Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. Š., jo gynėjai advokatei Eglei Mockienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės (toliau – ir prokurorė) ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. Š. gynėjos advokatės Eglės Mockienės (toliau – ir gynėja) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojos V. G. atsakomybėn, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2, 5 dalimis, G. Š. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejus metus tris mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2024 m. gruodžio 3 d., nuspręsta išieškoti iš jo dalį automobilio „VW ID.4 PRO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančią pinigų sumą, t. y. 10 000 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir asmens, kuriam byla nutraukta, G. Š. gynėjos advokatės Eglės Mockienės apeliaciniai skundai atmestini.

6. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniais skundais neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, G. Š. kaltė, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrįstumas. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir išieškoti iš G. Š. visą konfiskuotino turto, t. y. automobilio „VW ID.4 PRO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 36 903 Eur. Gynėja apeliaciniu skundu prašė sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu jos ginamajam paskirtas baudžiamąsias poveikio priemones, t. y. išieškotino turto vertę sumažinti iki 500 Eur bei sutrumpinti specialios teisės atėmimo terminą. Kaip minėta, gynėja savo skundo dalies dėl išieškotino turto vertės sumažinimo tiek raštu, tiek žodžiu – teismo posėdyje atsisakė. Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savo gynėjos pozicijai pritarė. Atsižvelgus į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinių skundų ribose, o kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės pakeisti apeliacinio skundo reikalavimų, dėl gynėjos naujai pareikšto prašymo taikyti automobilio konfiskavimą plačiau nepasisako.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

7. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu G. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš jo dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 10 000 Eur. Prokurorė, nesutikdama su tokiu žemesnės instancijos teismo sprendimu, prašo iš G. Š. išieškoti visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 36 903 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimą, todėl keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Šios bylos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis „VW ID.4 PRO“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepriklausė G. Š., jo savininkė buvo UAB „Swedbank lizingas“ (b. l. 34), taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, sprendė dėl nusikaltimo priemonės – automobilio vertės išieškojimo. Vėlesnis savininkų pasikeitimas, akcentuojamas gynėjos prašyme, šios išvados nekeičia. Prokurorės teigimu, iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turėjo būti išieškota visa (o ne dalis) konfiskuotino automobilio vertės. Visgi, pagal formuojamą teismų praktiką, nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinis statusas skiriasi. Pagal BK VI skyriuje nustatytą teisinį reguliavimą, nors teismo sprendimas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti pagrįstas įsitikinimu dėl tokio asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis tokiam asmeniui nepriimamas, jo byla nutraukiama (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Taigi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo už nusikalstamą veiką nėra nuteisiamas. Nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas (tiek, kiek tai neprieštarauja proporcingumo principui). Tačiau, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-35-719/2018, 2K-195-788/2019). Pažymėtina, jog prokurorė pirmosios instancijos teismo sprendimo atleisti G. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neginčija. Teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės yra teisingas.

10. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-12-495/2020, 2K-30-788/2023). Konkrečios transporto priemonės įvertinimo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pateikta. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, automobilio „VW ID.4 PRO“ vidutinė kaina su PVM 2024 m. gruodžio mėn. buvo 36 903 Eur (b. l. 35). Teisėjų kolegija vertina, kad svarstytina dėl 36 903 Eur sumos išieškojimo proporcingumo.

11. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje situacija, kokia nusikaltimo padarymo priemonės, priklausančios trečiajam asmeniui, vertė yra išieškotina iš kaltininko, kai turtas yra apgadinamas ar sunaikinamas nusikalstamos veikos įvykdymo metu, nėra aptarta, analizavo teismų praktiką bei sprendė, kad nagrinėjamu atveju išieškojimas iš G. Š. visos jo vairuoto automobilio vertės nebūtų proporcinga ir adekvati poveikio priemonė, kadangi nurodant, jog iš kaltininko, kuris nėra nusikalstamos veikos padarymo priemonės savininkas, turėtų būti išieškoma visa tokios priemonės vertė, buvusi iki jos sugadinimo, būtų paneigiami teisminėje praktikoje pateikti išaiškinimai, jog konfiskuotino ir išieškotino turto vertės turi būti tokios pačios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika, kadangi kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, jog bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Taigi konfiskuotino turto vertė turi būti nustatoma tokia, kokia ji buvo nusikalstamos veikos padarymo metu, o ne po jos, šiuo atveju – ne po kaltininko sukelto eismo įvykio. Analogiškoje situacijoje kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, jog automobilio sugadinimas buvo D. S. nusikalstamos veikos padarinys. Tai, kad dėl D. S. nusikalstamo elgesio minėtas automobilis, t. y. nusikalstamos veikos priemonė (BK 72 straipsnio 2 dalis), buvo sugadintas, nesudaro pagrindo konfiskuotino turto (automobilio) vertę nustatyti pagal jo būklę po padaryto eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-222/2019).

12. Tai pažymėjęs, apeliacinės instancijos teismas vis tik akcentuoja, kad taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti atidžiai apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-489/2018, 2K-72-489/2020). Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje, kurioje remiamasi Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, šios bylos aplinkybėmis, išieškojus iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visą konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią sumą, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nebūtų tinkamai individualizuotas ir suvaržytų šio asmens teises daugiau, negu yra būtina.

13. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad G. Š., vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, sukėlė realią grėsmę tiek savo, tiek kitų asmenų sveikatai bei turtui, eismo įvykio metu ženkliai sugadino lizingo bendrovei priklausiusį turtą – automobilį. Vis tik, kaltininkas nuo pat pradžių neneigė savo kaltės, duomenų apie ankstesnius teisės pažeidimus, padarytus esant neblaiviam, baudžiamojoje byloje nėra (b. l. 76–83). Bylos duomenimis, G. Š. turi šeimą, dirba, užsiima visuomenei naudinga veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės atitinka proporcingumo ir teisingumo reikalavimus. Įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertės dalies dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2241073/2023). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad iš kaltininko konfiskuotina 10 000 Eur suma suderinama su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir yra pakankama įgyvendinti nagrinėjamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinę paskirtį.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino

14. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens gynėja apeliaciniu skundu neginčija G. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo taikymo pagrįstumo, tačiau mano, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas – dvejiems metams trims mėnesiams yra per griežtas ir prašo jį sutrumpinti iki vienerių metų devynių mėnesių.

15. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialiąja teise. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.).

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat gynėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise termino sutrumpinimu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo G. Š. nustatytu dvejų metų trijų mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu ir jį trumpinti nėra objektyvaus pagrindo.

17. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. Š. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – neblaivus vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį, jo neblaivumas siekė 1,82 promilės, ir tai ženkliai viršija tiek ribą, nuo kurios asmeniui yra draudžiama vairuoti transporto priemones, tiek ribą, nuo kurios neblaiviam vairuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. Š., būdamas neblaivus, ankstyvą rytą vairuodamas transporto priemonę Vilniaus mieste, neabejotinai kėlė realų pavojų tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, ir kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, skaudesnių padarinių buvo išvengta tik dėl laimingo atsitiktinumo. G. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, ir nors byloje nėra duomenų apie ankstesnius pažeidimus, padarytus esant neblaiviam, teisėjų kolegijos nuomone, tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, skundžiamame nuosprendyje buvo tinkamai įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios G. Š. padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Sutrumpinti aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino remiantis vien tuo, jog G. Š. yra dirbantis ir užimantis solidžias pareigas, ar tuo, kad ilgas terminas sukelia nepatogumus tiek jam asmeniškai, tiek jo šeimai, kurioje auginamas mažametis vaikas, pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmiau išvardintos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos nuo nusikaltimo darymo G. Š. nesustabdė, todėl šiuo atveju vertinti jų kaip išskirtinių, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

18. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų vertinti G. Š. paskirtos baudžiamosios priemonės terminą kaip neproporcingą ar prieštaraujantį teisingumo principui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo G. Š. patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas baudžiamojo poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

19. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti pagrindo nėra. Prokurorės ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. Š. gynėjos apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ievos Rondomanskaitės ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. Š. gynėjos advokatės Eglės Mockienės apeliacinius skundus.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.