkios pasekmės atsirastų atsakovui, juo labiau, kad atsakovo civilinė atsakomybė nebuvo drausta. Kartą jau bankrutavus bendrovei, kaip rūpestingas ir atsakingas vadovas, turėjo, tačiau nebuvo, apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu. Taigi, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė specialaus LR Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, priešpastatydamas jam Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalį ir neteisėtai sumažindamas žalos dydį per pusę.

Atsiliepimas

60. Atsiliepimu į V. M. apeliacinį skundą BUAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti.

61. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigta 2015-01-21 ir nuo pat pradžių jai vadovavo atsakovas, kuris buvo ir akcininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu. Nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu (2015-01-21) atsakovas turėjo pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonės veikla nuo pat pradžios buvo nuostolinga, o, kaip nustatė bankroto administratorius, baigus 2015 finansinius metus, ji tiesiog tapo kritinė. Kada įmonė pasiekia nemokumo kreterijų, įmonės vadovui ?inoma ne tik iš finansinės atskaitomybės (balanso), bet ir iš pirminių apskaitos dokumentų, patvirtinančių ūkines operacijas, sudarytų sutarčių ir duomenų apie jų vykdymą. Jokių pradėtų didelių užsakymų 2015 m. gruodžio pabaigai ieškovė neturėjo. Visus veiklos metus įrankius, automobilį, patalpas nuomojosi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kad įmonės situacija buvo kritinė, įrodo tai, kad jau 2016 metais Darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamos dvi bylos dėl vėlavimo atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais G. S. ir A. V., o tai jau sudaro savarankišką pagrindą bankroto bylos iškėlimui.

62. Skųsdamas teismo sprendimą, atsakovas nurodo, kad skola akcininkei 2015-12-31 negali būti pradelsta, nes akcininkė neprašė jos grąžinti, o terminas sueina tik kai pats atsakovas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl neteisingai nustatyta ieškovės nemokumo data ir praterminuotų skolų dydis 2015-12-31 negali būti 29957,27 Eur, nes skola UAB „Investicijų fabrikui“ 13225,57 Eur nebuvo pradelsta, nes atsakovas, pats būdamas abiejų įmonių vadovu, buvo nusprendęs neatsiskaitinėti su UAB „Investicijų fabriku“. Atsakovas taip pat nurodo, kad iš pradelstų skolų sąrašo taip pat turi būti išbraukti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (sąrašo 21 p.) 1808,53 Eur sumai, UAB „Pajūrio naujienos“ 10,44 Eur (sąrašo 20 p.), UAB „Ratola“ 958,82 (sąrašo 18 p.), nes šių reikalavimo apmokėjimo terminai 2015-12-31, o be to UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu taip pat buvo atsakovas ir jo teisė spręsti kada reikalavimas turi būti patenkintas. Nei vienu iš minėtų kreditorių, kuriuos įvardija atsakovas dar neva neturėjusių reikalavimo teisės 2015-12-31 atsiskaityta nebuvo, todėl ir šis atsakovo argumentas atmestinas.

63. Atsakovo cituojamoje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors sąskaita- faktūra nėra sutartis, tačiau ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsiskaitymo terminą aiškiai įvardijo sąskaitoje- faktūroje. Pats akcininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą pilna apimtimi 42042,67 Eur sumai, neatsisakant nei dalies reikalavimo, todėl bankroto administratorius privalo, vadovaudamasis ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 p. nuostatomis, ginti visų kreditorių, tame tarpe ir akcininko interesus. Taigi, teismas visapusiškai įvertino tai, kad pradelstos skolos turi būti įvertinamos pagal apskaitos dokumentus, o ne pagal akcininko pareikalavimą neva kreipiantis tik dėl bankroto bylos iškėlimo ir teisingai nustatė, kad pradelstos skolos 2015 m. gruod?io 31 d. sudarė 29957,27 Eur.

64. Kai kurie kreditoriai savo reikalavimų nepateikė ir jie nebuvo patvirtinti kreditoriais, tai: UAB „Kaukas“, UAB „Astronėja“, UAB „Hidraulic arsenal“, UAB „Servea“, bet pagal apskaitos dokumentus su jais taip pat nebuvo atsiskaityta, kaip ir bankroto iškėlimo dienai nebuvo atsiskaityta su kreditoriais, kurų reikalavimai be kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtinti bankroto byloje, tai: A. P. įmonė „Kadex“, kurios naudai skola buvo net išieškoma pagal teismo įsakymą per antrolės B. T. kontorą, UAB „Švaros artelė“, UAB „Danusis chemicals“, UAB „Lindström“, UAB „Dareda“, UAB „Baltexim“, UAB „Aukšto slėgio hidraulinės sistemos“, UAB „Emsi“, UAB „Wurth Lietuva“ (ieškinio priedas 12). Todėl argumentas, kad atsiskaitant su visais kreditoriais, išskyrus akcininkę, buvo siekiama atkurti įmonės mokumą, nepagrįstas taip pat, nes kai kurie kreditoriai kreipėsi net į teismą dėl skolos išieškojimo (2017-03-15 teismo įsakymas eL2- 342732/2017). Be to, nors nedideli, bet delspinigiai buvo skaičiuojami ir už draudėjus 2015-0527, 2015-08-28, 2015-11-26, 2016-04-26, 2016-09-14, 2016-11-21, 2017-02-27, 2017-0427, 2017-07-11, 2017-08-22, o 2017-07-20 VSDFV Utenos skyrius priėmė sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka.

65. Pateikta 2018-01-05 finansinė atskaitomybė bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, kur nurodyta, kad įmonė ilgalaikio turto neturi, o turte nurodytas trumpalaikis turtas- tai debitorinės skolos 9641 Eur sumai, iš kurių 6356,34 Eur priteista skola. Kita 1725,33 Eur debitorinė skola UAB „Daivis“, kurios bankroto byloje buvo pareikštas kreditorinis reikalavimas, likvidavus skolininką dėl bankroto, reikalavimas netenkintas. Taigi, iš likusios debitorinių skolų sumos 1559,33 Eur išieškota 357,07 Eur. Likę debitoriai arba nebevykdo veiklos arba nepripažįsta skolos, todėl šios skolos, jau sudarant 2018 metų balansą, nurašytos kaip beviltiškos. Pagal Garantinio fondo lėšų skyrimo sutartį adiministratorius bankroto proceso eigoje dalinai tenkino 3656,70 Eur sumai pirmos eilės kreditoriams jų finansinius reikalavimus, tačiau šiai sumai kreditoriumi patvirtintas VSDFV Alytaus skyrius ir gavo 357,07 Eur iš išieškotų debitorinių skolų.

66. Administratorius išnaudojo visas galimybes išieškoti debitorines skolas ir jau be minėtos bylos kreipėsi dėl 180 Eur skolos išieškojimo iš UAB „Pajūrio klevas“ (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr.e2-8612-512/2018), kuri išieškota ir daugiau galimybių patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus neturi. Taigi, išnaudojus visas galimybes išieškoti debitorines skolas, bankroto administratorius padarė teisingą išvadą, kad patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, galimybės nėra, net jei ir pavyktų brangiau parduoti R. B. skolą, būtų tik dalinai padengtos administravimo išlaidos.

67. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė kaip atskiras vienasmenis juridinis vienetas, o jo vardu veikė vadovas. Jokios jungtinės veiklos nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei su kitu juridiniu asmeniu nebuvo, todėl atsakovo paaiškinimai dėl bendros šių įmonių veiklos nepagrįsti, nors ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjo atsakovas V. M..

68. Ieškinyje nurodytos visos būtinos vadovo civilinei atsakomybei taikyti sąlygos (neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys), todėl vadovo kaltė preziumuojama, o atsakovas jos nepaneigė, kaip įmonės valdymo organas nesiekė atkurti įmonės mokumo, nesilaikė skolų grą?inimo kreditoriams terminų, t.y. neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, savalaikiai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokiu būdu pažeidė bedrovės ir jos kreditorių interesus, todėl privalo atlyginti tokiais veiksmais padarytą žalą. Netenkinti kreditorių reikalavimai bankroto byloje sudaro 60225,97 Eur, todėl reali išaugusi skolų suma yra iš reikalavimų sumos 60225,97 Eur, kurių ieškovas negali padengti kreditoriams, atėmus pradelstų skolų dydį 2015-12-31 29957,27 Eur išeina, kad reali patirta žala- 30268,70 Eur (60225,97 – 29957,27). Šį žalos dydį ir nustatė teismas skundžiamu sprendimu, tačiau neteisėtai pritaikė CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių sumažinimą ir įmonei padarytą žalą sumažino per pusę.

Atsiliepimas

69. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti Utenos apylinkės teismo 2019-11-06 sprendimą nepakeistą ieškovės skundžiamoje dalyje.

70. Pažymi, kad ieškovė netinkamai apskaičiuoja tariamą žalos dydį. Nuo 2015-12-31 iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės skolos padidėjo ne ieškovės nurodoma suma. Kaip matyti iš teismui pateikto balanso, 2015-12-31 ieškovės skola visiems kreditoriams buvo lygi 41457 Eur (e.b.t. 1, b.l. 33), tarp kurių 15960,17 Eur ir ieškovės vienintelei akcininkei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (e.b.t. 1, b.l. 36), kuriai vadovavo ir nereikalavo jos apmokėti atsakovas.

71. Iškėlus bankroto bylą atsakovės skolos padidėjo iki 60 072 Eur (e.b.t. 1, b.l. 31). Tuo metu skolos vieninteliai akcininkei UAB „(duomenys neskelbtini)“ padidėjo iki 42042,67 Eur. Taigi skolos padidėjo tik vienintelei akcininkei, kuriai vadovavo ir su tuo sutiko atsakovas.

72. Civilinio kodekso 6.282 straipsnis numato, jog teismas, priteisdamas žalos dydį, turi atsižvelgti į nukentėjusio asmens turtinę padėtį ir jo elgesį. Ieškovės kreditoriniai reikalavimai padidėjo tik dėl to, jog padidėjo skola ieškovės vienintelei akcininkei, kuriai vadovavo atsakovas. Su tokiu kreditorinio reikalavimo padidėjimu ieškovės akcininkė, atstovaujama atsakovo, sutiko ir leido jai padidėti. Todėl teismas visiškai pagrįstai sumažino priteistą žalos dydį, nors jis ir apskaičiuotas netinkamai.

73. Pažymi, kad reikšdama pradinį ieškinį, ieškovė reikalavo gerokai mažesnės sumos, ir tik dėl to, jog atsakovas pareiškė prieštaravimus, ieškovės administratorius nusprendė padidinti ieškinio reikalavimus, nors tam ir nebuvo jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

74. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliančių nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

75. Byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl faktinio bendrovės nemokumo momento ir žalos dydžio.

76. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius, gindamas kreditorių teises, byloje pareiškė ieškinį bendrovės vadovui V. M. dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą nesilaikymu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

77. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka nei buvęs bendrovęs vadovas, nei bankroto administratorus. Bankroto administratorius nesutinka su žalos sumažinimu, nes mano, kad tam nebuvo pagrindo. Buvęs bendrovės vadovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad 2018-12-31 įmonė buvo nemoki ir konstatavo buvusio įmonės vadovo pareigą inicijuoti bankroto bylą. Šis ginča kilo tik dėl to, kad pagrindinis bendrovės kreditorius yra ir buvo bendrovės akcininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris iš esmės atlygintinai finansavo bendrovės veiklą.

78. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė.

79. Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo – toliau ĮBĮ nuostatas, konstavo, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą, taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.

80. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

81. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

82. Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.

83. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos A. T. 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

84. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo momentą, rėmėsi ieškovės bankroto administratoriaus sudarytu bendrovės laikotarpio nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 balansu, taip pat konkrečiais duomenimis apie pradelstus įmonės įsipareigojimus, ir padarė išvadą, kad 2015-12-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos sudarė 41457 Eur, o apskaitė turto už 34357 Eur. Byloje ginčo, kad ieškovės turėtas turtas 2015-12-31 dienai buvo 34 357 Eur, nėra. A. V. M. nesutinka su nustatytu praterminuotų skolų dydžiu, nes, jo teigimu, mokėjimo terminai akcininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuomet nebuvo pradelsti, ieškovė 2015-12-31 buvo moki ir vadovui nereikėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Svarbu tai, kad jis neneigia skolos fakto, bet nukelia tik atsiskaitymo terminą. Jis šią aplinkybę nurodo subjektyviai, nes nėra susitarimo tarp skolininko ir kreditoriaus dėl atsiskaitymo terminų. Tai, kad skola įtraukta į bendrovės kreditorių sąrašą liudija netiesiogiai, kad atsiskaityti buvo būtina laiku po paslaugų gavimo.

85. Bylos duomenimis 2015-12-31 įmonės pradelstos skolos sudarė 29 957,27 Eur (iš kreditorinių įsiskolinimų 36 803,49 Eur sumos išminusuota 6 846,22 Eur su darbo santykiais ir įsipareigojimais biudžetui nepradelsta suma), o pusė turto vertės – 17 178,50 Eur.

86. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola UAB „ (duomenys neskelbtini)“ 2015-12-31 sudarė 15 960,17 Eur (2015-12-31 BUAB „(duomenys neskelbtini)“ Didžioji knyga). Byloje yra pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytų PVM sąskaitų- faktūrų suvestinė, iš kurios matyti, kad tik vienai PVM sąskaitai- faktūrai IFB Nr. 000065, kuri išrašyta 2015-12-31 2734,60 Eur sumai, mokėjimo terminas sueina 2016-01-05, o visoms kitoms PVM sąskaitoms- faktūroms 13225,57 Eur sumai mokėjimo terminai yra pasibaigę, todėl šios skolos yra pradelstos nuo 2015-12-31.

87. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra pagrindas išvadai, kad 2015-12-31 pradelsti ieškovės įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės, todėl pagrįsta išvada, jog tuo metu bendrovė jau buvo nemoki. Atsakovas pats pripažįsta, kad bendrovės veikla visą laiką buvo nuostolinga, todėl pirmiausiai buvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitydavo dėl lėšų trūkumo. Taigi atsakovui labai gerai buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, jis matė ir turėjo suprasti, kad bendrovė negali laiku ir tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų bei kad įmonės patiriami finansiniai sunkumai vis didėja, o įmonės apskaitytas turtas nėra pakankamas šiems finansiniams sunkumams spręsti, t. y. įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir toliau tinkamai vykdyti einamuosius įsipareigojimus.

88. Jokių prielaidų, kad bendrovė galėjo 2015 m. pabaigoje atstatyti pelningą veiklą taip pat nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina duomenys apie tolesnę bendrovės finansinę padėtį. Nors bylos duomenys rodo, kad bendrovė ir toliau iki 2017 m. lapkričio vykdė savo veiklą, tačiau ji buvo nuostolinga ir dėl bendrovės vykdomos veiklos įsipareigojimai vien tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik didėjo ir išaugo iki 42042,67 Eur, o iš viso skolos išaugo nuo 29957,27 iki 60225,97 Eur.

89. Tai, kad atsakovas, būdamas abiejų bendrovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, kaip pats teigia, buvo nusprendęs nereikalauti ir atitinkamai nemokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, nepaneigia pradelstų įsipareigojimų dydžio. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo numatytas 5 dienų apmokėjimo terminas. Matyti, kad veiklos pradžioje šalys šio termino laikėsi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjo už paslaugas laiku. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios skolų grąžinimo grafiką, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų atidėtas solos grąžinimo terminas pagal ankščiau nurodytas sąskaitas. Taigi tarp šalių susitarimo dėl skolos išdėstymo dalimis ir prievolių įvykdymo terminų pratęsimo nebuvo, todėl apmokant PVM Sąskaitas faktūras turėjo būti vadovaujamasi jose nurodytais mokėjimo terminais. Kadangi PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas atsiskaitymo terminas, šį terminą praleidus, laikytina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo praleidusi prievolės įvykdymo terminą.

90. Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovė buvo nemoki 2015-12-31, o priešingus atsakovo argumentus atmeta kaip neatitinkančius byloje surinktų įrodymų visumos. Nustačius, kad įmonė buvo nemoki 2015-12-31, spęstina, kad tuomet, atsakovui, kaip įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Prisiimta rizika tęsti veiklą buvo nepagrįsta, nes veikla vykdyta kitos bendrovės sąskaita, jos nuomojamose patalpose naudojant ir kitą jos turtą. Taigi bendrovė buvo ir teisiškai ir faktiškai nemoki 2015-12-31.

91. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš nurodytų sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos A. T. 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019).

92. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos A. T. 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).

93. Kaip nustatyta, remiantis civilinės bylos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas visą laiką buvo atsakovas V. M.. Atsakovas, turėdamas įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinodamas ir suprasdamas, kad įmonė dėl nemokumo nebegalės atsiskaityti su kreditoriais, šios pareigos neįgyvendino, todėl jo veiksmai pripažintini neteisėtais. Atsakovas privalo neteisėtais veiksmais ieškovei padarytą žalą atlyginti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 2.87 straipsnis).

94. Kaip minėta ankščiau, 2015-12-31 ieškovės skola visiems kreditoriams buvo 29957,27 Eur dėl atsakovo neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės skolos išaugo iki 60225,97 Eur, todėl reali žala yra 30268,70 Eur (60225,97 – 29957,27). Nurodyta suma laikytina atsakovo padarytos žalos dydžiu ir priteistina iš atsakovo.

95. Asakovo teigimu, skola augo tik UAB „Investicijų bankas“ su kuo ieškovės akcininkė, atstovaujama atsakovo, sutiko ir leido jai padidėti, todėl ieškovė netinkamai apskaičiuoja tariamą žalos dydį.

96. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą pilna apimtimi skolos dydžiu 42042,67 Eur sumai, todėl bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių teises, tame tarpe ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagrįstai apskaičiuodamas žalos dydį įtraukė ir skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“.

97. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad įvertinus tai, jog kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos administravimo išlaidoms apmokėti ir proporcingai tenkinti patvirtintiems kreditorių reikalavimams, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Taigi šiuo atveju, priteisus visą žalos sumą bus apginti visų kreditorių ir įmonės interesai. Gautą sumą proporcingai paskirsčius, bus apginti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesai.

98. Pirmosios instancijos teismas nustatyta žalos sumą sumažino, atsižvelgdamas į blogą atsakovo turtinę padėtį dėl nepasisekusio verslo bei į tai, kad ieškovės atstovas vykdant šalių derybas, buvo pasirengęs daryti nuolaidas ir su atsakovu susitarti dėl ženkliai mažesnės žalos atlyginimo.

99. CK 6.251straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo išimtis, nustatyta, kad: nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta (2 dalis). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką nagrinėjant civilines bylas dėl deliktinės civilinės atsakomybės žalos faktą ir dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, o aplinkybes, dėl kurių žalos atlyginimas turėtų būti sumažintas, – žalą padaręs asmuo.

100. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamo pagrindo sumažinti iš atsakovo priteistiną žalos dydį per pusę, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo padėtis yra tokia, kad žalos atlyginimas sukeltų jam sunkių turtinių pasekmių, kai tas byoje ir nebuvo įrodinėjima (CPK 185 straipsnis).

101. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog yra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, padidinant priteistiną žalos atlyginimą iki 30268,70 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalis 3 punktas). Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

102. Patenkinus apeliacinį skundą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019-11-06 sprendimą dėl žalos atlyginimo pakeisti, jį išdėstant taip:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30268,70 Eur (trisdešimt tūkstančių du šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus 70 ct) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2019-01-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovo V. M. BUAB „Remonto bažė“ 239,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. M. 679 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: (duomenys neskelbtini) AB „Citadele“ banke, (duomenys neskelbtini) AB Luminor Bank, (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale, (duomenys neskelbtini) AB Luminor Bank, (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos banke, (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Teisėjai Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė