Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės įmonės registrų centras Klaipėdos filialui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių įgijimą įgyjamosios senaties būdu. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios konkrečiai iš CK 4.68 – 4.71 str. nustatytų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį taikymo sąlygų nagrinėjamu atveju nėra. Su šiuo apeliantų motyvu teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius objektus – poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimą indeksu 43K1ž, bei pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimą indeksu 44K1ž, esančius adresu (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjo V. R. daiktines teises į juos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį instituto taikymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį nustatomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas poilsio pastatus – žymimus indeksais 43K1ž bei 44K1ž, nuo 2002 m. pradėjo valdyti, kaip neprižiūrimus. Iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo nustatyta, kad juridinis faktas nustatytinas siekiant įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus viešajame Nekilnojamojo turto registre (b. l. 4). Pareiškime nurodoma, kad poilsio pastatai pareiškėjui nuosavybės teise niekada nepriklausė, pareiškėjas juos valdo kaip savo daugiau kaip 10 metų, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į nekilnojamuosius objektus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pareiškėjo nuomone, tai sudaro galimybę įgyti nuosavybę į ginčo objektus įgyjamosios senaties būdu. Su šiuo apelianto nurodytu motyvu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės ir daiktinės teisės į nekilnojamojo turto objektus Nekilnojamojo turto registre registruojamos tik tada, kai pats daiktas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo objektai yra teisiškai sukurti ir įteisinti nuosavybės teisės objektai – nekilnojamieji daiktai. Pagal CK 4.253 straipsnį nekilnojamieji daiktai privalomai turi būti registruoti viešame registre. Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, daiktinės teisės (t. y. ir nuosavybės teisė) į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats daiktas. Vadinasi, tam, kad būtų galima pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus įgyjamosios senaties būdu, nekilnojamojo turto objektai – statiniai turi būti suformuoti įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad statiniai, į kuriuos yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, todėl iš esmės nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurtų ir įteisintų nuosavybės teisės objektų – nekilnojamųjų daiktų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų. Viena iš būtinųjų sąlygų yra CK 4.69 str. 1 d., kuri numato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik tada, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Kaip nustatyta nutarties 16 p., apeliantas nepateikė duomenų apie ginčo namelių kaip nekilnojamųjų objektų teisinę registraciją. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, kad nėra visų būtinų CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, taip pat nurodė, jog šiuo atveju nėra teisiškai sukurtų ir įteisintų nuosavybės teisės objektų – nekilnojamųjų daiktų, kas, kaip pažymėta šios nutarties 16 p., yra ir atskiras bei savarankiškas pagrindas pareiškėjų pareiškimą atmesti. Teisėjų kolegija šiuo atveju mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė, kad ginčo poilsio nameliai nėra įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektai, todėl nebuvo nustatytos ir būtinos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo prašymui tenkinti nėra visų būtinųjų CK 4.67–4.71 str. numatytų sąlygų. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas grindė aplinkybe dėl namelių savavališkos statybos fakto, kadangi byloje nėra duomenų, kad nameliai būtų pastatyti savavališkai. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, jog nors byloje nebuvo keliamas klausimas dėl savavališkų statybų, tačiau nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius objektus klausimas dėl to ar statiniai sukurti teisėtai yra reikšmingas ir būtinas atsakyti. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, kuriuo pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. R. įgijo nuosavybės teisę į poilsio pastatus įgyjamosios senaties būdu, nesprendė kokiu būdu buvo pastatyti ginčo statiniai, tačiau rėmėsi specialiosiomis teisės normomis – Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymais, nustatančiais daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo taisykles. Apeliantas neteisingai aiškina teismo nurodytas išvadas, kurių visuma buvo atmestas pareiškėjo prašymas. Esminė šios bylos aplinkybė yra ta, jog pareiškėjas siekia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teises į nekilnojamuosius objektus – poilsio namelius. Pagal minėtą išaiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008, nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad poilsio nameliai būtų sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ką patvirtintų jų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, todėl norint įgyti nuosavybės teises į tokius daiktus, jie turi būti įteisinti juos įregistruojant įstatymų nustatyta tvarka. To šioje byloje nenustatyta. Pats pareiškėjas nurodo, jog poilsio nameliai, į kuriuos norima įgyti nuosavybės teises, yra I-os grupės nesudėtingi statiniai, kurių neprivaloma registruoti Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2000, Nr. 58-1704; 2003, Nr. 57-2530; 2010. Nr. 84-4407) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektu laikomas statinys (taip pat nebaigtas statyti statinys), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį ir šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996, Nr. 100-2261; 2001, Nr. 55-1948) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, jei jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą, ir 4 dalimi nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris. Tokie nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto registre įregistruojami kaip priklausiniai pagrindinio nekilnojamojo daikto. Apibendrinant aukščiau išdėstytas įstatymų nuostatas, Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai ir priklausiniai, kuriais gali būti ir nesudėtingi I-os grupės statiniai. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2010, Nr. 84-4401) 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas statyti naują statinį reikalingas naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybos atveju. Nesudėtingo statinio (tame tarpe ir gyvenamojo namo iki 80 kv. metrų) statybos atveju leidimas statyti naują statinį nereikalingas, bet turi būti rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui (kai jis privalomas pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (Žin., 2010, Nr. 116-5944; 2011, Nr. 61-2915) 6 priedo 3 punkto nuostatas). Apibendrinant aukščiau išdėstyta, nesudėtingas statinys (tame tarpe ir gyvenamasis namas iki 80 kv. metrų), kurio statybai nereikalingas leidimas statyti, nėra formuojamas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu ir jis registruojamas kaip priklausinys pagrindinio nekilnojamojo daikto (žemės sklypo; statinio, kuris jau yra įregistruotas ir turi unikalų numerį). Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl archyvinių duomenų gavimo apie poilsio namelius nėra. Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Kadangi nėra jokių duomenų patvirtinančių teisinę ginčo namelių registraciją, nuosavybės teisės į tokius statinius negali būti įgyjamos įgyjamosios senaties būdu ir tai negali būti priemonė įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pareiškėjo prašymui dėl juridinio fakto nustatymo įgyjamosios senaties būdu į ginčo objektus – poilsio namelius tenkinti nebuvo įstatyme numatytų sąlygų, pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo objektai poilsio nameliai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kitus apeliacinio skundo argumentus kaip neturinčius reikšmės teisingam ginčo sprendimui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, numatytas CK 4.68–4.69 straipsniuose, priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.