Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. G. ieškinį atsakovams L. P. D.ir J. D. dėl pažeistų teisių gynimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovų L. P. D. ir J. D. priešieškinį ieškovei H. G. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Dėl priimto sprendimo ieškovė prarado daugiau negu pusę savo nuosavybės, kas nėra protinga ir sąžininga. Ieškovei priklauso 57 proc. 35 kv. m. ūkinio pastato, o atsakovams atitinkamai tik po 21,5 proc. Teismas neatsižvelgė, kad 35 kv. m. ūkinis pastatas ir 10 kv. m. ūkinis pastatas yra du atskiri nekilnojamojo turto vienetai;Teismas neturėjo priimti priešieškinio dalyje, kuria buvo prašoma atidalinti ieškovei ir atsakovams priklausančio 10 kv. m. ūkinio pastato dalį, ieškovei nuosavybės teise pripažįstant teisę į visą minėta ūkinį pastatą, kadangi šis priešieškinio reikalavimas yra tapatus ieškovės ieškinio reikalavimui;Teismas nepagrįstai vertino atliktus pastato priežiūros darbus atsakovų naudai, nes atsakovai atliko ginčo ūkio pastato remontą be ieškovės sutikimo. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai atliko remonto darbus siekiant išvengti žalos ir pašalinti grėsmę bendrojo naudojimo objektui – ūkio pastatui. Atsakovai neteisėtais veiksmais užvaldo turtą arba sukuria naują daiktą;Atsakovai byloje nepateikė įrodymų, kad 35 kv. m. ūkinis pastatas negali būti padalintas natūra, todėl teismas negalėjo priimti tokio sprendimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovei H. G. nuosavybės teise priklauso 171/300 dalys ūkinių pastatų - 35 kv. m ploto ūkinio pastato (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu 611p) bei 10 kv. m ploto ūkinio pastato (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu 211ž), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovams L. P. D. bei J. D. nuosavybės teise priklauso po 129/600 dalis aukščiau nurodytų ūkinių pastatų. Ieškovė H. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovus atlaisvinti 35 kv. m. ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savavališkai užimtas jai nuosavybės teise priklausančias 171/300 dalis; nustatyti minėto ūkinio pastato naudojimosi tvarką pagal UAB „Korporacijos matininkai“ Vilniaus skyriaus matininko A. Š. 2010-16-22 parengtą statinių išdėstymo planą, atidalinti ieškovei ir atsakovams priklausančią 10 kv. m. dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei pripažįstant teisę į visą 10 kv. m. ūkinį pastatą, o atsakovams priteisiant iš ieškovės 464 Lt kompensaciją. Atsakovai su ieškovės pateiktu ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškinio reikalavimus atmesti ir pripažinti ieškovei H. G. nuosavybės teisę į 10 kv. m ploto ūkinį pastatą, o atsakovams pripažinti nuosavybės teisę lygiomis dalimis į 35 kv. m ploto ūkinį pastatą ir įpareigoti sumokėti ieškovei H. G. 2 254,79 Lt (653,03 EUR) piniginę kompensaciją.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį patenkino visiškai: atidalino ieškovei H. G. ir atsakovams L. P. D. ir J. D. priklausančio 10 kv. m ploto ūkinio pastato dalį ir pripažino H. G. daiktines teises į visą minėtą ūkinį pastatą; atmetė ieškovės H. G. ieškinio reikalavimą nustatyti 35 kv. m.ploto ūkiniame pastate naudojimosi patalpomis tvarką ir įpareigoti atsakovus L. P. D. ir J. D. atlaisvinti užimtą pastato dalį; atidalino ieškovei H. G. ir atsakovams L. P. D. ir J. D. priklausančio 35 kv. m ploto ūkinio pastato dalį bei pripažino atsakovams L. P. D. ir J. D. nuosavybės teisę lygiomis dalimis (po ½ dalį) į 35 kv.m ploto minėtą ūkinį pastatą; įskaičius priešpriešinius ieškovės mokėjimus atsakovams ir atsakovų mokėjimus ieškovei, iš atsakovų L. P. D. ir J. D. priteisė lygiomis dalimis iš viso 653,03 Eur ieškovės H. G. naudai; priteisė iš ieškovės H. G. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis atsakovų L. P. D. ir J. D. naudai. Teismas įvertinęs, kad atsakovai sutinka, jog nuosavybės teisė į 10 kv.m ploto ūkinį pastatą būtų pripažinta ieškovei bei sutinka gauti jiems siūlomą piniginę kompensaciją, bei į tai, kad šis ūkinis pastatas stovi šalių susitarimu ieškovei naudotis skirtame sklype, pripažino ieškovei nuosavybės teisę į visą minėtą ūkinį pastatą, o atsakovams už jiems priklausiusį plotą šiame ūkiniame pastate priteisė iš ieškovės kiekvienam po 232 Lt (134,38 Eur) piniginę kompensaciją. Įvertinęs tai, kad atsakovai 35 kv.m. ūkinio pastato kapitaliniam remontui patyrė išlaidų, ženkliai viršijančių paties pastato vidutinę rinkos kainą, nustatytą masinio vertinimo būdu, o taip pat įvertinęs aplinkybes, kad kitas 10 kv. m ūkinis pastatas atidalijamas ieškovei natūra, nurodė, kad galimas 35 kv. m ūkinio pastato atidalijimas atsakovams natūra, išmokant ieškovei piniginę kompensaciją.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka ir būdai. Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

Ginčo atveju šalys nesutaria dėl dviejų bendrosios dalinės nuosavybės teise joms priklausančių ūkinių pastatų – 10 kv. m. ploto ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 35 kv. ploto ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, ieškovei nuosavybės teise priklauso 171/300 dalys minėtų ūkinių pastatų, o kiekvienam iš atsakovų - po 129/600 dalys ūkinių pastatų. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teises į visą 10 kv. m. ploto ūkinį pastatą, o atsakovams – į 35 kv. m. ploto ūkinį pastatą. Kaip jau minėta, dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiama atsižvelgiant į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas ir pan. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 10 kv. m. ploto ūkinis pastatas stovi šalių susitarimu ieškovei naudotis skirtame sklype, todėl atsižvelgiant į tai, kad dėl mažo ploto nėra tikslinga jį atidalinti natūra ir atidalinus jis nebeatliktų savo, kaip ūkinip pastato, paskirties, protingiausia ir teisingiausia būtų, jog juo naudotųsi ieškovė, ant kurios naudotino žemės sklypo jis stovi. Argumentuodamas tokį savo sprendimą, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas svarbias aplinkybes: tiek ieškovė, tiek atsakovai neprieštarauja, kad minėtas ūkinis pastatas nuosavybės teise priklausytų ieškovei, kadangi būtent ji juo naudojasi.

Tarp šalių kilo ginčas ir dėl 35 kv. m. ploto ūkinio pastato. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria nuosavybės teisė į minėtą ūkinį pastatą nustatyta atsakovams. Negana to, apeliantė teigia, jog atsakovai yra savavališkai užėmę dalį šio bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio ūkinio pastato ir privalo ją atlaisvinti.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Pirmenybė atidalijimui iš bendrosios nuosavybės įgyvendinant nuosavybės teises teikiama, nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Kasacinis teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Teisėjų kolegija, plėtodama šią praktiką pažymi, kad tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas kuriam iš atidalijamų bendraturčių priteistina piniginė kompensacija, turėtų būti įvertinama bylos šalių valia, kiekvieno bendraturčio poreikis dalijamam daiktui, bendraturčio galimybė įsigyti kitą tokį daiktą arba išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, bei kitos reikšmingos aplinkybės. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį per teismą, taip pat turi išnaudoti visas galimybes suderinti bendraturčių valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje J. Nr. 3K-3-213/2011).

Pateiktu priešieškiniu atsakovai išreiškė reikalavimą jiems pripažinti nuosavybės teisę lygiomis dalimis į 35 kv. m ploto ūkinį pastatą ir įpareigoti sumokėti ieškovei H. G. 2 254,79 Lt (653,03 EUR) piniginę kompensaciją. Tokį savo reikalavimą atsakovai grindė tuo, kad ieškovė H. G. minėtu ūkiniu pastatu niekada nesinaudojo, be to, minėtas ūkinis pastatas faktiškai jau buvo nebetinkamas naudotis, todėl buvo atsakovų lėšomis periodiškai remontuojamas. Be to, minėtas ūkinis pastatas stovi žemės sklypo dalyje, kuria pagal susitarimą naudojasi atsakovai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos aplinkybės, atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką, suteikia pagrindą tenkinti tokį atsakovų priešieškinio reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria tenkinas minėtas atsakovų reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina ir tai, jog tarp šalių nuolat kyla ginčai dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto, todėl naudojimosi tvarkos nustatymas galimai šių ginčų neišspręstų taip, kaip juos galėtų išspręsti bendrosios dalinės nuosavybės objektų padalijimas natūra ir nuosavybės teisių į visą daiktą suteikimas vienai ar kitai šaliai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių poziciją, daro išvadą, jog byloje yra tikslingiausia ir racionaliausia pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 10 kv. m ploto ūkinį pastatą, esantį ieškovės naudojamoje žemės sklypo dalyje, o atsakovams lygiomis dalimis pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į 35 kv. m. ploto ūkinį pastatą, esantį jų (atsakovų) naudojamoje žemės sklypo dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta apeliantės skundo argumentą, jog dėl priimto sprendimo ji prarado daugiau negu pusę savo nuosavybės, kas nėra protinga ir sąžininga, kadangi ieškovei priklauso 57 proc. 35 kv. m. ūkinio pastato, o atsakovams atitinkamai tik po 21,5 proc. Pažymėtina, jog pripažinus, kad yra racionaliausia atsakovams pripažinti nuosavybės teisę į 35 kv. m. ploto ūkinį pastatą dėl galimybės naudoti jį pagal paskirtį, atsakovai yra įpareigoti išmokėti ieškovei kompensaciją už jai tenkančią dalį minėto ūkinio pastato, t.y. ieškovei H. G. bus kompensuota už prarastą nekilnojamojo turto dalį, atsižvelgiant į daikto rinkos kainas.

Atmestinas skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti priešieškinio dalyje, kuria buvo prašoma atidalinti ieškovei ir atsakovams priklausančio 10 kv. m. ūkinio pastato dalį, ieškovei nuosavybės teise pripažįstant teisę į visą minėta ūkinį pastatą, kadangi šis priešieškinio reikalavimas yra tapatus ieškovės ieškinio reikalavimui. Nurodytina, jog CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas priima priešieškinį, jeigu patenkinus priešieškinį, bus visiškai arba iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio. Akcentuotina, jog reikalavimas atidalinti ieškovei ir atsakovams priklausančio 10 kv. m. ūkinio pastato dalį, ieškovei nuosavybės teise pripažįstant teisę į visą minėta ūkinį pastatą, yra tik vienas iš ieškinio ir priešieškinio reikalavimų, kurį teismui patenkinus, nei ieškinys, nei priešieškinys netapo tenkinamu pilna apimtimi, todėl tokio paties reikalavimo buvimas tiek ieškinyje, tiek priešieškinyje, negali užkirsti kelio priešieškinio priėmimui. Pažymėtina, jog kiti priešieškinio reikalavimai yra priešingi ieškovės ieškinio reikalavimams, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo, kodėl pirmosios instancijos teismas galėjo atsakovų priešieškinį atsisakyti priimti.

Apeliantė skunde nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai vertino atliktus pastato priežiūros darbus atsakovų naudai, kadangi atsakovai atliko ginčo ūkio pastato remontą be ieškovės sutikimo. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog atsakovai atliko remonto darbus siekiant išvengti žalos ir pašalinti grėsmę bendrojo naudojimo objektui – ūkio pastatui. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka, kadangi juos paneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovė ginčo 35 kv. m. ploto ūkiniu pastatu iki jo remonto nesinaudojo, bei tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė neginčijo aplinkybių dėl atsakovų atliktų ūkinio pastato remonto darbų, o ieškovės atstovas teisme pripažino, kad stogo remontas tikrai buvo reikalingas.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą nepakeistą.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 150 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams L. P. D., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės H. G., a.k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.