Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės BUAB „Remonto bazė“ atstovui bankroto administratoriaus direktoriui Algirdui Stankaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Remonto bazė“ patikslintą ieškinį atsakovui V. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bankroto administratorius jokio turto iš UAB „Remonto bazė“ neperėmė, nes nutarties apie bankroto bylos iškėlimą įsiteisėjimo dienai 2018-01-03 jo jau nebuvo ir bankrutavusi bendrovė neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo direktoriaus pareigas ėjo atsakovas V. M.. Pagal UAB „Remonto bazė“ finansinės atskaitomybės duomenis už 2015 m. ir 2016 m. įmonė buvo nemoki, jau 2015 metus baigė nuostolingai ir jos finansinė padėtis buvo sunki, bendras skolų dydis buvo 41457 Eur, įsipareigojimai kreditoriams viršijo turtą, būtent pradelsti įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę įmonės turto vertės: 2015-12-31 įmonės pradelstos skolos sudarė 29957,27 Eur (iš kreditorinių įsiskolinimų 36803,49 Eur sumos išminusuota 6846,22 Eur su darbo santykiais ir įsipareigojimais biudžetui nepradelsta suma), o pusė turto vertės – 17178,50 Eur, nes pagal finansinę atskaitomybę viso turto vertė 34357 Eur. Todėl atsakovas, kaip įmonės vadovas, esant įmonei nemokiai, turėjo pareigą jau 2016 m. sausio mėnesį nedelsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės likvidavimo, tačiau tai padaryti delsė ir „augino“ skolas, iš jų pagridiniam akcininkui UAB „Investicijų fabrikas“ už suteiktas paslaugas išaugino iki 42042,67 Eur sumos (nuo 15960,17 Eur), taigi užuot ėmęsis veiksmingų priemonių, pavyzdžiui, keičiant turto nuomos sąlygas, ieškant pigesnių patalpų serviso veiklai vykdyti, vis didindamas įsiskolinimus į teismą kreipėsi tik 2017 m. pabaigoje (baigiantis finansiniams metams), tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Dėl jo neteisėto neveikimo, išaugus skolų apimčiai, bankroto administratoriaus paskaičiavimu, kai jis atliko ĮBĮ nustatytas pareigas, ieškovei buvo padaryta 30268,70 Eur žala, kurios dydį detalizavęs ir remdamasis aktualia teismų praktika, prašė iš jo priteisti. Įmonei kitos atsakovo vadovaujamos UAB „Investicijų fabrikas“ neva suteiktą paskolą vertino kritiškai, sutartį laikė esant niekine, suklastota, surašyta tik bylos nagrinėjimo metu, nes paskola nedeklaruota VMI, tarp įmonės dokumentų tokios sutarties nėra. Tai vadino atsakovo turtinėmis manipuliacijomis, kad kas mėnesį nereikalautų apmokėti už suteiktas turto nuomos ir subnuomos paslaugas. Akcentavo, kad atsakovas nesiekė atkurti įmonės mokumo ir veikė nerūpestingai, nors pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą turėjo pareigą spręsti dėl nuosavo kapitalo atkūrimo ir nuostolių padengimo.

2019-08-08 teismo posėdyje atsakovas V. M. aiškino, kad ieškinyje pateiktų skaičių jis netikrino, bet žino, jog ieškovės skoliniai įsipareigojimai augo tik jam, kaip pagrindiniam akcininkui (100% akcijų) – jis buvo ir UAB „Investicijų fabrikas“ (duomenys neskelbtini). Žalos padarymo ieškovei nepripažino.

Liudytoja D. R. teismui paaiškino, kad pagal darbo sutartį nepilnus metus dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ir tvarkė šios įmonės, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurių (duomenys neskelbtini) irgi buvo V. M., apskaitą, o bankrutavus ieškovės įmonei, 2018 m. ji perdavė bankroto administratoriui visus turimus dokumentus. Patvirtino, kad didžiausia susidariusi skola buvo bendrovei „Investicijų fabrikas“; dėl PVM sąskaitų faktūrų paaiškino, kad jeigu jose nenurodytas mokėjimo terminas, vadinasi, atsiskaityti būtina tą pačią dieną kaip jose nurodyta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

2018-08-16 Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų priimtu sprendimu už akių pagal pirminį ieškovės ieškinį tuo pačiu pagrindu iš V. M. buvo priteista 23422,48 Eur bei 5% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2018-07-18 (civ. byla Nr. e2-4888-335/2018). Tačiau teismui priėmus atsakovo pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo ir ieškovės atstovui dėl to neprieštaraujant, 2019-01-10 nutartimi jis buvo panaikintas ir byla išnagrinėta iš esmės. Jos nagrinėjimo eigoje šalys tarėsi dėl žalos atlyginimo mažesne apimtimi, bet nerezultatyviai, nors bankroto administratoriaus direktorius darė nuolaidas atsakovui.

Ieškovei patikslinus ieškinį ir jo sumą padidinus iki 30268,70 Eur bei reikalavimą pagrindus papildomais argumentais ir detaliais žalos skaičiavimais, teismas esant pagrindui, panaudoja minėto ankstesnio sprendimo už akių motyvus.

LR ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (žr. aktualią red.) nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir ši nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

Pagal aktualią ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – jos būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2017-12-20 iškėlė bankroto bylą UAB „Remonto bazė“ ir administratoriumi paskyrė UAB „Algsta“ bei nustatė įmonės vadovui V. M. 10 dienų laikotarpį nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, visus įmonės dokumentus, viso turimo turto sąrašą. O 2018-02-19 nutartimi patvirtino kreditorinių reikalavimų sąrašą, kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas ir bendra įsiskolinimų kreditoriams suma susidarė 60225,97 Eur, iš jos didžiausia skola – 42042,67 Eur UAB „Investicijų fabrikas“ (žr. patikslinto ieškinio 5-6 lapai). 2018-03-30 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tačiau bankroto administratorius jokio turto iš atsakovo, kaip direktoriaus neperėmė, nes jo nebebuvo ir neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

Iš UAB „Remonto bazė“ 2017-04-27 sudarytos finansinės atskaitomybės (balanso) matyti, kad bendrovė 2015 m. pabaigai turėjo turto už 34357 Eur ir šalių atstovai tai pripažino, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 41457 Eur. 2015-2016 finansinius metus bendrovė, akivaizdu, baigė nuostolingai, jos finansinė padėtis buvo sunki, įsipareigojimai viršijo turėtą turtą. Taigi bendras skolų dydis nuo 2015-12-31 iki bankroto bylos iškėlimo įmonei išaugo nuo 41 457 Eur iki 60 225,97 Eur ir, priešingai atsakovo atstovo teiginiams, neparemtiems įtikinamais argumentais, įmonė nemoki buvo jau 2015 m. pabaigoje, kadangi tuo metu pradelsti įsipareigojimai jau viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (34357 Eur:2=17178,50 Eur). Tai patvirtina ieškovės atstovo pateiktos ir teismo išanalizuotos lentelės duomenys apie skolų dydį kreditoriams minėtoje 41457 Eur sumoje. Būtent išanalizavus 2015 m. UAB „Investicijų fabrikas“ ieškovės įmonei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (43 pozicijos), matyti, jog jai nepradelsta skola iki gruodžio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą IFB 000065 už patalpų subnuomą buvo tik 2734, 60 Eur sumai, nes šios skolos mokėjimo terminas suėjo 2016-01-05. Pagal kitas lentelės 23-42 pozicijose nurodytas PVM sąskaitas faktūras skola UAB „Investicijų fabrikas“ 13225,57 Eur sumoje buvo pradelsta (15960,17-2734,60=13225,57), o kartu su kitais įsiskolinimais 22 kreditoriams pradelstos skolos – 29957,27 Eur (ieškinio lentelė, 4 lapas). Todėl jas išminusavus iš bankroto byloje nustatytos įmonės skolos 60225,97 Eur, ieškiniu ir prašoma iš atsakovo priteisti 30268,70 Eur žalos atlyginimą, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatas bankroto administratorius turi pareigą ginti visų kreditorių, įskaitant šiuo atveju ir UAB „Investicijų fabrikas“, 2018-01-22 pareiškusio 42047,67 Eur kreditorinį reikalavimą, interesus.

Teismui nekyla abejonių dėl egzistavusios V. M., kaip įmonės vadovo, pareigos savalaikiai inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Tuo tarpu nepagrįstais laikytini atsakovo atstovo argumentai apie tai, kad UAB „Investicijų fabrikas“ reikalavimas nebuvo pradelstas ir neva turėtų būti išminusuotas iš turto vertės. Visų pirma, teismas ypač kritiškai vertina „prekiniu kreditu“ jo įvardintą dviprasmiško turinio 2015-06-01 paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Investicijų fabrikas“, atstovaujamas V. M., kaip vienintelis akcininkas UAB „Remonto bazė“, atstovaujamai jo pačio, t. y. pats sau suteikė iki 100000 Eur paskolą. Yra pakankamo pagrindo spręsti, kad ši „sutartis“ atsakovo surašyta bylinėjimosi eigoje vien dėl akių, nes ji bankroto administratoriui nebuvo perduota su 2018-02-10 Dokumentų perdavimo aktu, nors privalėjo visus dokumentus perduoti, į sutarčių registrą ji neįtraukta ir į bylą pateikta tik 2019-03-13 su atsiliepimu į patikslintą ieškinį. Liudytoja D. R. irgi patvirtino, kad sutarčių registras turėjo būti atskiras, bet tokio nebuvo. Pažymėtina, kad pavyzdžiui, 2015 m. rugpjūčio mėnesį PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) ir IFB (duomenys neskelbtini) bendrovei „Investicijų fabrikas“ išrašytos už nuomą, bet ne tariamos paskolos dengimui. Juo labiau nėra jokių bankinių pavedimų, kurie patvirtintų paskolos suteikimą. Tad atmestini atsakovo atstovo nepagrįsti argumentai apie paskolą ir tai, kad neva turėtų būti išminusuota 13225,57 Eur suma kaip 2015-12-31 nepradelsta kreditoriui UAB „Investicijų fabrikas“, nes vadovas iš savęs nebuvo pareikalavęs ją grąžinti ir tuo atveju UAB „Remonto bazė“ pradelsti reikalavimai būtų mažesni už pusę į balansą įrašyto turto vertės. Atkakliai, bet nepagrįstai buvo teigiama, kad net jei atsakovas ir nebūtų sudaręs paskolos sutarties, vis tiek reikalavimai nelaikytini pradelstais. Akivaizdu, jog atsakovas, būdamas abiejų šių bendrovių vadovu, sąmoningai darė finansines manipuliacijas, o teismą siekė įtikinti, jog neva jis savo investicijomis „rėmė“ įmonę ir nepadarė žalos ieškovei, nors yra nustatyta priešingai.

Pažymėtina tai, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. LR Civilinio kodekso (toliau-CK) 2.87 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai juridinio asmens valdymo organo nario veiklos principai: kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinių asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijų, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, jis atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, todėl turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 ir kt.).

Nevykdant įstatymuose ar įstatuose numatytų pareigų arba netinkamai jas vykdant, tiek juridinio asmens valdymo organo nariui, tiek akcininkui atsiranda teisinė atsakomybė, kuri pasireiškia prievole atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą. Žala atlyginama visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas V. M. buvo juridinio asmens dalyvis ir vadovas, todėl tokiu atveju teismų praktikoje laikoma, kad juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo interesų skirtumas labai sumažėja ir ieškovas sprendžia, koks atsakomybės kilimo pagrindas taikomas. Ieškovas būtent prašė atsakovui taikyti atsakomybę CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

Tam, kad įmonės administracijos vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246-6.247, 6.249 straipsniai). Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti.

Šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė jo nepateisinamu neveikimu ir nerūpestingumu, būtent tuo, kad kaip minėta, jis nesiekė atkurti įmonės mokumo ir savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – tai padarė tik 2017 m. pabaigoje, tuo pažeisdamas vadovaujamos bendrovės ir jos kreditorių interesus, nors įmonei dirbant nuostolingai ir finansinei būklei akivaizdžiai blogėjant, tokią pareigą turėjo, juo labiau kad kaip UAB „Investicijų fabrikas“ akcininkas 2018-01-22 bankroto byloje pateikė kreditorinį reikalavimą 42042,67 Eur sumai (buvo gautas 2018-02-02), kuris yra patvirtintas 2018-02-19 ir 2019-03-30 Panevėžio apygardos teismo nutartimis. Dėl to pritartina ieškovės atstovo argumentams, kad jis yra kaltas dėl išaugusių įmonės skolų, kurių didžiausia yra pastarajai bendrovei ir, akivaizdu, atsakovo veiksmai neatitiko protingos verslo rizikos. Konstatuotina, kad ieškovė įrodė priežastinį ryšį tarp UAB „Remonto bazė“ (jos kreditoriams) padarytos žalos, t. y. turto sumažėjimo bei nuostolių atsiradimo ir atsakovo, kaip bendrovės direktoriaus neteisėto neveikimo. Nustačius visas keturias sąlygas, pripažintinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas. Žalos dydį ieškovė teisingai apskaičiavo kaip skirtumą, atsiradusį dėl pradelstų įsiskolinimų bei atsižvelgdama į tai, kad ne visos skolos 2015 m. pabaigoje buvo pradelstos, todėl išaugusių skolų (faktinės žalos) dydžiui nustatyti palygino 2015 m. pabaigos pradelstų skolų duomenis su patvirtintais kreditorių finansiniais reikalavimais.

Todėl yra pagrindas atsakovo atžvilgiu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Tačiau įvertinęs šalių tarpusavio santykius, turtinę padėtį, tarp jų atsakovo neabejotinai esant sunkią dėl nepasisekusio verslo – tai jis pažymėjo teismo posėdyje, vadovaudamasis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendžia, jog iš atsakovo priteistinos žalos dydis šiuo atveju mažintinas per pusę. Juo labiau, kai ieškovo atstovas 2019-08-08 teismo posėdyje buvo pasirengęs daryti nuolaidas ir su atsakovu susitarti dėl ženkliai mažesnės žalos atlyginimo. Todėl iš V. M. priteistina pusė ieškiniu reikalaujamos sumos – 15134,35 Eur, kuri yra artima galimam žalos dydžiui, netgi skaičiuojant vadovaujantis atsakovo atstovo logika.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistinos 15134,35 Eur sumos nuo bylos atnaujinimo teisme dienos 2019-01-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat ieškovei iš atsakovo priteistinos patirtos sprendimo už akių (vėliau panaikinto atsakovo prašymu) vykdymo išlaidos 239,98 Eur sumoje, nes tiek ieškovė pagal PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 2018-10-02 sumokėjo antstolei Brigitai Tamkevičienei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 7 dalį, 82 straipsnį, 96 straipsnio 1 dalį iš atsakovo valstybei priteistinas 340,50 Eur dydžio žyminis mokestis.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

priteisti ieškovei BUAB „Remonto bazė“, įmonės kodas 303543851, iš atsakovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15134,35 Eur (penkiolika tūkstančių šimtą trisdešimt keturis eurus 35 ct) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2019-01-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti BUAB „Remonto bazė“ naudai iš V. M. 239,98 Eur išlaidų, susijusių su sprendimo vykdymu.

Priteisti iš atsakovo V. M. 340,50 Eur (tris šimtus keturiasdešimt eurų 50 ct) žyminio mokesčio valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor Bank, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor Bank, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas sprendimą Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.