Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Evaldo Pašilio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams bei pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir L. B. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir L. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta pagal Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Nustatyta, kad bausmės pradžią skaičiuoti nuo Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš L. B. nukentėjusiajai X. X, priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiosios X. X, pilnametystės nustatyta jos atstovė pagal įstatymą J. Ž..

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš L. B. nepriteistos.

Skundžiamame nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. B. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 23 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad X. X,, gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl ko ji neturėjo galimybės aktyviai priešintis, nes negalėjo visiškai suprasti prieš ją atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, prieš X. X, valią, nurengdamas jos drabužius – tampres, apatines kelnaites ir palaidinę, liesdamas rankomis mažametės krūtinę ir lytinius organus, užgulęs ją savo kūnu bei įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį, vieną kartą lytiškai santykiavo su mažamete X. X,, šiais veiksmais sukėlė jai didelį išgąstį ir stresą bei sukėlė jai nesunkų psichinės sveikatos sutrikimą – (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. B. prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis, duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, itin akcentavo, kad būtent tyrėja, kuri atliko šioje byloje ikiteisminį tyrimą ir nurodė, kad „L. B“ yra būtent L. B., parodė nukentėjusiajai jo nutrauką, todėl jis ir buvo įvardintas kaip asmuo, išžaginęs nukentėjusiąją. Nuteistasis neakcentavo, tik nurodė, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja buvo akivaizdžiai prieš jį nusiteikusi ir dėjo pastangas, kad būtų įrodyta jo tariama kaltė. Tyrėja ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai nereikalingi jokie įrodymai, tyrimą ji atliko šališkai, būdama suinteresuota. Tyrėja parodė, kad iš L. B. kūno kalbos, jo reakcijos supratusi, jog jis yra kaltas, todėl turi būti nubaustas.

2.2. Netinkamai atlikus ikiteisminį tyrimą, kurio visiškai nekontroliavo prokuroras, byla nebuvo paruošta teisminiam nagrinėjimui, todėl ikiteisminio tyrimo veiksmus – įvykio vietos apžiūrą, asmens atpažinimą – atliko Kauno apygardos teismas. Pažymėtina, kad tik proceso pabaigoje teismui tapo aišku, kurioje vietoje įvyko byloje nagrinėjamas įvykis (buvo klaidingai nurodomas vietos adresas, patalpų aprašymas, kam nuosavybės teise priklausė patalpos ir panašiai), o prieš atliekant asmens atpažinimą, nukentėjusioji jau daug kartų buvo mačiusi nuteistąjį tiek teisme, tiek iš nuotraukų.

2.3. L. B. manymu dėl nukentėjusiosios išžaginimo yra kaltas D. J., kuris Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. baudžiamuoju įsakymu yra pripažintas kaltu. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš jos motinos parodymų proceso metu matyti, kad jos stengėsi apibūdinti D. J. kaip labai gerą asmenį, taip siekdamos, kad šiam nebūtų skirta griežta bausmė, todėl ir nukentėjusiosios išžaginimu buvo apkaltintas ne D. J., o L. B.. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad apie šioje byloje nagrinėjamą įvykį nukentėjusioji pirmiausiai papasakojo D. J., su kuriuo pradėjo bendrauti 2019 m. Apelianto manymu, žinodamas apie gresiančią atsakomybę, D. J. galėjo susitarti su nukentėjusiąja, kad ši pasakytų, jog ją išžagino L. B..

2.4. Klausimų kelia ir nukentėjusiosios motinos pateiktas socialiniame tinkle „Facebook“ tarp jos ir tariamai L. B. vykęs susirašinėjimas. Neaišku, kaip šis susirašinėjimas liko nukentėjusiosios motinos telefone, nes jos telefonas galbūt buvo paimtas D. J. byloje. Taip pat neaišku, kaip šis susirašinėjimas atsirado šioje baudžiamojoje byloje, nes nebuvo atliktas daiktų (dokumentų) poėmis, taip pat neužfiksuota, kad šis susirašinėjimas būtų atsiųstas elektroniniu paštu. Pirmosios instancijos teismo buvo paprašyta pareikalauti D. J. baudžiamąją bylą, tačiau buvo pareikalauta tik išvada dėl informacijos, rastos minėtame telefone. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad D. J. byloje specialisto išvada buvo pateikta tik dėl tų aplinkybių, kurios yra susijusios su D. J. byla, todėl teismas negalėjo nustatyti, kada iš telefono buvo išimta nukentėjusiosios motinos šioje dėl L. B. nagrinėjamoje byloje pateikta informacija. Siekiant išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti ir susipažinti su D. J. baudžiamąja byla.

2.5. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme vienu atveju teigė, kad „Facebook“ paskyros nebeturi, kitu – kad šiuo metu naudojasi kelių socialinių tinklų, taip pat ir „Facebook“ paskyra. Be to, ji parodė neprisimenanti, apie ką susirašinėjo su L., intymiomis temomis nesusirašinėjo, nors jos motina J. Ž. parodė, kad matė nukentėjusiosios ir L. B. susirašinėjimą „apie pirmus kartus“. Analizuojant nukentėjusiosios motinos parodymus, akivaizdu, kad nukentėjusioji žinojo, kaip L. L., todėl neaišku, kam reikėjo atlikti asmens parodymą atpažinti, ji taip pat žinojo, kur jis gyvena (liudytoja J. Ž. parodė, kad jai dukra pasakė, jog bendrauja su L., eina į jo namus klausytis muzikos). Liudytoja J. Ž. parodė ir tai, kad 2017 m. vasarą dukra jai buvo rodžiusi ir kito L. nuotrauką.

2.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad L. B. taip pat padarė ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Šioje nuosprendžio dalyje teismas vadovavosi 2022 m. gegužės 5 d. – birželio 3 d. teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvada Nr. 103MS-99/2022, tačiau nevertino, kad, atliekant šią ekspertizę, medžiaga, susijusi su D. J. byla ir jo padarytomis nusikalstamomis veikomis, pateikta nebuvo. Įvertinus tai, kad D. J. nusikalstamos veikos padarytos vėliau, galima spręsti, kad jos turėjo didesnę įtaką nukentėjusiosios sveikatai.

2.7. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas juos interpretavo savaip, nurodė tokias aplinkybes, apie kurias liudytojai neparodė.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, taip pat tenkinus nuteistojo L. B. prašymą, išdėstytą jo apeliaciniame skunde, ištyrusi išreikalautos kitos baudžiamosios bylos medžiagą, išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl L. B. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu ar pirmosios instancijos teisme būtų padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, taip pat nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismas, tiriant ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, būtų šališki. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus, ne tik L. B. kaltinančius, byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, o taip pat nenukrypo nuo teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

Dėl pirmosios instancijos teismo, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės (tyrėjos) šališkumo

5. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis suponuoja kiekvieno asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Asmens teisė į tinkamą teisinį procesą apima kelias proceso dalis – ikiteisminio tyrimo dalį ir bylos nagrinėjimo teisme dalį. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tinkamas teisinis procesas yra toks, kurio metu gerbiamos visų proceso dalyvių (šalių) teisės, garantuojama šalių lygybė įstatymui, laikomasi kitų baudžiamojo proceso principų, taip pat toks procesas, kurio būtina sąlyga – proceso subjektų funkcijų atskyrimas, bylą nagrinėjančio teismo ir bylos tyrimui vadovaujančio prokuroro nešališkumas ir nepriklausomumas (1999 m. vasario 5 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

6. BPK 58, 59 straipsniuose pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Pagal teismų praktiką, teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Visų pirma teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. proceso metu turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo, organizuoti teismo procesą, atlikti proceso veiksmus, bendrauti su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

7. Tiek vertinant pirmosios instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus kartu su teisėjos elgesiu nagrinėjant bylą, tiek vertinant apelianto nurodytus argumentus atskirai, jokių aplinkybių, rodančių bylą nagrinėjusio teismo tendencingumą, keliančių abejonių teisėjos nešališkumu, byloje nenustatyta. Apeliantas teismo šališkumą iš esmės sieja su atliktu, apelianto vertinimu, netinkamu įrodymų tyrimu, tyrimo rezultatų vertinimu. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Taigi vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis tokias nusikalstamų veikų aplinkybes, kurios buvo nurodytos ir kaltinamajame akte, patikslinant nusikalstamos veikos padarymo laiką, kuris iš esmės nustatytas pagal nuteistojo parodymus, nereiškia, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, o bylos nagrinėjimas teisme vyko formaliai. Byloje nenustatyta, kad bylą nagrinėjęs teismas kuriai nors iš proceso šalių bylos nagrinėjimo metu būtų reiškęs išankstinį priešiškumą ar palankumą ar kad būtų suinteresuotas bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu nebuvo ribojama teisė į gynybą, byla buvo nagrinėjama laikantis rungimosi principo – nuteistojo gynėjas reiškė prašymus dėl įrodymų tyrimo, dalis kurių buvo patenkinta (iškviesti apklausti ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusią pareigūnę, liudytojas A. Š., L. M., nukentėjusiąją X. X,), o kita dalis (pvz., apklausti T. K.) – motyvuotai atmesta. Atskirų proceso dalyvių prašymų atmetimas savaime nepaneigia rungtyniškumo principo įgyvendinimo.

8. Pirmosios instancijos teismo šališkumo nepatvirtina ir tai, kad ne ikiteisminio tyrimo metu, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atliktas asmens parodymas atpažinti. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu išklausęs proceso dalyvių nuomonių, įvertinęs tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas asmens parodymas atpažinti, nutarė įpareigoti prokurorą atlikti šį procesinį veiksmą. Sutiktina, kad asmens parodymas atpažinti paprastai yra atliekamas ikiteisminio tyrimo metu, ir šio procesinio veiksmo neatlikimas šioje proceso stadijoje gali būti vertinamas kaip ikiteisminio tyrimo trūkumas. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Konstitucijoje (31 straipsnyje) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalyje ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-157-699/2017), ir teismas pats turi siekti nustatyti byloje tiesą. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti, taip pat ir BPK 192 straipsnyje nustatytą asmens parodymą atpažinti. Taigi, šiuo aspektu įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo. Be to, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl asmens parodymo atpažinti atlikimo, pagrįstai įvertino, kad proceso metu nepilnametė nukentėjusioji su nuteistuoju kontakto neturėjo (iš paties nuteistojo parodymų buvo nustatyta, kad jis (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir nukentėjusioji, vėliau negyveno, gyveno Kaune, po to atliko laisvės atėmimo bausmę), ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodymus davė taip pat būdama atskirai nuo nuteistojo, vaiko apklausos kambaryje.

9. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl prokuroro šališkumo, pažymėtina, kad, be kita ko, prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Vien tik apelianto manymas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar kad jo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, nesudaro pakankamo pagrindo prokuroro šališkumui konstatuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-489/2022).

10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis prokuroro šališkumą siejo ir su šio atliktais procesiniais veiksmais, įteikiant nuteistajam, nedalyvaujant jo gynėjui, pasirašyti asmens parodymo atpažinti protokolą. BPK 192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atliekant asmens parodymą atpažinti, kuriame dalyvauja įtariamasis (nagrinėjamu atveju – kaltinamasis), įtariamojo prašymu turi dalyvauti jo gynėjas. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis L. B. būtų pateikęs minėto turinio prašymą, tokio prašymo, kaip nustatyta iš byloje esančio vaizdo įrašo, jis žodžiu neišreiškė ir prieš atliekant asmens parodymą atpažinti (t. 3, b. l. 189). Nuteistojo gynėjui advokatui B. Varsackui buvo išsiųstas pranešimas, informuojant apie jo teisę dalyvauti atliekant asmens parodymą atpažinti (t. 3, b. l. 185), tačiau kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti protokolo, atliekant šį procesinį veiksmą, gynėjas nedalyvavo (t. 3, b. l. 180–183), o aiškinantis šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme, jis nurodė nematantis reikalo dalyvauti „beprasmiuose veiksmuose“ (t. 3, b. l. 193). Taigi, nagrinėjamu atveju, nesant L. B. prašymo dėl gynėjo dalyvavimo, informavus gynėją apie planuojamą atlikti asmens parodymą atpažinti ir gynėjui pasirinkus nedalyvauti šio procesinio veiksmo atlikime, minėtas procesinis veiksmas atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimų. Be to, iš tarnybinio pranešimo (t. 3, b. l. 184) nustatyta, kad proceso dalyviai (nukentėjusioji, jos atstovė pagal įstatymą, jos įgaliotasis atstovas, psichologė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistė, prokuroras), atliekant asmens parodymą atpažinti, dalyvavo, būdami Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariate esančiame vaiko apklausos kambaryje, o L. B., atliekant šį procesinį veiksmą, dalyvavo nuotoliniu būdu iš Kauno kalėjimo, kur atlieka laisvės atėmimo bausmę. Iš byloje esančio minėto vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota asmens parodymo atpažinti eiga, matyti, kad po atpažinimo, prokuroras pasiūlė nuteistajam nuotoliniu būdu toliau stebėti asmens parodymo atpažinti protokolo surašymą, taip pat nurodė, kad surašytas protokolas jam pasirašyti bus pateiktas vėliau, atvežant į Kauną. Nuteistasis atsisakė stebėti protokolo surašymo eigą ir nurodė, kad prokuroras surašytą protokolą jam galės atvežti „į Kauną arba penktadienį teisme“ (t. 3, b. l. 189). Iš prokuroro surašyto tarnybinio pranešimo nustatyta, kad nuvykus į Kauno kalėjimą, L. B. buvo pasiūlyta susipažinti su protokolu ir pasirašyti grafoje „Atpažintasis“. Nuteistasis susipažino su protokolu, jį perskaitydamas, ir pareiškė, kad protokolą pasirašyti atsisako, tai padarys prieš numatytą teismo posėdį, teismo salėje, dalyvaujant jo gynėjui (t. 3, b. l. 184). Taigi, ir ši aplinkybė, kai pagal susiklosčiusią situaciją asmens parodymas atpažinti buvo atliekamas nuteistajam dalyvaujant nuotoliniu būdu, vėliau prokurorui atvykus į laisvės atėmimo vietą ir pateikus nuteistajam susipažinti ir pasirašyti asmens parodymo atpažinti protokolą, kaip tai numatyta BPK 179 straipsnio 3 dalyje, niekaip nepatvirtina prokuroro, atlikusio jam įstatymo pavestas funkcijas, šališkumo ar, kad šiame protokole užfiksuoti duomenys yra neleistini. Kita vertus, nuteistasis L. B. turėjo teisę minėto protokolo nepasirašyti ir šia įstatymo numatyta galimybe jis pasinaudojo, apie tai pažymint prokuroro surašytame tarnybiniame pranešime (BPK 179 straipsnio 3 dalis; t. 3, b. l. 184). Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis L. B. dėl aptartos situacijos taip pat reiškė nušalinimą prokurorui, kuris protokoline nutartimi buvo atmestas, nenustačius tam pagrindo (t. 3, b. l. 192–193).

11. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnės (tyrėjos M. K.) šališkumo ar išsakytos jos nuomonės įtakos proceso teisingumui ar skundžiamo nuosprendžio teisėtumui, pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, apklausiama kaip liudytoja, tyrėja iš tiesų parodė, kad, įteikiant L. B. pranešimą apie įtarimą, ji iš jo kūno kalbos supratusi, jog šis yra kaltas, jai nekilo abejonių dėl jo kaltumo ir panašiai (t. 3, b. l. 111–114). Tačiau tai, kad tyrėja, turinti profesinės patirties, kaip proceso metu elgiasi ir reaguoja nusikalstamą veiką padarę (ar galimai padarę) asmenys, atsakydama į jai užduotą klausimą, kokios aplinkybės tyrimo metu ją įtikino ar sukėlė abejonių (tai girdėti teismo posėdžio protokolo garso įraše), pirmosios instancijos teisme išsakė, kaip pati parodė, savo subjektyvią nuomonę, savaime nereiškia tyrėjos šališkumo. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Tai, kad galutinės pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. B. kaltės sutapo su subjektyvia tyrėjos nuomone, nesant byloje kitų duomenų, tuo pačiu nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas priėmė ne remdamasis vien liudytojos M. K. nuomone, o išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą.

12. Apeliaciniame skunde, kaip tyrėjos šališkumą patvirtinantys duomenys, nurodyta ir tai, kad tyrėja nukentėjusiajai nurodė, jog „L. B“ yra būtent L. B., ji taip pat parodė nukentėjusiajai ir jo nuotrauką, todėl jis ir buvo įvardintas kaip asmuo, išžaginęs nukentėjusiąją. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.

13. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje dėl L. B. prieš nukentėjusiąją X. X, 2017 m. liepos 1 d. – 2017 m. liepos 23 d. laikotarpiu atliktų nusikalstamų veiksmų buvo pradėtas 2021 m. rugsėjo 3 d. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui gavus informaciją iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus apie tai, kad globos namų „Užuovėja“ psichologui, bendraujant su nepilnamete ir tikslinantis įvykio aplinkybes, susijusias su kito asmens – D. J. prieš nukentėjusiąją atliktus veiksmus, paaiškėjo, kad, kai X. X, buvo (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) metų, prieš ją galimai panaudojo seksualinį smurtą tuo metu jau sulaukęs pilnametystės L. B. (t. 1, b. l. 1). Iš prie šio rašto pridėtos Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados nustatyta, kad X. X, pagalbos centre apgyvendinta 2021 m. birželio 7 d. Marijampolės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymu dėl galimai patirtos seksualinės prievartos iš suaugusio asmens. Minėtoje išvadoje nurodyta, kad „tikslinantis, X pasakojo, kad, kai jai buvo „(duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini)“, ją susitikti pakvietė (duomenys neskelbtini) vaikinas L. B.. Mergina teigia, kad jie susipažino per „Facebook“ programą L. L. pakvietė susitikti pas save namuose. Anot X., jai atėjus pas jį į namus L. L. „pradėjo lįsti, lietė mane visur“. Merginos teigimu, „aš sakiau, kad nenoriu, nereikia, bandžiau rėkti, bet jis vis tiek lietė“. Klausiant, kuriose vietose ją lietė, mergina atsako „jūs žinot, visur kur negalima lietė ir ne tik lietė, daugiau dar“ (t. 1, b. l. 3–6). Šią išvadą surašęs psichologas M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į globos namus nukentėjusioji atvyko dėl vyresnio vyro, dėl išplatinto vaizdo įrašo, ne dėl L. B.. Paklausus X. X,, ar ši turėjo kitų negatyvių patirčių, ji atsakė, kad tokių patirčių turėjo ir labai lakoniškai, trumpai papasakojo, kad, kai jai buvo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) metų, ji buvo išprievartauta. Paklausus, koks yra tai padariusio žmogaus vardas, ji nurodė jo vardą ir pavardę –L. B.. Iš liudytojo parodymų žinoma, kad išvadoje pateikta informacija, susijusi su nukentėjusiosios įvardintu prieš ją nusikalstamus veiksmus atlikusiu asmeniu – L. B., yra surašyta tik iš nukentėjusiosios pasakojimo (t. 3, b. l. 190–192).

14. Taigi, aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji, tikslinantis kitų prieš ją atliktų nusikalstamų veikų aplinkybes, pokalbio su psichologu metu savarankiškai ir tiksliai įvardijo nuteistojo vardą ir pavardę, o ne jo inicialus, ir ši informacija buvo pateikta Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kur dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Todėl šioje įstaigoje dirbančiai tyrėjai nebuvo jokio reikalo vėliau nukentėjusiajai nurodyti, L. L.B. yra būtent L. B.. Liudytoja M. K. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad nuteistojo duomenys (vardas ir pavardė) buvo įvardinti pirminiame pranešime, gautame iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (t. 3, b. l. 111–114). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji, nors visiškai tiksliai negalėjo prisiminti, kaip sužinojo nuteistojo pavardę, tačiau neparodė, kad ją išžaginusio asmens pavardę ji sužinojo iš tyrėjos, teigė, kad tikriausiai L. pavardę sužinojo iš programėlės „Facebook“ (t. 3, b. l. 108–111). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio protokole, kuriame užfiksuoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti nukentėjusiosios X. X, parodymai, yra užrašyta, kad nukentėjusioji parodė: „esu gimusi (duomenys neskelbtini). Atvykau dėl L. V.“. Šio protokolo pabaigoje yra nurodyta, patvirtinant ir nukentėjusiosios parašu, kad „surašyta teisingai, pataisymai ir papildymai pateikti kitame lape“. Pataisymų ir papildymų lape be kitų aplinkybių nurodyta, kad „L. pavardė prasideda raide „B“ – L. B. (t. 1, b. l. 65–68). Taigi, šis teismo posėdžio protokole padarytas rašymo apsirikimas, ištaisytas pačiai nukentėjusiajai pastebėjus klaidą, taip pat niekaip nepatvirtina, kad nuteistojo pavardę nukentėjusioji sužinojo iš tyrėjos, kuri, be kita ko, šioje apklausoje net nedalyvavo. Priešingai, toks klaidos ištaisymas patvirtina, kad nukentėjusiajai buvo žinoma prieš ją nusikalstamus veiksmus atlikusio asmens duomenys, todėl pastebėjusi netiksliai užrašytą jo pavardę, apie tai nurodė teismo posėdžio protokole ir pateiktame pataisymo ir papildymo lape. Išklausius prie minėtos apklausos esantį garso įrašą, yra aiškiai girdėti, kad nukentėjusioji parodė atvykusi dėl „L. B.“ (kompaktinis diskas, esantis voke ant bylos tomo su proceso dalyvių asmens duomenimis viršelio).

15. Pažymėtina ir tai, kad proceso metu nukentėjusioji L. B., kaip ją išžaginusį asmenį, įvardijo ne tik pagal jo vardą ir pavardę, tačiau nurodė ir kitus jai žinomus jo duomenis ir požymius – iš esmės tikslų jo amžių, gyvenamąją vietą, darbo pobūdį. Proceso metu X. X, parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu L. B. buvo (duomenys neskelbtini) metų (pažymėtina, kad L. B. (duomenys neskelbtini) metų sukako (duomenys neskelbtini)), jo gyvenamoji vieta buvo prie (duomenys neskelbtini), „barakuose“, 2 aukšte, butas buvo dešinėje pusėje (parodymų patikrinimo vietoje metu ji nurodė ir tikslų namą), taip pat, kad jis atliko remonto darbus („dažė sienas, kiek pamenu“). Šios nukentėjusiosios nurodytos nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės iš esmės atitinka ir liudytojų M. S. ir L. M. bei paties nuteistojo parodymus. Liudytojas M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis, kaip psichologas, bendraudamas su nukentėjusiąja X. X,, iš pastarosios be kitų aplinkybių sužinojo, kad L. B. atliko remonto, apdailos ar tvarkymo darbus (t. 3, b. l. 190–191). Liudytoja L. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad L. B. gyveno (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, bendrabučio tipo name. Liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kur nuteistasis tuo metu dirbo, tačiau teigė, kad jis dirbo „prie statybų“, nes namo grįždavo „suodinas“; dirbo pas jos buvusio vyro brolį ir vėliau, kaip parodė liudytoja, su M. „prie statybų“ (t. 3, b. l. 139–142). Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2017 metais, iki liepos 23 d. ar 26 d. gyveno (duomenys neskelbtini), teigė, kad nuo pavasario ar vasarą dirbo „pas kaimynės L. vyro brolį prie trinkelių“ (t. 3, b. l. 157–159).

16. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis kėlė klausimą ir dėl tyrėjos šališkumo bei nekompetencijos, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, teigdamas, jog, atliekant šį procesinį veiksmą, „tyrėja kitu adresu nuvažiavo“. Tačiau ir šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad po 2022 m. sausio 12 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios nukentėjusiosios apklausos, kurios metu ji, be kita ko, įvardijo ir įvykio vietą („tai buvo barako antra laiptinė. Yra ten (duomenys neskelbtini), priešais dar yra penkiaaukštis namas, barakas yra penkių aukštų. L. buvo antra laiptinė. Tas barakas yra bendrabučio tipo“; t. 1, b. l. 62–64), 2022 m. spalio 13 d. nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje (t. 1, b. l. 71–74) būtų atliktas nesilaikant BPK 196 straipsnio nuostatų, ir dėl to jo rezultatai neteko įrodomosios reikšmės. Iš pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiosios X. X, parodymų yra žinoma, kad atliekant minėtą procesinį veiksmą, iš pradžių ji parodė ne tą įvykio vietą („iš pradžių ne ten nuvažiavome“), tačiau tuo pačiu ji išsamiai paaiškino ir šio suklydimo priežastis: „kai su L. ėjau link jo namų, mes ėjome pro parką ir aš susimaišiau, į kur nueiti, pasirodo, reikėjo eiti už (duomenys neskelbtini), o aš nuėjau prieš ten tokius penkiaaukščius ar kas ten, nežinau, bet susimaišiau. Kai nuėjau, aš pamačiau, kad tikrai ten ne ta vieta ir tada man pasakė adresą, tada mes ten nuvažiavome toliau ir supratau, kad ten ta vieta, nes atpažinau iš karto. Tą vietą atpažinau, nes atsiminiau, kaip mes ėjome pro tą (duomenys neskelbtini) ir ten yra tokie garažai, pamenu, mes praėjome pro tuos garažus ir ėjome link to barako, atsiminiau būtent tą vietą. Nenurodžiau kaip ir tikslaus to buto, nes nelabai tiksliai atsimenu, kur vyko, bet nurodžiau tiek, kiek atsiminiau“. Atsakydama į jai užduotą klausimą, kas nurodė tikslų įvykio vietos adresą, nukentėjusioji patikslino, kad „kai parodžiau vietą, tikslų adresą nurodė tyrėja“ (t. 3, b. l. 108–111). Būtent tokie duomenys yra užfiksuoti ir parodymų patikrinimo vietoje protokole, t. y., kad nukentėjusioji parodė (duomenys neskelbtini), atvedė prie (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėto namo. Paklausta apie adresą, įvardinti negalėjo, sakė, kad pamiršo, tyrėjai pagarsinus gatvę, X. X, pasakė – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 71–72). Šiame protokole nurodyti duomenys atitinka ir prie protokolo esančiame vaizdo įraše užfiksuotą procesinio veiksmo atlikimo eigą ir nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes (kompaktinis diskas, esantis voke ant bylos tomo su proceso dalyvių asmens duomenimis viršelio).

17. Vertinant šias aplinkybes, svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusioji nuteistojo tuometinėje gyvenamojoje vietoje, bylos duomenimis, lankėsi tik kartą, todėl nuo L. B. atliktų nusikalstamų veiksmų iki parodymų patikrinimo vietoje praėjus gana ilgam laiko tarpui (apie 5 metai), logiška, kad nukentėjusioji šią vietą prisiminė ne iš karto ar, kad nežinojo tikslaus šios vietos adreso. Svarbu yra tai, kad konkretų namą, kitas įvykio vietą apibūdinančias aplinkybes – kad tai buvo bendrabučio tipo butas, esantis antroje namo laiptinėje, aukštą, aplinkybę, kad butas buvo koridoriaus dešinėje pusėje, nukentėjusioji savarankiškai nurodė dar apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, po to ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Įvykio vietos apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad apžiūrimas butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra antroje laiptinėje nuo įvažiavimo, antrame aukšte, koridoriaus dešinėje (t. 1, b. l. 40–48), o šio buto savininkė liudytoja D. T. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad šiame bute kurį laiką gyveno L. B. (t. 3, b. l. 78–80). Iš šios liudytojos parodymų taip pat žinoma, kad per laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki įvykio vietos apžiūros atlikimo butas buvo remontuojamas, jame buvo pakeisti baldai, jų išdėstymas, todėl įvykio vietos apžiūros protokole nurodytas patalpų aprašymas skiriasi nuo nukentėjusiosios nurodyto bute esančių daiktų, baldų išdėstymo.

18. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai keliamas klausimas ir dėl nukentėjusiosios motinos J. Ž. tyrėjai pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuotas tarp jos ir L. B. vykęs susirašinėjimas, paneigiantis L. B. parodymus, jog jis su nukentėjusiąja susitikęs nebuvo ir jos net nepažinojo. Nuteistasis nurodo nesuprantantis, kaip tariamai jam rašytų žinučių tekstai atsirado šioje baudžiamojoje byloje, nes nebuvo atliktas daiktų (dokumentų) poėmis ir neužfiksuota, kad šis susirašinėjimas buvo atsiųstas elektroniniu būdu. Be to, J. Ž. telefonas turėjo būti paimtas kitoje, t. y., dėl D. J. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Šie apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti.

19. Iš nukentėjusiosios X. X,, jos motinos J. Ž. parodymų nustatyta, kad J. Ž. su L. B. susirašinėjo, naudodamasi savo telefonu ir jame esančia savo „Facebook“ paskyra bei „Messenger“ programėle. Iš kitoje dėl D. J. nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. e1-503-890/2022 (proceso Nr. 1-01-1-16590-2021-9), kuri buvo pateikta Lietuvos apeliaciniam teismui, esančių procesinių dokumentų nustatyta ir tai, kad kratos metu buvo paimti tik nukentėjusiosios, o ne jos motinos telefonai ir kompiuteriai (t. 2, b. l. 24–25, 27–31).

20. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl byloje neatlikto nuotraukų su susirašinėjimo tekstu poėmio, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju minėtas nuotraukas nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą tyrėjai pateikė savo iniciatyva, todėl nebuvo jokio pagrindo jos atžvilgiu taikyti BPK 147 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę – poėmį. Taip pat pažymėtina, kad nors ir pagal BPK 2 straipsnį pareiga atskleisti nusikalstamas veikas tenka prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai, tačiau tai dar nereiškia, jog duomenų, turinčių reikšmę nusikalstamai veikai ištirti, neturi teisės sava iniciatyva teikti kiti asmenys. BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

21. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie gali būti patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, svarbu išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Kai šie duomenys surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, tokiais atvejais teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“).

22. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. Ž. minėtas nuotraukas su susirašinėjimo tekstu tyrėjai 2021 m. rugsėjo 21 d. išsiuntė elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 176–177) ir 2021 m. spalio 4 d. vykusios apklausos metu parodė, kad tyrėjai persiuntė kelias žinutes, ką ji susirašinėjo su L. B. (t. 1, b. l. 188–192). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras taip pat pateikė duomenis, gautus iš Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Rašte nurodyta, kad pateikiami tyrėjos M. K. tarnybinės elektroninio pašto dėžutės duomenys, t. y., elektroninis laiškas, gautas 2021 m. rugsėjo 21 d. 16:56 iš nukentėjusiosios X. X, atstovės pagal įstatymą J. Ž., iš jos elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), kuriuo J. Ž. pateikė 8 skaitmenines nuotraukas (susirašinėjimas su L. B.), o taip pat šio laiško metaduomenų kopijos (t. 3, b. l. 67–72). Ikiteisminio tyrimo metu J. Ž. pateiktos nuotraukos su susirašinėjimo tekstu pridėtos prie baudžiamosios bylos jų neapžiūrėjus, nesurašius protokolo (BPK 92, 179, 207 straipsniai), kas galėtų būti vertinama kaip ikiteisminio tyrimo trūkumas, tačiau vien tai nesudaro pagrindo išvadai, kad šie duomenys gauti įstatyme uždraustu būdu ar, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Pirmosios instancijos teisme pateikus apžiūrėti byloje esančias susirašinėjimų nuotraukas, J. Ž. patvirtino, kad tekstuose užfiksuotas tarp jos ir L. B. vykęs susirašinėjimas, kuriuos ji pateikė tyrėjai. Šios nuotraukos taip pat buvo pateiktos apžiūrėti ir kaltinamajam (t. 3, b. l. 49). Taigi, teismas šiuos duomenis patikrino BPK nustatytomis priemonėmis ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad šie duomenys nebuvo gauti įstatymo draudžiamu būdu. Be to, nuteistojo kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama ne vien byloje pateiktais tarp jo ir nukentėjusiosios motinos vykusiais susirašinėjimais, bet ir kitais įrodymais, išdėstytais ir įvertintais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Iš bylos matyti, kad nukentėjusiosios motinos pateiktos susirašinėjimo nuotraukos atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir pirmosios instancijos teismas jas įrodymais pripažino nepažeisdamas šiame straipsnyje išdėstytų nuostatų.

23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra faktų, liudijančių apie ikiteisminį tyrimą atlikusių ir jį kontroliavusių pareigūnų ar pirmosios instancijos teismo išankstinį nusistatymą apelianto atžvilgiu, suinteresuotumą priimti jam nepalankų sprendimą ar tendencingą proceso organizavimą. Apelianto teisė į tinkamą teisinį procesą nebuvo pažeista.

Dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo ir BK 149 straipsnio 4 dalies taikymo

24. Bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai (ir baudžiamieji nusižengimai) žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, bylose mažamečio, nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai mažamečio, nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Svarbu yra tai, kad byloje būtų ir kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį atliktas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021).

25. Kasacinėje teismų praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus ir pripažindami juos įrodymais, iš esmės remiasi dviem kriterijais: pirma, vertina, ar jie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais. Taip pat teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos sugretinti su mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-494-677/2015, 2K-43-648/2017 ir kt.).

26. Viso proceso metu nuteistasis L. B. neigė išžaginęs mažametę (tokio amžiaus ji buvo nusikalstamos veikos padarymo metu) X. X,, parodė, kad jos nepažįsta, su ja nebendravo, ši jo namuose nesilankė ir jis ją žinojo tik iš matymo. Ir nors šios pozicijos nuteistasis laikėsi viso proceso metu, tačiau kad tai tėra tik jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės visų pirma patvirtina nukentėjusiosios parodymai.

27. Kaip minėta, globos namų „Užuovėja“ psichologui, bendraujant su nepilnamete ir tikslinantis įvykio aplinkybes apie su D. J. prieš nukentėjusiąją atliktais veiksmais, paaiškėjo, kad, kai X. X, buvo (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) metų, prieš ją galimai panaudojo seksualinį smurtą tuo metu jau sulaukęs pilnametystės L. B. (t. 1, b. l. 1). Prie šio rašto pridėtoje Vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje nurodyta, kad „tikslinantis, X. pasakojo, kad, kai jai buvo „(duomenys neskelbtini)“, ją susitikti pakvietė (duomenys neskelbtini) vaikinas L. B.. Mergina teigia, kad jie susipažino per „Facebook“ programą L. L. pakvietė susitikti pas save namuose. Anot X., jai atėjus pas jį į namus L. L. „pradėjo lįsti, lietė mane visur“. Merginos teigimu, „aš sakiau, kad nenoriu, nereikia, bandžiau rėkti, bet jis vis tiek lietė“. Klausiant, kuriose vietose ją lietė, mergina atsako „jūs žinot, visur kur negalima lietė ir ne tik lietė, daugiau dar“ (t. 1, b. l. 3–6).

28. Nukentėjusioji X. X, ikiteisminio tyrimo metu, nepažeidžiant BPK reikalavimų, buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant reikiamiems specialistams. Jos parodymai, laikantis BPK reikalavimų, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti. Šios apklausos metu nukentėjusioji apie aplinkybes, susijusias su jos išžaginimu, parodė, kad nuėjus į L. namus, jiems likus dviese L. L. pradėjo prie jos lįsti. Ji pasakė nelįsti, nes nenori, o jis vis tiek lindo. Visur dėjo savo rankas, po to išprievartavo. Jis iš priekio lindo ir įkišo. Gal tai truko pusvalandį, gal valandą, ji nežino. L. L. dėjo rankas ant krūtinės, lytinių organų srities, ji su rankomis jį L. L. buvo ją užgulęs, ji stūmė jį rankomis, sakė „nelįsk, nenoriu“. Sakė, kad bijo, jis sakė nebijoti. Ji nešaukė, nelabai suprato kas vyksta, buvo pasimetusi. Žinojo apie lytinius santykius. Jis jos nemušė, kaip žmogus elgėsi. Jis ją nurengė, kai ją nurenginėjo, ji tiesiog gulėjo. Nieko nebegalėjo daryti. Suprato, L. L. baigė lytinį aktą nes „išbėgo ant grindų vieną kartą“. Tai buvo 2–3 val. L. L. įkišo savo lytinį organą į jos lytinius organus. Jai skaudėjo, buvo kraujo. Kraujas buvo viduje, „ant jo to daikto“, ant lovos (t. 1, b. l. 65–69). Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 108–111).

29. Nagrinėjamu atveju išvadą, kad X. X, parodymai pagrįstai pripažinti nuteistojo L. B. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, patvirtina ir tai, jog šie parodymai iš esmės sutampa ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-99/2022 išvados (t. 1, b. l. 154–162) nustatyta, kad ekspertizės atlikimo metu, atliekant psichikos būklės vertinimą, kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes, nukentėjusioji papasakojo, jog būnant L. namuose, šis pradėjo lįsti, visur ją lietė, kišo rankas po rūbais. Ji sakė nenorinti, tačiau jis vis tiek lindo, nurengė „ir tada įvyko, jis išprievartavo“. Nukentėjusioji jautėsi pasimetusi, priešinosi žodžiais, jai skaudėjo. Nuteistasis „baigė ant grindų“. Apie byloje nagrinėjamą įvykį nukentėjusioji papasakojo ir atliekant psichologinį vertinimą, teigdama, jog pirmi jos lytiniai santykiai įvyko ne jos noru, kai ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Nuteistasis prie jos lindo, lietė ją visur po drabužiais. Nukentėjusioji teigė buvusi šoke, nes tai buvo pirmas kartas, kai kažkas prie jos taip lindo. Nors ji sakė „nelįsk, nenoriu“, jis vis tiek lindo, paskui nurenginėjo, pirmiausiai, jei gerai prisimena, numovė kelnes. Nukentėjusioji jam sakė, kad nereikia, nelįsk, tačiau nuteistasis sakė nebijoti. „Jis ir toliau lenda prie manęs ir tas ir įvyksta. Lindo prie viršaus, prie apačios Man gėda sakyti. Aš tiesiog gulėjau, o jisai taip iš priekio į mane“. Nukentėjusioji teigė, kad jautėsi pasimetusi, bijojo, kas bus toliau, kūnas jautėsi nemaloniai, skaudžiai, parodė, kad „jis baigė ant žemės“ (t. 1, b. l. 154–162). Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusi ekspertė T. G.-N. patvirtino, kad X. X, paaiškinimai yra nuoseklūs, realistiški, atitinkantys jos asmeninius, realius patyrimus, jai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, padidintas įtaigumas ir panašiai (t. 3, b. l. 154–157).

30. Pirmosios instancijos teisme apie nukentėjusiosios papasakotas aplinkybes, susijusias su byloje nagrinėjamais L. B. prieš nukentėjusiąją atliktais išžaginimo veiksmais, parodė ir liudytojas D. J., teigdamas, jog jam X. X, papasakojo, jog būdama (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, turėjo lytinius santykius su L.. Jis nusivedė ją į bendrabutį, pradėjo lįsti. Nors nukentėjusioji prašė baigti, jis liepė nebijoti, sakė „čia nieko nebus“. Nukentėjusioji jam sakė, kad buvo kraujo, ji buvo išsigandusi, nieko negalėjo padaryti. Liudytojas taip pat teigė, kad X. X, jam parodė ir bendrabutį, esantį prie parko, kur viskas įvyko (t. 3, b. l. 74–78). Apie tai, kad X. X, buvo susitikusi su L. ir tą dieną namo ji grįžo vėliau, jos ieškojo mama, kas atitinka ir nukentėjusiosios bei jos motinos parodymus, parodė ir liudytoja A. Š. (t. 3, b. l. 134–138). Iš nukentėjusiosios motinos tyrėjai pateikto susirašinėjimo, vykusio tarp jos ir L. B., teksto taip pat akivaizdu, kad L. B. buvo susitikęs su X. X, jo namuose (t. 1, b. l. 178–185). Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad programėlėje „Facebook“ profilio, pavadinimu „L. L.“, jis neturėjo, tačiau liudytoja L. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad programėlėje „Facebook“ ji turėjo L. B. „drauguose“, ir „L. L.“ yra L. B. (t. 3, b. l. 139–142). Kad nukentėjusioji buvo rodžiusi tarp L. B. ir jos motinos vykusius susirašinėjimus, kuriuos nukentėjusioji buvo nufotografavusi mobiliuoju telefonu, patvirtino ir liudytojas D. J..

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios X. X, parodymus apie prieš ją atliktus nuteistojo veiksmus, sugretinusi šiuos parodymus su jos nurodytomis aplinkybėmis ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusioms ekspertėms bei globos namų „Užuovėja“ psichologui, liudytojų nurodytas aplinkybes, susijusias su byloje nagrinėjamu įvykiu, konstatuoja, kad nukentėjusiosios parodymai apie prieš ją atliktus nusikalstamus seksualinio pobūdžio veiksmus nėra prieštaringi, jie yra nuoseklūs, juose nurodytos esminės įvykio aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo vieta, nuteistojo atlikti nusikalstami veiksmai bei šiuos veiksmus atlikęs asmuo – L. B.. Minėtos ekspertizės akto pateiktų atsakymų 2, 4 ir 5 punktuose nurodyta, kad X. X, nenustatyti tokie kalbos ir pažintinių gebėjimų (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių ir praėjus kuriam laikui duoti parodymų apie tai (t. y., ji gali būti liudytoja nagrinėjamoje byloje); nenustatytos priežastys, dėl kurių X. X, apklausoje nurodytos aplinkybės nebūtų paremtos realiu jos pačios patyrimu; X. X, ekspertizės metu žodžiu įvardija ir realistiškai nupasakoja galimai patirtos seksualinės prievartos situaciją, taip pat ji kalba apie jos amžiaus neatitinkantį, kritiškumo stokojantį seksualizuotą elgesį, kuris yra vienas pagrindinių galimai patirtos seksualinės prievartos ankstyvame amžiuje indikatorių.

32. Nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo, nepatikimumo niekaip nepatvirtina apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad vienais atvejais nukentėjusioji parodė, jog „Facebook“ paskyros nebeturi, kitu – kad naudojasi kelių socialinių tinklų paskyromis, taip pat ir „Facebook“ ar kad parodė neprisimenanti, kokio turinio žinutes rašė L. B.. Kai kurių neesminių aplinkybių neprisiminimas paaiškinamas ir praėjusiu ilgu laiko tarpu, ir nukentėjusiosios amžiumi, tačiau tai negali būti pagrindas netikėti jos iš esmės nuosekliais parodymais ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio protokole, kuriame užfiksuota ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti nukentėjusiosios parodymai, nurodyta, kad nukentėjusioji parodė, kad „aš neturiu „Facebook“, nes buvo mano paskyra nulaužta ir aš jo nebesusikūriau niekaip“ (t. 1, b. l. 65–69). Tačiau išklausius šios apklausos garso įrašą, girdėti, kad nukentėjusioji, paaiškindama apie neišlikusius susirašinėjimus su L. B., nurodė, kad ji neturi tuo metu naudotos „Facebook“ paskyros, nes ji buvo nulaužta (kompaktinis diskas, esantis voke ant bylos tomo su proceso dalyvių asmens duomenimis viršelio). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad neturi tos „Facebook“ paskyros, kuria naudojosi tuo metu, kai bendravo su L. B. (t. 3, b. l. 108–111). Jos motina J. Ž. taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji 2017 m. „Facebook“ paskyros nebenaudoja (t. 3, b. l. 49).

33. Nukentėjusiosios parodymų patikimumo nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyta nuteistojo versija, kad jis šioje byloje nepagrįstai buvo apkaltintas nukentėjusiosios išžaginimu siekiant, kad D. J., su kuriuo nukentėjusioji palaikė artimus santykius ir kuris buvo pripažintas kaltu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 1 dalį dėl X. X, atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų (t. 3, b. l. 54–66), būtų paskirta kuo švelnesnė bausmė. Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat yra nepagrįstas. Visų pirma D. J. nebuvo kaltinamas nukentėjusiosios išžaginimu, o apie jo ir nukentėjusiosios turėtus lytinius santykius teisėsaugos pareigūnams buvo žinoma nuo pat pradžių, jie buvo užfiksuoti D. J. ir X. X, sukurtuose vaizdo įrašuose, šių santykių neneigė nei nukentėjusioji, nei D. J., ir pastarojo teisinei padėčiai dėl L. B. pradėtas procesas jokios įtakos neturėjo. Todėl vien ta aplinkybė, kad apie L. B. nusikalstamus veiksmus paaiškėjo tikslinantis aplinkybes, susijusias su D. J. baudžiamąja byla, nepatvirtina, kad X. X, parodymai yra nepatikimi, kad jais negalima vadovautis baudžiamojoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, pateiktame atsakyme į 6 klausimą nurodyta, jog duomenų, kad X. X, patirtų kitų asmenų poveikį išsigalvoti apklausoje nurodytas aplinkybes arba pateikti tendencingą informaciją apie įtariamąjį, negauta.

34. Nuteistojo L. B. kaltės išžaginus nukentėjusiąją nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 2017 m. vasarą X. X, bendravo ir su kitu asmeniu, taip pat L. L., apie kurį parodė ir nukentėjusiosios motina J. Ž.. Iš tiesų iš nukentėjusiosios motinos parodymų yra žinoma, kad X. X, tą pačią vasarą bendravo ir su L. R., su kuriuo susirašinėjo per programėlę „Facebook“, buvo susitikę parke. Tik apie tokį bendravimą parodė ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas L. R., teigdamas, kad su X. X, susipažino per programėlę „Facebook“, bendravo per programėlę „Messenger“, kartą buvo susitikę, bendravo draugiškai, „kaip draugai, daugiau nieko; susitikę pakalbėjome, pasivaikščiojome po parką ir viskas, daugiau nieko“ (t. 3, b. l. 81–83). Be to, kaip jau buvo minėta, tiek pirmo pokalbio su psichologu metu, tiek ir viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji aiškiai – vardu ir pavarde – įvardijo, kad ją išžagino L. B., o ne koks nors kitas asmuo, L. L..

35. Taigi, apibendrinant tai, kas išdėstyta, vertinant visus aptartus įrodymus, paneigiančius apeliaciniame skunde išdėstytus nuteistojo argumentus ir versijas, darytina išvada, kad byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai siejasi į vientisą loginę grandinę ir leidžia daryti išvadą, kad L. B. laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. liepos 23 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), prieš X. X, valią, nurengdamas jos drabužius - tampres, apatines kelnaites ir palaidinę, liesdamas rankomis mažametės krūtinę ir lytinius organus, užgulęs ją savo kūnu bei įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį, vieną kartą lytiškai santykiavo su X. X,. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuos nusikalstamus veiksmu nuteistasis atliko prieš mažametį asmenį. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad ji buvo pasakiusi L. B. savo amžių – (duomenys neskelbtini) metų. Todėl net ir įvertinus tai, kad nukentėjusiosios motina, liudytojai L. R., A. Š. parodė, kad X. X, atrodė vyresnė, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis nežinojo ir nesuprato, jog nukentėjusioji, kuri buvo tik baigusi pradinę mokyklą, yra mažametė. Pažymėtina ir tai, kad be nurodytų aplinkybių nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą nurodė ir tai, kad X. X, tuo metu makiažo priemonių, eidama iš namų, nenaudojo; liudytoja A. Š. parodė, kad X. X, atrodė kaip vaikas, „mes vaikai buvome ir atrodėme kaip vaikai“. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad byloje tiriamo įvykio metu X. X, negalėjo suprasti jos atžvilgiu galimai atliekamų įtariamojo veiksmų esmės – nei pobūdžio, nei reikšmės. Remiantis X. X,, ji bandė žodžiu priešintis įtariamajam, tačiau aktyviau priešintis jos atžvilgiu galimai atliekamiems veiksmams negalėjo dėl faktorių visumos: mažo amžiaus, įtariamojo veiksmų esmės nesupratimo, fizinio silpnumo, jai būdingų individualių charakteristikų, situacinių aplinkybių bei emocinės būsenos. Esant visoms išdėstytoms aplinkybėms skundžiamu nuosprendžiu L. B. veiksmai, išžaginant nukentėjusiąją X. X,, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

36. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. B. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 2 punktą už tai, kad išžagindamas mažametę X. X, sukėlė jai didelį išgąstį ir stresą bei sukėlė jai nesunkų psichinės sveikatos sutrikimą – kitas (duomenys neskelbtini).

37. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad šioje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, tačiau nevertino, kokią įtaką nukentėjusiosios sveikatai turėjo D. J. prieš ją atlikti veiksmai.

38. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinio matyti, kad, atliekant ekspertizę, ekspertėms taip pat buvo pateikti duomenys, susiję su D. J. baudžiamąja byla (Vaiko, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada), taip pat apie santykius su D. J. joms papasakojo ir pati nukentėjusioji. Įvertinusios visumą pateiktų duomenų bei tiesioginius pokalbius su nukentėjusiąja X. X,, ekspertės atsakė į ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi pateiktus klausimus. Ekspertizės akto 7 atsakyme nurodyta, kad X. X, konstatuojamos (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilusios dėl įtariamojo veiksmų. Sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus (t. 1, b. l. 154–162). Nors skundžiamame nuosprendyje išsamesnis vertinimas nėra pateiktas, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi, kokią įtaką nustatytai diagnozei turėjo D. J. prieš nukentėjusiąją atlikti veiksmai, taip pat buvo aiškinamasi, ar ekspertizės atlikimo metu ekspertėms buvo žinoma kitos baudžiamosios bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teisme ekspertė E. K. paaiškino, kad, nors D. J. baudžiamoji byla nebuvo pateikta, tačiau įvykius atskyrė pagal nukentėjusiosios pasakojimus ir buvo galima atriboti 2017 m. įvykį nuo įvykio, susijusio su D. J., kuris taip pat buvo vertinamas. Situacija su kitu vyresniu vyru buvo įvertinta kaip šioje byloje nagrinėjamų įvykių pasekmė. Ekspertė patvirtino, kad net jeigu būtų buvusi pateikta visa medžiaga (ir D. J. byla), tai įtakos ekspertizės išvadai nebūtų turėję (t. 3, b. l. 138–139). Ekspertė T. G.-Nagi taip pat patvirtino, kad jai buvo žinoma apie kitą baudžiamąją bylą, pateiktoje medžiagoje buvo informacijos apie nukentėjusiosios santykius su kitu vyru. Ekspertė paaiškino, kad buvo vertinama nukentėjusiosios būsena tiriamojo įvykio metu, tačiau pati nukentėjusioji atribojo įvykius ir buvo stebimos visiškai skirtingos emocinės reakcijos. Kalbant apie nagrinėjamą bylą, buvo stebimas vengimas, virpulys, graudulys, kylanti įtampa, o apie kitą bylą nukentėjusioji kalbėjo visiškai kitokiomis emocijomis– naiviai, įsitraukusi, tarsi besididžiuodama, aktyviai, pozityviai. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad situacija, susijusi su D. J., psichologiniu ir psichiatriniu požiūriu buvo vertinama kaip L. B. atliktų veiksmų pasekmė (t. 3, b. l. 154–157).

39. Byloje nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti pateikto ekspertizės akto teisingumu ar jas atlikusių eksperčių objektyvumu ir kompetencija. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilusios dėl L. B. veiksmų, įvertinus, kaip paaiškino ekspertės, ir situaciją, susijusią su D. J. atliktais veiksmais nukentėjusiosios atžvilgiu, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu L. B. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl paskirtų bausmių

40. Kauno apygardos teismas L. B. už BK 149 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikalstamo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę 3 metams 9 mėnesiams, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto nusikaltimo padarymą – laisvės atėmimo bausmę 1 metams ir 3 mėnesiams.

41. BK 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus (BK XI skyriaus, numatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus) nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu L. B. jau buvo pilnametis, tačiau BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytus nusikaltimus jis padarė nepilnametis, būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl skiriant jam bausmę taikomos visos BK XI skyriaus nuostatos.

42. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu pagal BK 80 straipsnio 1 dalį nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis dar yra ir: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Pagal BK 91 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 91 straipsnio 3 dalį, kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes L. B., taip pat vadovavosi minėta nuostata dėl minimalios bausmės nepilnamečiui nustatymo.

43. Byloje nustatyta, kad L. B. labai sunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus padarė būdamas jauno amžiaus. Kita vertus, skiriant jam bausmę būtina atsižvelgti ne tik į jo, bet ir nuo padaryto nusikaltimo nukentėjusiosios interesus. Nukentėjusiajai X. X, dėl išžaginimo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas – (duomenys neskelbtini), ir šie prieš nukentėjusiąją padaryto nusikaltimo padariniai jai konstatuoti praėjus nuo nagrinėjamo įvykio beveik 5 metams. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai įvertinta ir tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu L. B. buvo neteistas, tačiau po to teistas 3 kartus (pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį) ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį (t. 3, b. l. 64–69), jis taip pat daug kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio nusižengimus (ne kartą už automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti, nustatyto greičio viršijimą, už automobilio vairavimą būnant neblaiviam, už alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, už smulkų sukčiavimą, už bendrojo pagalbos centro darbo trukdymą, specialiųjų tarnybų iškvietimą žinant, kad pagalba nereikalinga ir panašiai (t. 2, b. l. 120–133). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir palankiai nuteistąjį apibūdinančius duomenis – būdamas laisvėje, vykdė individualią veiklą (t. 2, b. l. 135), laisvės atėmimo vietoje jis charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 32–33). Todėl dar kartą įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir įvertinus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, L. B. paskirtos už sankcijų vidurkius mažesnės bausmės nėra aiškiai per griežtos nei rūšimi, nei dydžiu, ir švelninti bausmes pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio

44. Skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai išspręsti ir su civiliniu ieškiniu susiję klausimai. Dėl L. B. padaryto išžaginimo, nukentėjusioji neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, saugumo jausmo praradimą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimą ir kitas neigiamas emocijas, nurodytas pateiktame civiliniame ieškinyje (t. 3, b. l. 34–36). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, taip pat atsižvelgęs į panašaus pobūdžio bylose nukentėjusiesiems priteisiamą neturtinės žalos atlyginimą, prašomos neturtinės žalos dydžio sumą sumažino ir nukentėjusiajai pagrįstai priteisė iš L. B. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, atitinkantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, todėl jį mažinti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

45. Lietuvos apeliaciniame teisme 2023 m. gruodžio 19 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 263,33 Eur už L. B. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

46. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra ne per didelė (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018).

47. Atsižvelgiant į tai, kad ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai iš nuteistojo priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris pirmiausiai ir turėtų būti atlygintas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo L. B. atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo L. B. valstybės naudai 263,33 Eur už L. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, atmesti.