Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (suinteresuotų asmenų) I. M. ir V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą išduoti teismo leidimą paimti vaikus iš jų tėvų, suinteresuoti asmenys V. M., I. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

35. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria leista paimti nepilnamečius vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą (tėvo ir motinos), teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl suinteresuotų asmenų I. M. ir V. M. atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl apeliantų prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

36. Atskirajame skunde suinteresuoti asmenys V. M. ir I. M. pateikė prašymą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

37. CPK 582 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismui pakanka byloje esančių įrodymų, reikalingų bylai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, ir pats teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nusprendžia bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Byla dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kai yra bent vieno byloje dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Byla dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą žodinio proceso tvarka nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, buvo išklausyta pareiškėjo atstovė, suinteresuoti asmenys – nepilnamečių tėvai, jų atstovė, patys nepilnamečiai vaikai, apklaustos liudytojomis nepilnamečių vaikų senelė ir vyresnioji sesuo, atskirojo skundo argumentai iš esmės yra grindžiami rašytine bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais pareiškėjo atstovės, suinteresuotų asmenų, jų atstovės, nepilnamečių vaikų paaiškinimais, liudytojų parodymais, taip pat atitinkamų teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

40. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

41. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais įrodymais, sprendžia, kad jie yra susiję su nagrinėjama byla, jų pateikimo būtinybė iškilo bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir jie gali būti reikšmingi sprendžiant dėl atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl teisinių ir faktinių bylai reikšmingų aplinkybių

42. Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis (žr. Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002, § 58).

43. CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagal CK 3.254 straipsnį vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

44. VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – Tarnyba) ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis VTAPĮ 36⁵ straipsniu paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir per 3 darbo dienas, o išimtiniais atvejais, kai tai objektyviai neįmanoma, – per 5 darbo dienas, turi kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą (CK 3.254¹ straipsnio 2 dalis). Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka. CPK 582 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti, atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.

45. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A1-803 patvirtinto Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad gavę pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius užpildo Informacijos apie gautą pranešimą formą, atlieka VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus ir nustatę vaiko teisių pažeidimus, atlieka vaiko situacijos vertinimą, užpildydami Vaiko situacijos vertinimo anketą (7 punktas, 7.3 papunktis, 15 punktas). Nustačius, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar vaiko atstovams pagal įstatymą dėl to, kad <...> gali kilti realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, Tarnyba nustato vaikui apsaugos poreikį ir nedelsdama imasi VTAPĮ 36⁵ straipsnyje numatytų veiksmų (VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalis). Vaiko apsaugos poreikis nustatomas, jeigu Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, kuris yra susijęs su vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniais bei rizikos veiksniais, susijusiais su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku (VTAPĮ 36¹ straipsnio 3 dalis). Vertinant vaiko apsaugos poreikį turi būti įvertinti rizikos veiksniai, numatyti Aprašo 30.1-30.11 papunkčiuose. Aprašo 31 punkte numatyta, kad vertinant vaiko situaciją, bent vienos 31.1-31.10 papunktyje numatytos sąlygos, kuri iš esmės yra padidėjusios ar didelės rizikos veiksnys, buvimas lemia vaiko apsaugos poreikio nustatymą. Vaiko apsaugos poreikis nustatomas tuo atveju, jei, nustačius bent vieną iš Aprašo 30 punkte nurodytų rizikos veiksnių, nėra nustatomas apsaugos veiksnys (37 punktas). Pažymėtina, kad jei vertinant vaiko situaciją, vaikui kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, dėl kurio būtina vaiką paimti iš jam nesaugios aplinkos, ar yra CK 3.254 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų aplinkybių, Tarnyba arba jos įgaliotas teritorinis skyrius apgyvendina vaiką saugioje aplinkoje VTAPĮ 43 straipsnyje nustatyta tvarka, užpildo Vaiko laikino apgyvendinimo aktą (16 punktas). VTAPĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šio įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje ir 36³ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais vaikas, paimtas iš jam nesaugios aplinkos, negali būti perduotas jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jis laikinai apgyvendinamas saugioje aplinkoje CK 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatyta prioriteto tvarka.

46. VTAPĮ 4 straipsnio 4 punkte įtvirtintas vienas iš vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principų, t. y. vaiko nuomonės išklausymo ir vaiko dalyvavimo užtikrinimo principas – vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaiko teisė būti išklausytam taip pat reglamentuojama ir minėto įstatymo 11 straipsnyje, pagal kurį vaikas, gebantis suformuluoti savo nuomonę, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaikas turi būti išklausytas tiesiogiai, o jeigu tai neįmanoma, – per vaiko atstovą pagal įstatymą ar per įstatymu nurodytus asmenis (1 dalis). Vaiko teisė būti išklausytam garantuojama sukuriant aplinką, leidžiančią vaikui pasinaudoti šia teise, suteikiant būtiną informaciją, patarimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, pagal galimybes pasitelkus specialių žinių turinčius asmenis, kai tai būtina (2 dalis).

47. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 13 d. buvo gautas pranešimas Nr. V2-273 iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kuriame gimnazijos švietimo pagalbos specialistai išreiškė nerimą dėl nepilnamečio vaiko I. M. šeimoje galimai patiriamo fizinio ir emocinio smurto, taip pat specialistai nurodė pastebintys vaiko nepriežiūrą.

48. Skyrius 2019 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 1SD-9103 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydami įvertinti pateiktą informaciją ir imtis veiksmų kompetencijos ribose. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyrius 2020 m. sausio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodęs, kad medžiagos patikrinimo metu negauta objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, kad padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas).

49. 2020 m. kovo 4 d. Skyriaus specialistai nuvyko į I. M. ugdymo įstaigą – (duomenys neskelbtini) gimnaziją, vėliau tą pačią dieną į J. M. ugdymo įstaigą – Vilniaus lopšelį-darželį (duomenys neskelbtini), kur turėjo individualų pokalbį (situacijos aptarimą) su nepilnametėmis mergaitėmis. Išnagrinėjus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, Skyrius priėmė sprendimą vertinti vaiko situaciją, nes tėvai auklėdami vaikus jų atžvilgiu naudoja psichologinį ir fizinį smurtą. Nepilnametės mergaitės 2020 m. kovo 4 d. buvo nugabentos į VšĮ Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kur buvo atliktas įprastinis jų sveikatos patikrinimas.

50. Vaikų situacijos vertinimo metu nustačius, kad yra kilęs realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, 2020 m. kovo 4 d. buvo surašyti Vaiko laikino apgyvendinimo aktai Nr. 1VLA-110 (dėl I. M.) ir Nr. 1VLA-109 (dėl J. M.), kuriais nuspręsta paimti vaikus iš nesaugios aplinkos – tėvų ir mergaičių gyvenamosios vietos, ir nuo 2020 m. kovo 4 d. mergaites laikinai apgyvendinti VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ globos centre.

51. 2020 m. kovo 5 d. Informacijos apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą formų Nr. 716P-783 (dėl I. M.) ir Nr. 716P-784 (dėl J. M.). II skyriaus 4 dalyse nurodytos aplinkybės, kurias 2020 m. kovo 4 d. pokalbio su Skyriaus specialistais metu nurodė nepilnametės I. ir J. M., II skyriaus 8 dalyse – 2020 m. kovo 4 d. aptartas situacijos vertinimas su mergaičių įstatyminiais atstovais – motina I. M. ir tėvu V. M.

52. Vaikų situacijos vertinimo metu 2020 m. kovo 4 d. buvo gauti nepilnamečių mergaičių tėvų I. ir V. M. paaiškinimai, 2020 m. kovo 4 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos socialinės pedagogės R. L. paaiškinimai, 2020 m. kovo 5 d. Vilniaus lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) raštas Nr. SD-30 dėl informacijos apie J. M. pateikimo, 2020 m. kovo 6 d. senelių N. D. ir I. M., pilnametės sesers I. M. paaiškinimai.

53. 2020 m. kovo 9 d. buvo surašytos Vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 1VSV-264 (dėl I. M.) ir Nr. 1VSV-265 (dėl J. M.), ir nustačius rizikos veiksnius, numatytus Aprašo 31.1, 31.5, 31.10 punktuose, prieš mergaites galimai smurtauja abu vaiko atstovai, vyresnioji mergaitė išreiškė norą būti paimta iš šeimos, buvo nustatytas vaikų apsaugos poreikis. Laikinosios priežiūros nuspręsta netaikyti, kadangi prieš vaikus galimai smurtauja abu tėvai. Laikinoji priežiūra pas abi seneles ir vyresniąją seserį negalima, kadangi jos nepripažįsta, jog prieš mergaites naudojamas smurtas, teigė, kad tėvai tinkamai augina vaikus. Buvo nuspręsta, kad senelės ar sesuo gali daryti įtaką mergaitėms, galėtų leisti tėvams matytis su dukromis.

54. Skyrius 2020 m. kovo 9 d. raštu Nr. 1MK-34 kreipėsi į Tarnybą dėl mobiliosios komandos darbui su I. ir V. M. šeima sudarymo; 2020 m. kovo 9 d. raštu Nr. 1AV-119 – į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą dėl atvejo vadybininko paskyrimo.

55. Skyrius 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. 1SD-1755 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas įvertinti situaciją, tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariatas 2020 m. kovo 27 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą atsisakė pradėti. Pareiškėjui apskundus nutarimą, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. nutarimu buvo panaikintas 2020 m. kovo 27 d. nutarimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00174-20 dėl tėvų piktnaudžiavimo savo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždant savo vaikus I. ir J. M., pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje.

Dėl ginčo esmės

56. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog procesiniai pažeidimai yra tik procedūrinio pobūdžio klausimai, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, yra nepagrįstos. Teigia, jog teismas neįvertino to, kad pareiškėjas neteisėtai paėmė vaikus, kadangi laikotarpiu 2019 m. lapkričio 13 d. iki 2020 m. kovo 4 d. jokių veiksmų nesiėmė, pranešimą užregistravo tik 2020 m. kovo 5 d., t. y. jau po faktinio vaikų paėmimo ir po to, kai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius smurto prieš vaikus atvejo. Be to, Skyrius nuo 2019 metų nekvietė tėvų į jokius pokalbius, neskyrė atvejo vadybininko, nebuvo sudarytas pagalbos planas prieš paimant nepilnametes mergaites, Skyrius nenustatinėjo vaikų apsaugos poreikio, iki vaikų paėmimo su tėvais nebuvo atliekamas joks darbas, taigi pareiškėjas ignoravo bendradarbiavimo pareigą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliantų argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad argumentai dėl galimai netinkamai vykdytų procedūrų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

57. Pažymėtina, kad aptariamos apeliantų nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios su pareiškėjo veiksmais nuo 2019 m. lapkričio 13 d., t. y. kuomet buvo gautas pranešimas apie galimus vaikų teisių pažeidimus, iki 2020 m. kovo 4 d., t. y. faktinio vaikų paėmimo iš tėvų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad VTAPĮ įgaliotų institucijų veiksmai, susiję su vaiko teisių pažeidimų nustatymu, tyrimu, turi būti atliekami vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste minėti veiksmai laikytini procedūrinio pobūdžio ir nelemia materialaus vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų pagrindo. Sutiktina, kad tinkamas reglamentuoto nepilnamečių vaikų paėmimo iš tėvų proceso vykdymas yra ypač svarbus, tačiau net ir nustačius procedūrinius pažeidimus, bet konstatavus, kad vaikai paimti esant teisiniam pagrindui, t. y. esant rizikos veiksniams, vadovaujantis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, galimi procedūriniai pažeidimai nelemtų sprendimo šioje byloje. Nagrinėdamas bylą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų tėvų išdavimo, teismas sprendžia, ar yra materialus įstatyme numatytas pagrindas paimti vaikus iš jų įstatyminių atstovų, byloje tiriamas vaiko paėmimo fakto teisėtumas. Galimų procedūrinių pažeidimų tyrimui nustatyta kitokia tvarka, įrodinėtinos kitos aplinkybės. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantai dėl galimai pareiškėjo padarytų nurodytų procedūrinių pažeidimų (įgaliojimų viršijimo, neteisėto vaikų paėmimo) jau yra kreipęsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, taip pat pateikė skundą Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjui dėl neteisėtų Skyriaus darbuotojos veiksmų. Visi apeliantų procesiniai dokumentai iš esmės grindžiami tapačiais argumentais.

58. Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Skyrius nepažeidė CK 3.2541 straipsnio 2 dalyje numatyto termino kreiptis dėl teismo leidimo paimti vaikus, motyvuodamas tuo, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo faktinio vaiko paėmimo, o nustačius CK 3.254 straipsnio 3 punkte įtvirtintą pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė CK 3.2541 straipsnio 2 dalyje numatyto termino pradžios momentą, kadangi vadovaujantis tiek CK 3.2541 straipsnio, tiek VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalies, tiek 36⁵ straipsnio 7 dalies, 42 straipsnio 1, 2 punktų nuostatomis, kreipimosi į teismą momentas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai vaikas paimamas iš tėvų, nes paėmimo metu jau turi egzistuoti objektyvus pagrindas paimti vaiką, dėl ko ir kyla poreikis kreiptis į teismą. Vaiko paėmimas yra itin emociškai jautri priemonė tiek tėvams, tiek patiems vaikams, todėl įstatymų leidėjo numatyti terminai, per kuriuos reikia kreiptis į teismą, pakankamai trumpi. Aiškinimas, kad vaiką galima paimti nenustačius jokio pagrindo, o jį nustatyti ir kreiptis į teismą tik po kurio laiko, kai vaikas jau faktiškai paimtas, prieštarautų VTAPĮ paskirčiai ir tikslams.

59. Šiuo atveju mergaitės iš tėvų paimtos ir laikinai apgyvendintos VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ globos centre, budinčių globėjų šeimose 2020 m. kovo 4 d. 2020 m. kovo 4, 5, 6 dienomis buvo atliekamas vaikų situacijos vertinimas, nustatomas vaikų apsaugos poreikis, renkami įrodymai, ugdymo įstaigų, artimųjų paaiškinimai, 2020 m. kovo 9 d. surašytos Vaiko situacijos vertinimo anketos, į teismą kreiptasi 2020 m. kovo 13 d. Atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. kovo 11 d. buvo nedarbo diena, taigi į terminą neįskaičiuojama. Nors 3 darbo dienos (įskaitytinai) suėjo 2020 m. kovo 9 d., o 5 darbo dienos (įskaitytinai) – 2020 m. kovo 12 d., šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškimo pateikimas 2020 m. kovo 13 d. leistų teigti esant tokį pažeidimą, kuris sudarytų pagrindą nespręsti vaikų paėmimo iš tėvų teisėtumo klausimo. Kartu atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad net ir 5 darbo dienų terminas kreipimuisi į teismą neturi tapti įprastine praktika, kadangi jis galimas tik išimtiniais atvejais.

60. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pranešimas gautas 2019 m. lapkričio 13 d., tačiau faktiškai nepilnametes mergaites I. ir J. M. buvo nuspręsta paimti 2020 m. kovo 4 d. su jomis vykusių pokalbių metu, t. y. kai I. M. nurodė apie fizinio smurto panaudojimo atvejį, emocinę įtampą šeimoje, taip pat išreiškė norą būti paimta iš šeimos. Apeliantai nepagrįstai sureikšmina pareiškimo registravimo faktą, neatsižvelgdami į tai, kad po pranešimo gavimo praėjus beveik 4 mėnesiams situacija iš esmės nepasikeitė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai, žinodami apie tai, jog Skyrius renka duomenis apie jų šeimą ir galimus vaikų teisių pažeidimus, patys nuo 2019 metų pabaigos nebendradarbiavo su Skyriumi, nedėjo pastangų keisti susidariusią situaciją. Nors apeliantai teigė nebuvę tinkamai informuoti, tačiau faktą, kad apeliantai negalėjo nežinoti apie susidariusią situaciją ir Skyriaus atliekamus veiksmus, patvirtina ir tai, jog Skyriaus inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečių vaikų motina I. M. buvo apklausta apie nurodytas aplinkybes.

61. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kodėl 2020 m. kovo 4 d. nepilnamečių vaikų paėmimas vyko iš anksto tėvų neinformavus ir neperspėjus. Apeliantų teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista VTAPĮ 365 straipsnio 2 dalis, vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą dalyvavimo principas. Be to, pasak apeliantų, Skyrius pateikia melagingą informaciją, kad 2020 m. kovo 4 d. su tėvais buvo organizuotas susitikimas, kadangi tėvai į įstaigą buvo iškviesti tik po nepilnamečių vaikų paėmimo.

62. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų argumentus, neturi pagrindo teigti, kad buvo pažeistos VTAPĮ 36⁵ straipsnio 2 dalies nuostatos, kadangi nepilnamečiai vaikai iš tėvų gali būti paimti ir jiems nedalyvaujant, taigi ir iš anksto jų neinformavus apie būsimą vaiko paėmimą, jeigu jų dalyvavimas neatitinka vaiko teisių ir teisėtų interesų (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 2 dalis). Pagal VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalį, nustačius, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar vaiko atstovams pagal įstatymą dėl to, jog gali kilti realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nustato vaikui apsaugos poreikį ir nedelsdamas imasi šio įstatymo 36⁵ straipsnyje nustatytų veiksmų (vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą). Taigi minėti veiksmai atliekami nedelsiant. Pažymėtina, kad tėvų dalyvavimas vaikų, prieš kuriuos tėvai galimai panaudojo smurtą, paėmimo procese, gali būti sudėtingas, dar labiau vaikus traumuojantis veiksnys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantų nedalyvavimas vaikų paėmimo procese geriausiai atitiko nepilnamečių vaikų interesus. Įstatyme numatyta, kad jeigu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nedalyvavo paimant vaiką, jiems apie vaiko paėmimą turi būti pranešta nedelsiant, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną. Nustatyta, kad apeliantai apie jų dviejų nepilnamečių dukrų paėmimą sužinojo tą pačią dieną – 2020 m. kovo 4 d. 2020 m. kovo 5 d. Informacijos apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą formų Nr. 716P-783 (dėl I. M.) ir Nr. 716P-784 (dėl J. M.) II skyriaus 8 dalyse išdėstytos su tėvais I. ir V. M. 2020 m. kovo 4 d. aptartos pranešime dėl galimo vaiko teisių pažeidimo nurodytos aplinkybės, abu tėvai patvirtindami, kad aplinkybės surašytos teisingai, pasirašė, kartu nurodydami datą – 2020 m. kovo 4 d. Aptariamas aplinkybes patvirtina ir 2020 m. kovo 4 d. susitikimo protokolas Nr. 1SP-78. Dėl to atmestini apeliantų teiginiai, kad pareiškėjas netinkamai vykdė informavimo apie vaikų paėmimą pareigą ar kad tą padarė pavėluotai.

63. Apeliantai nurodo, kad mergaitės buvo paimtos nepagrįstai, kadangi iki tol jokie nepilnamečių vaikų teisių pažeidimai šeimoje nebuvo užfiksuoti, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nustačius, kad nėra pakankamai objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, jog prieš nepilnamečius vaikus būtų naudotas fizinis smurtas, taip pat nėra jokių medicininių dokumentų, pagrindžiančių smurto prieš vaikus buvimo faktą.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai suabsoliutina faktą, jog nėra medicininių dokumentų, pagrindžiančių fizinį smurtą, ar tai, kad nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas BK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šios aplinkybės savaime visiškai nepaneigia galimai buvusio fizinio smurto fakto. Pažymėtina, kad aplinkybės, kurioms esant pradedamas ikiteisminis tyrimas, nustačius, kad galimai padaryta nusikalstama veika (šiuo atveju numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje) yra griežtai apibrėžtos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Ikiteisminio tyrimo pradėjimui yra keliamas reikalavimas nustatyti kur kas daugiau objektyvių duomenų, nes ikiteisminio tyrimo pradėjimas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme (jeigu byla pasiekia teisminę stadiją) sukelia visai kitokius padarinius – baudžiamąją atsakomybę. Tačiau smurtas nebūtinai gali būti panaudojamas tokiu mastu, kurį galima įrodyti medicininiais dokumentais ar kitaip išoriškai jį užfiksuoti. Pagal VTAPĮ 3 straipsnio 1 punktą fizinio smurto padariniai nebūtinai turi būti susiję su gyvybės atėmimu, sveikatos sutrikdymu, bet ir su vaiko normalios raidos sutrikdymu, sukeltu skausmu. Vertinant grėsmę vaikui, būtina nustatyti tikėtiną smurto buvimo atvejį, kuris leistų daryti išvadą, kad yra kilęs realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia aplinkybė laikytina tikėtina. Nepilnametės mergaitės I. M. ir J. M., kiek pastaroji sugebėjo išreikšti pagal savo brandą, nurodė, kad prieš jas buvo panaudotas fizinis smurtas: I. prisiminė įvykį vasarą, kai tėvas su diržu mušė mažąją sesutę J., o norėdama, ją užstoti, su diržu gavo ir pati I., taip pat atsiminė, kad tėvas yra mušęs J. per galvą. J. 2020 m. kovo 4 d. pokalbio su Skyriaus darbuotojais metu ir pati nurodė, kad tėvas „mušė per galvą“, teismo posėdžio metu apklausiama psichologės į klausimą, ar namuose ją mušė (žodžio skriaudė vaikas tikėtinai nesuprato), atsakė, kad mama, kur mušė – „per galvą“, ar dažnai –„nedažnai“. Tėtis nemušė. 2020 m. kovo 4 d. Susitikimo protokole užfiksuota, kad V. M. paklaustas, kada buvo trenkęs J. per galvą, negalėjo prisiminti, tačiau neneigė, kad yra vaikui trenkęs, taip pat užfiksuoti duoti V. M. duoti paaiškinimai, jog sudavimas vaikui yra auklėjimas, o ne smurtas, kas atskleidžia apelianto neutralų ar net teigiamą požiūrį į smurtą prieš vaikus kaip auklėjimo priemonę. Teismo posėdžio metu V. M. taip pat neneigė, kad jis rėkia, nurodydamas, jog rėkimą išprovokuoja pati dukra I. savo elgesiu, jis patvirtino, kad yra sudavęs diržu I. 2020 m. kovo 4 d. susitikimo su Skyriaus darbuotojais metu I. M. taip pat neneigė, kad yra trenkusi dukrai I. per veidą, nes nepatiko, ką dukra kalbėjo, nors teismo posėdžio metu tai jau neigė.

65. Nors 64 punkte jau konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo nepradėjimas (šiuo atveju pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) pats savaime nelemia to, kad smurtas prieš vaikus nebuvo panaudotas, tačiau teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad iš pareiškėjo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų įrodymų matyti, kad 2020 m. balandžio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 163 straipsnį. BK 163 straipsnio dispozicija apima nevienkartinio pobūdžio, sistemingus veiksmus, taip pat ne tik fizinę, bet ir psichinę prievartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

66. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad mergaitės patyrė ir psichologinį smurtą, kuris nulemtas įtempto bendravimo tarp pačių tėvų, tėvų ir mergaičių, sukelto baimės, priešpriešos jausmo. I. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad tėvas yra griežtas, dažnai bendrauja pakeltu tonu, rėkia, mama buvo uždraudusi valgyti. I. M. taip pat nurodė, kad ji jaučia baimę, nerimą, emocinę įtampą dėl bendravimo su tėvais, nesusikalbėjimo, tėvų tarpusavio konfliktų. Pažymėtina, kad apeliantai, duodami paaiškinimus, iš esmės visą kaltę dėl susidariusios situacijos perkelia savo dukrai I. M., vadindami ją melage, fantazuotoja, ligone, teigdami, jog ji pavydi dėmesio mažajai seseriai, kad jai sunkus gyvenimo tarpsnis – paauglystė. Tačiau tėvai visiškai nepripažįsta galimų savo auklėjimo spragų, neadekvataus vaikų amžiui bendravimo su dukromis, dėl ko tiek I. M., tiek J. M. reikalinga ne tik psichologo, bet galimai ir psichiatro pagalba, atsižvelgiant į mergaičių bendrą psichologinę būseną, turimus valgymo sutrikimus, J. turimą nervų sistemos sutrikimą, kuris konstatuotas gydymo įstaigos, taip pat I. išreikštas suicidines mintis. Pažymėtina, kad įprastai esant palankiai, saugiai, emociškai ramiai terpei vaikui vystytis, tokie psichologiniai sutrikimai, mintys vaikui neturėtų kilti ar bent jau nebūtų išreikšti abiem mergaitėms, kurios gyvena kartu su tėvais. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad emociniu pagrindu suformuota atmosfera šeimoje yra įtempta ir ji neigiamai veikia abiejų mergaičių psichiką. Apeliantų teiginiai, kad nepilnamečių vaikų teisių pažeidimai šeimoje iki tol nebuvo užfiksuoti, kad šeima tvarkinga, darni, nepaneigia nagrinėjamu atveju nustatytų pažeidimų.

67. VTAPĮ 3 straipsnio 4 punkte viena iš smurto formų yra vaiko nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, dėl kurio vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai. Taigi vaiko poreikiai yra ne tik fiziologiniai, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas jo emociniams, ugdymo poreikiams tenkinti, nes tai sudaro motyvaciją veikti – pasirūpinti savimi ir šalia esančiu, mokytis, dirbti. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš esminių tėvų pareigų. Taigi tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

68. Akivaizdu, kad kiekvieni tėvai savo vaikų būtiniausius poreikius užtikrina pagal galimybes ir nepriteklius ar kiti objektyvūs faktoriai nėra pagrindas konstatuoti vaiko nepriežiūrą, kaip vieną iš smurto formų. Kiekvienu atveju situacija vertinama visų nustatytų aplinkybių kontekste. Teisme apklausta I. M. nurodė, kad visada jautėsi atstumta, tėvai jos neapkabindavo, nejautė iš tėvų meilės, tėvai labai retai girdavo, todėl jautė skausmą, stresą. Byloje taip pat nustatyta, kad J. M. dar 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo nustatytas nervų sistemos sutrikimas, mergaitei taip pat reikalinga logopedo pagalba, nes jos bendravimo galimybės pagal amžių yra skurdžios. Apeliantė I. M. nurodė, kad J. lanko logopedinį darželį, tačiau darželis nieko nedaro, neteikia logopedo paslaugų, paaiškino, kad ji iš gydytojo pažymos nesuprato, jog dukrai diagnozuotas nervų sistemos sutrikimas, gydytojai jai nepateikė jokių rekomendacijų dėl gydymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai nepagrįstai savo, kaip vieną iš tėvų pareigą rūpintis, domėtis vaiku, jo sveikata, perkelia ugdymo ir gydymo įstaigoms. Tėvai, būdami atsakingi ir rūpestingi, matydami vaiką kasdien, jį pažinodami, turi suprasti, kad jų elgesys ar/ir gebėjimai nukrypsta nuo įprastinio, būdingo bendraamžiams. Be to, šiuo atveju šeima jau turi patirties auginti vaikus, šeimoje yra kitos dvi dukterys – I. ir I., dabar jau pilnametė. Apeliantė, kaltindama gydymo įstaigą, kad ji nedavė rekomendacijų dėl gydymo, nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi patys tėvai: ar prašė suteikti tokias rekomendacijas, ar ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad būtų gydomas vaiko nervų sistemos sutrikimas, taip pat, jeigu darželyje vaikui neteikiamos logopedo paslaugos, ar jie domėjosi, dėl kokių priežasčių, ar ieškojo galimybių šias paslaugas gauti kitur ir pan. Byloje nenustatyta aktyvių apeliantų veiksmų, siekiant tinkamai pasirūpinti savo nepilnamečių dukrų savalaikiu vystymusi. Pažymėtina ir tai, kad lopšelis-darželis (duomenys neskelbtini) nurodė, jog tėvai nesidomi J. ugdymu, nelanko švenčių, neprisijungę prie virtualios erdvės, kur bendrauja kitų vaikų tėvai, kt., taigi pastebimas ir tėvų abejingumas vaiko kasdienei rutinai, įpročiams. Apeliantės teiginys, kad ji buvo prieš Naujuosius metus nuvykusi į vyresniosios dukters mokyklos rengtą atvirų durų dieną, pagrindžia vienkartinį atvejį, tačiau iš kitų byloje surinktų duomenų matyti, kad rūpindamiesi dukrų ugdymu apeliantai elgiasi iš esmės pasyviai ir abejingai. I. M. paaiškinimai, kad ji jaučiasi atstumta, nemylima taip pat parodo, kad tėvai nemoka sukurti tinkamo emocinio ryšio.

69. Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad dukros I. M. parodymai turėtų būti vertintini kritiškai, nes ji pyksta, jaučia nuoskaudą, galimai siekia atkeršyti tėvams duodama tokius paaiškinimus apie neva esamą smurtą šeimoje, arba galimai buvo paveikta trečiųjų asmenų, kad iš tiesų ji nori grįžti gyventi pas tėvus. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų teiginiais neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad vien tai, jog mergaitė duoda paaiškinimus, kurie priešingi tėvų duotiems, kad tėvai jiems nepritaria, nesudaro pagrindo jų vertintini kaip melagingų ar išgalvotų. I. M., būdama (duomenys neskelbtini) paauglė, pakankamai brandi suprasti savo paaiškinimų reikšmę, prasmę, galimas pasekmes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tai suvokdama, jeigu santykiai su tėvais būtų tvarūs, atmosfera šeimoje nežlugdanti, mergaitė nenorėtų joje likti, netgi pasitaikant šeimoje konfliktų. Mergaitės susigraudinimas, jautrumas duodant paaiškinimus parodo, kad jai nėra lengva kalbėti, prisiminti šeimoje patirtus išgyvenimus. Tiek 2020 m. kovo 4 d. pokalbio su Skyriaus darbuotojais metu, tiek teismo posėdžio metu apklausta I. M. nurodė, kad nenori grįžti į šeimą, jog tokią galimybę svarstytų tik jeigu tėvai pasikeistų, aiškiai įvardijo savo nenoro priežastis. Byloje nenustatyta, kad mergaitėms budinčių globotojų šeimose būtų sudarytos netinkamos sąlygos, priešingai, I. M. nurodė, kad ten jaučiasi gerai, nes ten ją išklauso, domisi, duoda valgyti, kad ten smagu, ji jaučiasi suprasta, gali išsimiegoti, mokytis. Globėjos teigimu, I. taip pat pamažu atsiskleidžia, linkusi pasipasakoti, bendrauti, o mokyklos auklėtojos teigimu, mergaitė tapo linksmesnė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo spręsti, kad nepilnametės I. M. paaiškinimai būtų melagingi ar nulemti apeliantų nurodytų aplinkybių, tokių kaip keršto, kitų asmenų poveikio.

70. Skyrius, vertindamas vaikų situaciją nustatė sąlygas, kurios reiškia padidėjusius ar didelės rizikos veiksnius, lemiančius vaiko apsaugos poreikio nustatymą. Rizikos veiksniai buvo nustatyti abiem vaiko atstovams pagal įstatymą (Aprašo 31.1 punktas); vaikas išreiškė norą būti paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą (Aprašo 31.5 punktas); vienas iš vaiko atstovų pagal įstatymą agresyviai elgiasi su vaiku, keldamas realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, o kitas iš vaiko atstovų pagal įstatymą negali užtikrinti vaikui saugios aplinkos (Aprašo 3.10 punktas). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad visuma įrodymų leidžia teigti mergaičių atžvilgiu galimai buvus ne tik fizinį, tačiau ir psichologinį smurtą, taip pat smurtą pasireiškiantį vaikų nepriežiūra.

71. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad J. M. labai išgyvena dėl atskyrimo nuo tėvų, nepaisė jos noro grįžti pas tėvus, su kuriais yra ypač glaudus ryšys, be to, teigė, kad mergaitė nepatvirtino, jog jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Teismas nepasisakė ir dėl to, kad mergaitė valgo rankomis, nors iki tol valgė su stalo įrankiais, kas patvirtina, jog mergaitė patyrė didelį šoką dėl atskyrimo nuo tėvų. Taip pat neaišku, kodėl jai po paėmimo iš tėvų buvo kviesta greitoji medicinos pagalba.

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad J. M. yra penkeri metai, natūralu, kad tokio amžiaus vaikų prisirišimas prie tėvų yra stiprus. Tokio amžiaus vaikas dar neturi pakankamų socialinių įgūdžių, gyvenimiškos patirties, supratimo, koks tėvų elgesys jo atžvilgiu būtų pateisinamas ir toleruotinas. Be to, byloje surinkti įrodymai bei J. M. apklausos teisme vaizdo įrašas sudaro pagrindą manyti, jog mergaitės suvokimas yra prastesnis nei vidutinio jos amžiaus vaiko. Toks vaikas net galimai patirdamas smurtą (įvairių formų), negalėtų aiškiai suprasti, kad tai yra blogai, kad vaikas to nenusipelno ir taip būti neturėtų. Į nepilnamečių vaikų nuomonę atsižvelgtina, tačiau jos paisoma, įvertinus, ar ji neprieštarauja paties nepilnamečio vaiko interesams. Pagal bylos duomenis nustačius realaus smurto buvimo atvejus, pavojų, kad smurtas gali pasikartoti per anksti grąžinus mergaitę į šeimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad mergaitės noras grįžti šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo teigti, kad vaikas turėtų būti grąžintas į šeimą esamu momentu.

73. Nors apeliantai nurodo, kad mergaitės valgymo įpročiai buvo geri, byloje esančių įrodymų visuma suponuoja priešingą išvadą. Pažymėtina, kad netinkami valgymo įgūdžiai buvo pastebėti tiek mergaitės ugdymo įstaigos auklėtojų, tiek budinčios globėjos, psichologės. Kad sesuo buvo netinkamai maitinama (dešrelės, čipsai, cola) nurodė ir I. M.. Priešingus paaiškinimus apie mergaitės valgymo įgūdžius davė tik apeliantai, senelės, pilnametė sesuo. Tačiau šiuos asmenis su apeliantais sieja artimas giminystės ryšys, be to, jie nurodė apskritai nematantys problemų apeliantų šeimoje, todėl jų paaiškinimai vertintini kaip mažiau patikimi negu skirtingų asmenų, kurie neturi jokio suinteresuotumo nagrinėjama situacija (auklėtojos, globotoja), duoti paaiškinimai. Bylos duomenys leidžia spręsti, kad šiuo metu mergaitei budinčių globėjų šeimoje sudarytos geros sąlygos, jos atitinka nepilnametės interesus. Iš LPF SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos pateiktos informacijos matyti, kad mergaitės valgymo ypatumai pamažu keičiasi: ji mokoma valgyti naudojant stalo įrankius, jos racionas yra kur kas platesnis, mergaitė išbando naujus maisto produktus. Nors mergaitės kalbos raida atsilikusi, tačiau ties tuo taip pat dirbama, mergaitė skatinama greitai mokosi, noriai kartoja žodžius, pati džiaugiasi savo pažanga, išmoktais žodžiais, mokosi formuluoti sakinius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki nepilnamečio vaiko paėmimo su mergaite nebuvo pakankamai užsiimama, tėvai nepakankami skyrė dėmesio mergaitės valgymo įgūdžių formavimui, jos kalbai lavinti. Apeliantų argumentai, susiję su tuo, jog mergaitei buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba nesudaro pagrindo teigti, kad mergaitei sudarytos sąlygos yra netinkamos, nėra duomenų, kad būtų įvykęs nelaimingas atsitikimas, mergaitė būtų sužalota ar kt., taigi nėra pagrindo teigti, jog mergaitė yra nesaugioje aplinkoje.

74. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų – mergaičių senelės N. D. ir vyresniosios sesers I. M. parodymus, jų pareikštą poziciją, kad smurto šeimoje nėra, kad tėvai tinkamai prižiūri vaikus, taip pat jų pareikštą norą prižiūrėti mergaites (senelė sutiko prižiūrėti abi, sesuo vieną). Nebuvo nurodyta, kodėl mergaitės buvo apgyvendintos pas skirtingus budinčius globėjus, kodėl toks jų išskyrimas geriausiai atitiko vaikų interesus.

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog teismas išsamiai neaptarinėjo liudytojų parodymų, nereiškia, kad į juos nebuvo atsižvelgta priimant sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius, 2020 m. kovo 9 d. atlikdamas vaikų I. ir J. M. situacijos vertinimą, būtų pažeidęs įstatymų nustatytą situacijos vertinimo tvarką; pažymėjo, kad situacija buvo įvertinta pasirenkant teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaikų interesams, atsižvelgus į tai, kad nepilnamečio vaiko I. M. nurodytos aplinkybės skiriasi nuo jos tėvų ir artimųjų giminaičių nurodytų aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje surinkti duomenys iš esmės patvirtino vaiko nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nepilnametėms mergaitėms nebuvo nustatyta laikinoji priežiūra su tėvais ar vienu iš jų, nustačius, kad abu tėvai galimai naudoja smurtą, o pas senelę ar vyresniąją seserį – dėl to, jog jos nepripažino smurto fakto, jų parodymai kardinaliai skyrėsi nuo I. M. Vertinant vaikų apsaugos poreikį buvo nustatyta, kad tokios aplinkybės gali lemti, jog senelė ar vyresnioji sesuo darys įtaką mergaitėms, leis matytis su tėvais. Be to, vyresnioji sesuo nurodė mažąja mergaite pasirūpinti negalinti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl būtinybės nepilnametes mergaites laikinai apgyvendinti budinčių globėjų šeimose, vertindamas, kad tai buvo racionaliausias sprendimas esamoje situacijoje. Nors apeliantai teigia, kad mergaičių apgyvendinimas jiems nepažįstamoje aplinkoje ir pas skirtingus budinčius globėjus, išskiriant seses, sukėlė joms, ypač mažesniajai dukrai J., stresą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad paėmimo iš tėvų faktas neatsiejamas nuo daugiau ar mažiau emocijų, streso. Nustatyta, kad seserys gana dažnai matosi, bendrauja, I. nurodė, kad jos eina kartu į kiemą, pasivaikščioti, pažaisti, ji aplanko seserį kiekvieną savaitę, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad mergaičių ryšys nutrauktas ar kad buvimas pas skirtingus budinčius globėjus, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes (budinčių globėjų skaičių, sutikimą priimti į šeimą ir pan.), neatitinka vaikų interesų. Duomenų, kad globėjai vaikais rūpinasi netinkamai, nėra, priešingai, pastebima, kad gerėja mergaičių bendravimo, valgymo įpročiai.

76. Apeliantų teiginiai, kad jiems nesudaromos tinkamos sąlygos bendrauti su dukromis, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, bendravimas telefonu su mergaitėmis pagal galimybes vyksta. Šiuo atveju dėl karantino dėl COVID-19 grėsmės fizinis bendravimas yra ribojamas, tačiau ši situacija nulemta objektyvių priežasčių, todėl negalima jos vertinti kaip sąmoningo siekio uždrausti tėvams palaikyti ryšį su dukromis. Be to, iš budinčių globėjų pateiktos informacijos matyti, kad I. M. pati ne visada nori bendrauti su tėvais ar pokalbiai būna trumpi, nes galimai mergaitė jaučia nuoskaudą dėl susidariusios situacijos, nusivylimą tėvais. Paminėtina ir tai, kad 2020 m. kovo 4 d. Skyriaus darbuotojams mergaitė buvo išreiškusi norą gyventi pas seserį I., tačiau vėliau tokio noro nebepareiškė. Priešingai, teismo posėdžiu metu mergaitė nurodė, kad jaučiasi įskaudinta, jog abi senelės ir vyresnioji sesuo sakė, kad abu tėvai elgėsi gerai, o sesuo I. liepė jai sakyti, jog nori grįžti pas tėvus.

77. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jie priima siūlomą pagalbą, yra teigiamai charakterizuojami, yra visiškai pasirengę užtikrinti savo dukrų I. ir J. M. fizinį ir psichinį saugumą, rūpintis jų sveikata ir mokymusi, auklėti jas, bendradarbiauti su specialistais. Darbas su psichologais, psichiatrais gali vykti ir mergaitėms gyvenant su tėvais, tai nėra pagrindas jas paimti iš šeimos. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

78. Pirmosios instancijos teismas nutartyje teigiamai įvertino tai, kad tėvai ėmė bendradarbiauti su Skyriumi, priima mobiliosios komandos teikiamą pagalbą, pradėjo lankytis pas psichoterapeutą, užsirašė į pozityviosios tėvystės mokymus, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad tai tik pirmas etapas. Teisėjų kolegija pritaria, kad tėvų rodomų pastangų pradžia yra svarbus žingsnis, siekiant atkurti, sustiprinti ryšį su savo vaikais, juos suprasti, išsiugdyti tinkamus bendravimo, vaikų auklėjimo įgūdžius, užtikrinant vaikams saugią, be smurto aplinką. Nors byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tėvai aktyviai įsitraukė į pagalbos šeimai planą, tačiau jų atlikti veiksmai šiuo metu dar nevertintini kaip pakankami. 2020 m. balandžio 9 d. Mobiliosios komandos rekomendacijose siūlomas tolimesnis darbas su šeima, šeimai rekomenduojama: tęsti bendradarbiavimą su atvejo vadybininke ir socialine darbuotoja; I. M. rekomenduojama kreiptis pagalbos dėl patirto sumurto artimoje aplinkoje (psichologo konsultacijos, savipagalbos grupės); V. M. siūloma kreiptis į psichiatrą dėl galimybės lankyti psichoterapeuto konsultacijas; tėvams rekomenduojama lankyti pozityvios tėvystės mokymus ir atsakingai įsisavinanti mokymų kursą bei gebėti žinias taikyti kasdienėje rutinoje; taip pat kreiptis pagalbos į šeimos terapeutą/psichologą dėl tarpasmeninių santykių formavimo, į konsultacijas įtraukiant ir I. M.; organizuoti kompleksinį J. M. sveikatos ištyrimą VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centre; užtikrinti I. M. apsilankymą pirminėje psichiatro konsultacijoje. Byloje nepakanka įrodymų, kad visos šios kompleksinės priemonės būtų įgyvendintos ir įsisavintos, kad jos jau davė norimą rezultatą – normalų šeimos santykių funkcionavimą tiek tarp pačių tėvų, tiek tarp tėvų ir jų vaikų, ir leistų teigti esant pasikeitusį tėvų požiūrį ir elgesį, jų įgytus pozityvius įgūdžius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti pagrįstos išvados, jog apeliantų priimta pagalba šiuo metu jau padarė tokią įtaką, kad nepilnamečiai vaikai galėtų būti grąžinti tėvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu vaikų interesus geriausiai užtikrina jų laikinas apgyvendinimas pas globėjus.

79. Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma, situaciją turi įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir VTAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti savo vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma, įvertinti vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017, 33 punktas).

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaikų paėmimas iš tėvų nėra bausmė tėvams, siekis paneigti jų valdžią vaikams, nutraukti jų tarpusavio ryšį, priešingai, tai yra pagalba, kuri teikiama siekiant vieno bendro tikslo – atkurti šeimos ryšius, juos sustiprinti, padėti tėvams išsiugdyti tinkamus vaikų auginimo ir auklėjimo, šeimos bendravimo įgūdžius, nes vaikų paėmimas iš tėvų leidžia sustabdyti neigiamą situaciją, užtikrinti vaikams saugią aplinką, o tėvams sudaro galimybę įvertinti tai, kas įvyko, padaryti išvadas, imtis aktyvių veiksmų, parodant realias pastangas ir ryžtą keistis.

81. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo konstatuoja, jog byloje įrodytas pagrindo paimti vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą, įtvirtinto CK 3.254 straipsnio 3 punkte, egzistavimas. Aktualaus teisinio reglamentavimo ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo kontekste teisėjui kolegijai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdavė teismo leidimą paimti nepilnametes mergaites I. ir J. M. iš jų tėvų I. ir V. M., o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Esant šioms aplinkybėms apeliantų atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

suinteresuotų asmenų I. M. ir V. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.