Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos UAB „Neilas“ bankroto administratorės prašymo dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu dalies dėl suinteresuoto asmens Z. R. veiksmų, suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankas, V.K. P., Z. R., A. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m. sausio 19 d. teisme priimtas pareiškėjos bankrutavusios UAB „Neilas“ administratorės J. D. prašymas dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu (t. 3, b. l. 1-7). Pareiškėja nurodė, kad įmonė juridinių asmenų registre (toliau JAR) UAB “Neilas” įregistruota 2006-06-05. Pagrindinė jos veikla, kurią vykdė iki 2013 m. spalio mėnesio, buvo buitinės ir kompiuterinės technikos prekyba, negyvenamųjų patalpų nuoma. Laikotarpiu nuo 2007-05-09 iki 2013-08-01 įmonės direktoriaus pareigas ėjo V. K. P., nuo 2013-08-13 iki bankroto bylos iškėlimo – A. R.. Bankroto byla UAB „Neilas“ iškelta Kauno apygardos teismo 2015-04-24 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015-05-05. 2013 metais įmonės akcininkais buvo Z. R. (valdė 90 proc. akcijų) ir V. K. P. (valdė 10 proc. akcijų). Pareiškėja nustatė, kad iki 2013-05-22 Z. R. savo akcijas perleido UAB „Aigilida“, o V. K. P. ­- A. R.. Kauno apygardos teismo 2015-04-15 nutartimi UAB „Aigilida“ buvo iškelta bankroto byla iškelta, o 2015-10-22 sprendimu įmonė pripažinta pasibaigusia ir išregistruota iš JAR. Paskutinis įmonės direktorius A. R. nėra pateikęs JAR 2013 ir 2014 metinių įmonės finansinių atskaitomybių, nedalyvavo procese dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepateikė bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui įmonės finansinių duomenų ir informacijos. Todėl administratorės nuomone, tikrasis V. K. P. ir Z. R. motyvas buvo ne perleisti veikiančios įmonės nuosavybę, valdymą ir kontrolę verslą plėtoti pasirengusiems asmenims, o sukurti sąlygas išvengti atsakomybės už nesąžiningais sprendimais įmonei ir jos kreditoriams daromą žalą bei išvengti įmonės turto ir dokumentų perdavimo bankroto administratoriui.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad 2013-09-30 įmonės finansinės atskaitomybės duomenimis jos turtas sudarė 2.872.995 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 2.867.396 Lt. Pagal šį balansą, 2012 m. įmonės turtas sudarė 3.059.054 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 1.886.552 Lt. Per 2013 m. 9 mėnesius įmonės balanse apskaitomo turto balansinė vertė sumažėjo 191.658 Lt, o trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo net 980.844 Lt. 2013-09-30 pelno – nuostolio ataskaitos duomenimis, įmonė per 2013 m. 9 mėnesius patyrė 425.761 Lt grynojo nuostolio. 2012 finansinių metų grynasis nuostolis sudarė 328.306 Lt. Administratorė darė išvadą, kad įmonė per 2013 m. 9 mėnesius dirbo nuostolingai ir patirtas didesnis nuostolis, nei per visus 2012 finansinius metus. Įmonės pastoviai kaupiamas nepaskirstytas nuostolis akivaizdžiai matomas jos 2013-09-30 balanse. Iš pateiktų nepaskirstyto nuostolio duomenų akivaizdžiai darytina išvada apie 2013 m. drastiškai išaugusį veiklos nuostolingumą (nepaskirstytasis nuostolis padidėjo nuo 81.586 Lt, 2012-12-31 duomenimis, iki 507.347 Lt - 2013-09-30 duomenimis).

Įmonės negebėjimą vykdyti finansinių įsipareigojimų 2013 metais įrodo jos turto areštai. 2013-04-22 turto areštu Nr. 2013022674, VMI prie LR FM sprendimo, vykdomojo dokumento Nr. (23.17-08)-320-6671, išduoto 2013-02-05 pagrindu, apribojo įmonės turto (prekių pagal sąrašą) disponavimo teisę. VMI prie LR FM išduotas vykdomasis dokumentas įrodo, kad jau 2013 metų pradžioje įmonė nevykdė prievolių mokesčių administratoriui ir prievolės buvo pradelstos. Pagal VMI prie LR FM 2015-10-13 raštą Nr. (20.2l-06)-RMA-15368, įmonės pradelsti įsipareigojimai, neįvykdyti iki bankroto bylos iškėlimo, kaupėsi nuo 2011 m. pabaigos, 2012 m. ir 2013 m. įmonė nevykdė savo PVM mokėjimo prievolės. Kauno apskrities VMI 2011-11-18 sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (04.7.2)- K3-221 patvirtino 2011-09-15 patikrinimo aktą Nr. AU16-17, kuriuo papildomai priskaičiavo įmonei sumokėti 266.313,00 Lt PVM, 55.227,00 Lt PVM delspinigius, įmonei skirta 26 631,00 Lt PVM bauda. Ginčas dėl šio sprendimo galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-371-13. Tyčinio bankroto požymių vertinimo kontekste, pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės suponavo administratorės išvadą, kad Z. R. (akcininkas) ir V. K. P. (akcininkas ir direktorius) sąmoningai blogai valdė įmonę, nesąžiningais būdais siekė išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, tyčia vengė PVM ir kitų mokesčių mokėjimo (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d., ĮBĮ 2 str. 12 d., 20 str. 2 d. 1 p., 5 p.).

Be to, pareiškėja nurodė, kad VMI prie LR Finansų ministerijos atliko įmonės operatyvų patikrinimą ir 2013-07-19 surašė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. 21.70-32-2402828. Operatyvus patikrinimas atliktas įmonei vadovaujant atsakovui V. K. P.. Šio dokumento pagrindu administratorė darė išvada, kad įmonės atžvilgiu sprendimai išieškoti mokesčių nepriemokas bei nurodymai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš įmonės sąskaitų taikyti nuo 2012-05-12. Taigi, Įmonė 2012 finansiniais metais ir iki pat bankroto bylos iškėlimo nevykdė prievolių mokesčių administratoriui. Pažymoje buvo konstatuota faktinė aplinkybė, kad įmonė nemažina įsiskolinimo biudžetui, vykdo atsiskaitymus grynaisiais pinigais (per laikotarpį nuo 2012-07-01 iki 2013-06-07 iš įmonės kasos grynaisiais pinigais išduota 895.598,99 Lt). Nevykdydama prievolių mokesčių administratoriui, įmonė laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 grąžino fiziniams asmenims - bendrovės darbuotojams paskolas. Be to, netinkamai vykdė grynųjų pinigų apskaitą, netinkamai įformindavo kasos išlaidų orderius. Nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Z. R., nebūdamas įmonės darbuotoju, vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais už paslaugas. Taip pat nustatyta, kad įmonė vykdė atsiskaitymus ryšio tiekėjams, pirko statybines medžiagas. Administratorė nurodė, kad tyčinio bankroto požymių vertinimo kontekste aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog įmonės vadovas ir akcininkas V. K. P. bei akcininkas Z. R. sąmoningai blogai valdė įmonę ir jos veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo apribotos, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., 5 p.).

Administratorė, įvertinusi aplinkybes apie įmonės nevykdomas prievoles mokesčių administratoriui bei VMI nustatytas aplinkybes sprendė, kad 2013-05-22 Z. R. ir V. K. P. pardavus įmonės akcijas, įmonė jau faktiškai buvo nemoki ir nevykdė jokios veiklos, todėl šie asmenys turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, užuot fiktyviai pardavę akcijas (LR ĮBĮ 8 str. 1 d.).

Be to, bankroto administratorė nustatė, kad 2013-07-10 įmonė ir UAB „Jungtinis dujų centras” sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Šia sutartimi įmonė įsipareigojo už 1.700.000 Lt plius PVM (viso Lt, arba 595.748 Eur) parduoti tris nekilnojamojo turto vienetus: 3.235,42 kv. m. parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane lE2b, 717,39 kv. m. sandėlį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane 2Flb ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kiemo aikštelę bl, b2, tvorą) (toliau - Turtas). Sutartimi pažymėta, kad turto savininkas yra UAB „Swedbank lizingas“, o įmonė turtą valdo lizingo sutarčių pagrindu. 2013-10-01 sutarties šalys sudarė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įmonė pardavė nuosavybės teise valdomą turtą už 2.057.000 Lt. Sutartimi buvo nustatytas įmonės gautinų lėšų už turto pardavimą paskirstymas. Šią sutartį pasirašęs A. R. konstatavo, kad iki sutarties pasirašymo yra gavęs 947.167,22 Lt. Suma atitinka UAB „Swedbank lizingas“ mokėtinos sumos (prievolės likučio) sumą, šiomis lėšomis iki Sutarties pasirašymo buvo padengtas įmonės įsiskolinimo lizingo davėjui likutis. 250.000 Lt pirkėjas UAB „Jungtinis dujų centras“ įsipareigojo sumokėti AB „Citadele“ bankui įsipareigojimų pagal įmonės ir AB „Citadelė“ banko kredito sutartį. Likutis 859.832,78 Lt pervestas į įmonės banko sąskaitą.

Bankroto administratorė nustatė, kad įmonė 2013-10-09 pervedė UAB „Soneda“ 464.177,39 Lt, pavedime nurodydama, kad apmokama pagal PVM sąskaitą faktūrą SON Nr. 50939. Tačiau ši sąskaita nėra perduota administratorei, todėl nežinoma, už kokias prievoles šiuo mokėjimu atsiskaiotė UAB „Neilas“. UAB „Soneda“ yra susijusi su atsakovais Z. R. ir V. K. P.. UAB „Soneda“ nėra pateikusi viešajam registrui 2015 metų finansinės atskaitomybės, www.rekvizitai.lt duomenimis UAB „Soneda nuo 2015-06-02 neturi darbuotojų, t.y. nevykdo jokios veiklos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-07-07 nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-6200-331/2015 atmetė UAB „Soneda“ skundą atsakovei VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities VMI dėl sprendimų panaikinimo. Administratorė pažymėjo, kad byla spręsta dėl to paties dalyko ir pagrindo - dėl PVM atskaitos teisėtumo, prekiaujant buitiniais prietaisais tarp susijusių asmenų (UAB „Neilas“ ir UAB „Soneda“). Teismas konstatavo, kad pareiškėja (UAB „Soneda“), vykdydama sandorius su bendrove „Neilas“, naudojo tą pačią schemą, kaip ir bendrovė „Optatum“ su bendrove „Neilas“, tai yra, žinojo, kad pardavimo PVM pagal UAB „Neilas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras PVM nebus sumokėtas į biudžetą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-07-07 nutartis administracinėje byloje Nr. 1-6200-331/2015). Taigi, teismas ne tik dar kartą konstatavo UAB “Neilas” ir UAB „Soneda“ sąsajumą, tačiau ir įvertino šių susijusių asmenų neteisėtą ir nesąžiningą schemą vengti prievolių valstybės biudžetui, t. y. įsipareigojimų kreditoriui vykdymo.

Bankroto administratorė nustatė, kad UAB “Neilas” 2013-10-09 pervedė UAB „BEMS LT“ 209.970,92 Lt. Banko pavedime nurodoma, kad sumokėta skola, nenurodyta sąskaita faktūra, pagal kurią buvo apmokėta. Tą pačią dieną, t. y. 2013-10-09 UAB “Neilas” ir UAB „BEMS LT“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „BEMS LT“, kaip pardavėjas, įsipareigojo pateikti įvairios buitinės technikos (tikslus sąrašas pateikiamas sąskaitoje faktūroje ir priėmimo - perdavimo akte), o pirkėjas, įsipareigojo prekes priimti ir jas apmokėti. Administratorei jokia prekių įsigijimą patvirtinanti sąskaita faktūra ar priėmimo – perdavimo aktas nebuvo perduotas. UAB “Neilas” buhalterinėje apskaitoje nenustatytas įsigytų prekių pajamavimas. Todėl administratorė mano, kad jokių prekių įmonė negavo, o sandoris yra apsimestinis, siekiant nuslėpti nuo kreditorių įmonės turtą. VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „BEMS LT“ nėra pateikusi 2015 metų finansinės atskaitomybės, www.rekvizitai.lt duomenimis, nuo 2016-12-30 UAB „BEMS LT“ neturi darbuotojų, t. y. nevykdo veiklos.

Administratorė taip pat nustatė, kad 2013-10-09 buvo išmokėtos įmonės lėšos E. P. (16.725,55 Lt), V. K. P. (11.228,60 Lt), Z. R. (4.017,27 Lt), nors šie asmenys jau nebuvo įmonės darbuotojai. Todėl, administratorės vertinimu, pirmiau nurodyti lėšų už parduotą įmonės turtą paskirstymo epizodai akivaizdžiai suponuoja išvadą, kad įsipareigojimų mokesčių mokėtojui turėjusi įmonė pažeidė LR CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, kai ir dėl atliktų mokėjimų UAB „Soneda“ ir UAB „BEMS LT“ (CK 6.930¹ str. 1 d. 5 p.). Pardavusi turtą įmonė jokios komercinės veiklos nevykdė, todėl neteisėtai už turtą gautas lėšas paskirsčiusi UAB „Soneda“ ir UAB „BEMS LT“, visiškai apribojo kreditoriaus VMI prie LR Finansų ministerijos galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Administratorė nurodė, kad tokia atsakovų Z. R., V. K. P. ir A. R. veikla laikytina tyčinio įmonės bankroto siekimu pagal požymius, nurodytus LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p.

Pareiškėja pateikia Centrinės hipotekos įstaigos įmonės turto areštų registro išrašą ir juo remdamasi teigia, kad įmonė nuo 2011 metų nevykdė prievolių mokesčių administratoriui. Šioje vietoje būtina itin atkreipti teismo dėmesį, kad pareiškėja remiasi prievolių nevykdymu vienam kreditoriui (VMI prie LR Finansų ministerijos), tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad įmonė nevykdė prievolių kitiems kreditoriams. Išrašo duomenimis, pirmasis turto areštas įmonės atžvilgiu buvo taikytas 2013 m. vasario 25 d. (pagrindas - Kauno apygardos prokuratūros nutarimas baudžiamojoje byloje). Vadinasi, vien šiuo pagrindu galima daryti išvadą, kad nepagrįstas yra pareiškėjos teiginys, jog įmonė jau nuo 2011 metų nevykdė prievolių kreditoriams. 2013 m. balandžio 22 d. registruotas turto areštas VMI prie LR Finansų ministerijos reikalavimams įvykdyti (prievolės dydis 338386, 95 Lt, arba 98000,63 Eur), kurio pagrindas yra VMI prie LR Finansų ministerijos 2013-02-05 išduotas vykdomasis dokumentas. Todėl tai nepatvirtina administratorės argumentų, kad įmonė pastoviai nuo 2011 metų nevykdė prievolių kreditoriams, kreditoriui VMI prie LR Finansų ministerijos tame tarpe. Pareiškėja pateikė Kauno apskrities VMI 2011-11-18 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-K3-221, kuriuo patvirtintas 2011-09-15 patikrinimo aktas Nr. AU16-17, kuriame papildomai priskaičiuota 266313,00 Lt PVM bei 55227,00 Lt delspinigiai ir paskirta bauda. Šias sumas mokesčių administratorius įtraukė į savo apskaitą ir jos yra parodytos įmonės mokestinių prievolių balanse 2012-01-01 datai, neatsižvelgiant į tai, kad šio balanso sudarymo metu įmonė atitinkama tvarka Kauno apskrities VMI 2011-11-18 sprendimą apskundė. Taigi, pareiškėja įmonės neįvykdytų prievolių mokesčių administratoriui augimą iš esmės argumentuoja mokesčių administratoriaus apskaitoje parodytais ginčytinais duomenimis ir nurodo į Z. R. sąmoningai blogą įmonės valdymą, neatsižvelgiant į tai, kad šis asmuo, būdamas įmonės akcininku, neturėjo įmonės valdymo organų nariui priskirtinų įgaliojimų valdyti įmonę bei siekį nesąžiningai išvengti prievolės kreditoriams vykdymo, nes mokesčių deklaravimas, apskaita ir mokėjimas nėra įmonės akcininko funkcija ir pareiga. Kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo įmonės skundą dėl Kauno apskrities VMI 2011-11-18 sprendimo ir 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-371-13 paliko jį nepakeistu, įmonė iš karto pripažino prievolę mokėti PVM, apskaitė mokestinę prievolę ir parodė ją savo balanse, todėl dėl šių priežasčių 2013 metais ir išaugo įmonės įsipareigojimai. Pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, kad įmonės akcininkas Z. R. kontroliavo įmonės mokestinių ginčų su mokesčių administratoriumi eigą, davė nurodymus įmonės valdymo organų nariams priimti neteisėtus sprendimus, kuriais būtų siekiama išvengti mokestinių prievolių vykdymo, kad davė kitus neteisėtus nurodymus, ar bet kokia kitokia forma neteisėtai įtakojo įmonės valdymo organų narių priimamus sprendimus. Dėl šios priežasties nėra jokių teisinių pagrindų vertinti Z. R. veiklos pagal LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 ir 5 punktuose nurodytus tyčinio bankroto požymius.

Apibendrindamas atsiliepimo aplinkybes suinteresuotas asmuo Z. R. nurodė, kad pareiškėja neįrodė, jog. Z. R., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, ir/arba sudarydamas sandorius, kai žinojo, ar turėjo žinoti, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir/ar jų teisėtus interesus, siekė įmonės bankroto tyčia (LR ĮBĮ 2 str. 12 d.) bei neįrodė Z. R. neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertintini, kaip tyčinio bankroto požymiai (LR ĮBĮ 20 str. 2 d. ir 3 d.). Todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dėl Z. R. kaltės.

Suinteresuotas asmuo V. K. P. atsiliepimu į prašymą dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė jį atmesti (3 t., b. l. 170- 180). Nurodė, kad valdomas 10 proc. įmonės akcijų jis 2013-05-22 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi perleido A. R.. Akcininkų pasikeitimas atitinkama tvarka įregistruotas viešajame registre. Direktoriaus pareigas jis ėjo nuo 2007-05-02 iki 2013-08-01. Akcijas perleido, o vėliau atsistatydino iš įmonės vadovo pareigų dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės, o ne dėl kitų priežasčių. Dėl ūmaus kraujotakos sistemos veiklos sutrikimo jis buvo nedarbingas nuo 2013-03-05 iki 2013-06-28 imtinai (UAB „Sveikatos projektai 2017-02-09 medicinos dokumentų išrašas/siuntimas), vėliau jam buvo diagnozuoti kiti susirgimai. Suinteresuotas asmuo nesutiko su bankroto administratore, kad jo, kaip valdymo organo veiksmuose yra požymių, nurodytų ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 4, 5 punktuose, be to, kad jo veiksmai (neveikimas) atitinka tyčinio bankroto apibrėžimą, kaip jis nurodytas LR ĮBĮ 2 str. 12 d.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė pareiškėjos prašymą tenkinti (t. 3, b. l. 183-187). Nurodo, kad prašyme nurodyta informacija sudaro pagrindą teigti, kad nurodytoje byloje yra tyčinio bankroto prezumpcijos pagrindai - buvo pažeistas atsiskaitymų su įmonės kreditoriais eiliškumas (CK 6.9301 str.), taip pat ir ĮBĮ 20 str. 2 dalyje nustatyti požymiai: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (be teisinio pagrindo atlikti mokėjimai UAB ,.BEMS LT“, taip pat UAB „Sonetas“ - pastarosios įmonės valdymo organų nariai giminystės ryšiais susiję su atsakovais), kurie gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Nurodoma, kad nuo 2013 metų UAB „Neilas“ esant nemokiai, įmonės vadovas V. K. P. ne tik kad neinicijavo savalaikio bankroto bylos iškėlimo, tačiau per susijusias įmonės UAB „Soneda“ ir UAB “BEMS LT" galimai pasisavino, išvaistė ir/ar pasirinktinai atsiskaityti su vėlesnės eilės kreditoriais panaudojo 195 246,85 Eur (674 148,31 Lt) vertės įmonės turtą, liudija apie nesąžiningus ir neteisėtus V. K. P. kaip vadovo bei akcininko, kuris kartu Z. R. buvo įmonės bendrasavininkiais veiksmus. To pasėkoje VĮ Turto bankas, kaip valstybę atstovaujantis kreditorius, paliktas dalyvauti „tuščioje“ įmonės bankroto byloje. VĮ Turto bankui perduota 211 450,78 Eur mokestinė nepriemoka BUAB „Neilas“ bankroto byloje pradėjo formuotis (pradelsti įsipareigojimai mokesčių administratoriui pradėjo kauptis) dar 2011 metais, o 2013 metais įmonė turėjo 204 506,41 Eur (706 119,73 Lt) piniginių lėšų, kurias panaudojo išmokėti UAB „Soneda“, UAB BEMS LT", E. P., V. K. P. ir Z. R. (pastarieji trys fiziniai asmenys jau nedirbo įmonėje), todėl atsakovai galėjo ir turėjo prievolę atsiskaityti su valstybės biudžetu. V. K. P. kaip buvęs UAB „Neilas“ vadovas privalėjo veikti be išimties bendrovės interesais, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir bendrovei nebūtų padaryta žalos, tačiau vietoje imperatyvaus įstatymo reikalavimo pirmumo tvarka atsiskaityti su valstybės biudžetu, atsakovai galimai per trečiuosius asmenis pasisavino įmonės lėšas.

Atmestinas pareiškėjos prašymas nustatyti, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas“ bankroto pripažinimą tyčiniu sąlygojo ir suinteresuoto asmens Z. R. veiksmai (neveikimas)

Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi pripažino UAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu. Teismas sprendė, kad pareiškėja visiškai pagrindė tą faktą, jog bendrovės valdymo organai ir savininkai nevykdė/netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, kadangi bendrovės vadovai ir dalyviai 2012-2013 metais, bendrovei esant nemokiai, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog UAB „Neilas“ bankrotas pripažintinas tyčiniu visų pirma LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 punkte nurodomu pagrindu (LR ĮBĮ 8 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad bendrovei 2012-2013 metais esant nemokiai, direktoriaus pareigas ėjęs V. K. P., o nuo 2013-08-13 iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. R., o 2013 metais įmonės akcininkais buvę Z. R. (valdė 90 proc. įmonės akcijų) ir V. K. P. (valdė 10 proc. įmonės akcijų) nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovės bankroto bylą teisme inicijavo vienas iš UAB „Neilas“ kreditorių - VMI prie LR Finansų ministerijos (1 t. b. l. 4).

Teismas taip pat padarė išvadą, kad nemokios bendrovės „Neilas“ valdymo organai ir bendrovės dalyviai pažeidė LR CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Minėti asmenys bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Teismas nustatė, kad Z. R., nebūdamas įmonės darbuotoju, vykdo atsiskaitymus grynaisiais pinigais už paslaugas. 2013-07-10 įmonė ir UAB „Jungtinis dujų centras“ sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį. Šia sutartimi įmonė įsipareigojo už 1.700.000 Lt plius PVM (viso 2.057.0 Lt, arba 595.748 Eur) parduoti tris nekilnojamojo turto vienetus: 3.235,42 kv. m. parduotuvę, un. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta plane lE2b, 717,39 kv. m. sandėlį un. Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 2Flb, kiemo statinius un. Nr. (duomenys neskelbtini) (kiemo aikštelė bl, b2, tvora) (toliau - Turtas). 2013-10-01 įmonė ir UAB „Jungtinis dujų centras“ sudarė notarinę pirkimo - pardavimo sutartį. Sutartimi įmonė pardavė nuosavybės teise valdomą Turtą už 2.057.000 Lt. Sutartimi nustatytas įmonės gautinų lėšų už turto pardavimą paskirstymas, įmonės vardu sutartį pasirašęs A. R. nurodė, kad iki sutarties pasirašymo yra gavęs 947.167,22 Lt sumą. Ši suma atitinka UAB „Swedbank lizingas“ mokėtinos sumos (prievolės likučio) sumą, šiomis lėšomis iki Sutarties pasirašymo buvo padengtas įmonės įsiskolinimo lizingo davėjui likutis. 250.000 Lt pirkėjas UAB „Jungtinis dujų centras“ įsipareigojo sumokėti AB „Citadele“ bankui įsipareigojimų pagal įmonės ir AB „Citadelė“ banko kredito sutartį. Likutis 859.832,78 Lt pervestas į įmonės banko sąskaitą. Įmonė 2013-10-09 pervedė UAB „Soneda“ 464.177,39 Lt sumą, nors ši sąskaita faktūra nėra perduota administratorei, taip pat nežinoma, kokias prievoles šiuo mokėjimu atliko UAB „Neilas“. Nurodomų sandorių pagrindu UAB „Neilas“, būdama nemoki, vykdė finansinius įsipareigojimus pasirinktam kreditoriui. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad UAB „Soneda“ ir UAB „Neilas“ yra susijusios įmonės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-07-07 nutartis administracinėje byloje Nr. 1-6200-331/2015). Be to, UAB „Neilas“ 2013-10-09 pervedė UAB „BEMS LT“ 209.970,92 Lt. Banko pavedame nurodoma, kad sumokėta skola. Tą pačią dieną, t. y. 2013-10-09 įmonė ir UAB „BEMS LT“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „BEMS LT“, kaip pardavėjas, įsipareigojo pateikti įvairios buitinės technikos, o UAB „Neilas“, kaip pirkėjas, įsipareigojo prekes priimti ir jas apmokėti. Įmonė banko pavedame nenurodė, kokia sąskaita faktūra yra apmokama, jokia prekių įsigijimą patvirtinanti sąskaita faktūra ar priėmimo–perdavimo aktas įmonei nebuvo perduotas, o buhalterinėje apskaitoje nenustatytas įsigytų prekių pajamavimas. Be to, 2013-10-09 buvo išmokėtos įmonės lėšos E. P. (16.725,55 Lt), V. K. P. (11.228,60 Lt), Z. R. (4.017,27 Lt). Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatvo, kad tai leidžia pripažinti UAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu LR ĮBĮ 20 str. 2 d. ir 2 p. ir 4 p. pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs byloje surinktą medžiagą, šalių pateiktus byloje procesinius dokumentus, vertino, kad pareiškėjas nepagrindė tyčinio bankroto požymio, jog įmonėje teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Nors pareiškėja nurodė, kad kai kurios PVM sąskaitos faktūros patvirtinančios buvusias ūkines operacijas bankroto administratorei neperduotos, šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. pagrindu (CPK 178 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2017 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017, išnagrinėjus civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Z. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-359-259/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalį tiek, kiek tai susiję su Z. R. veiksmais, panaikino ir perdavė klausimą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitoje dalyje nutartis buvo palikta nepakeista. Spręsdamas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimties, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantas savo teisių pažeidimą kildina iš skundžiamos nutarties dalies, kuria jo, kaip UAB „Neilas“ buvusio akcininko, veiksmai pripažinti lėmusiais tyčinį įmonės bankrotą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, jog UAB „Neilas“ bankroto bylos iškėlimo 2015 m. balandžio 24 d. metu apeliantas jau nebuvo įmonės akcininku, apeliacinės instancijos teismas tikrino tik skundžiamos nutarties dalį, kiek tai susiję su apelianto, kaip įmonės akcininko, veiksmais ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog UAB „Neilas“ jau 2012 metais buvo nemoki, kadangi tai buvo konstatuota Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad apeliantas bendrovės akcininku buvo tik 2013 metais. Teismas taip pat konstatavo apelianto veiksmuose esant tyčinio bankroto požymių, nurodytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose. Bet UAB „Neilas“ 2013 m. spalio 9 d. sandoriai, kuriais teismas rėmėsi spręsdamas dėl šių tyčinio bankroto požymių, buvo sudaryti jau apeliantui nebūnant įmonės akcininku. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantas įmonės akcijas pardavė 2013 m. gegužės 22 d., tuo tarpu apeliantas teigia įmonės akcininku nebebuvęs nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties dalimi tiek, kiek tai susiję su apelianto Z. R. veiksmais, neatskleidė visų svarbių bylos detalių, todėl šioje dalyje teismo nutartį panaikino ir klausimą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų pašalintos nurodytos abejonės. Nurodė, kad teismas, nagrinėdamas klausimą šioje dalyje iš naujo, turėtų nustatyti kada apeliantas tapo bendrovės akcininku ir kada nustojo juo būti. Nurodė, kad teismas taip pat turi nustatyti kokius apeliantas atliko ar neatliko veiksmus, sudarančius pagrindą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-359-259/2017, išnagrinėję apeliacinės instancijos teismo perduotą klausimą bankroto byloje pakartotinai, papildė Kauno apygardos teismo 2017-04-26 nutarties aprašomąją dalį, papildomai įrašydamas, kad Z. R. UAB „Neilas“ akcininku buvo nuo 2006-05-06 iki 2013-08-29. Taip pat papildė motyvuojamąją dalį, įrašydamas, kad Z. R. jokių veiksmų neatliko, kuomet 2013-10-09 UAB „Neilas“ įvykdė 209970,92 Lt pinigų pervedimą UAB „BEMS LT“ ir kuomet UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ sudarė 2013-10-09 pirkimo – pardavimo sutartį. Laikė šią nutartį Kauno apygardos teismo 2017-04-26 nutarties sudedamąja dalimi. Teismas rėmėsi aplinkybėmis, kurias nustatė 2017-04-26 d. nutartyje. Šios nutarties motyvuojamąją dalį patikslino toje dalyje, kurioje įvertintas 2013-10-09 UAB „Neilas“ atliktas UAB „BEMS LT“ 209970,92 Lt pinigų pervedimas. Nustatęs, kad Z. R. UAB „Neilas“ akcininku buvo nuo 2006-05-06 iki 2013-08-29, sprendė, kad UAB „Neilas“ pervedant UAB „BEMS LT“ 209970,92 Lt sumą, bei UAB „Neilas“ sudarant su UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo–pardavimo sutartį, Z. R. nebuvo UAB „Neilas“ akcininku. Dėl UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sprendė, kad yra pagrįstas pareiškėjos teiginys, jog jokių prekių įmonė negavo, o sandoris buvo apsimestinis, siekiant nuslėpti nuo kreditorių įmonės turtą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad nemokios bendrovės „Neilas“ valdymo organai ir bendrovės dalyviai pažeidė LR CK 6.930¹ str. nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, bendrovės valdymo organai ir tuometiniai jos dalyviai (akcininkai) bendrovės ūkinę veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, nes išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams. Todėl Kauno apygardos teismo 2017-04-26 nutarties motyvuojamoje dalyje papildomai įrašė, kad Z. R., atliekant 2013-10-09 UAB „Neilas“ UAB „BEMS LT“ 209.970,92 Lt pinigų pervedimą ir sudarant UAB „Neilas“ ir UAB „BEMS LT“ 2013-10-09 pirkimo - pardavimo sutartį, jokių veiksmų neatliko.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1900-370/2017 išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Z. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-359-259/2017, kuria papildyta Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl Z. R. veiksmų (neveikimo) dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017 pateiktus nurodymus perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėja, nagrinėdama klausimą iš naujo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1167-407/2017 pateiktus nurodymus sprendžia, kad byloje reikia nustatyti iki kada suinteresuotas asmuo Z. R. buvo UAB „Neilas“ akcininku ir nustatyti kokius šis asmuo atliko ar neatliko veiksmus, sudariusius pagrindą UAB „Neilas“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi UAB “Neilas” buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2015-05-05).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013) tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutarties dalis dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu yra įsiteisėjusi. Šia nutartimi teismas pripažino UAB „Neilas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas).

Suinteresuotas asmuo Z. R. prie atsiliepimo į administratorės prašymą UAB “Neilas” bankrotą pripažinti tyčiniu pridėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. su UAB „Aigilida“ sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria jis perleido 4320 vnt., 1 akcijos nominali vertė 100 Lt, UAB „Neilas“ akcijų (3 t., b. l. 168). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad bendrovės akcininku buvo nuo 2006-05-06. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Z. R. būtų buvęs paskirtas eiti UAB „Neilas“ direktoriaus pareigas.

LR ĮBĮ 2 str. 8 d. nurodyta, kad įmonės nemokumas - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, tam, kad būtų konstatuotas įmonės nemokumas (o tuo pačiu ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas), būtina nustatyti pradelstų įmonės įsipareigojimų konkrečiai datai dydį bei jų santykį su įmonės balanse nurodyto turto dydžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-l977-241/2016).

Pripažindamas UAB “Neilas” bankrotą tyčiniu teismas nurodė, kad UAB „Neilas“ jau 2012 metais buvo nemoki, kadangi tai buvo konstatuota Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad šioje nutartyje (1 t., b. l. 101-102) buvo vertinami 2012 m. finansinės atskaitomybės duomenys, nes už vėlesnius laikotarpius bendrovės valdymo organai JAR tokių duomenų neteikė. Teismas vertino bendrovės turimo turto ir per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, juos įvardijant pradelstais, santykį. Nutartyje konstatuota, kad bendrovės vadovas A. R. nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti įmonės turtą bei finansinę ir ūkinę būklę. Taigi, nebuvo pateikta ir kreditorių sąrašo, pagal kurį būtų galima nustatyti pradelstus įsipareigojimus. Bankroto administratorė prašyme dėl UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad bendrovės finansiniai rodikiai per 2013 m. blogėjo. Ji rėmėsi 2013-09-30 įmonės finansinės atskaitomybės (balanso) (3 t., b. l. 13-14) duomenimis. Pažymėtina, kad šį balansą sudarė ir pasirašė direktorius A. R.. Pagal šį balansą, bendrovės turtas sudarė 2.872.995 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 2.867.396 Lt. Bankroto administratorė, pagal jai perduotus įmonės dokumentus, nagrinėjant klausimą dėl Z. R. veiksmų (neveikimo) bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu, sudarė ir pateikė teismui 2013-08-29 balansą (akcijų perleidimo data). Jame nurodyta, kad įmonės turtą sudaro 2.804245 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 2.141.128 Lt (5 t., b. l. 172-173). Teisėja konstatuoja tam tikrą neatitikimą tarp balansuose nurodytų duomenų, todėl įmonės turtą vertina pagal įmonės vadovo pasirašytą balansą. Tuomet sprendžiant dėl įmonės nemokumo, tampa reikšmingi duomenys apie įmonės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, kurie nustatytini pagal bankroto administratorės sudarytą sąrašą (5 t., b. l. 175). Pagal šį sąrašą, 2013-08-29 pradelsti įsiparigojimai sudaro 583166,40 Lt. Nustačius, kad bendrovė pradėjo nevykdyti įsipareigojimų nuo 2013-05-10 ir “Swedbank lizingas” – pradelsta 8988,64 Lt (6 t., b. l. 90) ir nuo 2013-05-06 AB “Citadele” bankui – pradelsta 71474 Eur , taip pat į pradelstus įsipareigojimus įskaičius 680 232,85 Lt pradelstą įsipareigojimą UAB „Žakirma“, kuris buvo apskaitomas ir UAB „Neilas“ 2013-09-30 mokėjimo žiniaraštyje Nr. 4412, teismas daro išvadą, kad UAB „Neilas“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams 2013-08-29 – akcijų perleidimo dieną – viršijo puse įmonės turimo turto, kas yra pagrindu laikyti, kad įmonė šiai datai buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.

Bankroto administratorė pagal perimtus įmonės dokumentus sudarė 2011-11-30 balansą (5 t., b. l. 164-167), šią datą siedama su Kauno apskrities VMI 2011-11-18 sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (04.7.2)- K3-221, kuriuo buvo patvirtintas 2011-09-15 patikrinimo aktas Nr. AU16-17 ir įmonei papildomai priskaičiuota sumokėti 266.313,00 Lt PVM, 55.227,00 Lt PVM delspinigius, skirta 26 631,00 Lt PVM bauda ir šiai datai taip pat sudarė kreditorių sąrašą. Ji sudarė ir įmonės 2013-03-19 balansą (5 t., b. l. 168-170, 175), šią datą siedama su mokestinio ginčo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-371-13 išsprendimu. Tačiau vertinant šiuos duomenis bankroto administratorės įgaliotas asmuo teisme nurodė, jog būtent šių balansų sudarymo datomis įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo puse jos turimo turto, todėl negalima pagal šiuos balansus spręsti, kad įmonė buvo nemoki.

ĮBĮ (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėja tvirtino, kad akcininkas Z. R. turėjo pareigą inicijuoti UAB „Neilas“ bankroto bylą, bet vietoje to sudarė įmonei nenaudingą sandorį – 2013-08-29 savo turimas akcijas perleido UAB “Aigilida”. Teismas toliau pasisakys dėl šių abiejų pareiškėjos nurodytų aplinkybių Z. R. atžvilgiu, UAB „Neilas“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytu pagrindu.

Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje nustatyta, kad paskutinė UAB „Neilas“ finansinė atskaitomybė JAR buvo pateikta už 2012 m., o už 2013 m. ji turėjo būti teikiama tik 2014 m. Z. R., kaip akcininko teisė gauti informaciją ne akcininkų susirinkimo metu yra ribota. ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas šių dokumentų: bendrovės įstatų, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, bendrovės metinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, stebėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat stebėtojų tarybos ir valdybos posėdžių protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti šių bendrovės organų sprendimai, jeigu šie dokumentai nėra susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, konfidencialia informacija. Todėl akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Z. R., nusprendęs parduoti savo akcijas UAB „Aigilida“, privalėjo reikalauti sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą dėl įmonės balanso, sutarties dėl akcijų perleidimo pasirašymo dienai sudarymo ir patvirtinimo. Pažymėtina, kad akcininkas neturi įstatyme nustatytos pareigos organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį, ir jeigu bendrovė turi mokumo sunkumų, atitinkamai veikti, nes tokias pareigas turi valdymo organai (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas).

Pažymėtina, kad administratorė turėjo byloje pareigą įrodyti tai, ką teigė, jog Z. R., nebūdamas įmonės direktoriumi, faktiškai sistemingai atliko įmonės valdymo organui būdingus veiksmus ­ (CPK 12, 178, traipsnis). Pareiškėja šiuos savo argumentus grindė VMI prie LR Finansų ministerijos atliko įmonės operatyvaus patikrinimo 2013-07-19 pažyma Nr. 21.70-32-2402828 (įmonei vadovavo V. K. P.), kurioje nurodyta, jog suinteresuotas asmuo Z. R., nebūdamas įmonės darbuotoju, vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais už paslaugas (3 t., b. l. 43). Teismas pažymi, kad šiame akte nurodyta, jog pagal pateiktas atskaitingų asmenų avansines apyskaitas, per 2013 m. 05 mėn. Z. R. apmokėjo įmonės sąskaitų už 3635 Lt, bendrovės skolos likutis jam 2013-05-01 yra 446,63 Lt, 1013-05-31 – 4081,63 Lt. Tačiau šie duomenys neįrodo, kad akcininkas Z. R. atliko faktinio įmonės vadovo veiksmus, mokėdamas už įmonę savo lėšomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos veiksmus institucija vertino, kaip bendrovės Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatų pažeidimą, už kurių laikymąsis ir kontrilę yra tiesiogiai atsakingas įmonės vadovas. O pagal kasacinio teismo praktiką de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Tokių aplinkybių dėl Z. R. dalyvavaimo valdant įmonę byloje nenustatyta.

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, teismas negali pritarti pareiškėjai, kad UAB „Neilas“ bankrotą pripažinimą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu sąlygojo ir akcininko Z. R. veiksmai (neveikimas), nes negalima nustatyti, kad šis akcininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Neilas“ iškėlimo, kai bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo puse įmonės apskaityto turto – 2013-08-29 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną. Akcijos buvo perleistos UAB „Aigilida“ ir akcininkas turėjo tokią turtinę teisę (ABĮ 15 straipsnis). Teismas negali konstatuoti, kad šis sandoris turi tyčinio bankroto požymių, nes jis padarė įmonei žalą, kai žalos dydžio klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl tik pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad UAB „Aigilida“ nesivertė tokia veikla, kuria vertėsi UAB „Neilas“, ar, kad jai 2015-04-15 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o 2015-10-22 nutartimi jos veikla buvo pripažinta pasibaigusia, nesudaro pagrindo 2013-08-29 akcijų pirkimo–pardavimo sandorį vertinti kaip turintį tyčinio bankroto požymių.

Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, pritardamas administratorės argumentams, kad įmonės valdymo organai ir akcininkai sudarė ir kitus nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, turinčius tyčinio bankroto požymių.

Byloje nustatyta, kad 2013-06-25 įvyko UAB “Neilas” visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame buvo svarstytas klausimas dėl turimo nekilnojamojo turto Kaune, Savanorių pr. 315 pardavimo UAB UAB „Jungtinis dujų centras” ir priimtas sprendimas šį turtą parduoti už 2.057. 000,00 Lt. (5 t., b. l. 42-44). Šis sprendimas buvo priimtas abiejų akcininkų – Z. R. (90 proc. balsų) ir A. R. (10 proc.) balsų dauguma. Šiuo visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo nutarta parduoti vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, todėl teismas sprendžia, jog akcininkui Z. R. buvo žinomi sunkumai, su kuriais susidūrė įmonė, negalėdama atsiskaityti su lizingo davėju ir pagal kredito sutartį. Tačiau byloje nėra duomenų nustatyti, kad šio sprendimo priėmimo dieną įmonė jau buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.

Po visuotinio akcininkų susirinkimo dėl nekilnojamojo turto pardavimo, 2013-07-10 UAB „Neilas“ ir UAB „Jungtinis dujų centras” sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (už UAB „Neilas“ pasirašė direktorius V. K. P.). Šia sutartimi įmonė įsipareigojo už 1.700.000 Lt plius PVM (viso Lt, arba 595.748 Eur) parduoti tris nekilnojamojo turto vienetus. Sutartyje pažymėta, kad turto savininkas yra UAB „Swedbank lizingas“, o įmonė turtą valdo lizingo sutarčių pagrindu. 2013-10-01 sutarties šalys sudarė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įmonė pardavė nuosavybės teise valdomą turtą už 2.057.000 Lt. Šia sutartimi buvo nustatytas įmonės gautinų lėšų už turto pardavimą paskirstymas. Šią sutartį pasirašęs A. R. konstatavo, kad iki sutarties pasirašymo yra gavęs 947.167,22 Lt. sumą. Ši suma atitiko UAB „Swedbank lizingas“ prievolės likučio sumą, kuris gautomis lėšomis buvo padengtas iki notarinės sutarties pasirašymo. Pirkėjas UAB „Jungtinis dujų centras“ 250.000 Lt įsipareigojo sumokėti AB „Citadele“ bankui įsipareigojimų pagal UAB „Neilas“ ir AB „Citadelė“ banko kredito sutartį. Likutis 859.832,78 Lt pervestas į įmonės banko sąskaitą.

Byloje nustatyta, kad 2013-07-10 UAB „Neilas“ ir UAB „Jungtinis dujų centras” preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis (3 t., b. l. 45) buvo sudaryta, kuomet įmonei atstovavo direktorius V. K. P.. 2013-10-01 pagrindinę notarinę pirkimo–pardavimo sutartį (3 t., b. l. 47- 58) sudarė UAB “Neilas” vadovas A. R.. Pastaroji sutartis buvo sudaryta jau po 2013-08-29 Z. R. ir A. R. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Jau minėta, kad pareiškėja neįrodė, kad 2013-06-25 įvykusio UAB “Neilas” visuotinio akcininkų susirinkimo metu UAB „Neilas“ buvo nemoki, todėl vien akcininko Z. R. dalyvavimo priimant akcininkų sprendimą parduoti lizinguojamą turtą, nepakanka jo veiksmus pripažinti turinčiais tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

UAB „Neilas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytus požymius, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Pareiškėja šį tyčinio bankroto požymį siejo su po 2013 m. spalio 1 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties su UAB „Jungtinis dujų centras“ sudarymo atliktais gautų lėšų paskirstymais. 2013 m. spalio 9 d. mokėjimo pavedimais 464177,39 Lt buvo sumokėta UAB „Soneda“ bei 209970,92 Lt UAB „Bems LT“. 2013 m. spalio 9 d. buvo išmokėtos piniginės lėšos E. P., V. K. P. bei Z. R.. Pareiškėja Z. R. veiksmus vertina, kaip pažeidžiančius CK 6.930¹ str. nustatytą skolininko prievolių vykdymo eiliškumą. Aptariamu aspektu teismas neturi pagrindo nesutikti su suinteresuoto asmens Z. R. atsiliepimo į pareiškėjos prašymo aplinkybes dėl tyčinio bankroto požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nebuvimo jo veikoje. Aptariamų veiksmų atlikimo metu Z. R. nebuvo įmonės akcininkas ir su įmone neturėjo jokių kitų sąsajų, jis įmonės akcijas perleido UAB „Aigilida“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Pareišlėjos nurodomų sandorių sudarymo, turinčių tyčinio bankroto požymių, kuriuos konstatvo ir pirmosios instancijos teismas, ir mokėjimų atlikimo metu įmonės akcininkais buvo UAB „Aigilida“ ir A. R., kuris ėjoir įmonės direktoriaus pareigas. Be to, CK 6.930¹ str. teisės norma įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., todėl bet kokiu atveju Z. R. veiksmai (neveikimas), kuriais buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, negali būti nustatyti vadovaujantis šia teisės norma. Todėl teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad UAB “Neilas” tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytus požymius sąlygojo ir suinteresuoto asmens Z. R. veiksmai.

Apibendrinanat teismo nustatytas ir įvertintas nagrinėjamam klausimui teisiškai reikšmingas aplinkybes ir remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas“ bankroto pripažinimą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu nesąlygojo suinteresuoto asmens Z. R. veiksmai (neveikimas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 5 punktu, Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

nutaria:

atmesti pareiškėjos UAB „Neilas“, (j. a. k. 300568657), atstovaujamos bankroto administratorės, prašymą nustatyti, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi UAB „Neilas“ bankroto pripažinimą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu sąlygojo ir suinteresuoto asmens Z. R., a. k. (duomenys neskelbtini) veiksmai (neveikimas).

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.