Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-11 · Civilinė byla Nr. 2A-223/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-11
Bylos Nr.
2A-223/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02221-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Fonbela“
Atsakovas
AS Parex banka
Trečiasis asmuo
M. P., A. P., akcinei bendrovei Parex bankui
Kategorijos
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-223/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02221-2010-5Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 63.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fonbela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-2125-656/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fonbela“ ieškinį atsakovui AS Parex banka, tretiesiems asmenims M. P. , A. P. ir akcinei bendrovei Parex bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Fonbela“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti su atsakovu AS Parex banka sudarytos Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu; pakeisti sutarties sąlygas, nustatant, jog Kredito grąžinimo data yra 2012-09-05; nustatyti, jog iki kredito grąžinimo pradžios dienos ieškovas moka po pusę sutartyje numatytų ir priskaičiuotų palūkanų sumos, o kita pusė yra kapitalizuojama – didinama Kredito suma, kurią ieškovas grąžina paskolos grąžinimo termino pabaigoje; nustatyti, kad kreditavimo sutarties pakeitimai įsigalioja nuo 2009-06-01, priteisti bylinėjimosi išlaidas (CK 6.200 str., 6.204 str.).

Nurodė, kad pagal ieškovo ir atsakovo 2007-09-06 sudarytą Kreditavimo sutartį, pakeistą 2008-11-06 Susitarimu, ieškovui buvo suteikta 897 822 EUR paskola apyvartinėms lėšoms ir nekilnojamam turtui (žemės sklypams) įsigyti. Šalys susitarė, jog visa kredito suma bus grąžinta 2010-09-05. Už naudojimąsi paskola ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovui kintamąsias palūkanas, prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeitė savo ir trečiojo asmens M. P. nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Už tinkamą prievolių įvykdymą visu savo turtu laidavo tretieji asmenys A. P. ir M. P. .

Ieškovas teigė, kad dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, t. y. dėl prasidėjusios pasaulinės finansų krizės, nekilnojamojo turto rinkos sąstingio, neplanuotai užsitęsusio teritorijos bendrojo plano tvirtinimo (planas patvirtintas tik 2009-05-28), projekto, kuriam ir buvo skirtas kreditas, įgyvendinimas buvo sustabdytas daugiau nei metams. Ieškovas iki 2009 m. gegužės mėnesio tinkamai vykdė įsipareigojimus bankui, vėliau informavo atsakovą apie pasunkėjusią padėtį bei prašė atidėti terminą kredito bei palūkanų mokėjimui, bet bankas į minėtus prašymus nereagavo, o 2009-08-19 pranešimu nutraukė Sutartį nuo 2009-09-07. Teigė, jog egzistuoja visi CK 6.204 straipsnyje nustatyti pagrindai reikalauti Kreditavimo sutarties pratęsimo teismine tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo valstybės naudai priteisė 34 243 Lt žyminio mokesčio ir 37 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad šalys numatė sutarties nevykdymo riziką ir pasekmes. Ieškovo teiginius, kad abi šalys turėjo prisiimti riziką dėl ieškovo vykdomos žemės sklypo planavimo procedūros itin ilgos trukmės, nekilnojamojo turto rinkos sąstingio ir žemės sklypų kainos kritimo – atmetė kaip neįrodytus (CPK 178 str.).

Teismas padarė išvadą, kad ieškovo verslo sėkmė ir rizika – žemės sklypų įgijimas, pertvarkymas ir pardavimas bei nekilnojamojo turto kainų svyravimai nepatenka į atsakovo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai siekia perkelti atsakovui savo veiklos riziką. Pažymėjo, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų apie tai, kad jis galės vykdyti pakeistas kreditavimo sutarties sąlygas, todėl konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra CK 6.204 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose numatytų sąlygų šalių pasirašytai sutarčiai keisti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Fonbela“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, grąžinti ieškovui 1 310 Lt permokėtą žyminį mokestį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nevertino ieškovo nurodytos esminės aplinkybės, lėmusios netinkamą sutarties vykdymą – vietos valdžios institucijų neveikimo ir įstatymų pažeidimo delsiant patvirtinti bendrąjį Trakų rajono planą (CK 6.253 str.). Teritorijų planavimo įstatymu Lietuvos Respublikos savivaldybės buvo įpareigotos parengti ir patvirtinti savivaldybių teritorijų bendruosius planus iki 2007-12-31, todėl ieškovas 2007-09-06 su atsakovui sudarė Kredito sutartį, pagrįstai tikėdamasis, jog valdžios institucijos savo pareigas atliks laiku. Minėtas planas buvo patvirtintas tik 2009-05-28, todėl ieškovas objektyviai negalėjo pradėti projekto vystymo darbų (sklypo paskirties keitimas, detalaus plano rengimas ir kt.), tačiau mokėjo palūkanas atsakovui.

2. Teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas nepagrįstai savo veiklos riziką siekia perkelti atsakovui. Priešingai, bankui taip pat turi tekti dalis sutarties neįvykdymo rizikos, nes jam buvo žinoma, jog sutarties sudarymo metu nebuvo patvirtintas bendrasis planas, 90 proc. projekto finansuojama skolintomis lėšomis, UAB „Fonbela“ buvo neseniai įsteigta įmonė ir kt., todėl turėjo atsižvelgti į visas aplinkybes ir sutartį pakeisti taip, kad būtų tinkamai atsiskaityta su banku (CK 6.204 str. 3 d.).

3. Teismas visiškai nenagrinėjo ieškovo argumentų, susijusių su reikalavimu pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Tik išnagrinėjus minėtą klausimą galima spręsti reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str.).

4. Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo valstybės naudai 34 243 Lt žyminio mokesčio, nes remiantis naujausia teismų praktika, pareikštas ieškinys yra neturtinis. Patenkinus ieškinio reikalavimus, šalių turtinė padėtis nepasikeistų, o ieškovo skola bankui išliktų tokia pati – keistųsi tik jos grąžinimo tvarka ir terminai. Kadangi ieškovas sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, jam turi būti grąžintina 1 310 Lt suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas AS Parex banka prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime teigiama:

1. Apeliantas klaidingai aiškina Sutarties sąlygas – prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas tik data, o ne įvykiu – atsakovo projekto įgyvendinimu. Ieškovui nurodytais terminais netinkamai vykdant Sutartį, ji buvo pagrįstai nutraukta. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sugebės tinkamai vykdyti sutartines prievoles net ir patenkinus ieškinį. Be to, ieškovas jau dvejus metus nemoka jokių mokėjimų bankui, neatlieka nurodyto projekto įgyvendinimo veiksmų.

2. Teismas teisingai sprendė, jog Kreditavimo sutartimi ne abi šalys, o tik ieškovas prisiėmė savo veiklos riziką. Atsakovas savo įsipareigojimus pagal ūkinės komercinės veiklos tikslus įvykdė pilnai, tuo tarpu ieškovas privalėjo numatyti aplinkybę, jog žemės sklypų vystymo projektų atlikimas gali vėluoti. Priešingai nei teigia apeliantas, CK 6.253 straipsnio pagrindu šalis nėra atleidžiama nuo savo sutartinių prievolių įvykdymo dėl atitinkamos valdžios institucijos ar organo veiksmų ar neveikimo.

3. Priešingai nei teigia apeliantas, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies konteksto akivaizdu, jog teismas pripažino sutarties nutraukimą esant pagrįstu.

Tretieji asmenys A. P. ir M. P. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti, teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama ieškovo UAB ,,Fonbela“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Išnagrinėjusi ieškovo UAB ,,Fonbela“ apeliacinio skundo, atsakovo AS Parex banka, trečiųjų asmenų M. P. ir A. P. atsiliepimų į jį argumentus, bylos medžiagą, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Ieškovas UAB ,,Fonbela“, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, pirmuoju savo skundo argumentu teigia, jog teismas neįvertino esminės aplinkybės, nulėmusios netinkamą Kredito sutarties vykdymą – vietos valdžios institucijų nepateisinamo delsimo įvykdyti savo pareigas tvirtinant bendrąjį Trakų rajono planą (CK 6.253 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes teismas, spręsdamas šalių ginčą, dėl šios apelianto nurodomos aplinkybės pasisakė ir ją įvertino. Nustatęs, kad ieškovo verslas yra nekilnojamojo turto vystymas, sprendė, jog jam negalėjo būti nežinomi teritorijų planavimo procedūrų ypatumai, praktika, o taip pat aplinkybė, jog šių procedūrų trukmę neretai yra sunku prognozuoti. Taigi aplinkybė, kad ieškovas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad teritorijų planavimo procedūros užtruko, šalys 2008-11-06 susitarimu pakeitė ginčo Kredito sutartį pratęsdamos paskolos grąžinimo terminą iki 2010-09-05. Tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad po to, kai 2009-05-28 buvo patvirtintas Trakų rajono bendrasis planas, jis būtų toliau vystęs nekilnojamojo turto projektą, tinkamai vykdęs šalių sudarytą sutartį, ar kad ieškovo negalėjimą tinkamai vykdyti prievoles pagal ginčo Sutartį nulėmė vėlesni konkretūs vietos valdžios institucijų veiksmai ar neveikimas (CPK 178 str., 314 str.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovui sudarant Sutartį buvo žinoma, jog jo vykdomo nekilnojamojo turto projekto vystymui, žemės sklypo paskirties pakeitimui, iš pradžių turės būti patvirtintas Trakų rajono bendrasis planas, t. y. kad jis galės įgyvendinti savo projektą tik po atitinkamų vietos valdžios institucijų atliktų veiksmų – šias aplinkybes pripažįsta ir pats ieškovas.

Ieškovas UAB ,,Fonbela“ nesutinka su teismo teiginiu, kad savo veiklos riziką jis siekia perkelti atsakovui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys Kredito sutartyje aptarė bei numatė Sutarties neįvykdymo riziką ir jos pasekmes. Atsakovas, kaip finansinė įstaiga, kurios verslo rizika yra kreditų suteikimas, sutartyje įvertino ieškovui teikiamo kredito negrąžinimo riziką ir tinkamai ją užtikrino (Sutarties 4.1-4.9 punktai, Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d.). Ieškovas teisus teigdamas, jog dėl pasaulinės finansų krizės kilusios pasekmės iš esmės palietė visus ūkio subjektus. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu taip pat yra nurodyta, kad teismai, spręsdami dėl šalių kaltės sandorių nutraukimo atvejais, civilinės atsakomybės taikymo, esant pagrindui gali į tai atsižvelgti. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta, faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog pats ieškovas, kuris verčiasi nekilnojamojo turto vystymo veikla, neįvertino savo galimybių savalaikiai įsisavinant Banko suteiktą paskolą, todėl neturi pagrindo reikalauti, jog Bankui atitektų dalis atsakomybės dėl Kredito sutarties neįvykdymo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, daro išvadą, jog nors sprendime tiesiogiai nėra nurodoma apie atsakovo atlikto vienašališko Kredito sutarties nutraukimo teisėtumą ar neteisėtumą, teismas, nustatęs, kad nėra CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų patenkinti ieškovo reikalavimus ir pakeisti ginčo sutartį, iš esmės laikė Kredito sutarties nutraukimą teisėtu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso normų pažeidimas, išskyrus absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, negali būti pagrindu naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Be to, kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, privalanti patikrinti tiek teisinę, tiek faktinę teismo sprendimo dalį, šiam teismui gali būti teikiami nauji įrodymai (CPK 314 str.). Taigi teisėjų kolegija, spręsdama, jog teismo išvada iš esmės yra teisinga, laiko, kad yra tikslinga papildyti teismo motyvus vienašalio Kredito sutarties nutraukimo klausimu.

Taigi vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka yra nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminį sutarties pažeidimą kvalifikuojantys požymiai, kuriems esant yra pagrindas taikyti ultima ratio (kraštutinę, paskutinę) priemonę – sutarties nutraukimą. Be to, sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008, išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl Kredito sutarties pažeidimo fakto ir šio pažeidimo kvalifikavimo esminiu. Pats ieškovas pripažįsta, jog Sutartį tinkamai vykdė tik iki 2009 m. gegužės mėnesio. Sutarties 7.2.1, 7.3 punktuose numatyta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti Sutartį prieš 15 dienų įspėjus ieškovą, jeigu šis laiku ilgiau kaip 30 dienų negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Toks Sutarties pažeidimas, remiantis Sutarties 7.4 punktu, laikomas esminiu pažeidimu. Byloje nustatyta, kad ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų Bankui nuo 2009-06-05, kad Bankas ne kartą – 2009-06-12, 2009-06-22, 2009-07-08 raštais, įspėjo ieškovą dėl įsipareigojimų vykdymo, buvo nustatomi papildomi terminai prievolėms įvykdyti, tačiau ieškovas į tai nereagavo. Tuomet, kai ieškovas įsipareigojimų neįvykdė daugiau negu 30 dienų, Bankas 2009-07-29 raštu jį įspėjo dėl Sutarties nutraukimo, nustatė dar vieną papildomą terminą iki 2009-08-14 pradelstai skolai padengti. Ieškovas į šį įspėjimą reagavo tik 2009-08-18 raštu, tai yra jau pasibaigus Banko nustatytam terminui, prašydamas nenutraukti Sutarties bei nurodydamas, jog ieško papildomų finansavimo šaltinių. Atsakovas 2009-08-19 raštu dar kartą nustatė ieškovui terminą iki 2009-09-04 sutartinėms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, jog nustatytu terminu nepadengus skolos Sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2009-09-07. Į minėtą raštą ieškovas neatsakė iš viso, todėl Bankas 2009-09-02 raštu, tai yra iki nutraukiant Sutartį, pakartotinai priminė apie tinkamą prievolių vykdymą, galimą Sutarties nutraukimą. Ieškovas 2009-09-07 raštu, t. y. jau pasibaigus įspėjimuose nustatytam terminui, vėl prašė Sutarties nenutraukti, apsiribodamas patikinimu, kad imamasi visų priemonių jai įvykdyti.

Įvertinusi bylos medžiagą, be kita ko ir papildomai išanalizuotas faktines aplinkybes, apibūdinančias Sutarties šalių elgesį vykdant šią Sutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Bankas Sutarties nutraukimo procese iš esmės laikėsi CK 6.200 straipsnio nuostatų, tuo tarpu ieškovas UAB ,,Fonbela“ tinkamai nereagavo į atsakovo pastangas, todėl šis turėjo pagrindą nuo 2009-09-07 nutraukti Kredito sutartį esant esminiam pažeidimui bei apie informuoti ieškovą (Sutarties 7.2.1 p., CK 6.217 str. 2 d., 6.200 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentus, grindžiamus CK 6.204 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Šiuo kausimu pažymėtina, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos ją vykdyti ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymą, t. y. esant rebus sic stantibus (esminiai pasikeitus aplinkybėms) situacijai, principo pacta sunt servanda (sutarčių privalu laikytis) privalomumas išlieka (CK 6.204 str. 1 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip aukščiau minėta, ieškovas įsipareigojimų atsakovui nevykdo nuo 2009-06-05. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad siekdamas išsaugoti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, jis bent iš dalies būtų bandęs padengti įsiskolinimą, byloje nėra (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad net ir pakeitus Sutarties sąlygas ieškovas bus pajėgus jas tinkamai vykdyti. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str.). Šiame faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, yra tikslinga pažymėti taip pat tai, kad ieškovas UAB ,,Fonbela“, remdamasis CK 6.200 straipsnio bei 6.204 straipsnio nuostatomis, ieškininiu pareiškimu, be kita ko, teismo prašė nustatyti, kad kredito grąžinimo data yra 2012-09-05, kad iki kredito grąžinimo pradžios jis moka po pusę Sutartyje numatytų ir priskaičiuotų palūkanų sumos, o kita pusė yra kapitalizuojama – didinama kredito suma, kurią jis grąžina paskolos grąžinimo termino pabaigoje; taip pat prašė nustatyti, kad šie Kredito sutarties pakeitimai įsigalioja nuo 2009-06-01. Taigi ieškovas dėl Kredito sutarties neįvykdymo reikalaudamas taip pat ir Banko atsakomybės, reikšdamas reikalavimą pakeisti Sutartį ir nustatyti jam palankias paskolos grąžinimo sąlygas, savo elgesiu tiek vykdant šią Sutartį, tiek ją nutraukus, tiek nagrinėjant ginčą teismuose akivaizdžiai nesilaikė jo paties nurodomo CK 6.200 straipsnio reikalavimų (CPK 185 str.).

Remdamasi tuo, kas nustatyta aukščiau, teisėjų kolegija laiko, jog kiti apeliacinio skundo teiginiai, nepaneigia aukščiau padarytų išvadų, todėl dėl jų nepasisakoma, bei sprendžiama, jog teismas, atmesdamas ieškovo UAB ,,Fonbela“ ieškinį atsakovui AS Parex banka, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to jo apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str., 329 str., 330 str.).

Ieškovas UAB ,,Fonbela“ prašo grąžinti žyminio mokesčio dalį, kurią jis permokėjo paduodamas ieškinį ir jį apmokėdamas, kaip turtinio pobūdžio. Jo manymu, nagrinėjamas ginčas yra neturtinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu ir pažymi, jog tuo atveju, jeigu jo ieškinys būtų patenkintas, Sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu ir būtų nustatyta nauja skolos atsakovui mokėjimo tvarka ir terminai, – šalių prievolės dydis nepasikeistų. Taigi ieškinio reikalavimai įkainotini kaip neturtiniai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-695/2010). Ieškovas pareikšdamas ieškinį 2009-11-16 ir 2010-02-01 mokėjimo kvitais (1 t., 61, 62 b. l.) sumokėjo 2 000 Lt dydžio žyminį mokestį. Ieškiniu jis pareiškė penkis neturtinius reikalavimus, už kuriuos, remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo būti sumokėtas 690 Lt dydžio žyminis mokestis. Kaip žinia, su žyminiu mokesčiu susijusius klausimus teismai sprendžia ex officio, todėl ieškovo UAB ,,Fonbela“ permokėta 1 310 Lt dydžio žyminio mokesčio suma jam grąžintina nekeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo tik iš jo rezoliucinės dalies pašalinant nurodymą apie 34 243 Lt šio žyminio mokesčio dalies priteisimą (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas UAB ,,Fonbela“ taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Šis prašymas netenkintinas, nes jo apeliacinis skundas atmestas (CPK 93 str. 1 d.). Taip pat netenkinamas analogiškas atsakovo AS Parex banka prašymas, nes iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į bylą nebuvo pateikti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame teisme patvirtinantys dokumentai (CPK 93 str., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalinti nuostatą, kuria iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Fonbela“ valstybės naudai priteista 34 243 Lt žyminio mokesčio.

Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Fonbela“ (į. k. 300935683) 1 310 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dešimt Lt 00 ct) permokėto žyminio mokesčio.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas