Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalieškovo V. R. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti atsakovės 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 16SD-1309-(14.16.104) ir 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 155-2762-(7.5.) kaip neteisėtus ir nepagrįstus, įpareigoti atsakovę iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių – poilsio pastato, (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 43K1ž, ir poilsio pastato, (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 44K1ž, teisinę registraciją viešajame Nekilnojamojo turto registre.

2. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 2 poilsio statiniai, kurie yra pirmos grupės nesudėtingi statiniai, ir kurie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas neturi jokių nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų į šiuos statinius, bet pažymi, jog pirmos grupės nesudėtingų statinių teisinė registracija nėra privaloma. Atsakovė neginčija ir pripažįsta ieškovo nuosavybės teisę į šiuos statinius, nes yra ne vieną kartą reiškęs reikalavimus dėl jų pašalinimo. Atsakovės Palangos skyrius 2015 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą atmesti ieškovo prašymą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje atlikti statinių teisinę registraciją. Apskundus šį sprendimą, atsakovė 2015 m. spalio 9 d. sprendimu paliko galioti anksčiau priimtą sprendimą. Šie sprendimai yra neteisėti, nes statiniai jau daugiau kaip 10 metų stovi valstybinėje žemėje, ieškovas yra jų savininku, o jų teisinei registracijai yra būtinas žemės naudojimo teisę patvirtinantis dokumentas, o atsakovės sutikimas yra tik viena iš būtinų sąlygų. Sprendimuose atsakovė nenurodė jokių priežasčių, kodėl negali būti duotas sutikimas statinių teisinei registracijai. Ginčijamais sprendimais atsakovė užkirto ieškovui teisę disponuoti nuosavybės teise priklausančiais statiniais, nes be atsakovės sutikimo ieškovas negali atlikti jų registracijos, o vėliau prašyti sudaryti valstybės žemės numos sutartį.

3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

4. Nurodė, kad ieškovo nurodyti statiniai yra pastatyti valstybinėje žemėje, kurioje valstybės žemės sklypas nėra suformuotas, valstybinės žemės nuomos sutartis nesudaryta. 1997 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, kuris numatė duomenų perrašymo iš Valstybinio žemės kadastro duomenų registro ir Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro tvarką. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui statiniai buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamas turtas, o tai suponuoja išvadą, jog jie nebuvo pripažinti nekilnojamu daiktu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų – notarinės sutarties dėl pastatų pirkimo–pardavimo. Atsakovė taip pat vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio savininko N. F. nuosavybės teise valdytą žemę ir ieškovo statiniai patenka į šią teritoriją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu ieškovo V. R. ieškinį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Nagrinėjamoje byloje tarp šalių atsirado ginčas paskutiniame statinio registracijos etape, kai statinys jau yra pastatytas ir naudojamas. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog Statiniai buvo statomi ir suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka kaip nekilnojami daiktai, jų statybos darbams atlikti valstybinėje žemėje buvo gautas sutikimas, todėl laikytina, jog jie yra pastatyti savavališkai. Teismas pažymėjo, jog remiantis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 84¹.2. punktu statinio registracijai būtina pateikti dokumentus, susijusius su statybos darbų užbaigimu, galėjimu jį naudoti pagal paskirtį, bet nėra reikalingas žemės sklypo savininko sutikimas dėl registracijos, t. y. sutikimo buvimas ar nebuvimas neturi įtakos registracijai, bet remiantis Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktu iki statybos pradžios buvo būtina gauti žemės sklypo savininko sutikimą statybai.

7. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas nereiškė reikalavimų, susijusių su atsakovės sutikimo išdavimu atlikti statybos darbus, bet pareiškė reikalavimus dėl sutikimo išdavimo atlikti statinio registraciją. Toks sutikimas dėl anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo, yra nereikalingas ir nesukelia jokių teisinių pasekmių, o be to, nustatyta, jog statiniai yra pastatyti savavališkai. Dėl šių priežasčių teismas laikė, jog ieškovo ginčijami atsakovės priimti Sprendimai Nr. 1 ir Nr.2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo juos panaikinti bei įpareigoti atsakovę iš naujo priimti sprendimą.

8. Teismas taip pat konstatavo, kad skundžiami atsakovės Sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes juose aiškiai nurodomi priimti sprendimai, tokių sprendimų priėmimo motyvai ir teisės aktai kuriais remiantis priimti tokie sprendimai. Tai, jog Sprendimuose nurodyti motyvai netinka ieškovui ir jis su jais nesutinka, nesudaro savarankiško pagrindo šiuos sprendimus pripažinti negaliojančiais šiuo atskiru pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Teismas sprendimu konstatavo, kad nėra būtinas atsakovės sutikimas dėl statinių teisinės registracijos, tačiau ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad atsakovės sprendimas dėl atsisakymo išduoti sutikimą yra teisėtas. Tokiu būdu teismo sprendimas yra prieštaringas, nes jeigu atsakovės sutikimas nėra būtinas, tai tokiu atveju atsakovės 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas buvo neteisėtas.

9.2. Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo statiniai yra pastatyti savavališkai, nes, ieškovo nuomone, tokių duomenų byloje nėra.

10. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus:

10.1. Teismas ginčijamu 2019 m. vasario 11 d. sprendimu tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas.

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas V. R. 2015 m. liepos 13 d. prašymu kreipėsi į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos prašydamas išduoti sutikimą dėl Statinių teisinės registracijos (t. 2, b. l. 46). Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 16SD-1309-(14.16.104.) (toliau – Sprendimas Nr.1) informavo ieškovą, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl sutikimo atlikti statinių teisinę registraciją bei atidėti administracinės bylos nagrinėjimą. Tokį sprendimą atsakovė motyvavo tuo, jog statiniai, kuriuos prašoma įteisinti yra nesudėtingi statiniai, neturintys nekilnojamam daiktui būdingų požymių, jie yra laikini statiniai ir reikalaujama juos pašalinti nuo valstybinės žemės; statiniai yra nesuformuotame žemės sklype, į kurį vykdomos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros (t. 2, b. l. 47-48). Ieškovui pateikus skundą, atsakovė 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. 155-2762-(7.5.) (toliau – Sprendimas Nr. 2) informavo ieškovą, jog nėra pagrindo išduoti sutikimą statyti (įteisinti) poilsio namelius valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti sklypai ir nėra pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 1. Tokį sprendimą atsakovė motyvavo tuo, jog įteisinti savavališkai pastatytus pastatus žemės sklype galima, jeigu pagal teisės aktus galima statyba šiuose žemės sklypuose; Nacionalinė žemės tarnyba nėra įgaliota išduoti sutikimų įteisinti jau pastatytų statinių savavališkas statybas, ji gali tik spręsti klausimą dėl pritarimo (neprieštaravimo) šiai statybai įteisinti išdavimo, atsižvelgdama į tai, ar tokia statyba neprieštarauja toje teritorijoje galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktų reikalavimams. Šiame sprendime atsakovė taip pat pažymėjo, jog statant valstybinėje žemėje visais atvejais privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka; ieškovo nurodyti statiniai nepriskiriami prie statinių, kuriems nereikalingas sutikimas (t. 2, b. l. 52-55). Ieškovas V. R., nesutikdamas su minėtais atsakovės sprendimais, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti atsakovės 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 16SD-1309-(14.16.104) ir 2015 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 155-2762-(7.5.) kaip neteisėtus ir nepagrįstus, įpareigoti atsakovę iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių – poilsio pastato, (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 43K1ž, ir poilsio pastato, (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 44K1ž, teisinę registraciją viešajame Nekilnojamojo turto registre.

13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog statiniai buvo statomi ir suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka kaip nekilnojami daiktai, jų statybos darbams atlikti valstybinėje žemėje buvo gautas sutikimas, todėl teismas laikė, kad jie yra pastatyti savavališkai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog žemės sklypo savininko sutikimo dėl registracijos buvimas ar nebuvimas neturi įtakos registracijai, bet remiantis Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punktu iki statybos pradžios buvo būtina gauti žemės sklypo savininko sutikimą statybai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo ginčijami atsakovės priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo pozicija ir sprendime išdėstytais motyvais neturi pagrindo nesutikti.

14. Pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, galima tik tada, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. jeigu šis daiktas, šiuo konkrečiu atveju – poilsio pastatai, pastatyti teisėtai. Norint Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinius turi būti pateikti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai.

15. Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – Statybos įstatymas) bei statybos techniniuose reglamentuose. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.

16. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, jog pagal teisės aktų reikalavimus statybai ginčo statiniai laikytini nesudėtingais statiniais, kurių statybai savo sklypo ribose nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau statant statinius svetimoje žemėje statybą leidžiantis dokumentas – žemės patikėtinio sutikimas, buvo būtinas (Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas) 33.3 pp.). Reglamento 50 punkte taip pat nustatyta, jog statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovo siekiami įregistruoti ginčo statiniai yra pastatyti ne jam nuosavybės teise valdomame žemės sklype, o nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Taigi, vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, siekiant Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo statinius, kaip vienas iš statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, turėjo būti pateiktas statybą leidžiantis dokumentas –žemės sklypo patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos– sutikimas dėl tokių statinių statybos. Ieškovas jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai pastatyti valstybinėje žemėje turint statybą leidžiantį dokumentą – žemės patikėtinio sutikimą, į bylą nėra pateikęs. Priešingai, byloje esantys duomenys (pačios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos tiek skundžiamame 2015 m. spalio 9 d. sprendime, tiek kituose procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės) leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ieškovui nėra išdavusi jokio sutikimo ar neprieštaravimo naudotis valstybinės žemės teritorija, o ginčo statiniai valstybinėje žemėje pastatyti tokio sutikimo neturint, t. y. neteisėtai. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybės, byloje nėra. Kaip jau minėta, neteisėtai sukurto statinio teisinė registracija viešajame Nekilnojamojo turto registre negalima, todėl konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas atsakovei išduoti sutikimą dėl neteisėtai pastatytų ginčo statinių įregistravimo viešajame registre, yra nepagrįstas, dėl ko negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju padarė teisingą išvadą, jog ieškovo ginčijami atsakovės sprendimai, kuriais atsisakyta išduoti ieškovui sutikimą ginčo statinių teisinei registracijai atlikti, yra teisėti ir pagrįsti.

18. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl statinių savavališkos statybos, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis teismui pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir pateikė duomenis apie tai, kad VĮ Registrų centras atsisakė statinius įregistruoti viešajame Nekilnojamojo turto registre vien tik dėl to, kad nėra atsakovės sutikimo dėl statinių teisinės registracijos atlikimo. Pasak ieškovo, šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas atliko veiksmus dėl statinių teisinės registracijos, tačiau pagrindinė kliūtis užbaigti ieškovo pradėtus veiksmus buvo atsakovės 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas dėl nesutikimo leisti ieškovui atlikti statinių teisinę registraciją. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

19. Pažymėtina, jog iš byloje esančio VĮ Registrų centras 2018 m. rugsėjo 25 sprendimo, kuriuo nuspręsta netenkinti ieškovo prašymo įrašyti poilsio pastatų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, turinio matyti, jog šį ieškovo prašymą buvo atsisakyta tenkinti ne dėl to, kad nebuvo gautas/pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimas dėl pastatų teisinės registracijos atlikimo, kaip nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, o dėl to, kad nebuvo pateiktas iki statinių statybos pradžios gautas valstybinės žemės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – sutikimas, numatytas šios nutarties 16 punkte paminėto Reglamento 50 punkte (t. 2, b. l. 92-93). Pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodė VĮ Registrų centras minėtame sprendime, šis sutikimas turi būti įrašytas į deklaraciją apie statybos užbaigimą, kaip statybą leidžiantis dokumentas, arba pateiktas kaip papildomas dokumentas. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia ieškovas, deklaracija apie statinio (-ių) statybos užbaigimą, kurioje būtų įrašytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimas dėl tokių statinių statybos valstybinėje žemėje nei VĮ Registrų centrui, nei teismui pateikta nebuvo. Kaip jau šioje byloje nustatyta, atsakovės sutikimas dėl statinių statybos, kaip papildomas dokumentas, taip pat nebuvo išduotas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog minėti apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia teismo išvados, kad ginčo statiniai yra sukurti neteisėtai (savavališkai), teisingumo.

20. Pažymėtina ir tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę. Duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai.

21. Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 25 straipsnyje nurodyta, kad prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises į jį teritoriniam registratoriui pateikia nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo.

22. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovas yra įgijęs nuosavybės teisę į siekiamus įregistruoti ginčo statinius.

23. Nors ieškovas nuosekliai tvirtina, jog ginčo statiniai jam priklauso nuosavybės teise, tačiau byloje esantys duomenys šiuos ieškovo teiginius paneigia. Pažymėtina, jog šios civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad Palangos miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-480-824/2016 pagal pareiškėjo (ieškovo) V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, kuriuo pareiškėjas, turėdamas tikslą, įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, t. y. poilsio pastatą, (duomenys neskelbtini), žymimą indeksu 43K1ž, bei poilsio pastatą, (duomenys neskelbtini), žymimą indeksu 44K1ž, (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjo V. R. daiktines teises į juos, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. R. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į šiuos pastatus, esančius valstybiniame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė (t. 2, b. l. 3-7). Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1867-796/2016, minėtą sprendimą paliko nepakeistą (t. 2, b. l. 9-15). Šioje nutartyje yra nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, jog: ieškovas Statinius pradėjo nuo 2002 metų valdyti kaip neprižiūrimus; ieškovas nurodė, jog Statiniai jam niekada nepriklausė nuosavybės teise (nutarties 15 punktas). Taigi, šioje išnagrinėtoje byloje pats ieškovas pripažino, jog poilsio pastatai (ginčo statiniai) jam nuosavybės teise niekada nepriklausė, jis nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į nekilnojamuosius objektus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, tuo tarpu ieškovo pareiškimas dėl ginčo statinių nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais atmestas.

24. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad ginčo statiniai jam priklauso nuosavybės teise, o tai reiškia, kad ieškovas neįrodė, jog jis apskritai turi teisę teikti prašymą dėl ginčo statinių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, taip pat atlikti kitus veiksmus, susijusius su ginčo statinių teisine registracija.

25. Taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos.

26. Toks teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad statinys registruojamas Nekilnojamojo turto registre tik tada, kai daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris.

27. Pažymėtina, jog jau minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1867-796/2016, yra konstatuota, jog ginčo statiniai nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai – nekilnojamieji daiktai (t. 2, b. l. 9-15, nutarties 16 punktas). Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, į bylą nėra pateikta. Kadangi ginčo statiniai nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo normomis, tokių statinių teisinė registracija apskritai nėra galima.

28. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo atveju atsakovė turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išduoti ieškovui jo reikalaujamą sutikimą ginčo statinių teisinei registracijai atlikti.

29. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

31. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.