Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams ir keturiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. N. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. spalio 25 d., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė didelį kiekį – 23,933 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kai tą pačią dieną, t. y. 2018 m. spalio 25 d., apie 14.12 val., namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dalį – 2,107 g minėtos psichotropinės medžiagos už 100 Eur pardavė A. T., veikusiam pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o likusią dalį – 21,886 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino laikė iki 2018 m. gruodžio 17 d., kai tą pačią dieną 10.20 val. atliktos kratos metu policijos pareigūnai jo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė 21,886 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Tokiais savo veiksmais K. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. N. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

9. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nuosprendžiu nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, o tik tvirtinama, kad K. N. laisvės atėmimo bausmė neturėtų viršyti penkerių metų ir tokia bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar turi būti mažinama vienu trečdaliu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu K. N. bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Paskirta bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.

11. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų.

12. Skiriant K. N. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs šią veiką bei dėl jos padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Taip pat buvo įvertinta tai, jog K. N. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), o psichotropinės medžiagos kiekis, kuria disponavo nuteistasis, yra artimas tai ribai, nuo kurios šios medžiagos kiekis yra laikomas dideliu (minimali riba viršyta beveik keturiais gramais). Tuo pačiu pažymėtina, jog šis nusikaltimas yra vertintinas kaip itin pavojingas, nulemiantis įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu turi susidurti tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad K. N. dirba, yra baustas administracine tvarka (taip pat ir už pažeidimo, susijusio psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimu), jis laikytinas neteistu, tačiau anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje bei 261 straipsnyje. Taigi aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui K. N. paskirti BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokia bausmė yra tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas ir kt.).

13. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo K. N. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, jog BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas K. N. aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde.

14. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog K. N. įsigijo psichotropinių medžiagų A. T. prašymu ir jas pardavė tik paminėtam asmeniui. Vis tik iš paties nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad A. T. klausė jo, kur galima gauti psichotropinių medžiagų, o jis nurodė, jog gali jam parduoti amfetamino. A. T. iki 2018 m. spalio 25 d. psichotropinės medžiagos yra pardavęs keletą kartų, be to, psichotropinę medžiagą yra pardavęs ir kitiems asmenims. Iš nuteistojo parodymų matyti ir tai, jog jis planavo amfetaminą maišyti su kitomis medžiagomis, kad gautų didesnį bendrą medžiagos kiekį ir galėtų daugiau uždirbti (t. 2, b. l. 109-111). Taigi nepagrįsti advokato teiginiai, kad nusikalstamiems K. N. veiksmas reikšmingos įtakos turėjo A. T. veiksmai, jo iniciatyvumas. Akivaizdu, jog nuteistasis pats rodė iniciatyvą platinti psichotropinę medžiagą, jo nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktiniai, iš nusikalstamos veiklos jis ketino gauti kiek įmanoma daugiau papildomų pajamų. Tuo pačiu nepagrįsti ir nuteistojo gynėjo teiginiai, kad reali žala įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo padaryta.

15. Akivaizdu, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymas, esant baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms, yra teismo pareiga, o ne teisė. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymą nulėmė ar galėjo nulemti tai, kad nuteistajam buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu.

16. Įvertinus teigiamai nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių visumą, nėra pagrindo daryti išvados, kad jam paskirtoji bausmė nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti švelnesne bausme, aptariamos bausmės taikymas darys daugiau žalos nuteistajam, nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. N. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.