Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Neilas“ (šiuo metų bankrutavusi) bankroto administratorės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria nebuvo tenkintas pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Neilas“ bankroto administratorės prašymas dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Neilas“ bankroto byloje Nr. eB2-1767-259/2015.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

BUAB „Neilas“ bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente prašė buvusiam BUAB „Neilas“ vadovui A. R. apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Administratorė nurodė, kad nors ir ne kartą ragintas A. R. vis dar nėra įvykdęs visų Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodytų įpareigojimų, t. y. nesudarė įmonės finansinės atskaitomybės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, neperdavė viso BUAB „Neilas“ turto, nurodyto įmonės 2013 m. rugsėjo 30 d. balanse, nepaaiškino, dėl kokių priežasčių šis turtas nebuvo perduotas, taip pat nepateikė informacijos apie turto dingimo ar jo sunaudojimo aplinkybes. Bankroto administratorės nuomone, buvęs įmonės vadovas vilkina BUAB „Neilas“ bankroto procesą, tokiu būdu pažeisdamas bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, kreditorių teises ir teisėtus interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos BUAB „Neilas“ bankroto administratorės prašymą apriboti teisę buvusiam UAB „Neilas“ vadovui A. R. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo pagrindų analizuojamoje situacijoje. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Aptariamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir atskirojo skundo turinys patvirtina, kad bankroto administratorė buvusiam UAB „Neilas“ vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją prašo taikyti už įmonės vadovo pareigos įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui nevykdymą.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju bankroto administratorės prašymas taikyti išimtinę bei iš esmės griežčiausią ĮBĮ numatytą sankciją grindžiamas įmonės vadovo neteisėtų veiksmų pakartotinumu. Atskirojo skundo medžiaga patvirtina, kad 2015 m. gegužės 5 d. įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarčiai UAB „Neilas“ iškelti bankroto bylą, nutartyje nurodytu dešimties dienų terminu įmonės administracijos vadovas A. R. netinkamai įvykdė pareigą bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus, todėl teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartimi jam buvo paskirta 300 Eur bauda. Bankroto administratorės teigimu, net ir po pastarosios nutarties priėmimo teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas, o tai sudaro pagrindą skirti griežtesnę – ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, nenustatęs aplinkybių, pagrindžiančių asmens tyčinius veiksmus ir (ar) neveikimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog tokiu būdu asmuo už tą patį pažeidimą būtų baudžiamas antrą kartą. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį Konstitucijoje įtvirtintą teisės principą, ne kartą pažymėjo, kad jis reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Apeliantė cituoja kasacinio teismo praktikos pavyzdžius, kai situacija, kuomet įmonės vadovui už pareigos perduoti turtą ir dokumentus nevykdymą paskiriama bauda, o vėliau (nevykdant minėtos pareigos net po baudos skyrimo) ir apribojama teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nelaikoma Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) pažeidimu, jeigu nėra baudžiama už tą patį pažeidimo laikotarpį. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2012). Tačiau aptariamu atveju faktinių aplinkybių visuma nėra tapati nurodytos kasacinio teismo bylos ratio decidendi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis, kuria už pareigos perduoti turtą ir dokumentus neįvykdymą buvęs vadovas A. R. buvo nubaustas 300 Eur bauda, šiam asmeniui nebuvo įteikta. Apeliantė atskirajame skunde tokios teismo išvados nepaneigė. Ankstesnėje šios nutarties dalyje minėta, kad teisinės sankcijos – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ribojimo – taikymo išimtinumas suponuoja tai, jog ši sankcija gali būti skiriama, kai nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Todėl nesant duomenų apie teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties įteikimą įmonės vadovui A. R., nežinant jo nuomonės dėl administratorės prašymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti tokią sankciją. Kita vertus, ta aplinkybė, jog asmuo nėra tinkamai informuotas apie baudos jam paskyrimą ir nežino apie naują bankroto administratorės prašymą, sudaro prielaidas manyti, jog tokiu būdu galėtų būti pažeistas non bis in idem principas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas gali skirti jam iki 2 896 eurų baudą. Minėtos normos pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-562-186/2015). Šios teisminės praktikos kontekste apeliacinis teismas pažymi, jog, nesant duomenų apie teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties įteikimą A. R., nėra ir pagrindo išvadai, kad paskirtoji sankcija (bauda) būtų atlikusi to asmens drausminimo ir skatinimo funkciją, todėl aplinkybės dėl akivaizdžiai neteisėto A. R. neveikimo, sąmoningo trukdymo bankroto procesui tęstinumui lieka neįrodytos (CPK 178 straipsnis).

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl bankroto administratorės atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.