Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

ieškovė 2017-09-22 patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimus pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad abiejų šalių nuosavybės dalys šiame turte yra lygios; atidalinti J. Z. priklausančią ½ dalį žemės sklypo unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame pastatyto namo unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant jai iš atsakovo 73 500 Eur kompensaciją ir visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Savo reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad ji ir atsakovas nuo 2000 m. iki 2014 gyveno kartu kaip šeima, nors ir nebuvo susituokę, vedė bendrą ūkį, bendrosios dalinės nuosavybės teise ( po ½) įsigijo žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 7 000 Eur, ir pasistatė jame namą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 140 000 Eur; statyba baigta ir namas atsakovo vardu įregistruotas 2009 m. Šio namo statybai jie kartu kaip bendraskoliai yra gavę 78 392,66 Eur kreditą iš AB SEB banko pagal 2007-09-04 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)( patikslinto ieškinio pateikimo metu negrąžintas likutis buvo 66 912,61 Eur). Tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, kurių objektas ir buvo šio nekilnojamojo turto sukūrimas. Nors gyvenamojo namo statybos leidimas buvo išduotas atsakovo vardu, tik jis pasirašė deklaracijoje apie statybos užbaigimą, todėl jo vardu baigtas statyti namas ir buvo įregistruotas, jis buvo sukurtas šalių bendro gyvenimo metu, bendromis jų abiejų pastangomis, lėšomis ir darbu, o kadangi šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, prašoma konstatuoti, kad šios dalys yra lygios. Nors kredito įmokos buvo mokamos tik iš atsakovo banko sąskaitos, šalių bendro gyvenimo metu jos buvo pasidalinusios išlaidas, ieškovė visą laiką dirbo ir prisidėjo prie abiejų gerovės kūrimo savo lėšomis ir darbu (namų ūkio vedimu), galiausiai – ir savo asmeninio buto suteikimu šalims gyventi, kol šis namas buvo pastatytas. Kadangi šalys nesutaria dėl jų sukurto bendro turto naudojimo, atsakovas yra nušalinęs ieškovę nuo kredito įmokų mokėjimo, jie bendro ūkio nebeveda ir jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, ieškovė tvirtina, kad atidalinti žemės sklypą ir namą jiems natūra be neproporcingos žalos šio nekilnojamojo turto paskirčiai neįmanoma ir prašo priteisti jį visą atsakovui, jai iš jo priteisiant pusės šios turto vertės dydžio kompensaciją.

Atsakovas 2018-02-05 pateikė priešieškinį, kuriuo paprašė atmesti ieškovės ieškinį ir nustatyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra jo asmeninė nuosavybė; nustatyti, kad ieškovei priklauso ¼, o atsakovui – ¾ žemės sklypo unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) ir padalinti jį tarp šalių, atsakovui priteisiant visą šį turtą natūra, o ieškovei iš jo priteisiant 6000 Eur kompensaciją; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe automobilį Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo įsigytas už 4000 Eur, šalims gyvenant kartu; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe lėšas, gautas pardavus jai priklausančią buto dalį (duomenys neskelbtini), automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lėšas, investuotas į buto (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą.

Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė savo ieškinio reikalavimus ir atsiliepimo į priešieškinį argumentus. Papildomai nurodė, kad kartu su atsakovu pradėjo gyventi 1997 m. pradžioje jos bute, į kurį atsakovas atsinešė tik savo asmeninius daiktus. Abu dirbo ir dalijosi visas bendras išlaidas, ji išlaikė savo du dar nepilnamečius vaikus, atsakovas – su buvusia žmona likusius gyventi du savo mažamečius ir vieną nepilnametį vaikus; ji irgi prie to prisidėjo, kai vaikai savaitgaliais lankydavosi pas tėvą, ji juos maitino ir organizavo laisvalaikį, yra vežęsi kartu ir atostogauti. Po kelių bendro gyvenimo metų jie abu nusprendė statytis namą, lėšų turėjo ribotai, todėl iš pradžių nusipirko žemės sklypą (iš bendrų lėšų, tačiau ieškovės ir atsakovo motinos vardu, nes jis vengė turėti savo vardu registruoto turto; vėliau jo motina jam šią dalį padovanojo) ir įrengė namo pamatus, po to kreipėsi dėl kredito į banką. Be to, statybos dėl finansinių sumetimų nebuvo pradėtos ir kol nebuvo nutraukta atsakovo santuoka su žmona. Ją nutraukus, statybai buvo užsakytas individualus projektas, šalys kartu važinėjo pas architektą, planavo patalpas, kad sutilptų visa jų šeima. Statybos metu abu prisidėjo lėšomis ir darbais, naudojo bendrai gauto kredito lėšas, ieškovės sesers padovanotus namo apstatymui ir aplinkos sutvarkymui daiktus – miegamojo baldus, lauko šviestuvus, medieną pavėsinei, naudotus kaltintus kiemo vartus, parketą ir mozaikines plyteles. Ieškovė tik iš savo lėšų pirko visus dekoratyvinius medelius ir įrenginėjo želdynus aplink namą, nupirko šviestuvus namui „Vaivoros“ parduotuvėje, gamino visiems maistą, įskaitant ir atsakovo vaikams bei svečiams. Iš seniau ji turėjo automobilį Ford Mondeo, kurį po to pardavė, pridėjo pinigų iš savo sąskaitos ir nusipirko automobilį Toyota Corolla; atsakovas prie to neprisidėjo, pats irgi visada turėjo automobilį, susidėvėjusį pakeisdavo naujesniu, ji šį jo turtą visada laikė jo asmenine nuosavybe, nors automobiliai taip pat buvo registruojami atsakovo mamos vardu. Butas Mažosios Smilties g., Klaipėdoje priklausė ieškovės seseriai; tik jai paprašius ieškovė tapo jo bendrasavininke, bet po kelių mėnesių ji seseriai savo dalį padovanojo, o vėliau sesuo šį butą pardavė ir ieškovė jokios naudos iš to negavo. Butas Medžiotojų g. priklauso ieškovės mamai, ji ten gyvena ir viena šį butą išlaiko, ieškovė prie to neprisideda ir jokių savo lėšų iki šiol nėra į šį butą investavusi. Butą (duomenys neskelbtini), kuriame šalys gyveno iki išsikraustymo į pastatytą namą 2008 m., joms išsikėlus susiremontavo ieškovės sūnus, likęs tame bute gyventi; jis yra pateikęs ieškovei išlikusius dokumentus, patvirtinančius šio buto remonto išlaidas. Kai šalys pradėjo gyventi name, pagal susitarimą atsakovas mokėjo kredito įmokas ir palūkanas ir apsaugos mokestį, o ieškovė pirko maistą, kitus kasdieniam gyvenimui reikalingus daiktus ( rūbus, apavą, vaistus ir t.t.); be to, iš jos sąskaitos yra apmokėtos visos jų su atsakovu ir vaikais kelionės, tame tarpe ir į užsienį; kai šalys važiuodavo į Ispaniją, gyvendavo pas jos dukterį ir taip sutaupydavo lėšų. Ji yra keliavusi į Vokietiją su atsakovo vaikais ir pati apmokėjusi visas išlaidas. Kai 2014 m. atsakovo atlyginimas padidėjo, jis vienas galėjo mokėti kredito įmokas, pareikalavo perrašyti kredito sutarties sąlygas, išbraukiant ją iš kredito gavėjų, bet ieškovė nesutiko, todėl jų santykiai subyrėjo. Jos dukra 2004 metais baigė vidurinę mokyklą, išvyko gyventi ir mokytis į Ispaniją; ieškovė ją remdavo pagal galimybes, dalį tam skirtų lėšų jai net valstybė grąžindavo, o dukra visą laiką dirbo ir didele dalim išsilaikydavo pati. Sūnus baigė mokyklą 2005 m., po to studijavo ir kartu dirbo Klaipėdoje; jis liko gyventi bute Kauno g., kai ieškovė su atsakovu išsikraustė į namą. Šalys išsiskyrė 2014 m., bet abi liko gyventi ginčo name, ieškovė ir toliau jį valo, tvarko aplinką, gali ir jaučia pareigą prisidėti prie namo išlaikymo, nes yra dirbanti ir gauna vidutiniškai 639 Eur/mėn. atlyginimą, tačiau atsakovas jai to neleidžia, nepriima iš jos pinigų. Bankas irgi neleido ieškovei tiesiogiai mokėti savo dalies, todėl ji sutinka kompensuoti atsakovui pusę vien jo sumokėtų nuo 2014 m. įmokų ir palūkanų. Pati perimti viso šio namo nuosavybę, išmokėdama atsakovui kompensaciją, ji neturi finansinių galimybių. Norėdama, kad namo vertė būtų nustatyta reali, ji užsakė individualų namo vertinimą, kuris buvo atliktas atsakovui nedalyvaujant, nes jo dažnai nebūna namie, tačiau tai objektyviam vertinimui jokios įtakos neturėjo.

Ieškovės atstovas palaikė ieškovės poziciją byloje ir papildomai akcentavo, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitiko jungtinės veiklos sutarties požymius; vadovaujantis CK 970 str. 2d. nustatyta prezumpcija, tokios veiklos dalyvių įnašai yra lygūs. Pradinėje ginčo stadijoje atsakovas sutiko išmokėti ieškovei, įnešusiai į ginčo nekilnojamojo turto sukūrimą savo žemės sklypo lėšų bei paskolos dalį, kompensaciją; tik nesusitarus dėl jos dydžio, jis pradėjo įrodinėti, kad namas pripažintinas jo asmenine nuosavybe. Dar vėliau gimė argumentas ir abejotino patikimumo įrodymai, kad nemažai lėšų būtent statyboms atsakovui padovanojo jo tėvai. Jokių įrodymų, kad atsakovas įnešė į šio turto sukūrimą daugiau kaip ½ lėšų, byloje nepateikta; Nuo 2002 m. šalių išlaidos yra panašios – ieškovės 220 000 Lt, atsakovo – 235 000 Lt, o atsakovas visą laiką rūpinosi dar ir trim savo nepilnamečiais vaikais. 2006 m. teismo sprendime, kuriuo nutraukta atsakovo ir jo žmonos santuoka, nurodyta, kad jokių piniginių lėšų šalys neturi ir nesidalija, todėl ir dabar atsakovas negali įrodinėti, kad turėjo kažkokias tai lėšas, kurios ir teismui nebuvo nurodytos, ir nedeklaruotos. Tai, kad namas įregistruotas tik jo vardu, neįrodo jo asmeninės nuosavybės. Šalių banko sąskaitų išrašų analizė rodo, kad abu nuolat turėjo pajamų, jos didėjo, tačiau nuo 2007 m. ieškovė toliau jas leido, pirkdama maistą, rūbus, remonto medžiagas ir kt., o atsakovas – tik nuiminėjo grynus pinigus; vadinasi, šalys buvo susitarusios dėl tokio išlaidų pasiskirstymo. Ieškovė yra pateikusi tikslų, individualizuotą dalintino nekilnojamojo turto įvertinimą, juo ir reikia remtis, o ne atsakovo siūlomu masiniu įvertinimu, kurio išvados pagrįstos paviršutinišku labai skirtingos vertės objektų sugretinimu ( nevienodi sklypų dydžiai ir jų vertė, kartu vertinti ir užstatyti, ir neužstatyti sklypai, neatsižvelgta į užstatymo mastą ir vertę ir kt.). Kadangi skirtumas tarp šalių teikiamų vertinimų yra tik 12 000 Eur, šią dalį ir sudaro būtent dirbtinis vertės sumažinimas dėl palyginamojo metodo netikslumų.

Atsakovo atstovas palaikė jo poziciją byloje ir papildomai akcentavo, kad atsakovas turėjo asmeninių lėšų, kurios nebuvo nurodytos jam 2007 m. skiriantis su žmona priimtame teismo sprendime; kadangi 2016 m. buvo leista deklaruoti dovanotas lėšas, gautas per pastaruosius 5 metus, jis ir deklaravo tėvų jam padovanotus pinigus. Kad lėšos išties buvo dovanotos, įrodo ne tik atsakovo mamos rašteliai, bet ir bankinės sąskaitos duomenys. Tuo tarpu ieškovė, uždirbdavusi 800-1000 Lt/mėn, niekaip nėra įrodžiusi, kad tokių pajamų jai pakako pragyventi, vaikams paremti, automobiliui pakeisti į naujesnį, savo buto Kauno g. remontui sukaupti ir dar prie namo statybų prisidėti. Kol šalys gyveno tame bute, komunalinius mokesčius mokėjo atsakovas, jis ir suremontuoti jį padėjo, ne tik lėšomis, bet ir savo darbu, statybinių medžiagų gabenimu, meistrų ieškojimu ir kt. Atsakovė įrodinėja nerealią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vertę, ir hipotekos lakšte ji nurodyta neatitinkanti dabartinės rinkos. Pusė to sklypo yra atsakovui dovanota, vadinasi, visiškai jo asmeninė nuosavybė. Ieškovės reiškiamas atsakovui reikalavimas stumia jį į bankrotą, kadangi dabartinė šio namo rinkos vertė, lyginant su dar neišmokėtu kreditu, nesudaro jokio pagrindo ir galimybių tokią sumą jai išmokėti kompensacijos būdu.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-09-04 J. Z. ir R. K. sudarė kredito sutartį su AB SEB banku dėl 78 392,66 Eur dydžio kredito suteikimo. Sutarties galiojimo laikotarpis – iki 2047-08-07, nustatytos kintamos metinės palūkanos. Iš 2007-09-24 hipotekos lakšto matyti, kad šios paskolos gavimui J. Z. ir R. K. įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė nustatyta 170 000 Lt. 2008-10-07 hipotekos lakštu jie įkeitė šiam bankui ir šiame sklype pastatytą gyvenamąjį namą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris įkainotas 570 000 Lt.

Iš 2017 m. ieškovės užsakymu UAB „Lituka ir Co“ atlikto namų valdos (duomenys neskelbtini) vertinimo matyti, kad gyvenamasis namas įvertintas 140 000 Eur, žemės sklypas – 7 000 Eur.

Iš 2018-12-14 atsakovo užsakymu atlikto UAB „Oberhaus“ atlikto šios namų valdos rinkos vertės nustatymo matyti, kad gyvenamasis namas įvertintas 112 000 Eur, žemės sklypas – 23 000 Eur.

2002-11-12 notarine pirkimo-pardavimo sutartimi V.A. A. pardavė, o J. Z. ir N. K., atstovaujama R. K., už 15 000 Lt nupirko žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš susirašinėjimo tarp šalių ikiteisminiame procese 2017 m. matyti, kad atsakovas tuo metu pripažino ir žemės sklypo, ir jame pastatyto namo bendrąją dalinę nuosavybę su ieškove, tik įrodinėjo, kad viso šio turto vertė tėra 88 190 Eur; sutikdamas toliau vienas dengti kreditą, jis prašė ieškovės atsižvelgti į jo sumokėtą kredito ir palūkanų dalį, tai, kad namo statybai buvo naudojamos ir jo asmeninės lėšos, jam nereiškiant pretenzijų dėl to, kur ji naudojo savo asmenines lėšas, ir sutikti su 12 000 Eur kompensacija. Ieškovė su tuo nesutiko, nurodydama, kad turto vertė yra 150 000 Eur, dalis paskolos buvę panaudota atsakovo asmeniniams poreikiams ir ji reikalauja 51 680 Eur kompensacijos, pakeičiant kredito sutartį taip, kad nuo šiol ją vykdytų tik atsakovas.

Iš 2017-07-10 VĮ Registrų centro duomenų banko išrašo matyti, kad J. Z. nuosavybės teise nuo 1995-01-13 priklauso butas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2010 m. masinio vertinimo duomenimis, jo rinkos vertė -10 745 Eur); nuo 1999-01-20 jai priklauso ½ buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nuo 2002-11-29 iki 2003-04-24 jai priklausė 1/3 buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ( 2008 m. masinio vertinimo duomenimis, jo rinkos vertė – 87 287 Eur).

Iš 2002-11-29 pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto matyti, kad šį butą už 65 000 Lt lygiomis dalimis iš UAB „Edija“ pirko I. L., O. L. ir J. Z.. pateikta ir dovanojimo sutartis, kuria O. L. savo dalį vėliau padovanojo I. L..

Iš pridedamų kvitų matyti, kad statybines medžiagas – laminuotą grindų dangą už 1465 Lt 2010 m. pirko I. V.. 2 PVC langus pirko ir už jų sumontavimą 2010-05-28 2400 Lt mokėjo J. Z.. Fotelį už 205 Lt, klozetą su dangčiu už 454 Lt ir dar kažkokią prekę už 4490 Lt (dokumentai neįskaitomi) pirko M. Z.; jis mokėjo ir už laukujų buto durų montavimą 1480 Lt 2010 -07-14, avansinę 500 Lt įmoką už jų montavimą, užsakė vidines faneruotas duris už 3100 Lt ir už jas apmokėjo, 1556 Lt už dušo kabiną, 194 Lt UAB „Dextera“, 688 Lt – UAB „Just trade“, 3300 Lt UAB „Grafų baldai“ už baldus, 1709- už televizorių, 545 Lt – už prekes UAB „Aurovita“. Kas 2009-12-15 pirko čiužinius už 310 Lt , 2010-07-17 skysto muilo dozatorių už 75 Lt, įėjimo durų skydą už 1980 Lt, 229 Lt ir 944 lt už keramines plyteles, 242 Lt, 66,30 Lt ir 2162,55 Lt už elektros prekes ir šviestuvus, 870 Lt už vamzdžius ir montavimo medžiagas – nenurodyta, iš ieškovės pateiktų kvitų nustatyti neįmanoma, nes nenurodyti pirkėjo duomenys. Iš santechnikos prekių pirkimo-pardavimo sąskaitos matyti, kad jų už 830 Lt pirko J. G., pastaboje nurodyta „Ryčka“ .

Iš J. Z. pateiktų prekių/paslaugų apmokėjimo kvitų matyti, kad ji yra mokėjusi už kilimo valymą, kitus su namų ūkiu susijusius reikalus (kvitai sunkiai įskaitomi). Iš jos banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2005 m. iš ieškovės sąskaitos apmokėta maisto prekių, kosmetikos, avalynės parduotuvėse, kelionių organizavimo įstaigose, vaistinėse ir pan. 2404,57 Lt, iš jų 636 Lt – su kelionėmis susijusios išlaidos; 2006 m. – 4 886,23 Lt, iš jų – 3 690 Lt – su kelionėmis susijusios išlaidos. 2007 m. – 10 194,90 Lt, iš jų su kelionėmis susijusios išlaidos – 3 084 Lt. 2008 m. iš ieškovės sąskaitos įvairiems pirkiniams išleista 22 934,76 Lt, iš jų – 1013 Lt kelionėms, 3 998 Lt – statybinių medžiagų ir interjero reikmenims, dar 1535- konkrečiai UAB „Vaivora“(šviestuvų parduotuvė). 2009 m. iš ieškovės sąskaitos išleista 11 140,54 Lt, iš jų – 963 statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėse, 910 Lt – kelionėms. 2010 metais iš jos sąskaitos išleista 8 589,79 Lt, iš jų 409 Lt – statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėse. 2011 m. – 12 102,63 Lt, iš jų – 697 statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėse. 2012 m. – 9 621,17 Lt, iš jų 514 Lt – kelionėms ir 397 Lt statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėse. Iš 2013 metų sąskaitos išrašo matyti, kad analogiškiems pirkiniams išleista 9 877,16 Lt, iš jų 1 064 Eur statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėje „Ermitažas“. Vėliau procese pateikiami kiti tos pačios J. Z. sąskaitos AB Swedbank išrašai didesnėmis sumomis. Atsakovas yra pateikęs suvestines, kad 2007-2014 m. laikotarpiu ieškovės išlaidos iš jos banko sąskaitos viršijo jos nurodytas pajamas ( gautą darbo užmokestį).

Iš 2018-12-14 AB SEB pažymos nustatyta, kad iki tos dienos buvo grąžinta 8 388,94 Eur kredito, sumokėta 5 629,91 Eur palūkanų ir 14 018,85 Eur delspinigių. 2019-01-21 duomenimis, buvo grąžinta 14 616,23 Eur paskolos dalis ir sumokėta 20 265,84 Eur palūkanų, iš viso 34 882,19 Eur.

Iš J. Z. Sodros pažymos matyti, kad 2007-2017 m. ji dirbo (duomenys neskelbtini), 2007 m. gavo ( atskaičius mokesčius) 11 412 Lt darbo užmokesčio, 2008 m. – 13 349,89 Lt, 2009 m. – 9 887,93 Lt, 2010 m. – 9 228,87 Lt, 2011 m. – 10 605,92 Lt, 2012 m. – 10 046,39 Lt, 2013 m. – 10 291,63 Lt, 2014 m. – 13 055,23 Lt, 2017 m. ( iki 08-01)– 3 933,3 Eur. Pagal 2018-07-30 pateiktą pažymą, J. Z. vidutinis darbo užmokestis 2018 m. buvo 808 Eur/mėn.

Iš J. Z. pateiktų duomenų apie jos mokėtas įmokas ir mokesčius Ūkio banko lizingui, Balticum TV, Omnitel ir kt. matyti, kad 2005 m. ji turėjo tam turėjo 1904,33 Lt išlaidų; dar 300 Lt tais metais pervedė sūnui M. Z. (įvardinta kišenpinigiais). 2006 m. tokios išlaidos sudarė 1713 Lt, iš jų – 1318 Lt išlaidų vaikams. 2007 m. – 70 Eur telekomunikacijų išlaidų, 120 Eur – savo gyvybės draudimo išlaidų, 476 Lt išmokų vaikams ir 60 Lt – ieškovės studijų pradinė įmoka. 2008 m. ieškovė turėjo 1114 Lt išlaidų, susijusių su jos vaikais, 1228,80 Lt išlaidų savo studijoms ir 1147 išlaidų, susijusių su R. K. nuosavybe Sendvario sen. 2009 m. ieškovė už savo studijas apmokėjo 4121,54 Lt, už dukters studijas ir kitus vaikų reikalus – 2872,80 Lt, dar 1045 – už lėktuvo bilietus ir 100 Lt – saugos tarnybai ‚Argus“. 2010 m. ieškovė šiai saugos tarnybai sumokėjo 133,25 Lt, už dukters studijas – 1843,20 Lt, už du bilietus iš Vilniaus į Madridą ir atgal – 1454 Lt.2011 m. 2011 m. už dukters studijas ji sumokėjo 614 Lt, saugos tarnybai ‚Argus“ – po 13 Lt už 2011 ir avansu už 2012 metus, už lėktuvo bilietą iš Madrido į Palangą ir atgal 964 Lt, už du lėktuvo bilietus iš Vilniaus į Madridą ir atgal – 2536 Lt. 2012m . studijų mokesčių nebelieka, toliau mokama saugos tarnybai, už 1268 Lt pirktas vienas bilietas iš Madrido į Vilnių ir atgal, už 1356 Lt - du bilietai iš Vilniaus į Madridą ir atgal. 2013 m. pirkti bilietai į Berlyną ( 248 Lt), kelto bilietai į Karlshamną (1650 Lt), dar su kelionėmis susijusių išlaidų už 450 Lt. 2014 m. apmokėta 1309 Lt su kelionėmis susijusių išlaidų ir 200 Lt pervesta sūnui. 2016 ir 2017 m. po du kartus pervedė 100-200 Eur sumas R. K. paskolos dengimui, tačiau jis šias įmokas jai grąžino.

Iš R. K. pateiktos banko sąskaitų išrašų suvestinės matyti, kad iš jos laikotarpiu 2002- 2008 m. mokėta už komunalinius patarnavimus, siejamus su butu (duomenys neskelbtini) 2006-2007 m. laikotarpiu iš jo sąskaitos yra sumokėta 11 265 Lt. 2008 m. iš šios sąskaitos mokėta ir už šio buto, ir už nekilnojamojo turto objekto Sudmantų kaime, Klaipėdos r. komunalinius mokesčius, taip pat už atsakovo gyvybės draudimą, ryšio paslaugas ir kt., iš viso 6514,64 Lt.

Iš kito R. K. banko sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2002 iki 2014 m. mokėta už prekes ir paslaugas maisto prekių parduotuvėse, degalinėse, vaistinėse, kelis kartus už pramogas akvaparke, šiek tiek – avalynės ir kitose parduotuvėse. Nuo 2007 m. dalis pinigų nuimama grynais, 2008 m. ši dalis sudaro 13 910 Lt iš 23 557 bendros išlaidų sumos. 2009 -2013 metais taip pat didelė lėšų suma nuimama nuo sąskaitos grynaisiais, nemažą dalį pozicijų sudaro pirkiniai statybinių medžiagų ir interjero parduotuvėse, lieka nedidelė dalis pirkinių degalinėse ( tame tarpe ir užsienyje) ir maisto prekių parduotuvėse. 2014 m. padaugėja bendro pobūdžio atsiskaitymų ir santykinai sumažėja grynųjų pinigų nuėmimo atvejų.

Iš atsakovo pateiktų banko sąskaitos išrašų matyti, kad per 2001-2002 m. jis gavo 19 515 Lt pajamų; jo vidutinis atlyginimas tuo metu buvo 700 Lt.2003-2004 m. jis padidėjo iki 900-1400 Lt, 2005 – 2006 m. jis buvo 1400-1500 Lt/mėn. 2006-02-18 R. K. gavo į savo sąskaitą 593 Lt dovaną, 2007-11-10 joje užfiksuotas 9000 Lt pervedimas iš N. B. K. (yra pateiktas ir šį mokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas).2008 m. R. K. atlyginimas siekė 2500 Lt, 2008-09-11 N.B. K. jam pervedė 3 636 Lt, taip pat iš VMI jam buvo pervesta GPM grąžinimo pagrindu 1 795 Lt. 2008 m. spalio mėn. jam pervesta laidojimo pašalpa -2 755 Lt . 2008-2009 m. į šią sąskaitą atsakovo gautos pajamos sudarė 80 307 Lt.

2006-10-14 data pažymėtoje fotografijoje matyti namo pamatai kaimo vietovėje, 2007-11-17 pažymėtoje fotografijoje užfiksuotas pastatytas namas su stogu, langais ir durimis, užrašyta, kad tai namas (duomenys neskelbtini). 2008-04-20 datuotose nuotraukoje užfiksuota katilinės patalpa ir neįrengta patalpa, pažymėta kaip virtuvė-svetainė. 2009 m. datuotoje fotografijose matyti tvoros tvėrimo ir pavėsinės statymo darbai, 2008 m. rupgjūčio mėn. – laistymo sistemos įrengimas, o 2011 m. – sklype žaliuojanti veja. 2008-07-31 UAB „Georamas“ fotografijose užfiksuotas pastatytas namas su visa lauko apdaila. 2007-08-10 data pažymėtoje fotografijoje užfiksuotas namo apšiltinimas ir išorinės apdailos įrengimas, 2008-08-16 – namo grindinio šildymo įrengimas ir paruošimas grindų betonavimui, 2008-08-16 – namo vidaus elektros instaliacijos įrengimas, 2007-08-23 užfiksuotos jau išbetonuotos namo grindys ir iš palėpės pusės apšiltinta medinė namo perdanga, 2007-09-29 – ištinkuotos vidinės namo sienos, 2007-12-30 – apšiltinta ir izoliuota namo stoginė,2008-02-23 ir 2008-03-01 – katilinės įrengimas, šildymo katilo pastatymas ir pajungimas. Atsakovas yra į bylą pateikęs ir UAB „Perdanga“ tiektų statybinių medžiagų atitikties deklaracijas.

Iš statybos leidimo matyti, kad jis 2010-09-21 buvo išduotas R. K.. 2006-08-24 buvo sudarytas Elektros tinklo nuosavybės ribų nustatymo aktas tarp namo Sudmantų k., Klaipėdos r. savininko R. K. ir AB „VST“. 2006-09-01 Elektros įrenginių būklės patikrinimo akte nurodyta, kad šio namo statybos aikštelėje sumontuoti ir pajungti elektros įrenginiai.2008-10-20 pažyma patvirtina, kad namo elektros įrenginiai gali būti naudojami pagal paskirtį. 2008-04-28 dujų įrenginių techninės būklės pažyma patvirtinta, kad šiame name sumontuotas, išbandytas ir gali būti naudojamas dujų katilas „Buderus“. 2007-06-20 nuotekų įrenginio pajungimo pažyma patvirtina, kad jis šiame sklype sumontuotas ir galimas naudoti.2008-09-09 surašyta pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto.

Pagal R. K. pateiktą 2017-01-01 VĮ Registrų centras rinkos vertės nustatymą masinio vertinimo būdu, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). rinkos vertė yra 83 900 Eur, žemės sklypo – 4 290 Eur.

Iš R. K. banko sąskaitos išrašo laikotarpiu nuo 2009 iki 2017 m. matyti, kad jis mokėjo už komunalinius patarnavimus objektui Sudmantų k., Sendvario sen., Klaipėdos r.; pvz., 2012-2013 m. sumokėta po 2500 Lt šių išlaidų. Iš 2018 m. banko sąskaitos išrašo matyti, kad R. K. vidutinis darbo užmokestis yra 1 123 Eur/mėn. kas mėnesį jis moka po 224 Eur pagal kredito sutartį ir vidutiniškai 50 Eur komunalinių mokesčių.

Iš ištuokos liudijimo Nr. AA 229005 nustatyta, kad R. K. ir R. K. santuoka nutraukta 2007-08-03.Iš 2007-07-03 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo matyti, kad šalys išsituokė bendru sutarimu, buto Ryšininkų g. ½ dalį R. K. perleido R. K. trijų vaikų, gimusių 1990 m., 1993 m. ir 1993 m. išlaikymui; kitą kilnojamąjį turtą šalys nurodė pasidalinusios bendru sutarimu, daugiau registruotino turto neturinčios.

Iš VĮ „Regitra“ 2017-10-27 pažymos matyti, kad 2011-11-29 J. Z. vardu įregistruotas automobilis Toyota Corolla, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prieš tai nuo 2009-03-25 iki 2011-09-20 jos vardu buvo registruotas automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

2002 m. R. K. pajamų ir turto deklaracijoje nurodyta, kad jis per metus gavo 30 469 Lt pajamų, sumokėjo 7 064 Lt mokesčių. Ne banke jis nurodė metų pradžioje turėjęs 99 000 Lt, metų pabaigoje – 114 000Lt.

2004 m. turto deklaracijoje R. K. su žmona buvo deklaravę 92 000 Lt piniginių lėšų, 2005 m. – 103 000 Lt, 2006 m. – 109 000 Lt, 2007 – 49 000 Lt, 2008 – 70 000 Lt, 2009-2010 - 93 000 Lt.

Atsakovas yra pateikęs rašytines dovanojimo sutartis, kuriose nurodyta, kad jo tėvas P. K. 2007-08-21 jam padovanojo 35 000 Lt, o motina N. B. K. 2007-11-10 – 9000 Lt, o 2009-06-21 – 40 000 Lt, pervesdami jas į banko sąskaitą.

Iš R. K. banko sąskaitos išrašo matyti, kad kreditas iš AB SEB banko į ją buvo gautas 2008 m. kovo – balandžio mėn. Pagal banko nustatytą kredito grąžinimo grafiką, kas mėnesį turi būti mokama po 225,18 Eur, iš kurių apie 115 Eur – grąžinamo kredito, apie 73 Eur –palūkanų.

Ieškinys tenkinamas iš dalies, priešieškinys atmetamas.

Priimdamas sprendimą byloje, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsniu, kuriame įtvirtinta teismo pareiga įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas dėl šalių reikalavimų pagrįstumo. Be to, vertindamas byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotoje praktikoje seniai pripažįstama, kad ir nesusituokę asmenys gali įgyti bendrąją nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o bendra nuosavybė sukuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais ( asmeninėmis santaupomis, pajamomis, paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu.

Tai šioje byloje ir buvo nustatyta ir įrodyta. Nors šalys gyveno kartu nesusituokusios ir nesudariusios partnerystės sutarties, tikrosios šalių valios aiškinimo civilinėje teisėje principai įgalina teismą pripažinti buvus tarp jų susitarimą sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Tai, kad jos ilgą laiką ( nuo 2000 iki 2014 m. ) gyveno kartu, tuo laikotarpiu priimdamos bendrus sprendimus dėl turto įgijimo ir išlaidų pasidalijimo, rodo šalis ir be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdžius jungtinę veiklą. Iš šalių banko sąskaitų išrašų akivaizdžiai matosi, kad jos buvo pasidalijusios išlaidas – ieškovė daugiau pirko maistą, rūbus, avalynę, mokėjo už keliones, atsakovas – komunalinius mokesčius, kurą, statybines ir remonto medžiagas, o ne kiekvienas už savo ir savo vaikų poreikius. Nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų informavusios viena kitą apie ketinimą sukurti ar įgyti asmeninę nuosavybę į kokį nors turtą ar bendro gyvenimo metu reikalavusios viena iš kitos kompensacijų už didesnį indėlį į faktinės šeimos gyvenimo sąlygų gerinimą. Akivaizdu, kad dalies šios faktinės šeimos išlaidų ir ne(be)turi jas pagrindžiančių dokumentų, taigi visiškai tiksliai įvertinti kiekvienos šalies indėlį į bendros nuosavybės sukūrimą galima tik kompleksiškai vertinant visus byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimais.

Kadangi šalių bendras gyvenimas ir bendros dalinės nuosavybės kūrimas prasidėjo dar galiojant senajai (1964 m.) Lietuvos Respublikos CK redakcijai, būtina pažymėti, kad jungtinės veiklos sutarčiai tuo metu nebuvo privaloma rašytinė forma, taigi rašytinės tokios sutarties nebuvimas neįrodo tokių santykių nebuvimo ir tokio susitarimo negaliojimo. Kita vertus, tokios sutarties nebuvimas ir jos sąlygų nekonkretumas nesudaro prielaidų besąlygiškai remtis prezumpcija dėl partnerių įnašų lygumo. Net ir remiantis tokia prezumpcija, kiekviena iš ginčo šalių (buvusių partnerių) gali įrodinėti ir nuginčyti jos pagrįstumą konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kas ir buvo daroma šioje byloje.

Esminis ginčas šioje byloje iškilo dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo įgytas ir sukurtas šalims gyvenant kartu, pripažinimo bendrąja daline ar asmenine atsakovo nuosavybe. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad žemės sklypą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). šalys įgijo ir įregistravo viešame registre lygiomis dalimis – po ½. Ieškovės tokios savo dalies jame ir laikosi, o atsakovas bandė įrodinėti, kad ieškovės nuosavybės dalis šiame turte turėtų būti sumažinta iki ¼, kadangi jis esąs iš esmės pagerinęs šį sklypą savo asmeninėmis ir bendrai paimto, tačiau jo vieno mokėto kredito lėšomis. Šios aplinkybės byloje liko neįrodytos. Kaip jau minėta, joje nustatyta, kad šalys sklypo įgijimo ir jo užstatymo metu gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, skirdamos jam visas savo pajamas, darbą ir laiką. Iš šalių bankų sąskaitų išrašų akivaizdžiai matyti, kad nuo 2007 metų atsakovas beveik nebepirko maisto prekių ir kt. parduotuvėse, o didžiąją dalį pinigų nuo sąskaitos nuimdavo grynaisiais; tai labai dera su jo paties paaiškinimais, kad 2006-2007 metais ir vyko pagrindiniai namo statybos darbai, už kuriuos su darbininkais reikėjo atsiskaityti dalimis ir nedelsiant, nelaukiant 2008 m. gausimo kredito lėšų. Vis dėl to toks šalių pasidalijimas įsipareigojimais nereiškia, kad ieškovės pinigai buvo „pravalgyti“, o atsakovo – nekilnojamojo turto vertei didinti. Bendro ūkio vedimo metu šios išlaidos ( taip pat ir nematerialus indėlis – darbas, ryšiai, prielaidų kitam partneriui netrukdomam buities rūpesčiais užsiimti statyboms sudarymas ir t.t.) vertinamos kaip bendra veikla, sukurianti bendrą produktą, ir tik nustačius tikrai asmeninio pobūdžio lėšų panaudojimą tam iš vieno kurio partnerio pusės, galima svarstyti dėl jų dalių turte balanso. Šiuo aspektu atsakovas įrodinėjo panaudojęs šio sklypo pagerinimui ne tik jau aptartus resursus, bet ir savo tėvų dovanotus pinigus ir dalies tokių lėšų ( 12 636 Lt) patekimas į jo sąskaitą yra pakankamai pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Kita vertus, ieškovė paaiškino, o atsakovas nenuneigė, kad būtent šiam sklypui sutvarkyti ir jo vertei padidinti buvo panaudoti jos sesers padovanoti kaldinto metalo vartai, apšvietimo žibintai, mediena terasai ir pan. Todėl, atsakovui neįrodžius, kad jo asmeninis indėlis į šio sklypo vertės sukūrimą išties buvo didesnis nei atsakovės, lieka konstatuoti, kad šalys kaip įgijo jį po ½, taip ir yra išlaikiusios tokias nuosavybės dalis.

Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų taip pat nustatyta, kad šalys 2006-2010 metų laikotarpiu šiame sklype pastatė gyvenamąjį namą, kuriame gyveno iki jų faktinės santuokos nutrūkimo 2014 metais ir abi gyvena iki šiol. Atsakovas įrodinėjo, kad šioms statyboms didžiąja dalimi panaudotos jo turėtos santaupos ir didesnės už ieškovės darbinės pajamos, be to, jis vienas moka banko 2008 metais abiems šalims suteiktą kreditą, todėl šis namas, kuriam statyti būtent jam išduotas leidimas ir kuris registruotas būtent jo vardu, turėtų būti pripažintas jo asmenine nuosavybe. Ieškovė rėmėsi tuo, kad namas pastatytas ir įrengtas šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo metu, tam panaudotos abiems šalims banko suteikto kredito lėšos, dėl kredito įmokų mokėjimo ir kitų išlaidų pasiskirstymo šalys buvo susitarusios ir viena kitai iki pat 2014 m. pretenzijų nereiškė, todėl šis turtas yra jų bendroji dalinė nuosavybė ir jų dalys jame yra lygios.

Kaip jau pasisakyta anksčiau, vadovaujantis jungtinės veiklos sutartį reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos CK normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Nustačius, kad toks nerašytas susitarimas tarp šalių buvo ir apėmė ilgą laikotarpį, tame tarpe ir ginčo objekto – namo pastatymo laikotarpį, pripažintina, kad abi šalys dalyvavo šiame procese, skyrė tam savo lėšų, laiko ir darbo, prisiėmė kreditorinius įsipareigojimus, sumažino savo išlaidas kitiems poreikiams, todėl įgijo bendrąją dalinę nuosavybę į šiuo laikotarpiu sukurtą turtą. Šioje vietoje reikia sutikti su ieškovės argumentais, kad jeigu atsakovas iškart būtų pasakęs, kad namą statysis tik sau, ji nebūtų sutikusi su jo statymu ant ir jai priklausančio žemės sklypo, o tuo labiau – kartu su atsakovu prisiėmusi ilgalaikių kreditorinių įsipareigojimų.

Atsakovas įrodinėjo, kad panaudojo statyboms ne tik savo uždirbtas, bet ir tėvų dovanotas lėšas, tačiau pakankamos visumos tai patvirtinančių įrodymų nepateikė; tik po metų nuo bylos proceso pradžios jis pateikė į bylą paprasta rašytine forma su savo tėvais sudarytas sutartis dėl iš viso 84 000 Lt dovanojimo, tačiau į banko sąskaitą jam yra pervesta tik 12 636 Lt suma, apie kurią pasisakyta jau anksčiau, vertinant abiejų šalių indėlį į žemės sklypo pagerinimą. Likusios sumos gavimą atsakovas įrodinėjo tik savo pateiktų VMI turto deklaracijų duomenimis, tačiau teismas to nepripažįsta pakankamais įrodymais. Pirmiausia abejonių kelia tai, kad šios lėšos, kitaip nei minėti 12 636 Lt, atsakovui tėvų nebuvo pervesti per banką; antra, šių lėšų nurodymo deklaracijose, kurios nėra buhalterinės apskaitos dokumentais grindžiamas dokumentas, teismas nevertina kaip oficialaus rašytinio įrodymo, patvirtinančio tokių lėšų gavimo aplinkybes; trečia, tokio dydžio sumų dovanojimas ne notarine sutartimi ir dar iš artimiausių atsakovui giminaičių teismų praktikoje vieningai vertinamas kaip abejotino patikimumo faktas, kuriam patvirtinti reikia visumos kitų patikimų įrodymų, o čia tokių nėra.

Atsakovas taip pat įrodinėjo šio reikalavimo pagrįstumą tuo, kad jis vienas moka kredito ir palūkanų įmokas pagal 2007-09-04 jo ir ieškovės sudarytą kredito sutartį su AB SEB banku. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad šios įmokos išties yra mokamos tik iš jo banko sąskaitos, kadangi kredito sutartyje ji buvo nurodyta kaip aptarnaujanti šią paskolą. Taip pat iš šalių parodymų ir jų sąskaitų išrašų analizės matyti, kad jų bendro gyvenimo metu lėšas atsiskaitymui su banku išties skyrė atsakovas; greta to nustatyta, kad eiliniais pirkiniais ( maistu, rūbais, batais, pramogomis ir kt.) tuo laikotarpiu daugiausia rūpinosi ieškovė, iš jos sąskaitos yra pirkti net ir bilietai abiejų šalių atostogų kelionėms į Ispaniją bei kelionei į Vokietiją, kur ieškovė nurodė keliavusi su atsakovo vaikais. Jau minėta, kad toks išlaidų pasiskirstymas tarp faktinių partnerių tik įrodo jų bendro ūkio vedimą ir negali būti pagrindu konstatuoti kurio nors vieno indėlį į tuo metu sukurtą nuosavybę iš esmės didesniu. Po sugyventinių bendro ūkio vedimo pabaigos (2014 m.) atsakovas išties nebeturėjo pareigos vienas mokėti šių įmokų, kadangi jo ir ieškovės prievolė bankui išliko ir dabar išlieka solidari, tačiau dėl to, kad jis nereikalavo ieškovės prie to prisidėti ar netgi nepriėmė jos siunčiamų jam lėšų ir yra sumokėjęs didesnę dalį kredito ir palūkanų, jis neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į turtą, kuriam sukurti ši paskola buvo paimta; į tai gali būti atsižvelgta tik nustatant jau bendros jungtinės veiklos nebevykdančių asmenų nuosavybės dalis šiame turte arba tuo pagrindu jis gali reikšti ieškovei reikalavimą dėl sumokėtos įmokų dalies priteisimo; šioje byloje toks reikalavimas nepareikštas, todėl ir nesvarstomas.

Kaip matyti iš trečiojo asmens AB SEB banko atsiliepimo, jis nesutinka modifikuoti ieškovės ir atsakovo solidariąją prievolę pagal kredito sutartį ir siūlo tai įvertinti, dalinat šalių sukurtą nekilnojamąjį turtą, kuriam nustatyta hipoteka sutarties įvykdymui užtikrinti. Pagal solidariąsias skolininkų prievoles reglamentuojančias Lietuvos Respublikos CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, net ir pradėjusių atskirai gyventi asmenų prievolė kreditoriui lieka solidari, o kreditorius išsaugo teisę reikalauti jos įvykdymo iš bet kurio skolininko. Dėl šios priežasties šalys, kurios ir nereiškė reikalavimo modifikuoti šią prievolę, privalo toliau solidariai ją vykdyti, atitinkamai pasidalindamos ir šios prievolės vykdymo kaštus.

Siekiant tinkamai nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalis šioje nuosavybėje, vadovaujamasi ir jų bendro gyvenimo pradžios momentu galiojusio 1964 m. CK 121 straipsnyje bei 474 straipsnio l dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008 ir kt.). Be jau aptartų aplinkybių, šioje byloje buvo nustatyta, kad šalys namo statybą pradėjo 2006 m. vasarą ir iki 2008 m. pavasario, kada gavo kreditą pagal 2007-09-04 sutartį, buvo padaryta didžioji dalis statybinių ir namo įrengimo darbų, vadinasi, kredito lėšos buvo panaudotos ne tik šio namo statybai ir įrengimui. Iš byloje surinktų įrodymų paaiškėjo, kad 2010 metais ieškovei priklausančiame bute Kauno g. 47-65, Klaipėdoje buvo atliktas kapitalinis remontas (butas perplanuotas, išgriaunant dalį sienų ir pertvarų, pakeisti langai ir durys, vamzdynai ir santechnika, apdaila ir baldai). Nors ieškovė įrodinėjo, kad už visa tai mokėjo tame bute likęs gyventi jos sūnus, iš atsakovo paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad M. Z. tuo metu buvo neseniai sulaukęs pilnametystės ir įgijęs specialybę, todėl neįtikėtina, kad jau būtų sukaupęs ir galėtų sau leisti per gana neilgą laikotarpį skirti 46 500 Lt tokiam tikslui. Pats jis į teismo posėdį patvirtinti šių aplinkybių ieškovės nebuvo pakviestas, o iš ieškovės į bylą pateiktų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų ir nebūtų galima daryti neginčijamos išvados, kad už visa tai mokėjo M. Z. – jo vardu išrašytos vos kelios sąskaitos, dalis jų - už baldus, kurie neįeina į buto kapitalinio remonto sąvoką, dalis – neaišku už kokius pirkinius; dar kelios sąskaitos išrašytos pačios J. Z. vardu, viena ar dvi – jos sesers I. V., o likę dokumentai – kvitai ir čekiai, kuriuose pirkėjas išvis nenurodytas. Vienoje santechnikos prekių sąskaitoje, kur pirkėju nurodytas išvis šioje byloje nežinomas J. G., pastabose nurodyta “Ryčka“; tai netiesiogiai patvirtina labiausiai logišką šiuo klausimu atsakovo poziciją, kad šalys, tebegyvendamos kartu, bendru sutarimu naudodami turėtas ir gauto kredito lėšas, atliko ir apmokėjo šio ieškovės buto kapitalinį remontą ir atnaujinimą; sutiktina ir su ta atsakovo pastaba, kad vien statybinių medžiagų nupirkti tam nepakako, daug kainavo ir darbai, ir transportas, kas ieškovės pateiktuose kvituose neatsispindi. Visa tai įgalina teismą šioje dalyje pripažinti, kad iš bendrų šalių lėšų buvo iš esmės pagerintas ir asmeninis ieškovės turtas. Atsakovas į šį pagerinimą nereiškia pretenzijų, tačiau tuo pagrindu reikalauja pripažinti gyvenamąjį namą vien jo asmenine nuosavybe, neva jis savo paskolos dalį panaudojo namo statybai, o ieškovė – buto remontui. Pažymėtina, kad konkrečios sumos, kiek buvo investuota į namo statybą ir kiek į buto remontą, liko šalių nenurodytos ir neįrodytos; remiantis protingumo kriterijum, buto remonto išlaidas teismas laiko mažesnės apimties negu namo statybos ir įrengimo, galiausiai nustatyta, kad bent dalį remonto išlaidų patyrė ne šalys, o trečiasis asmuo (ieškovės sūnus), todėl šis priešieškinio reikalavimas iš dalies vertinamas kaip pagrindas sumažinti ieškovės bendros dalinės nuosavybės dalį ginčo name, o kaip savarankiškas reikalavimas atmetamas kaip nepakankamai įrodytas.

Byloje nustatyta, kad abi šalys apylygiai prisidėjo prie savo faktinės šeimos gerovės sukūrimo darbu, rūpinimusi namais ir šeima, neatlygintinomis paslaugomis vienas kitam ir vaikams ir kt. Tai, kad atsakovas 14 metų gyveno ieškovės bute, nemokėdamas nuomos mokesčių, teismo manymu, atsveria tai, kad jis visą šį laiką mokėjo šio buto komunalinius mokesčius ir prisiėmė didelę dalį organizacinių rūpesčių jį remontuojant. Tačiau teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo reikalavimais, turi pripažinti, kad atsakovo finansinis indėlis į šios faktinės šeimos biudžetą, ypač statybų metu, išties buvo didesnis nei ieškovės. Tenka sutikti su atsakovo pateikta ieškovės banko sąskaitos analize, kad jos išlaidos dažnai viršijo jos nedideles ( iki 1000 Lt - 600 Eur/mėn.) gaunamas pajamas, vadinasi, lėšų net ieškovės deklaruojamai šeimos poreikių tenkinimo sričiai jai davė kartu gyvenęs atsakovas. Iš tos pačios sąskaitos matyti ir nemažos ieškovės išlaidos savo ir dukters studijoms, parama jau pilnamečiams savo vaikams. Dėl šių priežasčių, priešingai nei santuokos atveju, reikia konstatuoti didesnį vieno iš partnerių (atsakovo) indėlį į turto sukūrimą ir įvertinti tai, nustatant jam didesnę turto dalį toje nuosavybėje.

Atsakovas priešieškiniu yra pareiškęs ir reikalavimą pripažinti ieškovės asmeniniu turtu jų gyvenimo kartu metu įsigytą automobilį bei jos su mama ir seserim įgytų butų dalis, taip pat jau aptartą buto Kauno g. pagerinimą. Šiuos reikalavimus teismas vertina ne kaip savarankiškus reikalavimus, o kaip atsakovo atsikirtimus į ieškovės reikalavimą nustatyti jai ½ dalį bendroje dalinėje nuosavybėje – name ir atmeta šiais argumentais:

Įvertinus visas čia aptartas aplinkybes, konstatuojama, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra J. Z. ir R. K. bendroji dalinė nuosavybė; J. Z. priklauso 30 procentų šio turto, o R. K. – 70 procentų.

Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsidalijęs bendraturtis taptų asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir įgytų teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra, nebederindamas su kitu bendraturčiu (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

Remiantis Aukščiausiojo teismo suformuota praktika, vadovaujantis CK 4.75 straipsnyje įtvirtintais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principais, atidalijimo siekiantis bendraturtis teisme privalo įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas).