Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės ARRO apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ARRO ieškinį atsakovui T. V. (T. V.) dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys E. G. (E. G.), Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ARRO kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui T. V., dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovo 1 633,50 Eur skolą už transporto priemonės VOLVO V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė, automobilis), priverstinį nuvežimą ir saugojimą bei bylinėjimosi išlaidas.

3. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. kovo 17 d. su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir Vilniaus AVPK) sudarė Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo Vilniaus AVPK užsakymu teikti transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo (transporto priemonių iškėlimo, užkėlimo, nukėlimo ir kt.) ir jų saugojimo paslaugas, vykdomas siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes Šalčininkų miesto ir rajono ribose, pagal sutartyje fiksuotus įkainius. Ieškovė 2023 m. liepos 29 d. iš Vilniaus AVPK gavo užsakymą dėl minėtos transporto priemonės priverstinio transportavimo iš Centrinė g., Kaniūkuose, Šalčininkų r., į ieškovės saugomą aikštelę, adresu Minsko pl. 21, Vilniuje, ką patvirtina priverstinio transporto priemonės nuvežimo 2023 m. liepos 28 d. aktas. Vilniaus AVPK išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą 2023 m. rugpjūčio 25 d. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų dėl transporto priemonės atsiėmimo, elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, visiškai nebendradarbiavo su ieškove, niekada nebandė su ieškove susisiekti. Ieškovė pažymėjo, kad pagal sutarties 4 punktą, vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina sudaro 3 Eur be PVM (3,63 Eur su PVM); priverstinio nuvežimo kaina yra 180 Eur be PVM (217,80 Eur su PVM). Aptariama transporto priemonė buvo saugoma nuo 2023 m. liepos 28 d. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d., 390 dienų, todėl ieškovės skaičiavimu, ieškinio surašymo dieną atsakovo įsiskolinimas sudarė 1 633,50 Eur (PVM įskaitytas).

4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. preliminariu sprendimu minėtą ieškovės ieškinį patenkino ir priteisė jai iš atsakovo 1 633,50 Eur skolą bei 19 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Atsakovas pateikė byloje prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad transporto priemonę 2023 m. liepos 20 d. pardavė E. G. (E. G.), ir jokio pranešimo apie suteiktas paslaugas negavo.

6. Ieškovė atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad sandoris buvo sudarytas 2023 m. liepos 20 d., taip pat nepateikė jokių duomenų, kodėl praleido penkių dienų terminą dėl nuosavybės teisių išviešinimo. Kadangi atsakovas pažeidė nustatytą terminą išviešinti sandorį, todėl nesutinka su atsakovo pozicija, kad jis nėra atsakingas už transporto priemonės saugojimą.

7. Trečiasis asmuo Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, kad automobilis buvo perleistas trečiajam asmeniui E. G., t. y. administracinio nusižengimo metu jis buvo transporto priemonės savininkas ir valdytojas, todėl jis turi atlyginti susidariusias automobilio paėmimo ir saugojimo išlaidas.

8. Ieškovė teismo posėdyje palaikė savo reikalavimus. Nurodė, kad nėra aišku, dėl kokių aplinkybių buvo priimtas sprendimas nuvežti transporto priemonę. Pateikta ginčo automobilio perleidimo sutartis, registruota po administracinio nusižengimo padarymo, todėl ja vadovautis negalima. Ieškovės vertinimu, ši sutartis negalioja, nes, galimai, šalys pasirašydamos sutartį siekė išvengti teisinių pasekmių kilimo, t y. apmokėjimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą. Teigia, kad pateiktoje administracinio nusižengimo byloje trūksta duomenų, o tokios aplinkybės patvirtina, kad galėjo būti susitarimas pasirašyti automobilio perleidimo sutartį po įvykio.

9. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pardavė ginčo automobilį. Paaiškino, kad į jo kiemą atvyko keli asmenys, kurie apžiūrėję nusprendė įsigyti automobilį, kad „pasivažinėtų“. Jis su trečiuoju asmeniu pasirašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir tą pačią dieną trečiasis asmuo su ja išvažiavo. Paaiškino, kad į akcinę bendrovę (toliau – AB) „Regitra“ susitarė važiuoti kitą dieną, tačiau nebepavyko susisiekti su pirkėju. Nurodė, kad transporto priemonė nebuvo nuvežta iš jo kiemo, tačiau įvykis įvyko netoliese, jis trečiojo asmens nepažinojo. Transporto priemonės registravimas užsitęsė, nes jis buvo išvykęs, kai grįžo nuvyko į komisariatą ir paaiškino susidariusią situaciją, pateikė sudarytą sutartį. Nurodė, kad su juo niekas nesusisiekė dėl transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo, jam jokia informacija nebuvo pateikta.

10. Trečiojo asmens Vilniaus AVPK atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad sprendimas nuvežti ginčo transporto priemonę buvo priimtas, nes pagal atlikto administracinio nusižengimo sankciją galimas transporto priemonės konfiskavimas. Paaiškino, kad policijos pareigūnai tiria įvykius ir nustatę, kad asmuo neturėjo teisės vairuoti ginčo transporto priemonę priėmė sprendimą šią transporto priemonę nuvežti. Nurodė, kad visi administracinio nusižengimo bylos duomenys yra pateikti, kitų duomenų nėra, negali nurodyti, kur yra pareigūno tarnybinis pranešimas. Trečiojo asmens nuomone, įvykio metu automobilio savininkas ir valdytojas buvo trečiasis asmuo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 18 d. galutiniu sprendimu Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovės ieškinį atmetė.

11.1. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, kas autoįvykio metu buvo ginčo transporto priemonės savininkas. Įvertinęs ginčui aktualias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK), Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) nuostatas, teismų praktiką, teismas sprendė, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo.

11.2. Teismas nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Teismas be kita ko vertino atsakovo byloje pateiktus paaiškinimus, atkreipė dėmesį, kad administracinio nusižengimo byloje atsakovo ir trečiojo asmens E. G. rašytiniai paaiškinimai dėl automobilio įsigijimo iš esmės sutampa. Teismas pastebėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo duoti paaiškinimai dėl automobilio perleidimo registracijos AB „Regitra“, dėl susisiekimo su automobilio pirkėju, dėl laiko, kada tiksliai buvo atlikta automobilio pirkimo–pardavimo registracija minimaliai skiriasi, tačiau, teismo vertinimu, svarbu ir tai, kad nuo automobilio įsigijimo iki atsakovo apklausos šioje byloje praėjo ganėtinai nemažas laiko tarpas – dveji metai, todėl šie neatitikimai dėl to pateisintini.

11.3. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neigė, jog byloje pateiktame Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte yra jo parašas, teigdamas, kad tokį dokumentą mato pirmą kartą. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų siųsta informacija apie ginčo transporto priemonės nuvežimą, dėl leidimo atsiimti šią transporto priemonę ir pan. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kas galėjo pasirašyti po šiuo aktu, ar tikrai pasirašė pats atsakovas ir pan. Teismas nurodė, kad tokio pobūdžio aplinkybės galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nors ieškovė teigė, kad sudaryta ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi negalima vadovautis, ji negalioja, tačiau savarankiško reikalavimo kitoje byloje nepareiškė, nors tokia teisė buvo išaiškinta. Darytina išvada, kad vien ta aplinkybė, kad sudarytas sandoris nebuvo registruotas per penkias dienas, savaime nedaro šio sandorio negaliojančiu.

11.4. Teismas pripažino, kad autoįvykio metu ne atsakovas buvo transporto priemonės savininku, o trečiasis asmuo E. G., kuris kaip savininkas yra atsakingas už reikalavimus priteisti skolą už transporto priemonės transportavimą bei saugojimą, dėl ko teismas sprendė, kad reikalavimas atsakovui atmestinas, kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė UAB ARRO pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

12.1. Pažymi, jog byloje įrodinėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta siekiant išvengti atsakomybės ir faktinės aplinkybės paneigia atsakovo teiginius bei pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datą. Atsakovo teigimu, minėta sutartis sudaryta 2023 m. liepos 20 d., tačiau paties atsakovo teikti paaiškinimai paneigia tą datą ir įrodo ją esant sudarytai betarpiškai prieš atvykstant į policiją protokolo administracinio nusižengimo byloje surašymui. Teismas nevertino apeliantės nurodomų neatitikimų tarp paties atsakovo paaiškinimų, rašytinių įrodymų, nepagrįstai tuos neatitikimus pateisino atsakovo naudai, grįsdamas laiko tarpu tarp automobilio perleidimo momento iki apklausos. Mano, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos, prieštaraujančios byloje esantiems įrodymams, protingumo ir teisingumo principams, nepagrįstai suteikė pranašumo atsakovui pažeisdamas apeliantės teises.

12.2. Atkreipia dėmesį, kad 2023 m. liepos 29 d. aptariama transporto priemonė buvo rasta prie atsakovo namų ir iš ten priverstinai nuvežta į apeliantės saugojimo aikštelę. Priverstinio nuvežimo akte kaip savininkas pasirašė atsakovas. Policija nepateikė duomenų ar paaiškinimų, kaip buvo rastas automobilis, kokiu pagrindu jis priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę. Pateiktoje administracinio nusižengimo byloje nėra nei tarnybinių paaiškinimų, nei bylos apyrašo, leidžiančio spręsti, ar tokie tarnybiniai paaiškinimai išvis buvo, ar nebuvo vėliau išimti. Be kita ko atkreipia dėmesį, kad 2023 m. rugpjūčio 4 d. (penktadienį) atsakovas ir trečiasis asmuo deklaruoja transporto priemonės perleidimą AB „Regitra“, atvykdami į ją fiziškai (ne elektroniniu būdu), 2023 m. rugpjūčio 7 d. (pirmadienį) atsakovas ir trečiasis asmuo patys atvyksta į policiją ir teikia paaiškinimus dėl įvykio; duomenų, kad jie būtų buvę kviesti, administracinio nusižengimo byloje nėra. Administracinio nusižengimo byloje esančiame vaizdo įraše atsakovas trečiojo asmens E. G., kaip pažeidėjo, vairavusio automobilį, neatpažino. Atkreipia dėmesį į atsakovo paaiškinimų apie sutarties sudarymo aplinkybes neatitikimus, tai, kad atsakovas buvo sutikęs ir su taikos sutarties sudarymu.

12.3. Mano, kad nustatyti neatitikimai negalėjo būti vertinami atsakovo naudai ir pateisintini. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise – žinant, kad automobilio savininkas nustatomas perleidimo sutarties pagrindu, formaliai sudaroma sutartis atbuline data. Apeliantės teigimu, automobilio savininku 2023 m. liepos 29 d. buvo būtent atsakovas. Šios aplinkybės įrodomos sekančiais įrodymais: atsakovas nepaneigė dalyvavimo išvežimo momente 2023 m. liepos 29 d., kurį patvirtino savo parašu (teismo prašė atlikti rašysenos ekspertizę, tačiau nustatytu terminu prašymo nepateikė); nebūdamas nuosekliu savo pozicijoje pradžioje sutiko sudaryti taikos sutartį, tačiau vėliau atsisakė; visą laiką nuosekliai tvirtino, kad sudaręs sutartį kelių dienų bėgyje ją registravo AB „Regitra“, tačiau tai paneigiama rašytine bylos medžiaga – sutartis registruota betarpiškai prieš apklausą policijoje. Mano, jog visos šios aplinkybės patvirtina, kad 2023 m. liepos 29 d., priverstinio nuvežimo dieną, transporto priemonės savininku buvo būtent atsakovas, kuris, siekdamas išvengti atsakomybės, atbuline data sudarė automobilio pirkimo pardavimo sutartį, tokiu būdu išvengdamas atsakomybės už padarytą žalą (apdaužytą vilkiką ir išverstą tvorą), siekia išvengti atsakomybės už nuvežimo ir saugojimo išlaidų apmokėjimą. Automobilis saugomas iki šios dienos, jo niekas neatsiima, vienintelis, kas juo domėjosi, tai atsakovas. Trečiajam asmeniui E. G. apie vykstančius posėdžius nepranešta.

13. Trečiasis asmuo Vilniaus AVPK atsiliepime nurodė, kad apeliacinio skundo pagrįstumo vertinimą palieka teismo nuožiūrai. Be kita ko pažymi, kad šioje byloje jis nepagrįstai buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nes bylos išsprendimas neturi ir negali turėti įtakos Vilniaus AVPK teisėms ar pareigoms. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo nei dėl automobilio priverstinio nuvežimo teisėtumo, nei dėl jo saugojimo transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, nei dėl transporto priemonės savininko (valdytojo) informavimo. Taip pat nėra ginčo dėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumo ar pareigų vykdymo. Ieškovės keliama versija, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis galimai buvo sudaryta po administracinio nusižengimo padarymo, savaime nesudaro jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šios civilinės bylos išsprendimas galėtų turėti įtakos Vilniaus AVPK teisėms ar pareigoms. Šie argumentai susiję išimtinai su privačių asmenų tarpusavio civiliniais teisiniais santykiais, nuosavybės teisės nustatymu ir galimu prievolių pasiskirstymu tarp jų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisės į automobilį bei išlaidų už jo priverstinį nuvežimą ir saugojimą atlyginimo, t. y. ginčas iš esmės vyksta tarp privačių asmenų, Vilniaus AVPK dalyvavimas byloje kaip trečiojo asmens nėra teisiškai pagrįstas. Nurodo, kad dėl šių priežasčių plačiau dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuosavybės teise į automobilį, nepasisako.

14. Atsakovas T. V. ir trečiasis asmuo E. G. atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. kovo 17 d. ieškovė ir Vilniaus AVPK (šioje byloje trečiasis asmuo) sudarė Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį (anksčiau ir toliau – sutartis), kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo Vilniaus AVPK užsakymu teikti transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo (transporto priemonių iškėlimo, užkėlimo, nukėlimo ir kt.) ir jų saugojimo paslaugas, vykdomas siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes Šalčininkų miesto ir rajono ribose, pagal sutartyje fiksuotus įkainius. 2023 m. liepos 28 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas patvirtina, kad pagal gautą užsakymą aptariama transporto priemonė VOLVO V70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinai nuvežta iš Centrinė g., Kaniūkuose, Šalčininkų r., į ieškovės saugomą aikštelę, adresu Minsko pl. 21, Vilniuje. Vilniaus AVPK išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą 2023 m. rugpjūčio 25 d. buvo išduotas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Ieškovės teigimu, atsakovas jokių veiksmų dėl transporto priemonės atsiėmimo nesiėmė. Ieškovės skaičiavimu, ieškinio surašymo dienai už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, už laikotarpį nuo 2023 m. liepos 28 d. iki 2024 m. rugpjūčio 21 d., susidarė 1 633,50 Eur skola.

19. Ieškovei kreipusis į teismą dėl minėtos skolos už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš atsakovo priteisimo, pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad autoįvykio metu atsakovas jau nebuvo transporto priemonės savininkas. Apeliantė savo apeliaciniame skunde su priimtu procesiniu sprendimu nesutinka, kritiškai vertindama teismo atliktą įrodymų tyrimą, vertindama, kad automobilio nuvežimo saugojimui metu automobilio savininkas buvo atsakovas. Visgi, įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais sutikti.

20. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė priverstinai nuvežti transporto priemonę, kuri buvo administracinio nusižengimo dalykas, į institucijos, kurios pareigūnas priėmė sprendimą transporto priemonę priverstinai nuvežti, ar į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje yra išvardyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2022).

21. Atkreipiant dėmesį į įrodinėjimo proceso reikšmę bei ypatumus, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). O rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

22. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje iš esmės kilo būtent dėl subjekto, atsakingo už ieškovės reikalavimą priteisti skolą už transporto priemonės transportavimą bei saugojimą, atsakovui įrodinėjant, kad autoįvykių metu, kai teisės pažeidimai buvo padaryti vairuojant aptariamą transporto priemonę, ši jau priklausė ne jam, o trečiajam asmeniui, kai tuo tarpu ieškovė šiuo aspektu įžvelgė atsakovo piktnaudžiavimą, atkreipdama dėmesį į jo nenuoseklią poziciją bylos nagrinėjimo metu, ir vertindama, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartį jis sudarė neva atbuline data, siekdamas išvengti atsakomybės. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus, tarp jų bylos dalyvių paaiškinimus, taip pat Vilniaus AVPK pateiktą administracinių nusižengimų medžiagą, iš kurios nustatyta, kad būtent E. G. buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 423 straipsnio 1 dalį, 426 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2023 m. liepos 23 d. vairavo aptariamą automobilį neturėdamas teisės vairuoti, sugadindamas turtą, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos (ROIK: 23215384753, ROIK: 23215312283). Tiek T. V. (šioje byloje – atsakovas), tiek E. G. (šioje byloje – trečiasis asmuo) minėtų administracinių nusižengimų tyrimo metu pateikė paaiškinimus, abu patvirtindami, kad aptariamą automobilį atsakovas 2023 m. liepos 20 d. pardavė minėtam trečiajam asmeniui (pateikta ir 2023 m. liepos 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis), sutarę sutvarkyti dokumentus ir AB „Regitra“, kartu pripažindami, kad šis veiksmas užsitęsė (anot E. G., dėl jo užimtumo); be to, trečiasis asmuo prisipažino padaręs nurodytus administracinius nusižengimus. Kaip matyti iš pranešimo dėl deklaracijos priėmimo ir patvirtinimo, transporto priemonės perleidimo deklaracija AB „Regitra“ buvo pateikta tik 2023 m. rugpjūčio 4 d. Ir nors šiuo atveju sutiktina, kad atsakovo paaiškinimai dėl minėto veiksmo (automobilio perleidimo registracijos AB „Regitra“) atlikimo aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, visgi, viena vertus, pritartina teismo pastebėjimui dėl praėjusio nemažo laiko tarpo, o kita vertus, būtina pažymėti, kad tokios aplinkybės savaime ir nepaneigia kitų paminėtų įrodymų visumos kontekste padarytų išvadų dėl nustatyto transporto priemonės perleidimo fakto bei dėl to, kad ginčui aktuliu laikotarpiu transporto priemonės savininku buvo ne atsakovas, o minėtas trečiasis asmuo. Šiuo atveju, nors ieškovė, kaip galima suprasti, ir kėlė abejones dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumo, tačiau jos nurodyti paminėti argumentai, be kita ko, bene labiausiai akcentuojant turto perleidimo įregistravimo momentą, nelaikytini pakankamais teismui ex officio spręsti apie tos sutarties niekinį pobūdį, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie šio sandorio šalių valios, sutarties objekto, ir pan. ydingumą. O be to, ir pati ieškovė šiuo aspektu jokių reikalavimų byloje nereiškė. Nurodytų išvadų nepaneigia ir apeliantės argumentai apie atsakovo pasirašymą Priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte. Pastebėtina, kad nors atsakovas neigė pasirašęs minėtą dokumentą, tačiau, kaip pažymėjo ir teismas skundžiamame sprendime, teisminio nagrinėjimo metu ir nebuvo pasinaudota galimybe objektyviai tiesai šiuo klausimu nustatyti, kita vertus, teismui kartu tinkamai pastebėjus apie tokio pobūdžio aplinkybių svarbą nebent, pavyzdžiui, iškėlus klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir pan. Be to, jokių duomenų, kad būtent atsakovui buvo pateikta informacija apie minimo automobilio nuvežimą, leidimą jį atsiimti, byloje taip pat nėra.

23. Aptartame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į ginčui aktualius skundžiamame sprendime nurodytus teisinio reglamentavimo aspektus dėl transporto priemonės perleidimo registravimo, teismui tinkamai nustačius, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo, ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018). Pažymėtina, kad toks teisės aiškinimas ieškovei yra žinomas, be kita ko ir iš panašų ginčą nagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2A-1040-967/2025, kurioje šios bylos ieškovė taip pat dalyvavo ieškovės procesiniu statusu.

24. Įvertinus nurodytas aplinkybes byloje turimų duomenų ir įrodymų visumos kontekste, byloje laikytina įrodytu, jog ginčo laikotarpiu atsakovas nebuvo aptariamos transporto priemonės savininkas (nei valdytojas minėtų autoįvykių metu), dėl ko jam ir neatsirado pareiga atlyginti šios transporto priemonės transportavimo ir saugojimo išlaidų. Todėl pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai sprendė dėl ieškinio nepagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

27. Teismo sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

28. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, apeliacinėje instancijoje jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ARRO apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.