Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-19 · Administracinė byla Nr. I-649-281/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-19
Bylos Nr.
I-649-281/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
R. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-649-281/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03002-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3; 20.2.3.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. L. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 26 000 Eur žalos dėl neteisėtų veiksmų (b. l. 1–18).

Paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-10-05 iki 2018-08-28. Kameroje buvo laikoma per daug asmenų, todėl pareiškėjui tekdavo per mažai gyvenamojo ploto. Be to, asmeniui tenkantį ploto mažino kameroje esantys baldai. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems kameroje esamiems asmenims. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą siekiant išsikviesti pareigūną reikia daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Taip pat pareigūną išsikviesti sudėtinga siekiant būti išvestam į gyvenamąją patalpą iš dušo patalpos. Teigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika netinkama, pareiškėjui turėtų būti suteikiama teisė būti lauke ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitinka higienos normų reikalavimų, nėra įrengta šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliai purvini, yra pelėsio, suoliukai sulaužyti. Teigia, kad kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o jei dulka – nelaistomi, be to, pasivaikščiojimo kiemelių stoge yra asbesto. Taip pat neužtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras, kamerose jaučiama didelė drėgmė. Natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinis apšvietimas silpnas, pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Neužtikrinta tinkama temperatūra, neleidžiama turėti ventiliatoriaus. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinį trikotažą plaudavo tik jei suimtasis turėjo specialų skalbimo maišą. Jeigu neturi pinigų, suimtasis priverstas vaikščioti su purvinais drabužiais du mėnesius iki kito galimo nemokamo rūbų išplovimo, atskirais atvejais už rūbų plovimą administracija liepdavo sumokėti. Neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Taip pat dažnai nebūna karšto (šilto) vandens, nesudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitinka reikalavimų, jos yra nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų. Maistas nepakankamai kaloringas ir skanus, dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą nešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Dėl šių aplinkybių teigia patyręs kankinimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–37).

Paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose nustatytus reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra prilaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose nuo 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema, todėl visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patiria žala. Paaiškino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis ir nuteistieji, įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji (nuteistieji) gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktų skalbimo paslauga, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 karta per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus viena karta per sezoną. Maistas skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K yra subalansuotas, atitinka fiziologines mitybos normas, patiekalų kokybė yra tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Atsakovo atstovės manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017-10-05 iki 2018-08-28.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-10-05 iki 2018-08-28 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį (b. l. 23–24). Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjo teigimu, kameroje gyvenamasis plotas sumažėjo dėl kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, EŽTT vertinimu, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamo tualetų kameroje įrengimo, teigia, kad tualetai neužtikrina privatumo.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, t. y. Nr. 130, 142, 155, 158, sanitarinis mazgas nuo kameros uždengtas užuolaida (b. l. 27). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu visą kalinimo ginčo laikotarpį nuo 2017-10-05 iki 2018-08-28, iš viso 328 paras. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose dalį laiko buvo kalinamas vienas, tai leidžia konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas tomis dienomis nebuvo didelis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, be to, dušo patalpos neatitinka reikalavimų, jos yra nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina (b. l. 42–45), jog Lukiškių TI-K dušo patalpų įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus atitinka. Dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lengvai valomi. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Patalpos yra kiekvieną dieną valomos, naudojant dezinfekcijos priemones. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte taip pat užfiksuota, kad patikrinti I-ame korpuse esantys 9-ojo ir 10-ojo postų dušai, į kuriuos vedami maudytis atvykę į Lukiškių TI-K asmenys, nustatyta, kad dušuose esantys šviestuvai su gaubtais, tai atitinka HN 134:2015 12 punkto reikalavimą (b. l. 82–84). Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 patvirtintu tvarkos aprašu nustatyta, jog suimtieji dušu gali naudotis iki 15 min. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę ir tai, jog dušo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra, todėl įvertinus minėtus pareiškėjo argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, o dušų įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama pakankama ventiliacija, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamai šilumos. Natūrali šviesa silpnai patenka į patalpas, o elektrinis apšvietimas silpnas, pats išjungti šviesos pareiškėjas neturėjo galimybės. Neužtikrinta tinkama temperatūra, neleidžiama turėti ventiliatoriaus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros, šviesos ir ventiliacijos, visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, ir ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, įrengtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas, vėdinant kameras išvengiamas nemalonus kvapas, pelėsio susidarymas (b. l. 42–45). Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad buvo tikrintos šios kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. 265, 290 (b. l. 46–48, 62–64, 68–69, 72–74). Nurodytose kamerose higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo aplinkybių, susijusių su higienos normos pažeisimais, nenurodė kokiuose konkrečiose kamerose tokie pažeidimai galėjo egzistuoti, teismas neturi pagrindo abejoti į bylą pateiktais užfiksuotais kamerų patikrinimo aktais bei Lukiškių TI-K nurodomais duomenimis. Byloje duomenų, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, taip pat nėra. Taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą siekiant išsikviesti pareigūną reikia daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad aliarminio iškvietimo sistema Lukiškių TI-K nebuvo įrengta ar, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi aplinkybe, kad Lukiškių TI-K pareigūnus sunku išsikviesti po nusimaudymo dušo patalpoje, tenka daužyti į duris, kol nuteistieji yra išvedami į gyvenamąsias kameras. Teismas tokius pareiškėjo argumentus vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarančius pagrindo konstatuoti netinkamus ar teisės aktams prieštaraujančius Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo aprašomų aplinkybių, t. y. nenurodė kada konkrečiai jis susidūrė su sunkumais, siekiant išsikviesti pareigūną, tam, kad būtų išleistas iš dušo patalpos. Pareiškėjas nenurodė koks konkretus pareigūnas galimai atsisakė išleisti pareiškėją iš dušo patalpos ar kitaip netinkamai bendravo, ar atliko kitus teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo perkelti visos įrodinėjimo naštos Lukiškių TI-K administracijai. Todėl bendro pobūdžio, nedetalizuoti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.

Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore, nes pasivaikščioti gryname ore galėjo tik vieną 1 val., o toks pasivaikščiojimui skirtas laikas pareiškėjo nuomone yra nepakankamas.

Bausmių vykdymo kodeksas nustato, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko yra atmestini.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliai nėra tvarkomi ir laistomi. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas. Nuo 2015-11-01 galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Taigi, paminėti teisės aktai nenustato Lukiškių TI-K pareigos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšliadėžes ir pelenines, tačiau nustato pareigą patiems suimtiesiems po pasivaikščiojimo sutvarkyti kiemelius. Taigi, jei pasivaikščiojimo kiemeliuose būdavo šiukšlių, už tai atsakomybę turi prisiimti patys suimtieji. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, pasivaikščiojimo kiemelius nuolat valo kiemsargis ir nuteistieji, palikti Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Taigi, Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netvarkomų pasivaikščiojimo kiemelių įrodymų.

Papildomai dėl pareiškėjo nurodomo pasivaikščiojimo kiemelių stogeliuose esančio asbesto pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 3.1. punktą, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), nuo 2002-01-01 naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Byloje objektyvių duomenų dėl asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl kenksmingos sveikatai aplinkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, apatinį trikotažą plaudavo tik jei suimtasis turėjo specialų skalbimo maišą. Jeigu neturi pinigų, suimtasis priverstas vaikščioti su purvinais drabužiais du mėnesius iki kito galimo nemokamo rūbų išplovimo, atskirais atvejais už rūbų plovimą administracija liepdavo sumokėti.

Lietuvos higienos normos 134:2015 42 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims. Šios higienos normos 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Teismas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta, kad santykinė oro drėgmė Lukiškių TI-K kamerose ginčo laikotarpiu būtų neatitikusi higienos normų reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta (b. l. 42–45), kad visiems atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems yra išduodami pagalvės ir antklodės, čiužiniai, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims yra išduodami čiužiniai iš audinio, kuris yra tinkama skalbti ar dezinfekuoti, čiužiniai dezinfekuojami tam skirtoje kameroje (b. l. 77–78). Patikrinimų metu taip pat nustatyta (b. l. 82–84), kad į Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims, neturintiems patalynės ar rankšluosčių, šie išduodami kartu su minkštuoju inventoriumi prieš asmenims vedant į dušinę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, taip pat, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, o byloje esantys duomenys patvirtina Lukiškių TI-K jai nustatytų pareigų vykdymą, neteisėtų atsakovo veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.

Teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 42–45) nurodoma, jog asmeniniai skalbiniai suimtųjų (nuteistųjų) į skalbyklų priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-05-30 patvirtintu įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga suimtieji (nuteistieji) gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktų skalbimo paslauga, o neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 karta per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus viena karta per sezoną. Pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo abejoti šiais Lukiškių TI-K pateiktais teiginiais, tokia Lukiškių TI-K drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarka neprieštarauja atitinkamais laikotarpiais aktualių teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentai šiais aspektais atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų.

Lukiškių TI-K savo pateiktame atsiliepime nurodė, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 90–92). Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus, atliekamas jų naikinimas (b. l. 46–48). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl didelio suimtųjų kiekio kameroje, turėdavo valgyti atšalusį maistą, jis nebuvo pakankamai kaloringas ir skanus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas – racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėtina, kad nuo 2018-01-01 galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.

Tuo tarpu maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 punktas nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punkte įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Atsižvelgiant į tai, maisto pristatymas pareiškėjui į kamerą atitiko teisės aktų reikalavimus ir neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Pareiškėjo argumentai, kad dėl didelio kameroje esančio nuteistųjų skaičiaus negalėdavo vienu metu valgyti prie stalo, todėl maistas atšaldavo, atmestini kaip nepagrįsti, nes iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas arba vienas arba su dar vienu asmeniu, taigi daugiausiai du asmenys vienoje kameroje, todėl vieno stalo įrengimas sudarė galimybę nuteistiesiems vienu metu pavalgyti kameroje prie stalo.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 26 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo kankinimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K poveikio jo psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 328 paras. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Toks kalinimo laikotarpis teismo vertinimu yra pakankamai ilgas ir sudarantis pagrindą atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais. Priteistinam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, nagrinėjamu atveju taip pat aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, kas lemia, kad pareiškėjo privatumas šiais laikotarpiais galėjo būti pažeistas tik dėl pareigūnų kontrolės stebint pareiškėja pro duryse esantį langelį. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 328 dienos, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 750 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. L. (R. L.) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė