Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. ieškinį atsakovei J. D. dėl turto padalijimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis I. G. ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „L. V.“ (toliau – BUAB „L. V.“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovui ir atsakovei priklausantį turtą, nustatant, kad atsakovei atitektų: 1) butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 2) 1/14 dalis automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 3) 84/13045 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 4) transporto priemonė BMW 5er G. T. Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovui atitektų: 1) 56/8249 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje nurodė, kad antstolis I. G., vykdamas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo ieškovui ir atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovas, nesutikdamas su turto areštu, kreipėsi į antstolį, kuris 2015 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu pasiūlė bendrosios nuosavybės dalyviams kreiptis su prašymu į teismą, kad būtų nustatyta skolininko turto dalis. Ieškovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas taisykles ir išaiškinimą, pateikė byloje ieškinį dėl šalių turto padalijimo, siekiant suformuoti skolininkės turto dalį kaip savarankiškus turto objektus taip, kad kreditorius galėtų iš jų išieškoti ir nebūtų be pagrindo apribotos kito bendraturčio teisės. Ieškovas pažymėjo, kad bendrasavininkų bendro turimo ir areštuoto turto vertė yra 323 307,27 Eur, jų bendro turto dalys yra lygios, pusės turto vertė yra 161 653,64 Eur. Dėl to ieškovas prašė teismo atidalinti atsakovei (skolininkei) turto už 185 065,33 Eur sumai: butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 1/14 dalį automobilių stovėjimo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 84/13045 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); transporto priemonę BMW 5er G. T. Reihe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovui turto už 138 241,94 Eur sumą: 56/8249 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini); žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini). I. manymu, toks jo siūlomas sutuoktinių turto padalijimo būdas yra proporcingas, nepažeis jo interesų ir neužkirs kelio atsakovės kreditoriui (jeigu jo reikalavimo teisė bus patvirtinta teismo sprendimu) gauti žalos atlyginimą pagal atsakovei J. D. proporcingai tenkančią bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalį.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB „L. V.“ atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad ieškovas su atsakove gyvena santuokoje, nėra jos nutraukę, 2014 m. kovo 31 d. yra sudarę vedybų sutartį, kuria nustatė sutuoktinių turto teisinį režimą. Šioje vedybų sutartyje sutuoktiniai susitarė, kad turtas įgytas po jų santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Tai reiškia, jog kol ieškovas ir atsakovė nėra nutraukę santuokos, jų santuokoje įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe ir jo statusas negali būti keičiamas. Ieškovas su atsakove yra pareiškę Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, kurioje yra iškėlę bendro turto, įgyto nuo santuokos sudarymo iki šalių vedybų sutarties sudarymo, padalijimo klausimą, tačiau byla yra sustabdyta iki kol bus išnagrinėta ir bus priimtas galutinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-644-794/2017 pagal kreditoriaus BUAB „L. V.“ ieškinį dėl žalos atlyginimo. Trečiojo asmens manymu, siekiant užtikrinti kreditorių interesus, šioje stadijoje negali būti dalinamas sutuoktiniams priklausantis turtas, nes šiuo nagrinėjamu atveju, antstolis vykdo ne skolos išieškojimą, kuomet ieškovas ir atsakovė būtų laikomi skolininkais, o yra įgyvendinamos tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Turto areštas reiškia, jog nei ieškovas, nei kiti asmenys, įskaitant ir teismą, negali tokio turto dalinti, pakeisti, sumažinti skolininko turto masės, nes priešingu atveju bus pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos ir viešasis interesas. Pažymėjo, jog ieškovo prašomo padalinti turto vertė nėra pakankama padengti civilinėje byloje prašomos priteisti žalos ir baudžiamojoje byloje prašomų atlyginti nuostolių dydžių, dėl to šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalinimas gali dar labiau suvaržyti kreditorių teisėtus interesus ir galimybes ateityje išsiieškoti padarytą žalą ir / ar patirtus nuostolius.

Pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovės turtas nuo 2015 m. kovo 2 d. areštuotas ir Vilniaus apygardos prokuratūros atliekame ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00946-13, šioje byloje prašomam padalinti turtui pritaikyta baudžiamoji procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės apribojimas. Ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl neteisėtų J. D. ir kitų asmenų veiksmų, apie kuriuos galimai žinojo ir ieškovas, dėl to galimai iš nusikalstamos veikos gautų lėšų buvo įsigytas ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis ir prašomas padalinti turtas. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dėl to šioje byloje negalima padalinti ieškovo ir atsakovės turto, nes teismas šioje stadijoje negali tinkamai įvertinti prašomo padalinti turto įsigijimo pagrindų.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo G. D. ieškinį tenkinti.

Atsakovė nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas, dėl to turi būti patenkintas. Pažymėjo, jog ieškiniu ieškovas prašo jam priteisti mažesnę turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, dėl to atsakovei priskyrus didesnę turto, esančio bendroje jungtinėje nuosavybėje, dalį, taip bus užtikrintas ir galimas kreditoriaus interesas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pateikusios prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, byla yra sustabdyta, tačiau minėtoje byloje šalys pateikė teismui 2017 m. gegužės 29 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje yra iškėlę bendro turto, įgyto nuo santuokos sudarymo iki šalių vedybų sutarties sudarymo laikotarpiu, padalijimo klausimą. Dėl to nėra pagrindo šioje byloje nagrinėti ir patenkinti ieškovo ieškinį dėl santuokinio turto padalijimo, kuris bus padalintas šalių santuokos nutraukimo byloje.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas su atsakove yra sudarę vedybų sutartį, dėl to egzistuojant vedybų sutarčiai, ieškovas negali pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.116 straipsnio 1 dalies nuostata (padalyti santuokos metu įgytą turtą bendru sutarimu), nes šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio skyriaus normos taikomos, jeigu nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo, dėl to šiuo pagrindu ieškinys negali būti patenkintas, nes tarp šalių yra galiojanti vedybų sutartis.

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant CK 3.116 straipsnį, netinkamai taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, reglamentuojančias teismo teises įrodinėjimo procese ir pažeidžiant šioje byloje pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus.

Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nurodė, kad tarp šalių yra nagrinėjama santuokos nutraukimo byla, tačiau ši civilinė byla buvo nutraukta 2017 m. balandžio 26 d., t. y. dar iki teismo sprendimo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo šioje byloje priėmimo, dėl to šioje sprendimo dalyje teismas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog ieškovas pareiškė ieškinį tam, kad teismas padalintų turtą jo ir atsakovės bendru sutarimu, nes ieškovas pareiškė ieškinį, prašydamas padalinti jo ir atsakovės bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą ne bendru sutarimu, o teismo sprendimu. Ieškovas reikalavimo šioje byloje, kad jo ir atsakovės turtas būtų padalintas bendru sutarimu, nėra ir nebuvo pareiškęs, dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas negali pasinaudoti CK 3.116 straipsnio 1 dalies nuostata ir neteisingai išnagrinėjo bylą. Apeliantas nesutinka, kad atsakovei sutikus su ieškiniu, reikštų, kad turtas dalijamas jo ir atsakovės bendru sutarimu.

Apeliantas teigia, jog CK 3.116 straipsnio 2 dalis nustato, kad pirmos dalies normos taikomos, jei nėra sutuoktinių sutarties dėl bendro turto padalijimo, tačiau ieškovo reikalavimas pareikštas ginčo teisena dėl teismo sprendimo priėmimo, o ne sutuoktinių bendru sutarimu. Be to turtas, dėl kurio padalijimo ieškiniu kreiptasi į teismą, vedybų sutartimi nepadalintas, nes jis įgytas nuo santuokos sudarymo iki vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo, kuri įsigaliojo tik nuo jos sudarymo. Šis turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, o būtent tokio turto padalijimą ir reglamentuoja CK 3.116 straipsnis. Tai reiškia, kad vedybų sutartimi iki vedybų sutarties sudarymo įsigyto turto, esančio bendra jungtine nuosavybe, sutuoktiniai padalinti negali, dėl to ieškovo ir atsakovės sudaryta vedybų sutartimi nustatytas turto teisinis režimas, o ne padalintas turtas. Jeigu vedybų sutartimi šalių turtas būtų padalintas, ieškovui nebūtų jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo ar jo padalijimo.

Apeliantas pažymėjo, jog civilinę bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo teisėja S. B., kuriai Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2017 m. balandžio 14 d. iškėlė drausminę bylą už procesinius pažeidimus ir aplaidų bylų nagrinėjimą ir perdavė nagrinėti Teisėjų garbės teismui. Teisėjos byloje veiksmai šioje byloje: tikrovės neatitinkančių LITEKO duomenų naudojimas, atsakovei ginčo teisena pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas kaip prašymas padalinti turtą bendru sutarimu su atsakove, yra toliau besitęsiantys procesinių pažeidimų ir aplaidumo pavyzdžiai, dėl to teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis I. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

A. J. D. atsiliepime į apeliacinį skundą sutiko su skundu ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas, priimtas galimai sąlygotas bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninių problemų, skubos ir visiško aplaidumo. Pažymėjo, kad teismas visiškai nesivadovavo CPK ir CK teisės normomis, o priėmė teismo sprendimą savo nuožiūra ir tik tam, kad jis būtų priimtas.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo sprendimo priėmimo metu tarp šalių buvo nagrinėjama kita civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, nes ši byla buvo nutraukta dar iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovė sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kad ieškovo ir atsakovės sudaryta vedybų sutartimi nustatytas turto teisinis režimas, o ne padalintas turtas, dėl to, atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 3.116 straipsnio 1 dalies normą ir neteisingai nurodė, jog šalių turtas šiame procese dalinamas bendru sutarimu.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB „L. V.“ atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu, prašė palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą.

Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė siekia panaikinti tiek kitoje civilinėje byloje, tiek ikiteisminiame tyrime areštuoto turto bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, nors, esant galiojantiems turto areštams, tai negali būti įgyvendinta. Pakeitus turto statusą iš bendrosios jungtinės nuosavybės į asmeninę, kreditoriai prarastų galimybę atlikti išieškojimą iš sutuoktinio turto.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, manymu, ieškovas, bandydamas pagrįsti savo ieškinį ir apeliacinį skundą, neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-421/2016. Kasacinės instancijos teismas, minėtoje nutartyje pateikė išaiškinimus, kaip turėjo būti vykdomos ginčo procedūros, nurodė, jog nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi apsiriboti CPK 667 straipsniu ir nustatyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausančio turto dalis, o ne padalinti turtą kaip to reikalauja ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog esant skolininko turto, kuris yra bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, areštui, vienintelis procesinis veiksmas kurį galima atlikti – skolininko turto dalies nustatymas, dėl to negalima maišyti CK 3.116 straipsnyje įtvirtinto turto padalinimo procedūros su CPK 667 straipsnyje numatyta sutuoktinių turto dalių nustatymo procedūra. Apeliantas, neteisingai interpretuodamas kasacinės instancijos teismo nutartį, mano, jog laikinosios apsaugos priemonės nėra kliūtis pakeisti tokio turto teisinį rėžimą, perleisti turtą ar disponuoti. Esant pritaikytam sutuoktinių turto areštui, įstatymas leidžia taikyti CPK 667 straipsnyje numatytas procedūras, o bet koks bandymas, padalinti turtą, vadovaujantis CK 3.116 straipsniu, yra neteisėtas ir prieštarauja įstatymo normoms.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teigimu, ieškovas, pareiškęs patikslintą procesinį dokumentą (ieškinį), pakeitė ginčo dalyką ir pagrindą, t. y. pirminiu pareiškimu ieškovas prašė teismo nustatyti skolininko turto dalį CPK 667 straipsnio pagrindu, o patikslintu ieškiniu - padalinti areštuotą turtą CK 3.116 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokiu būdu ieškovas pakeitė abu ieškinio elementus – tiek dalyką, tiek ir pagrindą, o toks procesinio dokumento turinio keitimas, remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, negalimas. Patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas, nes patikslinto ieškinio priėmimas pažeidė imperatyvias įstatymo normas.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog turtas, dėl kurio padalijimo ieškinio kreiptasi į teismą, vedybų sutartimi nėra padalintas, nes jis įgytas nuo santuokos sudarymo iki vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo, kuri įsigalioja tik nuo jos sudarymo. Pažymėjo, jog nors ši sutartis galioja nuo jos sudarymo, tačiau iš sutarties turinio matyti, jog šalys sutartimi sulygo ir dėl iki sutarties įgyto turto teisinio statuso, dėl to laikytina, jog apeliantas negali pasinaudoti CK 3.116 straipsnio 1 dalies nuostata, nes šalims priklausančio turto režimas nustatytas notarine šalių vedybų sutartimi (t. y. yra CK 3.116 straipsnio 2 dalies sąlygos).

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, manymu, turtas negali būti padalintas ir dėl to, kad atsakovės atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00946-13, turtui pritaikyta baudžiamoji procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės apribojimas. Ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl neteisėtų J. D. ir kitų asmenų veiksmų, kuriuos galimai žinojo ir ieškovas, dėl to galimai iš nusikalstamos veikos gautų lėšų buvo įsigytas ieškovui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis ir prašomas padalinti turtas. Nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dėl to šioje byloje negalima padalinti ieškovo ir atsakovės turto, nes teismas šioje stadijoje negali tinkamai įvertinti prašomo padalinti turto įsigijimo pagrindų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, tai būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). Pažymėtina, kad sprendžiant kreditorių prašymus pagal CPK 667 straipsnį, vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio turto apimties ir jo vertės; dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014; 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185/2016). CK 3.87 str. numatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal CK 3.127 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra jungtinė su sutuoktiniu nuosavybė, dalis negali būti nustatoma po santuokos nutraukimo bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1235-560/2014; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2876-450/2015). Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad nors pareiškimo dėl skolininko turto dalies nustatymo priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, tačiau skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2- 23481-967/2017 buvo nutraukęs civilinę bylą pagal pareiškėjų J. D. ir G. D. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl santuokos nutraukimo bylos įtakos nagrinėtai bylai neturėjo faktinio pagrindo ir laikytini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo motyvams, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai nepagrįstai vertino J. D. ir G. D. sudarytą vedybų sutartį. Pažymėtina, kad vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013). Pagal J. D. ir G. D. 2014 m. kovo 31 d. pasirašytos Vedybų sutarties 3 punktą turtas, įgytas iki santuokos įregistravimo, lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, o turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąja sutuoktinių nuosavybe (3.2 punktas), turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo yra asmeninė kiekvieno sutuoktinių nuosavybė (3.3 punktas). Taigi, 2014 m. kovo 31 d. Vedybų sutartimi buvo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Ginčo turtas įgytas 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. liepos 19 d., t.y. po santuokos sudarymo ir iki Vedybų sutarties sudarymo, bendrąja sutuoktinių nuosavybės teise, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad egzistuojant sutuoktinių Vedybų sutarčiai, sutuoktiniai negali pasinaudoti CK 3.116 straipsnio 1 dalies nuostata (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, padalyti santuokinį turtą bendru susitarimu). Šioje byloje nebuvo sutuoktinių bendro sutarimo dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nors atsakovė ir pripažino patikslintą ieškinį dėl skolininko turto dalies nustatymo ir turto padalijimo.Kolegija sutinka su trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų BUAB „L. V.“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovas, pateikęs patikslintą procesinį dokumentą (ieškinį), iš esmės pakeitė ginčo dalyką ir pagrindą, t. y. pirminiu pareiškimu ieškovas prašė teismo nustatyti skolininko turto dalį CPK 667 straipsnio pagrindu, o patikslintu ieškiniu dėl skolininko turto dalies nustatymo ir turto padalijimo, reiškia reikalavimą padalinti areštuotą turtą CK 3.116 straipsnio 1 dalies pagrindu. CPK 667 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Gavęs skolininko šį sutikimą, antstolis, priėmęs sprendimą nukreipti išieškojimą į areštuotą turtą, patvarkymu visiems patvarkymo priėmimo dieną vykdomuosius dokumentus pateikusiems vykdyti išieškotojams pasiūlo per dvidešimt dienų nuo patvarkymo priėmimo dienos pateikti antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Jeigu nė vienas išieškotojas per šį terminą nepateikia antstoliui prieštaravimų, antstolis patvarkymu pasiūlo skolininkui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams per trisdešimt dienų pateikti antstoliui notarine tvarka patvirtintą susitarimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo. CPK 667 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, nebepageidauja sudaryti notarine tvarka tvirtinamo susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo ar bent vienas išieškotojas per CPK 667 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikia antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo notarine tvarka, taip pat jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-421/2016 pažymėjo, kad be skolininko dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo, įstatymas įtvirtina ir kitą kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdą – vieno iš sutuoktinių ar kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu ar teismo sprendimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir išieškojimo jo dalies (CPK 4.90 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad, siekdamas išieškoti, kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi ir CPK 667 straipsnio 1, 4 dalimis, taip pat gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). Tačiau toks kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdas įgyvendinamas, pareiškiant ieškinį teisme.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškimą ypatingosios teisenos tvarka, priėmė patikslintą ieškinį ir išnagrinėjo ieškinio reikalavimą dėl turto padalinimo, nors toks proceso virsmas iš ypatingosios į ginčo teiseną, nagrinėjant reikalavimus dėl skolininko turto dalies nustatyto ir sutuoktinių turto padalinimo, proceso normų nenumatytas. Be to, nesant byloje ieškinio negalėjo būti priimtas ir patikslintas ieškinys, kurio priėmimui keliami reikalavimai, nustatyti CPK 141 straipsnyje. CPK 141 straipsnis taikomas tais atvejais, kai konstatuojama, kad ieškinio pagrindas ar dalykas yra keičiamas, t.y. kai pradinis ieškinio dalykas ir pagrindas neturi trūkumų, bet ieškovas pageidauja pakeisti, atsisakyti ar nurodyti naujas aplinkybes, kurių pagrindu keliami reikalavimai, ir formuluoti kitokius reikalavimus: dalies pareikštųjų atsisakyti, iš naujo suformuluoti pareikštuosius, išdėstyti naujus savarankiškus reikalavimus, be kurių ginčas pagal jo esmę negali būti išnagrinėtas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė procesinio sprendimo dėl prašymo dėl skolininko turto dalies nustatymo, šis pareiškimas liko neišnagrinėtas.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl pareiškimo dėl skolininko turto dalies nustatymo ir nagrinėjamas patikslintas ieškinys dėl skolininko turto dalies nustatymo ir turto padalijimo, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Be to, spręstinas klausimas dėl prokuratūros, atliekančios ikiteisminį tyrimą, įtraukimo į procesą.

Pažymėtina, kad pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančią CPK 667 straipsnio 3 dalies redakciją teismas ir notaras, nustatydami skolininkui priklausančią nekilnojamojo daikto dalį, kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, tik tuo atveju, jeigu to prašo išieškotojas, skolininkas ar kitas bendraturtis (Lietuvos Respublikos 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr.XII-2751 įsigaliojimo 2017 m. liepos 1 d. (TAR, 2016 m. liepos 17,2016-26956) redakcija).

Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir jų nenagrinėja bei nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.