Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ir bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-660-254/2021 pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, R. L. (R. L.) dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo panaikinimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Astonus“, antstolis Gintas Badikonis ir notarė Jolita Mažonavičienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Atsakovė BAB „Ūkio bankas“ kartu su atsiliepimu į atsakovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą teismui pateikė 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. banko sąskaitos išrašų kopijas. Ieškovė 2022 m. sausio 25 d. teismui pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-307/2021 kopiją.

20. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės BAB „Ūkio bankas“ pateikti nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau atsakovė nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, kad būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad teismas turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl nėra pagrindo priimti ieškovės pateikto teismo procesinio sprendimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

22. Apeliantė BAB „Ūkio bankas“ teigia, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog ieškovė laidavimą pagal Vekselį sudarė dėl apgaulės, kadangi nuosprendis baudžiamojoje byloje nėra įsiteisėjęs, be to, laidavimo pagal Vekselį teisėtumo aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Baudžiamojoje byloje yra konstatuotas R. L. veiksmų neteisėtumas sudarant Kredito sutartį ir išvaistant pinigines lėšas, tačiau tai nepagrindžia, jog laidavimas pagal Vekselį buvo sudarytas dėl apgaulės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

23. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, pagal kurią teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018).

24. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-190/2018 nustatyta, kad R. L., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. kito asmens vardu paimti iš AB „Ūkio bankas“ kreditą ir neketinant jo grąžinti, panaudojant jį savo reikmėms, sukūręs konkretų veiksmų planą, pagal kurį įgavo D. K. pasitikėjimą, bei įtikindamas, kad verslui pradėti būtinas kreditas, 2007 m. liepos 20 d. kartu su D. K. nuvyko į AB „Ūkio bankas“, pateikė prašymą dėl kredito suteikimo bei įtikino ją kaip laiduotoją pasirašyti paprastąjį vekselį, apgaulingai paaiškindamas, kad tai tik formalumas, suteiktą 440 000 Lt kreditą R. L. panaudojo savo reikmėms. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendyje konstatuota, kad tokiu būdu R. L. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovė laidavimą pagal Vekselį pasirašė dėl atsakovo R. L. apgaulės.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-190/2018 nustatyta, jog R. L. ne tik ieškovės, bet ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo apgaulę, t. y. bendrovių, kurių vardu buvo paimamos paskolos, vadovai pasirašydavo jiems R. L. parengtus įmonių dokumentus, R. L. pildė dokumentus, susijusius su informacija apie laiduotojus, siekiant gauti kreditą, o gauti kreditai naudoti ne pagal paskirtį, R. L. pasinaudodavo nukentėjusiųjų patiklumu, jų jaunu amžiumi bei patirties versle stoka. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė įrašą dėl Vekselio laidavimo pasirašė dėl atsakovo R. L. apgaulės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2007 m. liepos 28 d. vekselio įrašą dėl D. K. nurodymo laiduotoja 440 000 Lt (127 432,81 Eur) sumai nuo jo sudarymo momento negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsnio 6 dalies pagrindu.

26. Atsakovės BAB „Ūkio bankas“ apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė neįrodinėjo, jog banko darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su laidavimu pagal Vekselį, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo konstatuoti, kad atsakovės BAB „Ūkio bankas“ darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus. Be to, apeliuojama į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovės darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su laidavimu pagal Vekselį. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

27. Kaip matyti iš byloje pateikto patikslinto ieškinio, ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 28 d. paprastojo vekselio įrašą dėl D. K. nurodymo laiduotoja 440 000 Lt (127 432,81 Eur) sumai nuo jo sudarymo momento, įrodinėdama, kad laidavimą pagal Vekselį pasirašė dėl apgaulės. Šį reikalavimą ieškovė grindė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžiu išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-190/2018 nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su Kredito sutarties sudarymu ir Vekselio pasirašymu. Bylos duomenys patvirtina, kad įrašas dėl laidavimo atliktas 2007 m. liepos 28 d. vekselyje pasirašius Kredito sutartį. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendyje konstatuota, jog R. L. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

28. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-190/2018 konstatuota, jog atsakovės BAB „Ūkio bankas“ darbuotojai aplaidžiai vykdė savo pareigas priimant sprendimus dėl paskolų ir kreditų suteikimo, šiuos klausimus sprendė skubotai, formaliai, nesigilindami į kiekvieno atvejo aplinkybes, dėl tokių jų veiksmų jiems dėl užimamų pareigų patikėtas svetimas turtas – piniginės lėšos – buvo iššvaistytas. Banko darbuotojai, t. y. banko valdytojas ir pavaduotoja, pasirašydavo sutartis dėl paskolų suteikimo su ieškove ir kitais asmenimis, dėl užimamų pareigų privalėjo atidžiai elgtis pasirašydami sutartis dėl didelės vertės banko piniginių lėšų išdavimo, tačiau tai darė netinkamai, aplaidžiai, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka 2021 m. gruodžio 14 d. nuosprendyje byloje Nr. 1A-4-307/2021 konstatavo, kad banko darbuotojai netinkamai vykdė pareigas, pažeidė Kliento finansinės būklės ir kreditingumo nustatymo tvarką, netinkamai vertino banko riziką bei padarė pažeidimus leisdami kredito lėšas panaudoti ne pagal paskirtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškovei reikalavimą įrodinėjant remiantis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo sutikti, jog byloje neįrodinėtas atsakovės BAB „Ūkio bankas“ darbuotojų veiksmų neteisėtumas. Priešingai, įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytą banko darbuotojų aplaidumą vykdant savo pareigas, t. y. priimant sprendimus dėl kredito suteikimo, taip pat neįvertinimą laiduotojos galimybių įvykdyti prievolę, pagrįstai pripažino, kad ir banko darbuotojų veiksmai lėmė ieškovės suklydimą dėl laidavimo pagal Vekselį.

29. Atsakovė UAB „Gelvora“ apeliuoja į netinkamai taikytą restituciją, nurodydama, kad restitucija atsakovės UAB „Gelvora“ atžvilgiu negali būti taikoma. Be to, patikslintu ieškiniu buvo prašoma taikyti restituciją ir iš atsakovės priteisti išieškotą 430,13 Eur sumą, tačiau teismas taikė restituciją ir iš atsakovės priteisė 2 285,86 Eur sumą.

30. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (šalių grąžinimas į pirminę padėtį). Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas panaikinęs 2009 m. sausio 7 d. išduoto vykdomojo įrašo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį taikė restituciją, priteisiant ieškovei iš atsakovės BAB „Ūkio bankas“ 10 850,91 Eur sumą, o iš atsakovės UAB „Gelvora“ 2 285,68 Eur sumą.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 18 d. antstolio patikslintame patvarkyme dėl informacijos pateikimo nurodyta, jog iki 2017 m. liepos 17 d. išieškota iš ieškovės ir pervesta atsakovei BAB „Ūkio bankas“ 13 136,59 Eur, o iki 2017 m. liepos 18 d. išieškota iš ieškovės ir pervesta atsakovei UAB „Gelvora“ 430,13 Eur. Taip pat byloje pateikti patikslinti duomenys apie iš ieškovės išieškotas ir tarp atsakovių paskirstytas lėšas, iš kurių matyti, kad iki 2017 m. liepos 17 d. iš ieškovės iš viso išieškota 13 136,59 Eur suma, iš kurios atsakovei BAB „Ūkio bankas“ pervesta 10 850,91 Eur, t. y. suma gauta iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. reikalavimo teisių pirkimo – pardavimo sutarties, kuria atsakovė BAB „Ūkio bankas“ pardavė paskolos sutartis, sudarytas tarp jos ir jos klientų bei su jomis susijusių sandorių portfelį atsakovei UAB „Gelvora“, kartu ir UAB „Astonus“ skolą, sudarymo, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. išieškota 473,88 Eur suma buvo įskaityta į UAB „Gelvora“ mokėtiną bankui paskolų portfelio pirkimo kainą, nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. gegužės 24 d. išieškota 1 811,80 Eur suma pervesta atsakovei UAB „Gelvora“. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad iš ieškovės išieškota 10 850,91 Eur suma pervesta atsakovei BAB „Ūkio bankas“, o 2 285,68 Eur gauti atsakovės UAB „Gelvora“.

33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos nagrinėjimo metu nustačius realiai iš ieškovės išieškotas ir tarp atsakovių paskirstytas sumas ir jų dydžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikydamas restituciją priteisė ieškovei iš atsakovės BAB „Ūkio bankas“ 10 850,91 Eur sumą, o iš atsakovės UAB „Gelvora“ 2 285,68 Eur sumą. Tokiu būdu atkuriamas status quo ante (šalių grąžinimas į pirminę padėtį) ir tai atitinka principą, kad taikant restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta. Pažymėtina, kad šalys neginčijo nustatytų realiai iš ieškovės išieškotų ir tarp atsakovių paskirstytų sumų dydžių (CPK 178 straipsnis).

34. Apeliantės teigia kad ieškovė apie tai, jog areštuota jos banko sąskaitoje esančios lėšos sužinojo dar 2009 m. rugpjūčio mėn., todėl ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šį argumentą pagrįstu.

35. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis išsiuntė ieškovei 2009 m. kovo 6 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, pranešimą dėl skolos ir vykdymo išlaidų išieškojimo, 2009 m. kovo 17 d. raginimą įvykdyti sprendimą ir siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas jam žinomu skolininkės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Minėti vykdymo proceso dokumentai buvo įteikti 2009 m. kovo 26 d., įteikimo pažymoje pasirašė ne ieškovė, bet asmuo pavarde I. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio, ieškovės gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini). Byloje pateiktas 2010 m. lapkričio 26 d. antstolio pranešimas dėl informacijos pateikimo, iš kurio matyti, kad ieškovė 2010 m. rugsėjo 23 d. pateikė antstoliui dokumentus, atvyko į antstolio kontorą.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su apskųstame sprendime padaryta išvada, jog ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. rugsėjo 23 d., kuomet ieškovė sužinojo apie vykdymo procesą, kadangi byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad antstolio siųsti vykdymo proceso dokumentai buvo įteikti ieškovei 2009 m. kovo 26 d. Ieškovė ieškinį pareiškė 2020 m. vasario 25 d. Taigi, kaip matyti, ieškinys yra pareikštas nepraleidus įstatyme numatyto dešimties metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliančių apeliacinių skundų argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

41. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovių UAB „Gelvora“ ir BAB „Ūkio bankas“ apeliaciniai skundai atmetami, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

42. Ieškovė D. K. pateikė prašymą priteisti jai 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimų į apeliacinius skundus rengimą).

43. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – VDU). Ieškovės teisinės pagalbos išlaidos buvo patirtos 2021 m. liepos – rugsėjo mėn., todėl Rekomendacijose nustatyto koeficiento pagrindu nagrinėjamu atveju imamas 2021 m. I ketvirčio VDU, kuris pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis buvo 1 517,40 Eur. Už atsiliepimą į apeliacinį skundą Rekomendacijų 8.11 punkte numatytas koeficientas yra 1,3. Taigi, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma gali būti 1 972,62 Eur, nagrinėjamu atveju ieškovės patirtos 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidos už dviejų atsiliepimų į atsakovių apeliacinius skundus neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis, t. y. po 907,50 Eur (1 815 Eur / 2) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, ir bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ administravimo išlaidų, juridinio asmens kodas 11202013, lygiomis dalimis po 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovei D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini).