Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5.; 3.4.2.1.1.; 3.4.2.6.1.; 3.4.2.6.2.; 3.4.2.6.8.

2017 m. spalio 5 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. L. atskirąjį skundą dėl Varėnos apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-604-547/2017 pagal pareiškėjos M. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, tretieji asmenys: antstolė A. M., antstolė T. G., antstolis M. D., antstolė J. J., antstolis R. V., uždaroji akcinė bendrovė „Varėnos vandenys“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, Lietuvos auditorių rūmai, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, uždaroji akcinė bendrovė „Minibank“, uždaroji akcinė bendrovė „Matuizų dujų silikatas“, uždaroji akcinė bendrovė „Matuizų plytinė“, akcinė bendrovė „SEB bankas“, uždaroji akcinė bendrovė „Finansų administravimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja M. L. pareiškimu prašė teismo iškelti jai bankroto bylą, fizinio asmens bankroto administratoriumi paskirti UAB „Mokumo valdymo sprendimai“. Nurodė, kad jos nemokumą sukėlė 78 120,50 Eur įsiskolinimas kreditorei AB ,,SEB bankas“, 529 103,91 Eur įsiskolinimas kreditorei UAB „Matuizų plytinė“, 75 921,25 Eur įsiskolinimas kreditorei UAB „Matuizų dujų silikatas“, 51 368,80 Eur įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Pareiškėjos finansinė padėtis ėmė blogėti 2011 metais, kai ji išėjo iš darbo UAB „Matuizų plytinė“, tačiau darbdavys su ja neatsiskaitė, o UAB „Simpras“ jai nesumokėjo už pareiškėjos parduotas UAB „Matuizų plytinė“ akcijas. Pareiškėja nurodė, kad iš santaupų ir pensijų fonde sukauptų lėšų kurį laiką dengė būsto paskolą. Didžiausi sunkumai prasidėjo tuomet, kai mokesčių inspekcija priskaičiavo mokesčius už neva pasisavintas lėšas ir 2014 metais areštavo jos sąskaitas. Po to prie šių sumų prisidėjo išieškojimai pagal 2015 metų Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. Tada buvo realizuotas visas pareiškėjos turtas, išskaičiuojama pusė pensijos, skolų išieškojimas perduotas vykdyti antstoliams. 2016 metais varžytynėse buvo parduotas pareiškėjos butas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vidutiniškai per mėnesį gaunamos pajamos (senatvės ir našlių pensija) – 407 Eur. Pusę pensijos atskaičiuoja antstoliai. Atsižvelgiant į jos pajamas, pareiškėja nebeįstengia vykdyti susidariusių įsipareigojimų, dėl to nebeliko galimybių vykdyti šiuos įsipareigojimus ir ateityje, kurie nuolat didėja (delspinigiai, palūkanos ir pan.). Pareiškėja mano, kad iškėlus jai bankroto bylą ir sudarius jos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, būtų įmanoma maksimaliai padengti kreditorinius reikalavimus ir atstatyti pareiškėjos mokumą. Pareiškėja nurodė, kad bankuose indėlių neturi, keliuose bankuose turi sąskaitas, tačiau juose nėra santaupų. Pradelstų pareiškėjos skolų suma viršija 9 500 Eur, grąžinti šių skolų pareiškėja neturi galimybių. Pagrindo manyti, kad pareiškėja kada nors galės įvykdyti visus turimus įsipareigojimus, taip pat nėra. Pareiškėja nurodė, kad ji skolininkų ir išlaikytinių neturi. Prievolių įvykdymas yra užtikrintas hipoteka AB „SEB banko“ naudai. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, dėl kurių nebūtų galima iškelti bankroto bylos, nėra. Bankroto administratoriumi prašo skirti UAB „Mokumo valdymo sprendimai“. Bankroto administratoriaus lėšų suma, reikalinga bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, iš viso sudaro 730 Eur.

Trečiasis asmuo UAB „Finansų administravimas“ atsiliepimu sutiko dėl bankroto bylos iškėlimo M. L.. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 21 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido reikalavimą International Risk Management OU įmonei, kuri 2016 m. kovo 10 d. reikalavimą perleido UAB ,,Finansų administravimas“. 2017 m. gegužės 4 d. vėluojama mokėti suma yra 65,66 Eur.

Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu pareiškėjos pareiškimo neginčijo ir prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad vadovaujantis 2017 m. gegužės 3 d. mokestinės nepriemokos balansu M. L. turi 99 042,01 Eur nepriemoką.

Tretieji asmenys UAB „Matuizų plytinė“ ir UAB „Matuizų dujų silikatas“ atsiliepimu nesutiko su M. L. pareiškimu ir prašė jai bankroto bylos nekelti. Neginčijo, kad pareiškėjos nemokumą galimai sukėlė aplinkybė, kad ji yra skolinga šiems tretiesiems asmenims 605 025,16 Eur. Tačiau nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ši skola atsirado tariamai jai neatlikus jokių nesąžiningų/neteisėtų veikų, kuriomis ji sukėlė žalą tretiesiems asmenims. 2015 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-542-307/2015 M. L. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 3 dalis, ir iš jos yra priteistas šiais nusikaltimais padarytos tretiesiems asmenims žalos atlyginimas. Visi pareiškėjos padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, padaryti turint tikslą taip veikti ir norint taip veikti. Nurodė, jog pagrindinė pareiškėjos nemokumo priežastis yra ne tai, kad jai nebuvo sumokėta 6 493 Eur galutinio atsiskaitymo ir išeitinės kompensacijos ir 11 594 Eur už jos parduotas akcijas ar naudojimasis greitaisiais kreditais, o tai, kad iš pareiškėjos yra priteistas žalos atlyginimas tretiesiems asmenims. Pareiškėjai valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimu yra priskaičiuota 115 942 Eur mokesčių už jos pasisavintas iš trečiųjų asmenų lėšas, tad šis reikalavimas yra tiesiogiai sietinas su pareiškėjos nusikaltimais trečiųjų asmenų atžvilgiu padaryta žala ir nelaikytina savarankiška nemokumo priežastimi. Taigi, pareiškėjos nemokumą sukėlė priežastys, atsiradusios iš pareiškėjos nesąžiningo, tyčinio nusikalstamo elgesio, todėl jos atžvilgiu negali būti taikomas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies reguliavimas, kuris yra skirtas tik sąžiningų asmenų mokumo atkūrimo klausimams spręsti iškeliant jiems bankroto bylą.

Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ atsiliepimu prašė bankroto bylos M. L. iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjos įsipareigojimai kreditorei yra susidarę pagal 2008 m. birželio 6 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su visais pakeitimais ir patikslinimais. Ši kredito sutartis yra nutraukta bei vykdomas priverstinis skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos įsiskolinimas AB SEB bankui atsiliepimo pateikimo dienai sudaro apie 5 068,41 Eur, neskaičiuojant žyminio mokesčio, vykdymo išlaidų bei procesinių palūkanų nuo vykdomojo dokumento išdavimo dienos iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Kreditorė patvirtino, kad pareiškėjai priklausęs ir kreditorei hipotekos lakštu įkeistas turtas (butas (duomenys neskelbtini)), 2016 m. kovo 17 d. buvo realizuotas iš varžytinių ir gautomis piniginėmis lėšomis buvo dalinai padengtas įsiskolinimas pagal kredito sutartį. Kreditorės nuomone, formaliai pareiškėjos būsena atitinka FABĮ įtvirtintą nemokumo būseną. Nurodė, kad FABĮ negali tapti priemone ar sąmoningu mėginimu išvengti ar išsisukti nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo. Teismas negali iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna/neketina gauti jokių pajamų, o tai reiškia neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais.

Trečiasis asmuo UAB „Varėnos vandenys“ atsiliepimu sutiko su reikalavimu M. L. iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad pareiškėja kreditorei yra skolinga 235,52 Eur.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškimo netenkino ir atsisakė kelti M. L. bankroto bylą. Teismas nutartį grindė šiais argumentais:

Teismas darė išvadą, kad visiškai neaišku, kaip ir kokiomis dalimis, iš kokių pajamų bus ketinama (ruošiamasi) dengti kreditorių reikalavimus. Pareiškėja pakankamai realiai nurodė, kad ji nelabai įsivaizduoja, kaip galėtų rasti išeitį iš susidariusios situacijos ir jokio realaus plano ji neturi.

Teismas nustatė, kad pareiškėja šiuo metu nedirba ir pragyvena iš gaunamos 435 Eur pensijos, kurios pusę atskaičiuoja antstoliai. Pareiškėja nenurodė, kaip iš šios sumos ji dengs kreditorių reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos pastangas susirasti darbą ir gauti pajamas ir tokiu būdu pagerinti savo finansinę būklę, nors teismas daro išvadą, kad įvertinant pareiškėjos išsilavinimą (ji visą laiką dirbo finansininke) tokią galimybę ji turėjo.

Visos pareiškėjos gaunamos pajamos planuojamos skirti jos būtinųjų poreikių tenkinimui. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kaip ji planuoja bent dalinai tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Iš pateikto pareiškimo visiškai nėra aišku kaip pareiškėja planuoja įgyvendinti pagrindinę FABĮ nuostatą, t. y. siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Bankroto procedūros bei joje atliekamų veiksmų negalima suvesti vien tik į bankrutuojančio asmens turto realizavimą ir iš šio realizavimo gautų piniginių lėšų paskirstymą.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos elgesys nebuvo sąžiningas atsirandant nemokumo priežastims (nes dėl tyčinių pareiškėjos veiksmų atsirado labai dideli ieškiniai jai, kuriuos ji privalo atlyginti), tiek ir siekiant atkurti jos mokumą pagal įstatymą (pareiškėja realiai neturi jokio plano, kaip įvykdyti kreditorių reikalavimus, ji neprašo skolos mokėjimų kaip nors išdėstyti per ilgą laiką, bet apskritai siekia, tų mokėjimų išvengti).

Pareiškėjos nemokumą sukėlė jos pačios padaryti nusikaltimai, kurie yra tyčiniai, t. y. taip elgdamasi ji suvokė savo veiksmus, jų padarinius ir to siekė. Todėl esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies reguliavimas, kuris yra skirtas tik sąžiningų asmenų mokumo atkūrimo klausimams spręsti iškeliant bankroto bylą.

Atskiruoju skundu pareiškėja M. L. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį ir tenkinti pareiškimą iškelti M. L. fizinio asmens bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo išvados ir įrodymų vertinimas nepagrįstas, nevertinta pateiktų įrodymų visuma ir pareiškėjos turtinės padėties analizė, susidariusių įsiskolinimų dydis, gan ribotas galėjimas gauti pajamas ir vykdyti finansinius įsipareigojimus, sveikatos būklė ir amžius, dėl ko pareiškėjos galimybės gauti didesnes pajamas yra ribotos.

Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėja anksčiu dirbo finansininke, todėl galinti susirasti panašų darbą ir taip padidinti savo pajamas. Pareiškėja skyrusi daug laiko darbo paieškoms, tačiau iki šiol darbo surasti nepavyko. Darbą susirasti yra sunku, nes pareiškėjai yra 66 metų amžiaus ir galimybės dalyvauti darbo rinkoje yra ribotos. Pareiškėja negali gauti pajamų daugiau, nei objektyviai leidžia galimybės, todėl teismas privalėjo nustatyti pareiškėjos turtinę padėtį, t. y. visas gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir kokių lėšų dalį gali skirti kreditoriniams įsiskolinimams dengti.

Teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kad pareiškėja nuolat gauna tik 435 Eur pajamų, nereiškia, kad šios pajamos ateityje nesikeis, jei ji įsidarbins ar bus realizuotas jos turimas turtas. Realizavus pareiškėjos turtą, bus galimybė padengti nedidelę dalį skolų ir dalyje tenkinti kreditorių reikalavimus. Todėl vertinant pareiškėjos mokumą, reikėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis ji disponuoja, ar jos reguliarios, kokio dydžio turtas valdomas ir koks turimų skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims dydis. Vien tik pareiškėjos skolinių įsipareigojimų dydis yra virš 700 000 Eur ir patvirtina, kad per protingą terminą būdama senyvo amžiaus, nedirbdama, savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams negalės realiai įvykdyti, kas patvirtina pareiškėjos nemokumą. Todėl nustatant, ar keltina fizinio asmens bankroto byla ar pareiškėja moki ar nemoki, teismas turi atsižvelgti ne tik į jos gaunamas pajamas, tačiau ir objektyvias aplinkybes, kurios trukdo gauti didesnes pajamas, ir kas nelaikytina pareiškėjos neveikimu ar „nenoru“ padengti turimas skolas.

Teismas nenurodė kiek laiko galėtų trukti skolų padengimas (t. y. kokį laikotarpį teismas laiko protingu atsiskaityti su kreditoriais), jos nepagrįstos skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, kokios bus vykdymo išlaidos, per kiek laiko galėtų būti atlyginta priteista žala. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos mokumo, neįvertino, kad per pastaruosius kelis metus ji dengė įsiskolinimus realizavus turėtą nekilnojamąjį turtą, o vėliau nedidelėmis dalimis, nes ji neturėjo pajamų, iš kurių būtų buvęs vykdomas išieškojimas. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė, kokios būtinos išlaidos skirtinos pačios pareiškėjos išlaikymui.

Nurodo, kad per pastaruosius tris metus iki kreipimosi į teismą neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti nesąžiningais, ir kurie galėjo turėti įtakos nemokumui atsirasti. Pareiškėjos atžvilgiu priimtame 2015 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-542-307/2015 nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarytos apie 2005-2010 metus laikotarpį, dėl nurodytų veiksmų priteisti žalos atlyginimai.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad iki kreipimosi į teismą dienos pareiškėja pagal galimybes dengė esamus įsiskolinimus: iš gaunamų lėšų, padedant šeimos nariams, realizavus turėtą turtą, ir jos veiksmai kreditorių atžvilgiu buvo sąžiningi. Teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, padarė nepagrįstas išvadas dėl nesąžiningumo ir nemokumo tiesioginio ryšio, paviršutiniškai ištyrė byloje esančius įrodymus, dėl to netinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą, atsisakydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Trečiasis asmuo UAB „Varėnos vandenys“ atsiliepimu sutiko su M. L. atskiruoju skundu. Pakartotinai nurodė, kad pareiškėja kreditorei yra skolinga 235,52 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl nemokumo kaip pagrindo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

Tam, kad asmeniui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo turtinė būklė turi atitikti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jis turi būti nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Kasacinis teismas yra taip pat konstatavęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Taigi, norint konstatuoti asmens nemokumą, turi būti įrodytos trys sąlygos: 1) skolų suma turi viršyti 25 MMA; 2) šių skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę; ir 3) nėra realių galimybių šias skolas padengti.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė duomenis apie jos mokumą, t. y. gaunamas pajamas, išlaidas reikalingas būtiniausiems poreikiams tenkinti, įsiskolinimų dydį, sveikatos būklę ir amžių, galimybes gauti papildomas pajamas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vienintelės šiuo metu apeliantės gaunamos pajamos yra 435 Eur pensija, taip pat, kad M. L. nuosavybės teise turi turto: požeminę automobilių stovėjimo aikštelę ((duomenys neskelbtini)), gyvenamosios teritorijos žemės sklypą 0,3401 ha ((duomenys neskelbtini)), trijų kambarių butą 72,81 m² ploto ((duomenys neskelbtini)), pastatą – gyvenamąjį namą su administracinėmis patalpomis ir požemine automobilių saugykla bendro ploto 5645,02 m²; žemės sklypą 0,33 ha ploto ((duomenys neskelbtini)), o šio turto vertė yra 58 435 Eur. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino, kokie yra pradelsti apeliantės įsiskolinimai kreditoriams, o tik apsiribojo nurodydamas, kad pareiškėja nenurodė įsiskolinimų visiems kreditoriams bendros sumos, nes ji nuolat kinta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje pareiškėja pateikė kreditorių sąrašą ir įrodymus apie jos įsiskolinimus – pažymą iš antstolių rūmų ir antstolių patvarkymus apie priverstinai vykdomus išieškojimus, su kreditoriais sudarytas sutartis ir kitus dokumentus (1 t., b. l. 35, 64-92, 147-148; 2 t., b. l. 76-78).

Priimtoje nutartyje taip pat nėra nurodyta, kiek laiko galėtų trukti skolų padengimas (t. y. kokį laikotarpį pirmosios instancijos teismas laiko protingu atsiskaityti su kreditoriais), nepagrįsta skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant priskaičiuotas palūkanas, netesybas, nenurodyta ir neįvertinta, kokia apeliantės pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas skoliniams įsipareigojimams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties apeliantės poreikių patenkinimą, neatsižvelgta į pačios apeliantės realias galimybes, turint omenyje jos amžių, ir toliau išlikti darbo santykių dalyve, gauti pajamų ir padengti skolas, taip pat neatsižvelgta į tai, jog priverstinis išieškojimas iš apeliantės turto jau yra vykdomas. Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino pareiškėjos nemokumo, t. y. detaliai neišanalizavo visų faktinių bylos aplinkybių ir neįvertino byloje esančių įrodymų dėl apeliantės (ne) mokumo, o tai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu.

Dėl nesąžiningumo kaip pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui

FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų pirmiau minėtos sąlygos iškelti bankroto bylą. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. FABĮ nenustatyta, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.); kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Be to, privalo būti konstatuojamas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs pareiškėjos nesąžiningumą. Teismo vertinimu, pareiškėja yra nesąžininga, kadangi ji nenurodė, kaip iš gaunamų pajamų dengs kreditorių reikalavimus, nepateikė duomenų apie pastangas susirasti darbą ir gauti pajamas, dėl jos tyčinių veiksmų atsirado dideli ieškiniai. Apeliantė nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodo, kad teismas paviršutiniškai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą dėl nesąžiningumo ir nemokumo tiesioginio ryšio, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas, vertindamas pareiškėjos sąžiningumą gaunamos pensijos aspektu, pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pagal savo išsilavinimą ir turimą patirtį neturi objektyvių galimybių įsidarbinti ir gauti daugiau pajamų, siekiant atsiskaityti su kreditoriais, tačiau jokių papildomų įrodymų neišsireikalavo, t. y. konstatuodamas pareiškėjos nesąžiningumą teismas rėmėsi įrodymų nepakankamumu. Taigi, teismas iš esmės pasisakė, kad nėra pateikti duomenys apie mokumo atkūrimo priemones, kurios teikiamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o su mokumo atkūrimo planu (FABĮ 7 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie galimybes įsidarbinti ir gauti darbo užmokestį, taip pat planus kaip ketina tenkinti kreditorių reikalavimus, nepatvirtina pareiškėjos nesąžiningumo. Minėtos aplinkybės gali būti pagrindas pripažinti asmenį sąmoningai siekus pabloginti savo padėtį ir dėl to buvus nesąžiningą, tačiau tokiai išvadai nustatyti reikia detaliai išanalizuoti neįsidarbinimo priežastis, įvertinti, ar pareiškėja vengė (nedėjo pakankamų pastangų) susirasti darbą ir gauti daugiau pajamų, ar tokią būklę lėmė kitos, nuo jos nepriklausančios aplinkybės. Vien tai, kad pareiškėja gauna nedidelę pensiją ir šiuo metu nedirba, neįvertinus, kokie veiksniai nulėmė jos negalėjimą įsidarbinti ir gauti papildomas pajamas, neteikia pagrindo ją laikyti nesąžininga. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie pareiškėjos galimybes uždirbti papildomų pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, pareiškėjos finansinį pajėgumą siejo su jos išsilavinimu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik šis kriterijus neleidžia spręsti apie pareiškėjos finansinę būklę ir pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino pareiškėjos teorines galimybes uždirbti daugiau pajamų nelyginant jų su realiomis šią dieną.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Pagal apeliantės pareiškime iškelti bankroto bylą nurodomas aplinkybes galima daryti išvadą, kad be kas mėnesį jai mokamos 435 Eur pensijos apeliantė siekia susirasti darbą ir gauti papildomų pajamų, tačiau dėl amžiaus jos galimybės dalyvauti darbo rinkoje yra ribotos. Tokia jos pozicija taip pat turi būti įvertintina sąžiningumo aspektu byloje nustatytų (ir nustatysimų) aplinkybių apie apeliantės galimas gauti pajamas kontekste. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad FABĮ tikslo – atkurti sąžiningo asmens mokumą – gali būti siekiama įvairiomis priemonėmis: tiek pakeičiant fizinio asmens prievoles kreditoriams (atidedant reikalavimų vykdymo terminus, nurašant dalį ar visus reikalavimus, pakeičiant piniginę prievolę kita prievole) mokumo atkūrimo plane nustatyta tvarka (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 24 straipsnio 4 punktas), tiek fiziniam asmeniui dedant pastangas subalansuoti savo pajamas ir išlaidas dirbant arba užsiimant kita pajamų duodančia veikla (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. FABĮ 16 straipsnyje nustatytos fizinio asmens pareigos (tarp kurių – pirmiau nurodyta pareiga dirbti, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti surasti geriau apmokamą darbą) turi būti vykdomos nuosekliai ir realiai, o ne vien formaliai, jų įgyvendinimas turi būti kontroliuojamas viso bankroto proceso metu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad FABĮ įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo tuo atveju, jei paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus ar negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų veiksmų (FABĮ 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime pažymėjo, kad pagal FABĮ 5 straipsnio (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimais) 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu asmuo yra nubaustas už kurį nors BK 207–209 straipsniuose nurodytą nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai arba už kurį nors BK 216, 222, 223 straipsniuose nurodytą nusikaltimą finansų sistemai, jeigu dėl to jis tapo nemokus ir jo teistumas nėra išnykęs, tačiau tokia byla gali būti iškelta asmeniui, nubaustam už bet kokius kitus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, inter alia BK 182, 183 straipsniuose nurodytus nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, taip pat BK 300 straipsnyje nurodytą nusikaltimą valdymo tvarkai. Nutarime taip pat konstatuota, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams (Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. KT5-N4/2017). Taigi, asmeniui nubaustam už nusikaltimus, kurie nėra nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte, gali būti iškelta fizinio asmens bankroto byla, tačiau baigus bankroto procesą asmuo nebūtų atleistas nuo pareigos atlyginti jo nusikalstama veika padarytą žalą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat išvadą, jog apeliantės elgesys nebuvo sąžiningas atsirandant nemokumo priežastims, padarė nurodydamas, kad pareiškėjos nemokumą sukėlė jos pačios padaryti tyčiniai nusikaltimai, dėl kurių jai atsirado labai dideli ieškiniai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Pažymėtina, jog teismas, darydamas pastarąją išvadą, skundžiamoje nutartyje neanalizavo už kokius nusikaltimus apeliantė buvo nuteista, ar teistumas neišnykęs, ar padaryti nusikaltimai turėjo įtakos apeliantės nemokumui, taip pat nevertino, ar apeliantė dėjo pastangas, siekdama sumažinti priteistą žalą kreditoriams, ar realiai (bent iš dalies) ją mokėjo. Dėl to besąlygiškai spręsti apie pareiškėjos nesąžiningumą padarant nusikalstamas veikas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme nėra galimybės.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių (vengimą atsiskaityti su kreditoriais, pasyvų elgesį, pajamų šaltinio slėpimą ir pan.) buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjos kartu su pareiškimu iškelti jai bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjos sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjos veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apeliantės (ne) mokumu ir (ne) sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos, o dėl to galėjo būti nepagrįstai atsisakyta iškelti apeliantei M. L. bankroto bylą. Esant šioms priežastims, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.