- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-30
- Bylos Nr.
- I1-1239-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03690-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- I. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. (I. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. spalio 28 d. gautas pareiškėjo I. J. skundas, kuriame pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 1 000 eurų neturtinės žalos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad įkalinimo įstaigose buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2019 m. spalio 20 d. Pareiškėjas nurodė, kad įkalinimo metu VST pareigūnų jis buvo vežamas į įvairias įkalinimo įstaigas. Nurodė, kad konvojavimo metu automobiliuose nebuvo saugos diržų, pareiškėjas turėjo sėdėti ant plastikinių kėdžių, kartais neužtekdavo sėdimų vietų ir reikėdavo stovėti. Nurodė, kad konvojavimui skirti automobiliai buvo nevėdinami, pareiškėjas kelionių metu jausdavosi blogai, jį pykindavo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei prašo taikyti trejų metų senaties terminą dėl žalos atlyginimo.
Atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo 2010 nu birželio 7 d., taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nepadarė. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informacijų iš įkalinimo įstaigos administracijos. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nepagrindė ieškinio senaties termino netaikymo. Nurodo, kad ginčo laikotarpiui nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 28 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
Atsiliepime nurodė, kad konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą, konvojavimo įvykis yra apibrėžtas laike ir erdvėje. Pažymėjo, kad asmens konvojavimas (konvojavimo įvykis) vyksta konkrečią dieną, bet ne laikotarpį. Teigia, kad pareiškėjas, skunde nurodęs konvojavimo laikotarpį, klaidina teismą, teigdamas, jog jo konvojavimas vyko nurodytą laiko trukmę. Paaiškino, kad VST asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Paaiškino, kad VST neturi ir netvarko skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių.
VST atsiliepime teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo konvojavimo yra nekonkretūs ir šabloniški, iš pareiškėjo skundo turinio negalima nustatyti, dėl kokių jo konvojavimų keliamas ginčas. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) jis patyrė. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, galimus pažeminimus ir nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyviomis nuomonėmis ir emocijomis, įvardindamas tai kaip faktinę ir teisinę visumą. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Mano, kad toks pareiškėjo reikalavimų pateikimas, abstrakčiai bei deklaratyviai apibūdinant svarbias ginčo aplinkybes, nurodant reikalavimų pagrindą, nevykdant įstatymų nustatytos pareigos detalizuoti skundžiamų sąlygų, vertintinas kaip galimas piktnaudžiavimas proceso šalies teisėmis, pažeidžiant proceso šalių lygybę proceso metu. Teigia, kad VST neturi galimybių prieštarauti pareiškėjo abstraktiems teiginiams ir dalyvauti rungimosi procese, tinkamai oponuoti ir pilnavertiškai įvykdyti teismo įpareigojimą.
Atsiliepime pažymėjo, kad VST naudojamam specialiam transportui yra išduoti eksploatacijai reikalingi dokumentai. Nurodė, kad VST naudojami automobiliai yra techniškai tvarkingi ir atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Paaiškino, kad VST automobiliuose saugos diržai neturi būti įrengiami. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neįrodinėja jam kilusios žalos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas skunde teigia, jog konvojavimo metu jam nebuvo sudarytos tinkamos etapavimo sąlygos, nes konvojavimo automobilyje vienam asmeniui buvo per mažas tenkantis plotas, jame nebuvo saugos diržų, tinkamos ventiliacijos. Pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2019 m. spalio 20 d.
Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus šio instituto reglamentavimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017, 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2104-575/2017).
Pareiškėjas skundą teismui dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų ir neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2019 m. spalio 28 d., taigi praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009, 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde teismui nepateikė jokių argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovės atstovo atsiliepimas į jo skundą, todėl jis turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu, tuo pačiu ir atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismo vertinimu, pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos turėjo galimybę kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, spręstina, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio (lot. pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. spalio 28 d. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 29 d. iki 2019 m. spalio 20 d., tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 28 d. taikytina ieškinio senatis. Esant šioms aplinkybėms, toliau byloje bus sprendžiamas klausimas tik dėl laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 29 d. iki 2019 m. spalio 20 d. pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 123 punkte yra įtvirtinta, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktu, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.
Pareiškėjas teigia, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos kameros būdavo perpildytos, konvojavimo sąlygos buvo netinkamos. Pareiškėjas skunde teikia argumentus dėl neužtikrinto ploto asmenims bei neįrengtų saugos diržų Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Konvojavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui (LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015, 2016 m. gegužės 30 d. administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016 ir kt.).
Byloje pateiktas VST Štabo bendrojo vidaus skyriaus tarnautojo 2019 m. lapkričio 14 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo skundai VST nėra gauti (b. l. 18). Byloje taip pat pateikti VST tarnautojų 2019 m. lapkričio 13 d. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, kad duomenų apie pareiškėjo skundą pateikti nėra galimybės, nes pareiškėjas skunde nenurodo tikslių konvojavimo datų ir krypčių (b. l. 19-20).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali (LVAT 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas įkalinimo įstaigose bei konvojuojamas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes apie tai, jog jis buvo konvojuojamas VST pareigūnų. Pareiškėjas skunde nenurodė jokio tikslaus maršruto, kuriuo jis buvo gabenamas VST pareigūnų, taip pat nenurodė, kada jis buvo konvojuojamas. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turi pareigą pakankamai tiksliai nurodyti aplinkybes, dėl kurių jis kelia ginčą. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių teismas nenustatė, kada ir kokiais maršrutais pareiškėjas buvo konvojuojamas, kokia buvo konvojavimo trukmė. Teismas pažymi, kad atsakovės atstovui tenkanti pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes nėra absoliuti ir reiškianti, jog atsakovės atstovės turi pareiga paneigti visas abstrakčiai pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Teismas pažymi, kad atsakovės atstovė atsiliepime akcentavo aplinkybę, kad pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės yra itin abstrakčios, pagal jas VST neturi galimybės pateikti duomenų, ar pareiškėjas buvo konvojuojamas VST pareigūnų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skundo aplinkybių nepatikslino. Ginčo šalims tenkanti pareiga teikti teismui paaiškinimus ir įrodymus yra įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Teismas pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog pareiškėjas VST skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neteikė, Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose nustatyta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas VST vadovybei.
Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė jo galimai netinkamas konvojavimo sąlygas. Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktas, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.