Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Z. patikslintą ieškinį atsakovei N. B. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

priimtinas galutinis sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas panaikintinas ir patikslintas ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau ir – CPK, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2010-07-29 pavedimu iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „Medicinos banke“, į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, pervedė 72626,82 Lt (21034,18 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskolos pinigai“. 2020-02-14 ieškovė išsiuntė reikalavimą atsakovei per 30 dienų terminą grąžinti 21034,18 Eur skolą ir sumokėti 13624,31 Eur palūkanų.

Byloje kilo ginčas, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Tarp šalių nekilo ginčas dėl fakto, kad ieškovė pervedė minėtą 21034,18 Eur (72626,82 Lt) sumą į atsakovės sąskaitą banke, todėl šį faktą teismas pripažįsta nustatytu. Tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovės banko pavedimu pervesti pinigai atsakovei buvo paskolos sutarties dalykas (kaip nurodo ieškovė), kai, atsakovės teigimu, jai nebuvo jokios būtinybės skolintis pinigines lėšas, be to, ieškovė niekada neturėjo ir negalėjo būti sukaupusi tokios pinigų sumos. Atsakovė ir trečiasis asmuo taip pat teigia, kad į bylą pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, jog lėšas, kurias tariamai ieškovė paskolino atsakovei, ji į sąskaitą gavo būtent iš R. K. sąskaitos, o šios lėšos tai yra iš AB SEB banko gautos paskolos nepanaudotas likutis, kurį R. K. pervedė ieškovei, tam kad ji sudarytų terminuotą indėlį, po ko, ieškovė gautus pinigus kartu su palūkanomis pervedė atsakovei, o pastaroji, jau pasibaigus indėlio terminui, 2011-01-06 pinigus – 32437,45 Eur (112000 Lt) pervedė R. K..

Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir joje nurodyta praktika). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 ir joje nurodyta praktika).

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Įrodinėjimo pareiga pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 12, 178, 179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovei (CPK 12, 178 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011 ir joje nurodyta praktika). Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pavedimo paskirtyje nurodyta, jog tai „paskolos pinigai“, neįrodo paskolos sutarties sudarymo fakto, ar tokios sutarties sąlygų ir nepatvirtina, kad šie pinigai buvo paskolos sutarties dalykas, o ne kitokios rūšies prievolės dalykas.

Nors ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovės ir trečiojo asmens santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o atsakovės nurodomi teiginiai apie „pseudoinvestavimą“ tėra gynybinė pozicija, teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė J. Z. ir atsakovės sūnus, trečiasis asmuo R. K. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 2000 iki 2014 metų. 2007-09-04 ieškovė ir trečiasis asmuo su AB SEB banku sudarė kredito sutartį Nr. 0450718094284-57, pagal kurią abu bendraskoliai gavo 270000 Lt (78392,66 Eur) kreditą bendro namo statybai ir įrengimui. Iš į bylą pateiktų ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens banko sąskaitų išrašų, mokėjimo nurodymų nustatyta, kad 2009-07-09 AB SEB bankas išmokėjo dalį kredito, t. y. 19743,33 Eur į R. K. sąskaitą AB SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini). Šį mokėjimo nurodymą pasirašė R. K. bei J. Z., mokėjimo paskirtyje nurodydami – „statybos darbams, pagal 2007-09-04 kredito sut. Nr. 0450718094284-57“. Tą pačią dieną R. K. išdavė J. Z. notarinį įgaliojimą disponuoti jo SEB banko sąskaitomis. 2009-07-10 R. K. gautą paskolos pinigų sumą konvertavo į litus ir sudarė terminuoto indėlio sutartį iki 2009-10-23, kuomet pasibaigus indėlio terminui, visas lėšas kartu su priskaičiuotomis banko palūkanomis, R. K. per du kartus 2009-10-23 ir 2009-10-26 pervedė ieškovei J. Z. į sąskaitą. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė visą gautą iš R. K. pinigų sumą (69356 Lt) pervedė į terminuoto indėlio sąskaitą trims mėnesiams AB SEB banke, indėlio sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikti sąskaitų išrašai patvirtina, kad J. Z. pasibaigus indėlio terminui gavo 1164,51 Lt palūkanų ir visą sumą kartu su uždirbtomis palūkanomis bendroje 70520,51 Lt sumoje 2010-01-28 iš indėlio sąskaitos ji persivedė atgal į savo einamąją sąskaitą SEB banke Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-01-29 ieškovė sudarė terminuotą indėlį 70525,80 Lt sumai 6 mėnesiams Medicinos banke, indėlio sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ir per šį laikotarpį ieškovė gavo 2104,02 Lt palūkanų. 2010-07-29, pasibaigus indėlio terminui, ieškovė indėlio lėšas su gautomis palūkanomis, iš viso 72626,82 Lt grąžino į savo sąskaitą Medicinos banke Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną visą sumą 72626,82 Lt (21034,18 Eur) pervedė atsakovei.

Ieškovė teigia, kad ji turėjo santaupų ir ginčo pavedimu atsakovei pervedė savo asmenines lėšas. Ieškovė remiasi 2005-05-02 turto deklaracija, iš kurios matyti, kad ieškovė deklaravo turinti 1499 Lt piniginių lėšų banke ir 63500 Lt piniginių lėšų ne banke, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuo minėtos deklaracijos pateikimo iki ginčo pavedimo atlikimo praėjo daugiau kaip 5 metai ir per tokį ilgą laikotarpį ieškovės finansinė padėtis neabejotinai galėjo pasikeisti. Jokių kitų įrodymų, kad turėjo santaupų, kitų asmeninių lėšų 2010-07-29 dienai, ieškovė nepateikė, todėl minėtus ieškovės teiginius teismas vertina kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes dėl pinigų pervedimo tarp banko sąskaitų, teismas sprendžia, kad ieškovės atsakovei pervesti pinigai buvo ne jos asmeniniai, o ieškovei ir trečiajam asmeniui AB SEB banko suteikto kredito (paskolos) likutis su iš indėlių uždirbtomis palūkanomis, taigi vertintini kaip bendri ieškovės ir trečiojo asmens, tuo metu vedusių bendrą ūkį ir gyvenusių faktinėje šeimoje, pinigai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2010-07-30 ieškovės pervestas lėšas 72600 Eur kartu su savo lėšomis 35000 Eur (2010-10-10) pervedė į indėlio sąskaitą kaip terminuotą indėlį, o pasibaigus indėlio terminui 2010-12-22 ji 109600 Lt indėlį bei 2378,73 Lt palūkanų persivedė į savo asmeninę banko sąskaitą. Po to 2011-01-06 atsakovė 112000 Lt (32437,44 Eur) pervedė į sūnaus R. K. sąskaitą banke mokėjimo paskirty nurodydama „paskolos ir asmeninės lėšos“.

Ieškovės ir jos atstovo teigimu, aplinkybės, kur atsakovė panaudojo gautus pinigus, ar juos išleido pati, ar perdavė sūnui (galimai ir investuoti), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o esminis momentas esą yra tai, kad ieškovė iš atsakovės pinigų negavo, ieškovė nesutiko ir byloje nėra įrodymų, kad ji būtų sutikusi dėl prievolės įvykdymo trečiajam asmeniui. Tokia ieškovės pozicija, teismo vertinimu, yra nepagrįsta, prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.

Šiuo atveju ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kad šalys buvo susitarę dėl pinigų grąžinimo būtent ieškovei. Įvertinus visą ginčo pinigų pervedimo kontekstą, aplinkybes, kurioms egzistuojant šie pinigai buvo pervesti, kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės įrodinėjamų faktų egzistavimo. Nors ieškovė neigia buvus byloje dalyvaujančių asmenų susitarimą dėl pinigų grąžinimo (pervedimo) trečiajam asmeniui, visgi įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo tuo metu gyveno kartu faktinėje šeimoje, juos siejo artimi, pasitikėjimu grįsti santykiai, darytina išvada, kad tarp ieškovės, trečiojo asmens ir atsakovės buvo žodinis susitarimas, patvirtintas konkliudentiniais veiksmais, dėl piniginių lėšų pervedimo iš vienos sąskaitos į kitą (siekiant gauti indėlių palūkanas). Tą patvirtina tiek jau aukščiau aptartos bankinės finansinės operacijos, tiek ir trečiojo asmens ieškovei išduotas notarinis įgaliojimas disponuoti jo banko sąskaitomis. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės ir trečiojo asmens atstovu, kad prievolės įvykdymą priėmė vienas iš sugyventinių (jungtinės veiklos partnerių) R. K. ir toks prievolės įvykdymas, atsižvelgiant į minėtą tarp bylos šalių ir trečiojo asmens buvusį susitarimą dėl pinigų pervedimo, laikytinas tinkamu (CK 6.123 straipsnis).

Kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis patvirtina ir tai, kad atsakovei nebuvo jokios būtinybės skolintis ginčo sumą iš ieškovės, be to, neaišku, kokiu tikslu. Atsakovės materialinė padėtis buvo gera, gaunamos pajamos pakankamos, ką pagrindžia į bylą pateikti įrodymai. Be to, pažymėtina, kad ieškovė beveik 10 metų nė karto nereikalavo iš atsakovės grąžinti pinigus, nors su trečiuoju asmeniu bendro ūkio nebevedė ir kartu negyveno nuo 2014 m., o į teismą kreipėsi tik pasibaigus teisminiam ginčui tarp jos ir trečiojo asmens dėl namo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe (Klaipėdos apygardos teismo 2019-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-997-253/2019) ir jiems 2020-01-14 susitarus dėl kompensacijos pagal teismo sprendimą (nutartį) mokėjimo ir tolesnio prievolių kreditoriui AB SEB bankas pagal 2007-09-04 kredito sutartį vykdymo.

Esant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, analizuojant byloje pateiktų įrodymų visetą ir juos vertinant remiantis pakankamumo taisykle, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi reikšdama ieškinį, o būtent, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje įtvirtintas civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio dispozityvumo principas – laisvė savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnis), todėl nagrinėjamu bylos atveju darytina išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę ne paskolos, o mišrūs teisiniai santykiai, turintys pavedimo, kito asmens turto administravimo požymių (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.756, 6.757, 4.236 straipsniai). Sutiktina su atsakovės ir trečiojo asmens atstovo pozicija, kad šiuo atveju, ieškovei manant, jog klausimai dėl AB SEB banko suteikto kredito (jo panaudojimo, grąžinimo) nėra iki galo išspręsti, ji reikalavimus gali reikšti trečiajam asmeniui R. K., o ne atsakovei. Šioje byloje jokių reikalavimų trečiajam asmeniui ieškovė nėra pareiškusi.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, byloje ištirtus įrodymus, teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti Klaipėdos apylinkės teismas 2020-03-26 preliminarų sprendimą ir ieškovės patikslintą ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą (CPK 178 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškinį, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteistinos. Atsakovė patyrė iš viso 2600 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą pirmos ir apeliacinės instancijos teisme ir turėjo 17 Eur išlaidų už banko sąskaitų išrašus. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, ir, atsižvelgiant į bylos pobūdį, sudėtingumą, vykusių posėdžių skaičių ir jų trukmę, mažinti šias išlaidas nėra pagrindo. Atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovės priteistina 2617 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo atsakovės pusėje R. K. turėjo 300 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir šios išlaidos jam priteistinos iš ieškovės (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 268, 270, 307 straipsniais, 430 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 7, 8 dalimis, teismas

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020-03-26 preliminarų sprendimą panaikinti.

Patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. Z. 2617 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei N. B. K..

Priteisti iš ieškovės J. Z. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui R. K..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.