- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-04
- Bylos Nr.
- e2A-24-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02216-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- T. R.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ieškinį atsakovui T. R. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė restruktūrizuojama UAB „Molesta“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nesudaryta ieškovės ir atsakovo T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį Nr. 110512/1 dalyje dėl 119 316,68 Eur, priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 91 112,16 Eur sumą, pervestą nesant teisėto pagrindo, ir 22 778 Eur palūkanų už šią nepagrįstai gautą sumą bei priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. tarp bendrovės akcininko T. R. ir bendrovės buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 110512/1, kuria T. R. suteikė bendrovei 972 420 Lt dydžio paskolą iki 2012 m. gegužės 16 d. Atsakovas pagal šią paskolos sutartį pervedė bendrovei tik 162 315,62 Eur (560 443,36 Lt). 2011 m. gegužės 13 d. bendrovė, AB DnB bankas ir T. R. pasirašė susitarimą, kuriuo bendrovė įsipareigojo negrąžinti paskolų ir palūkanų pagal jas akcininkams, o akcininkas T. R. įsipareigojo jų nereikalauti iš bendrovės, kol bendrovė neįvykdys savo įsipareigojimų bankui pagal 2005 m. sausio 6 d. Kreditavimo sutartį. Bendrovė 2012 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais 2011 m. gegužės 12 d. tarp T. R. ir bendrovės pasirašytos paskolos sutarties Nr. 110512/1 pagrindu pervedė T. R. 253 427,77 Eur (875 035,41 Lt). Bendrovės administratorius 2015 m. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti paskolos sutartį tarp bendrovės ir T. R. nesudaryta ir ginčijo bendrovės vienašalius sandorius – mokėjimus T. R. actio Pauliana pagrindu, kurį Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017 tenkino, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A- 40- 180/2018 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018 suformavo teisės aiškinimo taisyklę: restruktūrizavimo administratorius neturi teisės restruktūrizuojamos įmonės vardu ginčyti įmonės iki restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo sudarytus sandorius, ir administratoriaus ieškinį paliko nenagrinėtą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.875 straipsnio 3 dalimi, paskolos sutartis tarp bendrovės ir T. R. dalyje dėl 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) pripažintina nesudaryta, kadangi paskolos davėjas T. R. perdavė paskolos gavėjui tik 560 443,36 Lt. Klausimas dėl paskolos sutarties tarp bendrovės ir T. R. dalyje dėl 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) pripažinimo nesudaryta jau yra išspręstas, ir ši paskolos sutartis minėtoje dalyje jau yra pripažinta nesudaryta, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017 šį reikalavimą tenkino, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-40-180/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018 šią Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis tarp bendrovės ir T. R. dalyje dėl 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) pripažintina nesudaryta, kadangi paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui tik 560 443,36 Lt vietoje 972 420 Lt, mokėjimai T. R. dalyje dėl 314 592,05 Lt paskolos grąžinimo pagal paskolos sutartį tarp bendrovės ir T. R. yra neteisėti, nes atlikti nesant teisėto pagrindo. T. R. 314 592,05 Lt (91 112,16 Eur) sumą įgijo nesant teisinio pagrindo, jis nesąžiningai praturtėjo, dėl ko šiuo atveju gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutas. T. R. žinojo, kad 91 112,16 Eur jam pervesti nepagrįstai, nes neabejotinai žinojo, jog bendrovei jis pervedė ne visą paskolos sumą ir dalyje paskolos sutartis taip ir liko nesudaryta. Taigi jis privalo mokėti 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojant jas nuo paskutinio mokėjimo 2012 m. spalio 16 d. Kadangi palūkanoms taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas, T. R. privalo mokėti palūkanas nuo 91 112,16 Eur sumos už penkerius metus, t. y. 22 778 Eur dydžio palūkanas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas T. R. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ akcininkų suteiktų paskolų bendrovei „Molesta“ bei jos akcininkui R. J.. Po to, kai T. R. 2015 m. sausio 20 d. (o vėliau ir kitas RUAB „Molesta“ akcininkas) pareiškė ieškinius R. J. dėl paskolų grąžinimo, pastarasis inicijavo keletą bylų atsakovui T. R., kurių esmė paneigti paskolų suteikimą tiek jam asmeniškai, tiek jo vadovaujamai UAB „Molesta“. Taigi su nagrinėjamoje byloje pateiktu ieškiniu yra glaudžiai susijusios bylos, išnagrinėtos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (2018 m. gruodžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018 bei 2018 m. liepos 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018), kuriose kasacinis teismas nustatė prejudicinius faktus bei suformulavo taisykles, aktualias nagrinėjamam ieškiniui išspręsti. RUAB „Molesta“ pozicijos kontraversiškumas pasireiškia tuo, kad ieškinyje nurodomas vienas teisinis pagrindas (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), kuriuo ginčijamas paskolos sutarties sudarymas, o kiti savarankiški teisiniai pagrindai (CK 6.237 straipsnis bei 6.242 straipsnis) nurodomi kaip pirmojo taikymo pasekmė. Ieškovė ieškinio dalyko reikalauja keliais teisiniais pagrindais. Ieškovė nurodo, jog klausimas dėl paskolos sutarties tarp bendrovės ir T. R. dalyje dėl 119 316,68 Eur pripažinimo nesudaryta jau yra išspręstas ir ši paskolos sutartis minėtoje dalyje jau yra pripažinta nesudaryta. Tačiau jeigu klausimas jau išspręstas, tai lieka neaišku, kam ieškovė pateikė šį ieškinį, o, sutikus su tokia ieškovės nuomone, nagrinėjamą ieškinį teismas turėjo atsisakyti priimti. Tarp šalių nėra ginčo, jog 2008–2011 metais T. R. suteikė bendrovei „Molesta“ 1 600 000 litų paskolą. Paskolos sutartis (2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį Nr. 081020/1 bei 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį Nr. 110512/1) vertinant sistemiškai, matyti, kad T. R. bendrovei „Molesta“ perdavė didesnę sumą, nei bendrovė „Molesta“ grąžino T. R. ieškinyje nurodytais mokėjimais. 2008 metais T. R. paskolino bendrovei „Molesta“ 1 600 000 Lt. 2011 m. balandžio mėn. UAB „Molesta“ grąžino T. R. 560 589,22 Lt, o 2011 m. gegužės mėn. T. R. vėl pervedė bendrovei 560 443,36 Lt (nežymus skirtumas tarp šių sumų galėjo susidaryti dėl bankinių operacijų kainos). Siekiant padėti bendrovei ir paskirstyti riziką tarp akcininkų (T. R. ir R. J.), 2011 m. gegužės 12 d. tarp R. J. ir UAB „Molesta“ pasirašyta paskolos sutartis Nr. 110512/2, kuria R. J. suteikė UAB „Molesta“ 627 580 Lt dydžio paskolą, tačiau nepervedė UAB „Molesta“ sutartyje numatytos sumos. Vietoje to, T. R., R. J. ir UAB „Molesta“ 2011 m. gegužės 16 d. pasirašė trišalį susitarimą Nr. 20110216-1, kuriuo susitarė, kad bendrovė „Molesta“ dalį paskolos – 627 580 Lt turi grąžinti R. J., nes pastarasis šią sumą pasiskolina iš T. R. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį, sudarytą tarp T. R. ir R. J.. Po šių sandorių bendrovė „Molesta“ liko įsiskolinusi T. R. 972 420 Lt (1 600 000 Lt - 627 580 Lt) sumą, kurią iš dalies grąžino 2012 metais. 2012 m. spalio mėnesį UAB „Molesta“ pervedė R. J. 509 920 Lt, kuriais pastarasis disponuoja iki šios dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad šalių 2011 m. gegužės 12 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. 110512/1 (toliau – ir Paskolos sutartis) nebuvo vienintelė tarp šių šalių sudaryta sutartis. Tuo laikotarpiu bylos šalys bei kiti su ieškove susiję asmenys sudarė ir daugiau paskolos sutarčių. Teismo vertinimu, norint išsiaiškinti, ar ieškovė gavo pagal ginčo paskolos sutartį numatytą pinigų sumą, reikia visas tuo laikotarpiu sudarytas sutartis vertinti ne izoliuotai, o kompleksiškai. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2008 m. spalio 20 d. atsakovas suteikė ieškovei 1 600 000 Lt paskolą, kurią ieškovė grąžino tik iš dalies, pervesdama atsakovui 560 589,21 Lt (pavedimai: 195 000 Lt + 58 220 Eur + 24 000 Eur + 81 700 Lt). Vėliau iš esmės tą pačią sumą atsakovas pervedė atgal ieškovei: 560 443,36 Lt (pavedimai: 63700 Eur + 340 500 Lt). Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog atsakovas ieškovei atgal pervedė iš esmės tą pačią sumą, kokią jis buvo gavęs iš ieškovės kaip paskolos grąžinimą. Teismas pažymėjo, jog šios sumos iš esmės sutampa ir mažareikšmiai jų skirtumai (145,85 Lt), tikėtina, galėjo susidaryti dėl bankų taikytų mokesčių, kaip ir teigia atsakovas. Taigi toks šalių elgesys atliekant pavedimus lėmė, jog iš esmės, nors ieškovė dalį paskolos grąžino atsakovui, tačiau, atsakovui atgal pervedus iš esmės tapačią sumą, ieškovė tebebuvo skolinga atsakovui pradinę jo paskolintą sumą, tai yra 1 600 000 Lt (145,85 Lt skirtumas). Ginčo Paskolos sutartimi šalys numatė, jog atsakovas ieškovei suteikia 972 420 Lt paskolą. Teismo vertinimu, šiame ginče yra svarbūs ir kiti ieškovės, atsakovo ir ieškovės akcininko R. J. sudaryti sandoriai, o ypač tos pačios dienos, t. y. 2011 m. gegužės 12 d. Paskolos sutartis Nr. 110512/1, kuria buvo sutarta, jog R. J. suteikia ieškovei 627 580 Lt paskolą. Taigi, susiklostė situacija, jog, kaip ir teigia atsakovas, ieškovės akcininkai pasidalino skolinimo ieškovei naštą ir tarsi pasiskirstė dalimis 2008 m. spalio 20 d. sutartimi numatytą pinigų sumą – 1 600 000 Lt (atsakovas suteikė 972 420 Lt, o R. J. – 627 580 Lt; sudėjus šias dvi sumas ir yra gaunama pirminė paskolos suma: 1 600 000 Lt), ir siekdami ne tik žodinio, bet ir oficialaus susitarimo, atsakovas su ieškove sudarė ginčo paskolos sutartį 972 420 Lt sumai ir tą pačią dieną R. J. su ieškove sudarė Paskolos sutartį Nr. 110512/1 627 580 Lt sumai. Pirminė ieškovei paskolinta suma 2011 metais sudarant naujas paskolos sutartis su atsakovu ir kitu ieškovės akcininku, siekiant paskirstyti skolinimo naštą tarp kelių akcininkų, buvo perskirstyta tarp atsakovo ir R. J. ir sudaryti nauji susitarimai. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jos ieškovei visa bendra skolinama suma (1 600 000 Lt) jau buvo pervesta, todėl atsakovas visiškai pagrįstai antrą kartą šios sumos ieškovei nepervedė.
5. Teismo vertinimu, atsakovo nurodyta sandorių sudarymo eiga ir priežastingumas yra tikėtini ir pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Ieškovė, reikšdama ieškinį, remiasi tik vienu atskiru ieškovės ir atsakovo sudarytu susitarimu, kurį aiškinant pavieniui nėra atskleidžiama bylos esmė. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai, visi į bylą pateikti ieškovės, atsakovo ir ieškovės akcininko R. J. sandoriai, liudytojų O. P. ir V. U. paaiškinimai, rodo, jog pagrindo pripažinti ginčo paskolos sutartį nesudarytą dalyje nėra, kadangi ši sutartis buvo sudaryta. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, jog ieškovė nebūtų gavusi visos paskolos sumos, gautos pagal ginčijamą Paskolos sutartį, kadangi 1 600 000 Lt gavimo ieškovė neginčija. Taigi, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad šalys tarpusavyje yra sudarę daug sandorių, kuriais siekė pagerinti ieškovės finansinę situaciją, taip pat atsakovas T. R. ir R. J., kaip ieškovės akcininkai, siekė pasiskirstyti skolinimo ieškovei naštą, jog atsakovas nebūtų vienintelis akcininkas, skolinęs pinigus ieškovei. Toks siekis ir lėmė sudarytų sandorių gausą ir jų tarpusavio sąsajumą.
6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra keliamas 2008 m. spalio 20 d. Paskolos sutarties galiojimo klausimas, ji nėra ginčijama ar nėra prašoma ją pripažinti negaliojančia, todėl dėl šios paskolos sutarties galiojimo ir pagrįstumo nepasisakė.
Šalies argumentai
7. Pasak teismo, ieškovė, šiuo ieškiniu teigdama, kad nėra gavusi iš atsakovo dalies pinigų pagal sudarytą paskolos sutartį, nuo ginčo paskolos sutarties sudarymo iki 2018 metų, kai kreipėsi į teismą, nėra reiškusi atsakovui jokių pretenzijų dėl neva nepervestos paskolos dalies, nėra reikalavusi ją pervesti ar nurodžiusi, jog laiko ginčo paskolos sutartį nesudarytą, nėra grąžinusi dalies, kurią, jos teigimu, pagal šią paskolos sutartį pervedė atsakovas. Toks ieškovės elgesys rodo, kad ji laikė, jog sutartis yra sudaryta, vykdoma tinkamai ir yra galiojanti, ir suprato šios paskolos sutarties tikslą ir sąsajumą su kitomis sudarytomis sutartimis. Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 20 d. ieškovei pervedė palūkanas pagal sudarytą paskolos sutartį, kas rodo, kad ieškovė laikė, jog sutartis yra sudaryta, ir pretenzijų dėl neva nepervestų lėšų nereiškė.
Žemesnės instancijos teismas
8. Taigi, byloje nustatęs, kad lėšas pagal ginčijamą paskolos sutartį ieškovė yra gavusi, teismas padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas dėl 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytos paskolos sutarties Nr. 110512/1 pripažinimo nesudaryta dalyje dėl 119 316,68 Eur yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl jo netenkino. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, teismas atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus dėl 91 112,16 Eur paskolos ir 22 778 Eur palūkanų grąžinimo bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė restruktūrizuojama UAB „Molesta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartis Nr. 081020/1 tarp bendrovės ir T. R. buvo pakeista 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartimi Nr. 110512/1 tarp bendrovės ir T. R., kuria T. R. įsipareigojo suteikti bendrovei 972 420 Lt dydžio paskolą, ir 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartimi Nr. 110512/2 tarp bendrovės ir R. J., kuria R. J. įsipareigojo suteikti bendrovei 627 580 Lt dydžio paskolą. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentams, kurie patvirtina, kad bendrovėje iki šiol apskaitomos abi paskolos sutartys ir skola. Teismas nevertino šių įrodymų, nenurodė, kodėl juos atmetė, nors šie įrodymai akivaizdžiai patvirtina priešingą, nei padarė teismas, išvadą.
8.2. Restruktūrizuojama UAB „Molesta“ taip pat informavo restruktūrizavimo administratorių, kad pagal restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ buhalteriją įmonė skolinga T. R. 809 774,14 Lt, ir tokie duomenys pateikti teismui, sprendžiant T. R. finansinio reikalavimo dydžio klausimą restruktūrizavimo byloje.
Atsiliepimas
8.3. Atsakovo nurodomas paskolos pervedimo bendrovei mechanizmas nepagrindžia jo teiginio, kad jis perdavė bendrovei visą paskolos sumą pagal Paskolos sutartį, priešingai, prieštarauja bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentams.
8.4. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašyta Paskolos sutartis dėl 972 420 Lt paskolos sukūrė visiškai naują prievolę tarp bendrovės ir T. R., kadangi nei sutartyje, nei kokiame nors kitame susitarime nebuvo numatyta, kad šia paskolos sutartimi susitariama dėl T. R. negrąžintos paskolos dalies pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį naujo grąžinimo termino, ar tai laikoma nauja paskola. T. R. pagal Paskolos sutartį pervedė tik 560 443,36 Lt, ir tai nurodyta mokėjimų pavedimų paskirtyje.
8.5. Paskolos sutarties 2.1.1 punkte numatytas paskolos suteikimo būdas, t. y. numatyta, kad paskolos davėjas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo turi mokestiniu pavedimu pervesti paskolos sumą į paskolos gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą. Kitokie paskolos suteikimo būdai, tokie, kokius nurodo atsakovas, Paskolos sutartyje nėra nurodyti.
8.6. 2011 m. gegužės 12 d. bendrovę ir atsakovą siejo dvi galiojančios paskolos sutartys: (i) 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartis dėl 1 600 000 Lt, kurios grąžinimo terminas jau buvo pasibaigęs, tačiau sutartis galioja iki visiško įsipareigojimų vykdymo, bet nebuvo ir nėra įvykdyta, nes bendrovė liko skolinga atsakovui 1 039 410,78 Lt, ir (ii) 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartis Nr. 110512/1 dėl 972 420 Lt, tačiau atsakovo įvykdyta tik dėl 560 443,36 Lt dalies.
8.7. Teismas nevertino nei atsakovo nurodomo trišalio susitarimo, nei kitų aplinkybių, o tai leidžia daryti išvadą, kad teismas trišalį susitarimą pripažino nereikšmingą šioje byloje ir neįrodantį paskolos dalyko pervedimo. Trišalis susitarimas niekaip nepagrindžia fakto, kad atsakovas pervedė bendrovei visą paskolos sutartį, nes trišaliu susitarimu tik aptarinėjami atsakovo ir R. J. tarpusavio įsipareigojimai; trišalis susitarimas tik pagrindžia, kad UAB „Molesta“ įpareigojama pervesti R. J. pinigų sumą, taip grąžinant T. R. pastarojo bendrovei paskolintą sumą. Trišalio susitarimo negalima vertinti kaip novacijos, nes šalių valia nebuvo tiesiogiai išreikšta 2011 m. gegužės 16 d. sudarytame susitarime. Trišaliame susitarime nėra įvardijamas sutarties tikslas – pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo. 2011 m. gegužės 16 d. trišaliu susitarimu šalys tiesiog susitarė, kad ieškovė UAB „Molesta“ turės grąžinti T. R. UAB „Molesta“ paskolintą 627 580 Lt sumą R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1. O tai tik pagrindžia teiginį, kad T. R. tikrai nepervedė visos sumos pagal Paskolos sutartį, priešingai, siekė tokio susitarimo pagrindu neteisėtai iš bendrovės išimti pinigines lėšas.
8.8. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi O. P. parodymais, nors nepateikė jų vertinimo (lygiai kaip ir V. U.). Liudytojos O. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie skiriasi nuo ankstesnių parodymų, duotų kito teismo proceso metu. Be to, liudytojos O. P. parodymai nesutampa su bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotais duomenimis, pagal kuriuos bendrovės buhalterinėje apskaitoje visada buvo ir yra fiksuojamos dvi paskolos, kurias bendrovė gavo iš atsakovo 2008 m. spalio 20 d. ir 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutarčių pagrindu. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje taip pat yra fiksuojama, kad 2012 m. atsakovui pagal 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį yra grąžinta.
8.9. Buvusio bendrovės vadovo V. U. parodymai taip pat turi būti vertinami kritiškai, nes jie prieštarauja bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentams, kurie atspindimi ir finansinės atskaitomybės dokumentuose, pateiktuose viešiems registrams, teismams, todėl yra teisingi.
Šalies argumentai
8.10. Byloje esantys teismų sprendimai patvirtina, kad gindamas bendrovės interesus administratorius dar 2015 m. kreipėsi į teismą dėl šios ginčo sutarties pripažinimo nesudaryta ir reikalavo grąžinti bendrovei pinigines lėšas, ir tik kasaciniam teismui nurodžius, kad administratorius negali ginti bendrovės interesų, bendrovė pati kreipėsi į teismą. Taip pat teismas nevertino aplinkybių, kad bendrovė faktiškai buvo valdoma akcininkų, kurie buvo ir bendrovės valdyboje, ir vadovas tik vykdė akcininkų / valdybos narių, taigi, ir atsakovo, nurodymus. Bendrovė negalėjo reikalauti sutarčių įvykdymo, bendrovė tik vykdė neteisėtus akcininko T. R. nurodymus, tarp jų ir grąžinti paskolą, kurios jis net nebuvo suteikęs. Kad mokėjimai T. R. buvo daromi pagal 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį, patvirtina ir mokėjimo paskirtyje nurodytas paskolos grąžinimas pagal 110512/1 paskolos sutartį.
8.11. Vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, Paskolos sutartis dėl 119 316,68 Eur pripažintina nesudaryta, kadangi paskolos davėjas T. R. perdavė paskolos gavėjai tik 560 443,36 Lt. Skundžiamo sprendimo išvados, kad atsakovas perdavė bendrovei visą paskolos dalyką, įvertinus byloje esančius įrodymus, akivaizdžiai nepagrįstos ir neteisėtos ir prieštarauja ne tik procesinės teisės, bet ir materialinės teisės normoms.
8.12. Teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad paskolos dalykas buvo perduotas, o ginčo paskolos sutartis sudaryta, net nebevertino kitų ieškovės argumentų ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo institutą, taikomų ginčo situacijai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas T. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus ir atmesdamas ieškinį, rėmėsi byloje nustatytų ir šalių ginčui išspręsti reikšmingų įrodymų visuma, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Šalies argumentai
9.2. Apeliantės nurodomų įrodymų (pvz., bendrovės duomenų iš buhalterinės apskaitos programos) aptarimas teismo sprendime neturėtų lemiamos įtakos kitokio teismo sprendimo priėmimui, juolab kad minėti buhalterinės apskaitos programos duomenys yra tik pačios bendrovės vidinės apskaitos tvarkymo reikalas, todėl tokie išvestiniai vienos šalies duomenys negali būti pagrindas priteisti sumas iš kitos šalies.
9.3. Apeliantė prašo taikyti alternatyvias teisės normas (CK 6.875 straipsnį ir CK 6.237, 6.242 straipsnius), kurios, taikant jas kartu, paneigia viena kitą. Be to, apeliantė nepagrįstai du savarankiškus teisinius pagrindus (pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą bei nepagrįstą praturtėjimą) prašo taikyti, priklausomai nuo to ir po to, kai bus pritaikytas pirmasis pagrindas (CK 6.875 straipsnis). Tokia apeliantės pozicija paneigia nurodytų teisinių pagrindų savarankiškumą ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai.
9.4. Nagrinėjamoje byloje ginčijamus sandorius jau analizavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018 konstatavo prejudicinį faktą, kad bendrovei „Molesta“ suteiktos paskolos suma buvo 1 600 000 Lt. Šiuo prejudiciniu faktu yra paneigtas apeliantės teiginys, kad atsakovas buvo perdavęs bendrovei ne visą nurodytą paskolos sumą.
9.5. Aktualios prejudicinės aplinkybės yra nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-757-330/2020. Atsižvelgtina ir į išvadas, kurias padarė Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-144-464/2020. Nurodytose įsiteisėjusiose teismų nutartyse nustatyti prejudiciniai faktai paneigia apeliantės teiginius, neva UAB „Molesta“ negavo visos paskolos sumos.
9.6. Teismas, sprendžiantis atsakovo finansinio reikalavimo dydžio klausimą UAB „Molesta“ restruktūrizavimo byloje, nepatvirtino restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ ir jos restruktūrizavimo administratoriaus pateiktų duomenų apie neva esantį bendrovės 809 774,14 Lt įsiskolinimą atsakovui.
9.7. Teismų procesiniai sprendimai nėra įrodymai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) prasme. Be to, apeliantės nurodyti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis yra panaikinti, taigi negalima remtis panaikintais sprendimais. Liudytojos O. P. parodymai (duoti tiek ankstesnėje, tiek nagrinėjamoje bylioje) nepaneigia apeliantės gautos sumos iš atsakovo, todėl nesudaro pagrindo šį ginčą išspręsti apeliantės naudai. Be to, O. P., buvusi restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ vyriausioji buhalterė, teisme paaiškino, kad negrąžinta atsakovui 2008 m. spalio 20 d. paskolos dalis buvo įskaityta į 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį ir todėl atsakovui nereikėjo tos sumos antrą kartą pervesti bendrovei.
9.8. Liudytojas V. U., kuris ginčo sandorių sudarymo metu buvo restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ vadovas, paaiškino, kaip tuo metu sandorius suprato ir vykdė bendrovė. Būtent šalių valia sandorių sudarymo ir vykdymo metu (o ne jų interpretavimas šiuo metu, kai restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ valdymą perėmė R. J.) yra aktuali sprendžiant ginčą dėl mokėjimų atsakovui teisėtumo.
9.9. 2012 m. rugpjūčio 20 d. pavedimu pervesta 84 955,41 Lt palūkanų, kurių tokia suma net negalėjo būti paskaičiuota vienos paskolos sutarties pagrindu. Faktą, kad šios palūkanos buvo skaičiuojamos bendrai (abiejų sutarčių pagrindu), patvirtino ir pati ieškovė, pateikusi į bylą 2019 m. spalio 1 d. papildomus rašytinius paaiškinimus. Tai patvirtina, jog restruktūrizuojama UAB „Molesta“ ginčijamais sandoriais atsiskaitinėjo su atsakovu pagal abi sutartis ir grąžino atsakovui mažesnę sumą, nei buvo gavusi.
9.10. Nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ įstatai ir kiti teisės aktai nenumato, kad bendrovės vadovui galėtų duoti nurodymus akcininkas ar valdymo organo narys. Be to, apeliantė, remdamasi neva atsakovo bendrovės vadovui duotu nurodymu, šios aplinkybės neįrodė.
9.11. Paskolos sutartis (2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį Nr. 081020/1 bei 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį Nr. 110512/1) vertinant sistemiškai, matyti, kad T. R. bendrovei „Molesta“ perdavė didesnę sumą, nei pastaroji grąžino T. R. ginčijamais mokėjimais.
9.12. 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo pavedime, kuriuo sumokėta 84 955,41 Lt palūkanų, nėra nurodyta, kad palūkanos mokamos pagal vėlesnę paskolos sutartį, o tai reiškia, kad šiuo pavedimu sumokėtos palūkanos, visų pirma, pagal ankstesnę (2008 m. spalio 20 d.) paskolos sutartį (CK 6.55 straipsnio 2 dalis). Be to, jeigu būtų mokamos palūkanos tik pagal 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį, tai 5 procentai nuo 560 443,36 Lt sumos nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. nesudarytų nei pusės sumokėtos sumos. Tai reiškia, kad UAB „Molesta“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo T. R. palūkanas nuo visos gautos paskolos sumos (pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį ir pagal 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį Nr. 110512/1), kas suponuoja išvadą, kad šalys neskirstė prievolių pagal atskiras sutartis.
9.13. Skolininkė restruktūrizuojama UAB „Molesta“ grąžino kreditoriui (T. R.) mažiau, nei buvo gavusi, tad apeliaciniame skunde pateiktas paskolos sutarčių aiškinimo rezultatas reiškia nesąžiningumą atsakovo atžvilgiu. Be to, apeliantės procesiniuose dokumentuose pateikta interpretacija, kai skolininkas, grąžinęs kreditoriui dalį gautos paskolos, reikalauja atgauti sugrąžintą dalį, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
9.14. Nagrinėjamu atveju negali būti taikomas nei turto gavimo be pagrindo institutas, nei nepagrįsto praturtėjimo institutas, nes apeliantės ginčijamos sumos yra grąžintos atsakovui galiojančių sutarčių pagrindu ir atsakovui grąžinta mažiau nei paskolos suma (atsakovas nėra nepagrįstai praturtęs apeliantės sąskaita). Be to, apeliantė turi galimybę ginti savo tariamai pažeistas teises kitais gynybos būdais, ką ir padarė ieškinyje prašydama taikyti CK 6.875 straipsnį. Ginčijama paskolos sutarties dalis negali būti pripažinta nesudaryta CK 6.875 straipsnio pagrindu, ir tuo pat metu negali būti taikomas CK 6.237 straipsnis bei 6.242 straipsnis, todėl apeliantės suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde negali būti tenkinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties dalies pripažinimo nesudaryta.
12. Apeliantė byloje teigė, kad 2011 m. gegužės 12 d. tarp jos ir bendrovės akcininko T. R. (atsakovo) buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 110512/1 dėl 972 420 Lt paskolos suteikimo. Atsakovas pagal šią paskolos sutartį pervedė apeliantei tik 162 315,62 Eur, todėl dėl likusios paskolos dalies sutartis, anot apeliantės, buvo nesudaryta.
13. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
14. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 81- 916/2017 19 punktą).
15. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).
16. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje šalių įrodinėtas aplinkybes ir nurodomas ginčo paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad, aiškinantis tikrąją šalių valią, būtina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir kasacinio teismo praktika aiškinant šias taisykles.
17. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius (sutartis), susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai (sutartys) aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Tokiu atveju teismas turi tirti ir vertinti šalių elgesį ir ketinimus kuriant įvairialypius sutartinius santykius, kokių tikslų jos siekė sudarydamos kelias sutartis ir kokius veiksmus atliko vykdydamos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 577- 219/2015; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartis Nr. 110512/1 nebuvo vienintelė tarp šių šalių sudaryta sutartis. Tuo laikotarpiu bylos šalys bei kiti su apeliante susiję asmenys sudarė ir daugiau paskolos sutarčių, konkrečiai teismas nustatė, kad 2008 m. spalio 20 d. atsakovas suteikė apeliantei 1 600 000 Lt paskolą, kurią ieškovė grąžino tik iš dalies, pervesdama atsakovui 560 589,21 Lt; vėliau iš esmės tą pačią sumą (560 443,36 Lt) atsakovas pervedė atgal apeliantei, todėl apeliantė tebebuvo skolinga atsakovui pradinę jo paskolintą sumą, tai yra 1 600 000 Lt (145,85 Lt skirtumas). Be to, teismas nustatė, kad tą pačią dieną, kurią buvo sudaryta ginčo paskolos sutartis dėl 972 420 Lt, taip pat buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 110512/2 tarp apeliantės ir kito bendrovės akcininko R. J., kuria sutarta, kad R. J. suteikia apeliantei 627 580 Lt paskolą. Taigi, susiklostė situacija, kad ieškovės akcininkai pasidalijo skolinimo apeliantei naštą ir pasiskirstė dalimis 2008 m. spalio 20 d. sutartimi numatytą pinigų sumą – 1 600 000 Lt (atsakovas suteikė 972 420 Lt, o R. J. – 627 580 Lt; sudėjus šias dvi sumas ir yra gaunama pirminė paskolos suma – 1 600 000 Lt), ir siekdami ne tik žodinio, bet ir oficialaus susitarimo, atsakovas su apeliante sudarė ginčo paskolos sutartį 972 420 Lt sumai, ir tą pačią dieną R. J. su apeliante sudarė Paskolos sutartį Nr. 110512/2 627 580 Lt sumai. Kadangi ieškovei visa bendra skolinama suma (1 600 000 Lt) jau buvo pervesta, teismas sprendė, kad atsakovas visiškai pagrįstai antrą kartą šios sumos apeliantei nepervedė.
19. Apeliantės argumentai, kad minėtą teismo išvadą paneigia apeliantės buhalteriniai duomenys, pagal kuriuos abi su atsakovu sudarytos paskolos sutartys (t. y. tiek 2008 m. spalio 20 d., tiek 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartis) apskaitomos atskirai, yra teisiškai nepagrįsti, nes apeliantės ginčijamą išvadą teismas padarė sistemiškai įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius santykius, išsiaiškinęs šalių tikruosius ketinimus, o apeliantės buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys yra tik vieni iš duomenų, fiksuojami apeliantės buhalterinės apskaitos vedimo tikslais ir yra iš esmės išvestiniai. Tuo pačiu apeliantės nurodoma aplinkybė, kad apeliantė informavo restruktūrizavimo administratorių, jog pagal restruktūrizuojamos UAB „Molesta“ buhalterinius duomenis bendrovė skolinga atsakovui 809 774,14 Lt, ir tokie duomenys pateikti teismui, sprendžiant atsakovo finansinio reikalavimo dydžio klausimą apeliantės restruktūrizavimo byloje, savarankiškos įrodomosios reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste neturi.
20. Minėta, kad, aiškinantis tikrąją šalių valią, būtina vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Teigdama, kad nei ginčo paskolos sutartyje, nei kokiame nors kitame susitarime nebuvo numatyta, jog šia paskolos sutartimi susitariama dėl atsakovui negrąžintos paskolos dalies pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį naujo termino, ar tai laikoma nauja paskola, t. y. neigdama abiejų paskolos sutarčių ryšį, taip pat pažymėdama, kad ginčo paskolos sutarties 2.1.1 punkte numatytas konkretus paskolos suteikimo būdas, apeliantė suabsoliutina sutarties tekstą, ignoruodama minėtas sutarčių aiškinimo taisykles.
21. Nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl Trišalio susitarimo, kurį sudarė apeliantė, atsakovas ir R. J., vertinimo, vis dėlto teismo nustatytos aplinkybės dėl šio susitarimo sudarymo (skundžiamo teismo sprendimo 14 punktas) papildomai pagrindžia pirmosios instancijos teismo aiškinimo dėl viso paskolos sutarties dalyko perdavimo apeliantei pagrįstumą, nes papildomai paaiškina, kaip tarp šalių susiklostė byloje sprendžiami paskolos santykiai.
22. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi liudytojų parodymais, tačiau jų vertinimo nepateikė, nors turėjo juos vertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame sprendime (18 punkte) pirmosios instancijos teismas iš tiesų paminėjo liudytojų O. P. ir V. U. paaiškinimus, tačiau iš teismo motyvų nematyti, kad jų parodymams šis būtų suteikęs lemiamos bylai reikšmės, priešingai, paminėjo juos visų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl išsamesnės šių parodymų analizės nepateikimas neturi reikšmės iš esmės teisingam teismo sprendimui.
23. Skundžiame sprendime, be kita ko, pažymėta, kad nuo ginčo paskolos sutarties sudarymo iki 2018 metų, kai kreipėsi į teismą, apeliantė nėra reiškusi atsakovui jokių pretenzijų dėl neva nepervestos paskolos dalies, nėra reikalavusi ją pervesti ar nurodžiusi, jog laiko ginčo paskolos sutartį nesudarytą, nėra grąžinusi dalies, kurią, jos teigimu, pagal šią paskolos sutartį pervedė atsakovas, mokėjo palūkanas pagal paskolos sutartį. Toks apeliantės elgesys, anot teismo, rodo, jog ji laikė, kad sutartis yra sudaryta, vykdoma tinkamai ir yra galiojanti, ir suprato šios paskolos sutarties tikslą ir sąsajumą su kitomis sudarytomis sutartimis. Nors apeliantė teigia, kad negalėjo reikalauti sutarčių įvykdymo, nes vykdė neteisėtus akcininko T. R. nurodymus, tarp jų ir grąžinti paskolą, kurios jis net nebuvo suteikęs, šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis).
24. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl viso paskolos sutarties dalyko perdavimo apeliantei padaryta nepažeidžiant proceso teisės normų, o tai paneigia galimybę pripažinti paskolos sutartį (jos dalį) nesudaryta pagal CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalis, kiti apeliantės argumentai tampa teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
26. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, priteisiama atsakovui iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ atsakovui T. R. 1 452 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.