- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-18
- Bylos Nr.
- eI3-931-764/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03122-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo (jo dalies) panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) arba panaikinti Sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjai apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius už 2017-2019 m. laikotarpį sudaro 88 820 Eur, sumažinant apskaičiuoto mokesčio dydį iki 3 000 Eur bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškina, jog Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus (toliau – Skyrius) vedėjas, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. B. atliko pareiškėjos planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Pabaigus patikrinimą, Skyrius 2020 m. birželio 15 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame nurodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo turėti leidimą valstybinių gamtos išteklių gavybai. Taip pat nurodė, kad Bendrovė pagal Mokesčio už valstybinius išteklius įstatymo (toliau – MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalį, privalėjo deklaruoti sunaudojamo vandens kiekį bei mokėti nustatyto dydžio mokestį valstybės biudžetui, tačiau jo nemokėjo ir nedeklaravo.
Pareiškėja nesutinka su atsakovo priimtu sprendimu. Teigia, kad jis yra nepagrįstas, neproporcingas padarytam pažeidimui, todėl turėtų būti pakeistas.
Pareiškėja neneigia, kad tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes; kad tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo sudariusi išteklių ir ertmių naudojimo sutarties; kad tikrinamuoju laikotarpiu išgautą požeminį vandenį panaudojo savo Bendrovės veiklos užtikrinimui ūkinėje veikloje. Pareiškėja taip pat neginčija akte nurodyto išgauto ir panaudoto požeminio vandens kiekio, nes pati šį kiekį apskaitė ir deklaravo. Pareiškėja visiškai pripažįsta padariusi Sprendime išvardytus pažeidimus, tačiau nesutinka su pritaikytos 88 820,00 Eur sankcijos dydžiu ir ginčija šios sankcijos pagrįstumą, teisingumą bei proporcingumą padarytam pažeidimui.
Cituodama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais. Pažymi, kad Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja, visas prievoles valstybei stengiasi vykdyti laiku ir tinkamai. Teigia, jog Departamentui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad mokestis, dėl kurio surašytas patikrinimo aktas, nustatytas ir galiojo tik tam tikrą laikotarpį, kuris akte ir Sprendime nenurodytas bei nebuvo vertinamas. Pareiškėja teigia nežinojusi, kad elgiasi netinkamai ir nevykdo įstatymu nustatytos mokestinės prievolės, sąžiningai suklydo, nustatyto mokesčio nedeklaravo ir nesumokėjo. Šios aplinkybės, anot pareiškėjos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos veiksmuose nėra tyčios nuslėpti sunaudoto vandens kiekį ar nesumokėti už jį privalomų mokesčių. Pažymi, jog pažeidimo padarymui turėjo reikšmės ir ta aplinkybė, kad pareiškėja niekada per visą tikrinamąjį laikotarpį iš ją tikrinančių Departamentui pavaldžių institucijų darbuotojų nėra gavusi jokių pranešimų, raginimų, priminimų, pastabų ar kitokios informacijos, kurios pagrindu būtų nurodoma arba primenama apie pareigą deklaruoti valstybinius gamtos išteklius, gauti leidimą arba sumokėti mokesčius valstybės biudžetui.
Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad yra sumokėjusi 8 820,00 Eur sumą už išgautą požeminį vandenį, mano, jog yra pagrindas prašyti teismo sumažinti pareiškėjai taikytinos sankcijos dydį arba prašyti atleisti pareiškėją nuo nustatyto dydžio sankcijos mokėjimo. Teigia, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėja tyrimo metu atskleidė visus jai žinomus duomenis, kurie turėjo reikšmės prievolei identifikuoti, jos dydžiui nustatyti; pareiškėja tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, nesiekė ekonominės naudos, pareiškėjai niekada nėra prieš tai taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus; dėl pareiškėjos padarytų pažeidimų nebuvo kilę žalingi padariniai aplinkai ir visuomenei, todėl atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, mano, jog atsakovo priskaičiuota mokėtina suma laikytina neproporcingai didele ir turėtų būti maksimaliai mažintina. Pažymi, jog byloje pateikti rašytiniai paaiškinimai patvirtina, jog atsakovo priskaičiuota sankcija sukeltų pareiškėjai neproporcingai neigiamų pasekmių, nes byloje pateikti Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, jog tuo atveju, jeigu Sprendime nurodoma mokestinės prievolės suma nebus sumažinta ir jeigu Bendrovė privalės šią sumą sumokėti, ji patirtų didžiulių, nepakeliamų, neproporcingų sunkumų, t.y. negalėtų įgyvendinti investicijų sutarties, susidurtų su dideliais finansiniai sunkumais dėl apyvartinių lėšų trūkumo, nebeturėtų galimybės sumokėti darbo užmokesčio darbuotojams bei vykdyti atsiskaitymų su ūkiniais – komerciniais partneriais. Pabrėžia, jog 2019 m. Bendrovė turėjo tik 16 370 Eur grynojo pelno, todėl priskaičiuota mokesčio suma viršytų jį penkis kartus. Todėl pareiškėja teismo prašo arba panaikinti atsakovo priimtą sprendimą ir atleisti pareiškėją nuo apskaičiuoto padidinto tarifo mokesčio arba panaikinti ginčijamą sprendimą iš dalies ir sumažinti priskaičiuotą sumą iki 3 000 Eur. Pareiškėjos nuomone, ši suma yra adekvati padarytam pažeidimui, nėra per maža ir pakankamai reikšminga pareiškėjai savo dydžiu, kuri nesukels sunkių turtinių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, jog pareiškėjos skunde nėra pateikta ir nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios pareiškėjai nebuvo žinomos patikrinimo metu arba surašant Sprendimą. Skundu nėra ginčijamas patikrinimo akte ir Sprendime nurodytas nedeklaruotas valstybinių gamtos išteklių kiekis ar kitos patikrinimo aktu nustatytos faktinės aplinkybės, ginčijamas iš esmės tik sankcijos taikymas. Nurodo, jog ginčo dėl išteklių kiekio ir kitų faktinių aplinkybių, kad išteklių gavyba vykdyta be leidimo ir teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaruoti, nėra. Teigia, jog Bendrovė taip pat neginčija padarytų ir patikrinimo akte fiksuotų pažeidimų, tokiu būdu pareiškėja pripažįsta padariusi Sprendime įvardintus pažeidimus.
Departamentas teigia nesutinkantis su Skundo 13 punkto motyvais, kadangi pateikiami ne visi motyvai, ne konkrečios citatos iš Sprendimo arba patikrinimo akto. Nesutinka ir su Skundo 32 punkto nurodytu teiginiu, kad pareiškėja, nežinodama, kad elgiasi netinkamai ir nevykdo įstatymu nustatytos mokestinės prievolės, sąžiningai suklydo, todėl nustatyto mokesčio nedeklaravo ir nesumokėjo. Anot atsakovo, pareiškėja paneigia Skundo 28-31 punktuose pateiktą informaciją, kuri patvirtina, kad pareiga ir prievolė išgaunamam požeminiam vandeniui turėti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes bei pareiga mokėti mokesčius Bendrovei buvo žinoma dar 2016 metais. Taip pat Departamentas nesutinka su Skundo 27 punkto teiginiais, kad pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad mokestis, dėl kurio surašytas aktas, nustatytas ir galiojo tik tam tikrą laikotarpį, kuris akte ir sprendime nenurodytas bei nebuvo vertinamas. Teigia, jog rašytiniuose paaiškinimuose Bendrovė nurodė, jog iki 2017 m. apskritai neegzistavo mokestinė prievolė, dėl kurios Bendrovei apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, o ne kad galiojo tam tikrą laikotarpį, kaip pareiškėja teigia skunde. Remdamasis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio nuostata nurodo, kad reikalavimas turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir būti sudarius sutartį galiojo nuo 2014 m. liepos 1 d. ir nekito iki 2020 m. liepos 1 d. Mano, jog Bendrovė turėjo pakankamai laiko ir galimybes teisės aktuose nustatyta tvarka gauti leidimą žemės gelmių išteklių naudojimui bei tinkamai vykdyti MVGIĮ numatytas pareigas.
Departamentas nesutinka su skundo 40 punkte išdėstytais teiginiais, kad pagal ŽGĮ 12 straipsnio 8 dalį, pareiškėja turėjo teisę be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka. Teigia, jog šiuo atveju minėto straipsnio 8 dalyje numatyta išimtis Bendrovei neaktuali ir netaikoma, o į šį argumentą pareiškėjai atsakyta ginčijamame Sprendime. Pažymi, jog skunde cituojami teisės aktai, įrodo, jog pareiškėja buvo susipažinusi ir žinojo apie jai kilusią mokestinę prievolę. Nurodo, jog skundo 42-44 punktuose komentuojamas nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas dėl požeminio vandens išgavimo, o 45-48 punktuose aptariami parengti teisės normų projektai. Atkreipia dėmesį, jog tikrinamasis laikotarpis apėmė 2017-2019 m. Todėl nei patikrinimo metu, nei priimant sprendimą, nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas, juolab parengti teisės normų projektai, negali būti taikomi.
Pažymi, jog valstybėje nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, todėl nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslų ar suklydimo. Atsakovo teigimu, pareiškėja privalėjo šiuo atveju savo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai. Teigia, jog pareiškėja skundu siekia nepagrįstai panaikinti Departamento Sprendimą arba sumažinti įstatyme numatytą mokestį. Tvirtina, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodomais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, imperatyviai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjai. Teigia, jog mokestinė prievolė pareiškėjai kilo kaip jos paties pasirinkto elgesio varianto pasekmė, o Departamentas tinkamai pritaikė ginčui aktualius teisės aktus bei priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. AS-87 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta ekonominio poveikio priemonė – 88 820 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu (2017-2019 m.) eksploatavo keturias požeminio vandens vandenvietes (gręžinius) (požeminio vandens gręžinių Nr.: 11582, 4808, 3164, 4072).
Atlikus pareiškėjos vykdomos veiklos planinį patikrinimą už 2017-2019 m., nustatyta, kad pareiškėja vykdė žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, neturėdama leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuris išduodamas Lietuvos geologijos tarnybos. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja išgavo ir nedeklaravo 2017 m. – 36 270 m² požeminio vandens, 2018 m. – 17 985 m³ požeminio vandens ir 2019 m. – 29 051 m³ požeminio vandens, o deklaracijas pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai tik 2020 m. gegužės 29 d., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1-4 dalis bei Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Taigi, vadovaujantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (2020 m. birželio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA80-24/2020).
Pareiškėja, nesutikdama su 2020 m. birželio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA80-24/2020 papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, pateikė Departamentui 2020 m. liepos 17 d. rašytines pastabas, nurodydama, jog nežinojo ir nebuvo informuota, kad privaloma požeminio vandens gavybai turėti leidimą bei mokėti mokesčius.
Įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 132 straipsnio nuostatomis, Departamentas nusprendė patvirtinti 2020 m. birželio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-24/2020 ir 88 820 Eur sumą, kurią pareiškėja privalo sumokėti už padarytus pažeidimus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (toliau – ŽGĮ), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – MVGIĮ), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1/614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – Įstatymas).
Pagal ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalį, žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar ertmes išduodami Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių (toliau – Leidimų išdavimo taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, nustatyta tvarka. Leidimų išdavimo taisyklių 1 punkte numatyta, kad Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išdavimo taisyklės reglamentuoja leidimų naudoti <...> naudingųjų iškasenų <...> požeminio vandens išteklius, žemės gelmių šiluminę energiją ir žemės gelmių ertmes išdavimą fiziniams ir juridiniams asmenims ar šių asmenų grupėms, naudojimo sutarčių su jais sudarymą, leidimų galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą ir galiojimo panaikinimą. Leidimų išdavimo taisyklių 4.1 punkte nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.
ŽGĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes galima naudoti tik nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Taigi iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad žemės išteklių gavyba gali būti vykdoma tik įstatymu nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus, įvertinus jų gavybos poveikį aplinką (ŽGĮ 15 straipsnio 1 dalis), turint leidimą žemės gelmių išteklių ir ertmių panaudojimui (ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnio 1 ir 4 dalys).
MVGIĮ 4 straipsnio 2 punkte numatyta, kad mokesčio objektas yra vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede.
Pagal MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje numatyta, kad mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas.
Taisyklių 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka.
Taisyklių 6 punkte numatyta, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles, užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos (Taisyklių 7 punktas).
MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi iš teisinio reglamentavimo matyti, kad kiekvieną metų ketvirtį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai turi pareigą teikti deklaracijas, apskaičiuodami ir sumokėdami visą per tą ketvirtį išgautą gamtos išteklių kiekį.
MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius (MVGIĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (MVGIĮ 8 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis MVGIĮ 6 ir 7 straipsniais, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti yra nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.
Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2017-2019 m. Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas pateikė 2020 m. gegužės 29 d., t.y. jau pradėjus mokestinį patikrinimą ir neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
Pareiškėja neginčija nurodomų aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju nesutinka su jos atžvilgiu taikomu 10 kartų didesniu mokesčio tarifu, kuris pareiškėjos nuomone, yra neproporcingas padarytam pažeidimui. Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nedeklaravus mokesčio už išgautą vandenį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijų mokesčių administratoriui nepateikė (tai padarė tik pradėjus mokestinį patikrinimą) taip pažeisdama MVGIĮ nuostatas, dėl šios priežasties Departamentas pareiškėjui pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus, MVGIĮ jam nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime konstatavo, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją vadovaujantis, teisingumo, proporcingumo principais.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgauto vandens kiekio nedeklaravimą, būtų padariusi tyčia arba turėtų tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Be to, išgauto vandens kiekį deklaravo 2020 m. gegužės 29 d. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tai pirmasis pareiškėjos tokio pobūdžio pažeidimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 88 82 Eur sumą, nors ir pavėluotai, su atsakovu pareiškėja bendradarbiavo, taigi galima daryti išvadą, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius.
Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog tokio dydžio sankcija gali sukelti ypatingai neigiamų padarinių ir apsunkina pareiškėjos finansinę padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kaip minėta, pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 88 82 Eur, taigi iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo, žala gamtai ar žmonėms nebuvo padaryta. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasi LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti sunaudoto vandens, bendradarbiavo patikrinimo metu, padarytam pažeidimui atlyginti ir MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017–2019 m. laikotarpį padidinti 1 kartu. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento Sprendimu apskaičiuotas mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį mažinamas iki 8 882 Eur (88 820,00 Eur/10 x 1) sumos.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo konstatavimo nenustatyta ir pareiškėjai apskaičiuotas mokestis tik sumažintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, todėl pareiškėjos prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos Pakruojo rajono Linkuvos žemės ūkio bendrovės skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. AS-85 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus gamtos išteklius dydį, sumažinant jį nuo 88 820 Eur iki 8 882 Eur.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.