Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-172-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2017 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-317-420/2017 pagal ieškovės Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančios per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo S. M. priešieškinį ieškovei Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atsakovams L. K., D. K. dėl kreditavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pradinė ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) DNB bankas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo S. M. 9906,70 Eur skolos, 752,17 Eur palūkanų, 1560,46 Eur delspinigių, 7,99 procentų dydžio metines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. gegužės 30 d. S. M. su AB DNB banku (ankstesnis pavadinimas AB DnB NORD bankas) sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kreditavimo sutartis), pagal kurią AB DNB bankas suteikė S. M. 11584,80 Eur vartojimo kreditą. Gautas kreditas turėjo būti grąžinamas dalimis kartu mokant nustatyto dydžio palūkanas kas mėnesį, o jo grąžinimo terminas – 2013 m. balandžio 30 d. Tačiau sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovas nesilaikė, nuo 2009 m. gegužės 1 d. vartojimo kredito, palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu laiku nemokėjo, todėl 2016 m. birželio 20 d. pradelsta negrąžinta vartojimo kredito dalis sudarė 9906,70 Eur, o nesumokėtų palūkanų suma – 752,17 Eur. Sutarties bendrosios dalies 27 punkte įtvirtinta, kad už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas palūkanas, įmokas vartojimo kredito gavėjas įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti ieškovui 0,08 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, kurie sudaro 1560,46 Eur. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Kredito sutarties specialiosios dalies 5 punktu, bendrosios dalies 29 punktu nuo pradelsto grąžinti vartojimo kredito sumos (nuo 9906,70 Eur) turi būti priteistos 7,99 procento dydžio procesinės palūkanos. Atsakovas S. M. priešieškiniu prašė pripažinti 2008 m. gegužės 30 d. Kreditavimo sutarties dalį, pagal kurią jis yra kredito gavėjas, negaliojančia ir pripažinti kredito gavėjais pagal šią sutartį L. K. ir D. K. bei priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis nėra Kreditavimo sutartimi suteikto kredito gavėjas. 2008 metais jis dirbo D. K. įmonėje ir darbdavys jam liepė nuvykti į banką bei pasirašyti dokumentus. Jis pats į banką dėl kredito suteikimo nesikreipė, nepildė paraiškos kreditui gauti, neteikė bankui dokumentų, būtinų bankui nuspręsti, ar suteikti kreditą. Nežino, kokiu būdu buvo nustatyta jo, kaip 11584,80 Eur kredito gavėjo, finansinis pajėgumas, jam taip pat nėra žinomos banko kreditavimo taisyklės, galiojusios sudarant Kreditavimo sutartį. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad visas tariamai gautas kreditas buvo pervestas į L. K. sąskaitą. Jis nėra mokėjęs nei vienos įmokos, o laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. kreditą grąžino tikrieji kredito gavėjai L. K. ir D. K.. Utenos apskrities policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl L. K., D. K. veiksmų, kuriais jie apgaule ir piktnaudžiaudami jo pasitikėjimu įgijo didelės vertės turtą - 11584,80 Eur.Atsakovas tvirtino, kad Kreditavimo sutartį sudarė apgaulės įtakoje, dokumentus pasirašė liepiamas darbdavio, jam buvo nurodyta, kad jokių įsipareigojimų neatsiras. Jokių pinigų iš banko neketino gauti ir realiai negavo. Todėl Kreditavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio arba CK 1.87 straipsnio pagrindu, o atsakovai L. K. ir D. K. turi būti pripažinti kredito gavėjais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas tenkino pareikštą ieškinį, atmetė priešieškinį, priteisė iš atsakovo S. M. 9906,70 Eur skolą, 1560,46 Eur delspinigių, 752,17 Eur palūkanų, 7,99 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 9906,70 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 1243 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.Teismas sprendė, jog atsakovas S. M. neįrodė, kad Kreditavimo sutarties nesudarė ar kad ji buvo sudaryta jo vardu dėl trečiųjų asmenų kaltės, tačiau banko pateikti įrodymai patvirtina, jog paskolos sutartis su atsakovu buvo sudaryta, jos pagrindu piniginės lėšos pervestos į atsakovo banko sąskaitą, o sutartis yra galiojanti. Be to, byloje esantys įrodymai, kurių atsakovas iš esmės neginčijo, patvirtina, kad jis tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, dėl ko yra susidariusi 9906,70 Eur dydžio skola. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kreditavimo sutartį pasirašė būtent atsakovas S. M.; kad banko darbuotojai, prieš suteikdami jam paskolą, tinkamai atliko savo darbą, nes patikrino jo, kaip kliento, patikimumą, ar jis dirba ir kokias pajamas gauna; kad S. M. pasirašė sutikimą bankui leisti naudoti jo asmens duomenis ir savo vardu banke atidarė atsiskaitomąją sąskaitą. Tai įrodo, kad bankas paskolą suteikė būtent atsakovui S. M. bei patvirtina banko valią sudaryti sutartį būtent su šiuo atsakovu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bankui, prieš suteikiant paskolą, buvo žinoma apie S. M., D. K. ir L. K. susitarimą. Skundžiamame sprendime nurodoma ir tai, kad pagal Kreditavimo sutartį bankas pinigus pervedė į atsakovo S. M. sąskaitą, jis juos gavo, o kaip panaudojo gautus pinigus yra jo reikalas, ir tai nesudaro pagrindo pripažinti sandorį apsimestiniu. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai D. K. ir L. K. padarytos nusikalstamos veikos, nekeičia padarytų išvadų bei atlikto įrodymų vertinimo, kadangi pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju D. K. ir L. K. nėra Kreditavimo sutarties šalys, byloje nenustatyta, jog tarp jų ir banko atsirado sutartinai teisinai santykiai, kaip nenustatyta ir sąlygų ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu. Vertinant bendrame aplinkybių kontekste, net tuo atveju, jei būtų konstatuota, kad yra sąlygos ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu dėl subjekto, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, nurodančia, kad negalimumą apsimestinio sandorio sudarymo fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu, teismui nustačius, kad banko, kaip ginčo sandorio šalies sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, atsakovas S. M. savo pareikštų reikalavimų patenkinimo negalėtų pasiekti dar ir esant šiam pagrindui. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje sandorį pripažinti sudarytu dėl apgaulės būtų nesąžininga banko atžvilgiu, kadangi banko, kaip ginčo sandorio šalies, sąžiningumo prezumpcija byloje nebuvo paneigta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas S. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad ieškinys buvo tenkintas visiškai, o priešieškinis - atmestas nepagrįstai. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodęs, kad pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties ketinimai, realiai šių aplinkybių nesiaiškino, o priešieškinio reikalavimai būtent ir yra pagrįsti Kreditavimo sutarties šalių neatitikimu tikrajam teisinio santykio subjektui. Negana to, skundžiamame sprendime yra tik formaliai išdėstytos įstatymo nuostatos ir teismų praktika dėl apsimestinio sandorio, tačiau apsimestinį sandorį patvirtinančios aplinkybės realiai tirtos ir vertintos nebuvo. Apeliantas nurodo, kad jis nėra Kreditavimo sutartimi suteikto kredito gavėjas. Pabrėžia, jog 2008 metais dirbo D. K. įmonėje vairuotoju. Darbdavio nurodymų nevykdymas būtų reiškęs atleidimą iš darbo, todėl prieštarauti darbdavio valiai nebuvo realios galimybės. Darbdavio jam buvo liepta nuvykti į banką ir pasirašyti kažkokius dokumentus, kurių asmeniškai bankui nebuvo pateikęs ir jų prasmės nesuvokė, dėl kredito suteikimo į banką nesikreipė, jam buvo paaiškinta, kad jam asmeniškai dėl kredito jokių įsipareigojimų neatsiras. Nesupranta, kaip bankas galėjo jam, neturinčiam jokio nekilnojamo turto, suteikti net 11584,80 Eur kreditą penkeriems metams, kai kredito mėnesinė grąžinimo įmoka yra didesnė už jo tuo metu gautas mėnesines pajamas. Negana to, jo tariamai gautas kreditas buvo pervestas į L. K. sąskaitą, o jis laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. nemokėjo jokių įmokų bankui pagal kredito sutartį, kadangi tą darė tikrieji kredito gavėjai S. K. ir L. K.. Be visų šių aplinkybių svarbu ir tai, kad Utenos apskrities policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad L. K., S. K. ir jų pažįstama banko darbuotoja, pasinaudodami juo, įgijo didelės vertės turtą - 11584,80 Eur. Todėl tvirtina, kad pagal byloje esančius duomenis turėjo būti nuspręsta, jog Kreditavimo sutartis buvo sudaryta apgaulės įtakoje, o teismas, padaręs priešingą išvadą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties pripažinimą negaliojančia dėl apgaulės įtakos.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir procesines teisės normas, nebuvo objektyvus, gynė ne jo teisėtus interesus, o kreditą suteikusio banko ir jo teisių perėmėjos interesus, visapusiškai netyrė visų bylos aplinkybių, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reikalavimus ir netinkamai taikydamas įstatymus. Vertina, kad, teismo posėdyje neapklausus atsakovų L. K. ir L. K., teismas negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo byloje. Be to, teismas sprendime formaliai vertino į bylą pateiktus įrodymus, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, įtvirtintais CPK, kadangi visiškai nekreipė dėmesio į jo nurodytas aplinkybes apie turtinę padėtį, galimybes gauti kreditą, santykius tarp jo ir atsakovų, į tai, kad metus laiko jis asmeniškai nemokėjo mokėjimų pagal kredito sutartį, o jas minėtu laikotarpiu mokėjo L. K. ir S. K..Apelianto vertinimu, šioje civilinėje byloje teisėtas pagrįstas sprnedimas negalimas tol, kol yra nebaigtas Utenos apskrities policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai nusikalstamų L. K. ir S. K. veiksmų įgyjant 11548,80 Eur vertės turtą. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, o Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2017 m. spalio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektą sudaro skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo S. M. priešieškinys ieškovei ir atsakovams L. K., D. K. dėl Kreditavimo sutarties dalies, pagal kurią jis yra kredito gavėjas, pripažinimo negaliojančia CK 1.91, 1.87 straipsnių pagrindais ir pripažinimo, kad kredito gavėjais pagal Kreditavimo sutartį atsakovus L. K. ir D. K.. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertinus byloje esančius įrodymus, tinkamai nustačius bylos aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta priešieškinį atmesti, todėl visų jų išsamiai nekartoja.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2017 m. birželio 15 d. pradinė kreditorė ir pirminė ieškovė AB DNB bankas ir Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikianti per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, sudarė Reikalavimo teisių į skolų portfelį atlygintino perleidimo sutartį, kuria perleido Lindorff Oy reikalavimo teisę į atsakovo S. M. vardu susidariusį įsiskolinimą. Taip pat byloje esantys duomenys rodo, kad 2008 m. gegužės 30 d. S. M. su AB DNB banku (ankstesnis pavadinimas AB DnB NORD bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas S. M. suteikė 11584,80 Eur vartojimo kreditą. AB DnB banke esančios atsakovo S. M. vardu esančios sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad 2008m. gegužės 30 d. į atsakovo S. M. vardu atidarytą atsiskaitomąją sąskaitą AB DnB NORD banke buvo pervesta 11584,80 Eur pagal Kreditavimo sutartį bei laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. nuskaičiuoti dokumentų įforminimo bei draudimo mokesčiai pagal tą pačią Kreditavimo sutartį. Vartojimo kreditas buvo suteiktas iki galutinio jo grąžinimo termino 2013 m. balandžio 30 d. ir turėjo būti grąžinamas dalimis kartu sumokant nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu kiekvieną mėnesį, kaip tai buvo numatyta Įmokų mokėjimo grafike prie Kreditavimo sutarties. Nustatytu laiku įmokos nebuvo mokamos, dėl ko pirminė ieškovė 2016 metais kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl skolos iš atsakovo S. M. priteisimo.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo S. M. yra susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, pareikštas ieškinys yra pagrįstas, o priešieškinio nepagrindžia jokie įrodymai. Nesutikdamas su tokiu vertinimu, atsakovas S. M. apeliaciniu skundu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai, nevisapusiškai ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, jo nurodomas aplinkybes pagrindžiančius argumentus, kad jis Kreditavimo sutartį sudarė apgaulės įtakoje bei kad tikrieji kredito gavėjai yra L. K. ir D. K.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei išnagrinėjęs skundžiamą sprendimą bei procesinius šalių dokumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Kreditavimo sutartis sudaryta apgaulės įtakoje, nes, būdamas D. K. darbuotoju, jis neturėjo galimybės prieštarauti ar nesutikti su darbdavio reikalavimu sudaryti šį sandorį, patikėjo atsakovų aiškinimu, jog jam nekils pareiga grąžinti kreditą. Tačiau apeliaciniame skunde kartu dėstomi argumentai, jog tikroji faktiškai kredito sumą gavusi Kreditavimo sutarties šalis yra ne jis, o L. K. ir D. K., o teismas neįvertino tikrųjų sandorio šalių ketinimų bei valios bei fakto, kad jis buvo tik statytinis. Tokios apelianto išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, kad jis prašo Kreditavimo sutarties dalį, pagal kurią jis yra kredito gavėjas, pripažinti negaliojančia CK 1.87 straipsnio bei 1.91 straipsnio pagrindais. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra pagrįsti ir patvirtinti byloje esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nesutinka ir su apelianto argumentais, jog Kreditavimo sutartis yra apsimestinis sandoris. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Pagal kasacinio teismo praktiką, sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-26/2011; Nr. 3K-3-85-695/2017).Atsakovas S. M., tvirtindamas, jog jis tik formaliai pasirašė dokumentus, tačiau tikrieji kredito gavėjai yra L. K. ir D. K., nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad, sudarydamas Kreditavimo sutartį ar pasirašydamas kitus banko dokumentus, atsakovas būtų nurodęs, jog tikrieji kredito gavėjai yra jo nurodomi asmenys. Vien tai, kad, į savo sąskaitą gavęs 11584,80 Eur kreditą, atsakovas faktiškai visą pinigų sumą 2008 m. birželio 2 d. pervedė L. K., kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nepaneigia fakto, kad kredito gavėjas yra atsakovas S. M., nes savo sąskaitoje esančias lėšas jis galėjo valdyti, naudoti ir jomis disponuoti savo nuožiūra. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. birželio 9 d. apklausoje apeliantas pripažino, kad L. K. jam už suteiktą paslaugą, t. y. paskolos paėmimą savo vardu, tą pačią dieną, kai buvo paimta paskola, grynais sumokėjo 1000 Lt, kuriuos išleido savo reikmėms. Be to, S. M. vardu AB DnB banke esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad delspinigių, palūkanų bei kredito dalių mokėjimas buvo atliekamas būtent iš šios sąskaitos, kas paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog jis pats jokių mokėjimų pagal sudarytą Kreditavimo sutartį neatliko, nesuprato sandorio turinio, esmės, sąlygų, o gauta kredito suma nepasinaudojo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kreditavimo sutartį dėl 11584,80 Eur kredito gavimo pasirašė būtent atsakovas S. M., kuris šio fakto ir neginčija. 2008 m. gegužės 30 d. paraiškos kreditui gauti, kredito gavėjo sutikimo dėl jo pateiktų duomenų patikrinimo tikslais, banko sąskaitos sutarties, kuriuos atsakovas S. M. taip pat yra pats pasirašęs, turinys pagrindžia išvadą, jog suteikiant kreditą apeliantui buvo įvertinta jo finansinė padėtis bei tai, ar jis turi kitų finansinių įsipareigojimų. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo aptariamą kredito suteikimo sandorį pripažinti apsimestiniu bei padarė pagrįstą išvadą, jog banko darbuotojai, prieš suteikdami paskolą, tinkamai atliko savo darbą bei patikrino atsakovo kaip kliento patikimumą. Tą kartu patvirtina ir byloje esantys duomenys – 2014 m. rugsėjo 2 d. poėmio protokolas, iš kurio matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato tyrėja iš AB DNB banko paėmė atsakovo S. M. pasirašytų dokumentų originalus. Kartu šie duomenys leidžia atmesti kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino nurodytų aplinkybių dėl jo nesikreipimo į banką siekiant gauti kreditą, dokumentų neteikimo, pinigų negavimo į savo sąskaitą ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų apie tai, kad AB DNB bankas, kaip Kreditavimo sutarties šalis, siekė šia Kreditavimo sutartimi pridengti kitą sandorį ar išreiškė valią tokią sutartį sudaryti ne su apeliantu. Atsižvelgiant į tai, net ir galimai buvęs susitarimas tarp atsakovo S. M. ir atsakovų L. K. bei D. K. dėl gautų piniginių lėšų perskolinimo, nesudaro pagrįsto pagrindo išvadai, kad Kreditavimo sutarties šalys sudarė apsimestinį sandorį, juo labiau, kad ir pats apeliantas nenurodo, kokį tada sandorį pridengė Kreditavimo sutartis ir kokį iš tikrųjų sandorį šalys (apeliantas ir bankas) turėjo galvoje. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie banko nesąžiningumą, apgaulę ar kokį nors susitarimą dėl sandorio pobūdžio su bent vienu iš atsakovų, tai apsimestinio ar sandorio sudarymo dėl apgaulės sudarymo tikimybė yra mažai tikėtina. Sutiktina su ieškovės byloje išreikšta pozicija, kad atsakovo reikalavimas dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir kredito gavėjų teisių bei pareigų perkėlimo L. K. ir D. K. iš esmės yra reikalavimas pakeisti skolininką, t. y. perkelti skolą, kam, pagal CK 6.116 straipsnio nuostatas, reikalingas kreditoriaus sutikimas, kurio, pagal byloje esančius duomenis, AB DNB bankas davęs nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad Kreditavimo sutartį yra faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Apelianto teiginiai, kad Kreditavimo sutartį jis sudarė įkalbėtas, paprašytas ar priverstas savo darbdavio D. K., nėra įrodyti byloje esančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis), o vien atsakovo tvirtinimas, kad jis neturėjo kito pasirinkimo, antraip būtų netekęs darbo, vertinamas kritiškai. Iš bylos duomenų labiau tikėtina, kad apelianto ir L. ir D. K. tarpusavio santykiai nebuvo vien darbiniai. Pats apeliantas pripažįsta, kad jis atsakovais pasitikėjo, kad jam už suteiktą paslaugą buvo sumokėta 1000 Lt, o darbo užmokestis pakeltas iki 2200 Lt, kad paskolas atsakovams buvo paėmę ir kiti jam žinomi asmenys, kad po paskolos suteikimo bendravo, tikėjo, jog atsakovai paskolą grąžins ir jam pareigų ją grąžinti neatsiras, atsakovė jam aiškinosi dėl galimos klaidos gavus įspėjimą iš banko. Be to, atsakovas tvirtina, kad vykdė atsakovų L. ir D. K. nurodymus, kadangi buvo didelė rizika netekti darbo, tačiau, iš kitos pusės, atsakovas tik už 1000 Lt atlyginimą ir jam žinant, kaip pats tvirtina, kad tegauna apie 300 Eur atlyginimo, jis nebijo rizikos prisiimti 11584,80 Eur kreditorinį įsipareigojimą bankui. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs L. K. bei D. K., neturėjo galimybės tinkamai įvertini visų reikšmingų aplinkybių, kadangi šie asmenys galėjo patvirtinti jo nurodomas aplinkybes. Šiems atsakovams teismo šaukimai į teismo posėdį nustatyta tvarka buvo bandomi įteikti, tačiau to padaryti nepavyko. Todėl apie jiems procesiniai dokumentai buvo įteikti ir apie teismo posėdį pranešta viešo paskelbimo būdu. Šie asmenys į pirmosios instancijos parengiamąjį ir teismo posėdį neatvyko, byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant. Pažymėtina, kad iš teismo posėdžių garso įrašų nustatyta, kad pats apeliantas, 2017 m. balandžio 20 d., liepos 18 d., rugsėjo 21 d. posėdžiuose neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama atsakovams nedalyvaujant. Byloje yra duomenys apie tai, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltinų tyrimo skyriaus Ekonominio nusikaltimų tyrimo poskyryje atliekamas ikiteisminio tyrimas, kuriame atsakovei L. K. tuo metu buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas bei jai išduotas Europos arešto orderis. Taigi galima pagrįstai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės išnaudojo teisės aktuose įtvirtintas protingai prieinamas galimybes apklausti L. K. bei D. K., tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad vien ši aplinkybė sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą.Apeliacinės instancijos teismas plačiau nenagrinėja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civilinės bylos sustabdymu dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, kadangi šis klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad atsakovės L. K. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas negali turėti įtakos reikalavimui dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi ikiteisminiam tyrime nėra sprendžiamas šios sutarties teisėtumo klausimas.Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo S. M. apeliacinis skundas yra atmetamas, iš jo valstybei priteisiamas 275,00 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas pateikiant apeliacinį skundą buvo atidėtas (teismas apeliacinį skundą priėmė nenustatęs trūkumų) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 275,00 Eur žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000).