Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trastra EU“ vadovo R. P. (R. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Trastra EU“ vadovo R. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Trastra EU“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti bendrovės vadovo pareiškimą iškelti bendrovei bankroto bylą, nesilaikius išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai – 2025 m. lapkričio 11 d. bendrovės direktoriaus pažyma ir išrašas iš registro apie bendrovės akcininką – yra susiję su ginčo klausimu ir gali turėti reikšmės vertinant aplinkybes dėl nemokumo proceso inicijavimo tinkamumo, taip pat į tai, jog naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima apelianto pateiktus rašytinius įrodymus bei vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

16. Kadangi apeliacinės instancijos teismui pateikti kiti įrodymai – 2025 m. lapkričio 17 d. pareiškimas, kuriuo R. P., kaip kreditorius, kreipėsi į teismą su prašymu iškelti UAB „Trastra EU“ bankroto bylą, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti R. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei – neturi teisinės reikšmės atskirajam skundui tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti, t. y. jie nei patvirtina, nei paneigia šiai bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, juos atsisakytina priimti, kaip neatitinkančius sąsajumo reikalavimo (CPK 180 straipsnis). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, esant poreikiui, gali naudoti duomenis iš viešų registrų, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO), matyti bylos eigą, joje atliktus veiksmus, inter alia (be kita ko), šalių pateiktus dokumentus ir teismo priimtus procesinius sprendimus (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsisakymo priimti pareiškimą, kai pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos

17. Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir ar pareiškėjas šią teisę tinkamai įgyvendina. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis) bei nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 11 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

18. Teisę kreiptis į teismą tam tikros kategorijos civilinėse bylose įstatymų leidėjas sieja su būtinybe laikytis įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo pasekmės įtvirtintos CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte – jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teismas ieškinį atsisako priimti.

19. Privalomą išankstinę nemokumo bylos iškėlimo juridiniam asmeniui tvarką reglamentuoja JANĮ nuostatos.

20. JANĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo: 1) termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos; 2) kreditoriaus ar juridinio asmens pranešimo apie inicijuojamą nemokumo procesą įteikimo, jeigu anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos yra nevykdomas arba netinkamai vykdomas; 3) likvidatoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą kreditoriams įteikimo; 4) kreditoriaus pranešimo apie inicijuojamą bankroto procesą juridiniam asmeniui įteikimo, jeigu antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai.

21. JANĮ 8 straipsnyje nustatytos nemokumo proceso inicijavimo, kai jį inicijuoja juridinis asmuo, taisyklės: vadovas nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą kreditoriams jų gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę – tokiu atveju turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (JANĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, juridinis asmuo kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 8 straipsnio 2 dalis). Tam nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos (JANĮ 8 straipsnio 3 dalis).

22. Sisteminė aptartų JANĮ nuostatų analizė lemia išvadą, kad tinkamas (įstatymo nuostatas atitinkantis) kreditorių informavimas apie bendrovės nemokumo proceso inicijavimą yra būtina sąlyga vadovui kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, kurios neįvykdžius, bankroto procesas teisme pagal vadovo pareiškimą negali būti pradėtas.

23. Tai atitinka ir nuosekliai formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje aiškinama, kad asmuo, siekdamas tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso pradėjimo, turi griežtai laikytis ikiteisminės tvarkos įgyvendinimo sąlygų. JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas informuoti kreditorius reiškia, jog įstatyme nustatyta tvarka turi būti informuojami visi kreditoriai, nepriklausomai nuo jų turimų finansinių reikalavimų dydžių, be to, toks įstatymo reikalavimas yra imperatyvus. Taip įstatymų leidėjas sudaro galimybes skolininkui ir kreditoriui išspręsti nemokumo problemas neiškeliant nemokumo bylos teisme, skatina ieškoti juridinio asmens finansinę būklę gerinančių sprendimų ne teismo tvarka. Tik tinkamai pasinaudojus šia ikiteismine nemokumo ginčų sprendimų stadija atsiranda teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylos iškėlimo (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1033-407/2020, 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020, 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-245-467/2024).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos privalomos išankstinės ginčo sprendimo tvarkos – netinkamai atliktas kreditorių informavimas apie bendrovei inicijuojamą bankroto procesą pareiškėjo pasirinktu elektroniniu būdu, teismui nepateikti patvirtinimai, kad kreditoriai pranešimus gavo. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismui pateikti kreditorių (bendrovės klientų) sąrašas su jų kontaktiniais duomenimis ir bendrovės vadovo pažyma patvirtina, jog kreditoriams pranešimai buvo išsiųsti, o reikalavimas pateikti patvirtinimą apie pranešimų gavimą yra neprotingas ir neįmanomas įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiais apelianto argumentais sutikti.

25. JANĮ 8 straipsnio 1 dalies lingvistinė ir teleologinė analizė suponuoja išvadą, kad tinkamam kreditorių informavimui elektroninių ryšių priemonėmis įstatymo leidėjo imperatyviai reikalaujama šių sąlygų visumos: 1) turi būti užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas; 2) galima nustatyti asmens (gavėjo) tapatybę; 3) turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Tik teismui pateikti įrodymai apie visų minėtų sąlygų realų įgyvendinimą patvirtina, kad pareiškėjas tinkamai informavo kreditorius, o tai būtina, be kita ko, ir užtikrinant tokius pamatinius nemokumo proceso principus, kaip proceso efektyvumas, skaidrumas bei kreditorių lygiateisiškumas (JANĮ 3 straipsnio 1-3 punktai). Pažymėtina, kad JANĮ nėra nurodyta ir (ar) prioretizuota konkreti elektroninio ryšio priemonė, todėl kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar pareiškėjo pasirinkta elektroninio ryšio priemonė užtikrina perduodamos informacijos saugumą ir galimybę nustatyti asmens tapatybę, taip pat privalo būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą.

26. Atskirajame skunde nurodoma, kad bendrovės kreditoriai (klientai) buvo informuoti ne formuojant individualius laiškus ir juos išsiunčiant elektroniniu paštu kiekvienam kreditoriui atskirai, bet automatiniu būdu išsiunčiant jiems pranešimus per bendrovės valdomą elektroninę platformą. Nagrinėjamu atveju sutiktina, kad pasirinkimas informuoti kreditorius per bendrovės elektroninę platformą, prie kurios kreditoriai yra prisijungę, iš principo galimas ir JANĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinka, taip pat toks būdas savaime nevertintinas, kaip neleidžiantis užtikrinti perduodamos informacijos saugumo. Tačiau sprendžiant, ar galima nustatyti gavėjų tapatybę, šiuo konkrečiu atveju reikšminga tai, kad pareiškėjo pateikti įrodymai apie tai, kurie kreditoriai buvo nurodomu būdu informuoti, nelaikytini tinkamais ir pakankamais. Tokia išvada daroma remiantis toliau nurodomais motyvais.

27. Iš byloje pateikto pranešimo kreditoriams apie nemokumo proceso inicijavimą bendrovei kopijos matyti, kad pranešimas buvo siųstas elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas pridėjo kreditorių sąrašą, kuriame pateikti kreditorių elektroninio pašto adresai, tačiau procesiniuose dokumentuose nėra paaiškinta ir įrodymais nepatvirtinta, kokie elektroninio pašto adresai priklauso grupės pašto adresui (duomenys neskelbtini). Nesant tokių duomenų, negalima įvertinti, ar automatiniu būdu pranešimas faktiškai išsiųstas visiems kreditoriams, nurodytiems apelianto pateiktame kreditorių (klientų) sąraše.

28. Apelianto pateiktas sąrašas, kuriame nurodyti 3 437 kreditorių (klientų) kontaktiniai duomenys: vardai, pavardės ir elektroninio pašto adresai, nepagrindžia, kad visi sąraše esantys kreditoriai yra susikūrę elektroninės bendrovės platformos paskyras, juolab, kad ir pats pareiškėjas nurodo, jog elektronines paskyras yra susikūrę daugelis iš jų (vadinasi – ne visi), tačiau nepateikia tikslaus tokių kreditorių skaičiaus ir neprideda duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę. Nepateikti įrodymai ir apie tai, kurių klientų (kreditorių) paskyros yra aktyvios, t. y. kad jie naudojasi bendrovės platforma ir turi realią galimybę susipažinti su bendrovės siunčiama informacija.

29. Kartu su atskiruoju skundu pateikta bendrovės vadovo pažyma, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, nepatvirtina, kad bendrovės kreditoriams buvo tinkamai pranešta apie inicijuojamą bendrovės nemokumo procesą. Pažymoje tik deklaratyviai nurodoma, kad bendrovė išsiuntė pranešimus dėl nemokumo proceso inicijavimo savo kreditoriams, pažymint „kiek man yra žinoma“, o tokia formuluotė ne tik nepatvirtina kreditorių informavimo, kaip to reikalauja įstatymas, bet neleidžia spręsti ir apie vadovo atsakomybės prisiėmimą už tinkamą JANĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų įvykdymą.

30. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtos vadovo pažymos duomenys, įvertinus juos sistemiškai su kitais pareiškėjo byloje nurodomais duomenimis, sudaro papildomą pagrindą abejoti dėl kreditorių informavimo, šio veiksmo atlikimo datos ir aplinkybių, galimybės nustatyti elektroninio pranešimo gavėjų tapatybę. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad bendrovės kreditorių skaičius siekia iš viso 3 463 asmenų (3 437 bendrovės paslaugų naudotojai ir 26 asmenys, nesantys bendrovės klientais), taip pat nurodyta, kad 3 437 kreditoriai (klientai) buvo informuoti per bendrovės elektroninę platformą. Šiai aplinkybei patvirtinti prie pareiškimo pridėta pranešimo, siųsto grupės pašto adresu (duomenys neskelbtini), kopija. Joje pranešimo data nurodyta 2025 m. rugpjūčio 22 d. Tačiau su atskiruoju skundu pateiktoje bendrovės vadovo pažymoje nurodyta, kad, kiek vadovui yra žinoma, 2025 m. rugpjūčio 22 d. bendrovė automatiniu būdu per savo platformą išsiuntė pranešimus 2 658 bendrovės kreditoriams (nurodant, kad pranešimai taip pat siųsti 2025 m. rugsėjo 22 d. – 50 kreditorių, ir 2025 m. spalio 3 d. – 729 kreditoriams).

31. Be to, pastebėtina, kad prie pareiškimo pridėta vienintelės sutarties (su tariama kliente LLC „Translate Innova“) kopija, tačiau ši įmonė nėra nurodyta nė viename iš prie pareiškimo pridėtų bendrovės kreditorių sąrašų (priedai 3 ir 4, 8, 9), o tai papildomai sustiprina teismo įsitikinimą, kad pareiškėjo pateiktas pranešimų adresatų (kreditorių) sąrašas nėra tikslus.

32. Apibendrinant, konstatuojama, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepakankami spręsti apie antrosios iš šios nutarties 25 punkte nurodytųjų kreditorių tinkamo informavimo elektroninėmis priemonėmis sąlygų išpildymą, nes iš pateiktų įrodymų nėra galimybės tiksliai identifikuoti pranešimo gavėjų.

33. Nagrinėjamoje byloje ypač svarbu tai, kad pareiškėjas net nebandė įgyvendinti trečiosios kreditorių tinkamo informavimo elektroninėmis priemonėmis sąlygos – gauti ir teismui pateikti patvirtinimų apie pranešimų kreditoriams įteikimą, deklaratyviai nurodydamas tokio savo elgesio priežastis: nebeaktyvios kai kurių kreditorių elektroninės paskyros, pasikeitę kontaktiniai duomenys (nenurodant konkrečių kreditorių); galimi techniniai nesklandumai; galimas kreditorių nesuinteresuotumas pranešimu, dėl ko jie galėtų nesureaguoti. Toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas atsakingu ir tinkamu JANĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme.

34. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad didelis kreditorių skaičius neatleidžia pareiškėjo nuo įstatyme numatyto imperatyvo įvykdymo. Sutiktina, kad didelis kreditorių skaičius reiškia, jog informavimo procedūra tampa sudėtingesnė, susijusi su didesniais finansiniais ir administraciniais kaštais, tačiau ji nėra savitikslė. Primintina, kad tinkamas visų kreditorių informavimas apie skolininko nemokumą pirmiausia susijęs su jų teisių užtikrinimu, kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimu, dėl to kiekvienam kreditoriui apie bendrovės nemokumo proceso inicijavimą turi būti pranešta įstatyme nustatytu būdu ir tvarka. Antra, vadovo vienašalis, įrodymais neparemtas pareiškimas negali pakeisti JANĮ imperatyviai reikalaujamo patvirtinimo apie pranešimų, siųstų elektroniniu būdu, gavimą.

35. Iš pateikto pranešimo apie nemokumo proceso inicijavimą bendrovei turinio matyti, kad pareiškėjas net neprašė adresatų patvirtinti pranešimo gavimo. Visiškai nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad tai nedaryta, nes jei bent vienas kreditorius gavimo nepatvirtintų – įteikimo procedūra nebūtų tinkama. Priešingai, jei bendrovė tokio patvirtinimo būtų paprašiusi, būtų pagrindas laikyti, kad atsiliepusiems kreditoriams apie bendrovės bankroto procesą yra pranešta ir kiltų klausimas tik dėl likusių kreditorių tinkamo informavimo.

36. Apeliantas abstrakčiai nurodo, kad kreditoriams, kurie yra bendrovės paslaugų naudotojai, buvo išsiųsti pranešimai elektroninio ryšio priemonėmis per bendrovės platformą. Tačiau apeliantas nepateikia duomenų, patvirtinančių, kurie kreditoriai, nurodomi kaip klientai, turi aktyvias bendrovės platformos paskyras ir kurių konkrečių kreditorių paskyros yra deaktyvuotos (ar nebuvo aktyvuotos). Atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, kurio elektroninė paskyra yra neaktyvi, kuris nėra prisijungęs prie bendrovės platformos, pranešimo išsiuntimas automatiniu būdu per bendrovės platformą negali būti laikomas tinkamu informacijos jam pateikimu.

37. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad pranešimams turi būti taikoma bendravimo ir informavimo tvarka, kuri numatyta tarp bendrovės ir kreditorių (klientų) sudarytose naudotojų sutartyse, pagal kurias pranešimai, išsiųsti elektroniniu paštu, laikomi gautais praėjus 4 valandoms nuo jų išsiuntimo momento. Pabrėžtina, kad JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad turi būti gautas patvirtinimas apie elektroniniu būdu išsiųsto pranešimo gavimą, o šalių susitarimu negalima paneigti specialiojo įstatymo imperatyvių nuostatų. Sutartyje suderėta bendravimo ir informavimo tvarka taikytina tik sutartyje numatytais atvejais, tačiau negali būti taikoma oficialiam pranešimui, kuriuo inicijuojamas nemokumo procesas pagal JANĮ. Be to, kaip jau minėta, su pareiškimu teismui buvo pateikta tik vienos bendrovės su tariamu klientu (kurio nėra nurodyta kreditorių sąrašuose) sudarytos sutarties ištraukos kopija. Nesant pateiktų įrodymų apie tai, kokiomis sutartinėmis sąlygomis asmenys, bendrovės nurodomi kreditoriais (klientais), prisijungė prie elektroninės platformos, kaip ir kokiu jų tarpusavio santykių metu tai buvo padaryta, aptariamas pareiškėjo argumentas apskritai neturi teisinio pagrindo. Šiame kontekste papildomai pastebėtina, kad, net ir darant prielaidą, jog analogiškos sąlygos buvo nustatytos visose bendrovės su klientais sudarytose sutartyse, pateiktoje sutarties ištraukoje nurodyti ir kiti galimi bendrovės komunikavimo su klientais būdai (SMS žinutėmis, telefono skambučiais), o pateiktuose kreditorių sąrašuose yra nurodyti ne tik jų elektroninio pašto adresai, bet taip pat ir fiziniai adresai bei telefono numeriai, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad bendrovė apie nemokumo proceso inicijavimą bent bandė kreditorius realiai informuoti kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, naudodamasi turimais kontaktais, o tai nebūtų bendrovei didelė finansinė našta.

39. Pažymėtina, kad techninė galimybė gauti pranešimą apie siųsto elektroninio laiško perskaitymą yra visuotinai prieinama kiekvienam elektroninio pašto naudotojui, tačiau net ir tokia galimybe pareiškėjas nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendrovė, vykdanti veiklą tarptautiniu mastu ir turinti klientų iš skirtingų šalių, veikdama atidžiai ir rūpestingai, turėtų imtis visų priemonių, kad klientus (kreditorius) pasiektų informacija, nuo kurios gavimo priklauso jų procesinės teisės, pavyzdžiui, informacinių technologijų priemonėmis nustatyti automatinę funkciją, leidžiančią gauti duomenis apie pranešimo išsiuntimo ir gavimo datą bei laiką. Kad tokią techninę galimybę bendrovė turi ir savo platformoje, yra tikėtina, kadangi dėl tokios funkcijos (automatinio pranešimo, patvirtinančio pristatymą, gavimo) su klientais (bent kai kuriais iš jų) bendrovė buvo susitarusi – apie tai galima spręsti iš vienos prie pareiškimo pridėtos sutarties (su tariama kliente LLC „Translate Innova“) kopijos turinio.

40. Likusius kreditorius (kurie neatsilieptų ir realaus patvirtinimo apie pranešimo gavimą nepateiktų, kurių paskyros bendrovė platformoje neaktyvios ar kurie tokių neturėtų) pareiškėjas turi pareigą informuoti kitais JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais.

Dėl kitų klausimų

41. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis apie bankroto proceso bendrovei inicijavimą nepranešė bendrovės akcininkei „Trastra Limited“ vadovas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas tik su atskiruoju skundu pateikė išrašą iš Jungtinės Karalystės viešojo registro apie „Trastra Limited“, kuris patvirtina, kad R. P. yra vienintelės bendrovės akcininkės „Trastra Limited“ direktorius. Šis išrašas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, dėl to teismas negalėjo įsitikinti šios apelianto nurodytos aplinkybės tikrumu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad R. P. yra ir bendrovės, ir jos vienintelės akcininkės direktorius, pateikus į bylą tai patvirtinančius įrodymus, sutiktina, kad bendrovės akcininkui žinoma apie tikrąją bendrovės turtinę padėtį ir nemokumo proceso jai inicijavimą, dėl to informavimas atskiru pranešimu netikslingas (JANĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių pranešimo išsiuntimą visiems jo paties nurodomiems bendrovės kreditoriams, kurie nėra (ar nebėra) bendrovės paslaugų naudotojai. Prie pareiškimo nėra pridėta įrodymų, patvirtinančių, kad apie nemokumo proceso inicijavimą buvo tinkamai informuotos įmonė „Biznes Expert Spolka z Ograniczona Odpowiedzialnoscia“ ir įmonė „Codemotion LLC“ (pareiškime nurodoma, kad pastaroji įmonė informuota elektroniniu paštu, tačiau iš pateiktos elektroninio pašto kopijos nėra aišku, ar būtent ši įmonė informuota, ar gautas ją atstovaujančio asmens patvirtinimas apie pranešimo gavimą), taip pat įmonė „Nelmoss Ltd“ (nors pareiškime nurodoma, kad pareiškėjas yra šios įmonės vadovas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikta).

43. Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties

44. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino klausimo nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, teisingai aiškino JANĮ nuostatas, reglamentuojančias nemokumo proceso inicijavimą, kai jį inicijuoja pats juridinis asmuo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas tinkamai neišpildė JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtintos teisės kreiptis į teismą sąlygos, t. y. nepranešė visiems bendrovės kreditoriams apie nemokumo proceso inicijavimą JANĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuotu būdu. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą nagrinėti.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsisakymas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo bendrovei, tinkamai įgyvendinus JANĮ 8 straipsnio 1–3 dalių, 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

46. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.