Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Antano Rudzinsko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei M. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl nuosavybės teisės pripažinimo paliko nenagrinėtu, kitoje dalyje ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, šias reikšmingas bylos išsprendimui aplinkybes: 2007 m. spalio 16 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Sutartis), kuria ieškovė nusipirko iš atsakovės žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, įsipareigodama sumokėti 515 000 Lt. Dalį sumos ieškovė sumokėjo pasirašant sutartį, o 340 000 Lt įsipareigojo sumokėti iki 2008 m. liepos 30 d. Tačiau šio įsipareigojimo ieškovė neįvykdė, dėl to atsakovė kreipėsi su ieškiniu į Vilnius apygardos teismą dėl 180 000 Lt skolos, 7865,75 Lt palūkanų priteisimo iš ieškovės. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1967-603/2011, buvo patvirtinta taikos sutartis tarp šalių, kuria įsipareigojo laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokėti skolą. Ieškovė šių įsipareigojimų taip pat pilnai neįvykdė, dėl to atsakovė 2013 m. liepos 2 d. kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo. Antstolio M. D. kontoroje buvo vykdomas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. išduotas vykdomasis dokumentas dėl 35 755,04 Eur (123 455 Lt) sumos išieškojimo iš ieškovės. Teismo nutartis buvo visiškai įvykdyta 2013 m. rugpjūčio 5 d. antstolio patvarkymu.Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovei nesumokėjus nustatytu terminu už įsigytą turtą atsakovei, pirkimo-pardavimo sutarties V dalies 1 punkte numatytas terminas šalims pasirašyti turto priėmimo-perdavimo dokumentą per 5 kalendorines dienas po galutinio atsiskaitymo dienos, negali būti taikomas. Šalys, teisme sudarydamos taikos sutartį nenustatė naujo termino turto priėmimo - perdavimo dokumentui pasirašyti.Teismas nustatė, kad atsakovė neatsisakė perduoti turto ir pasirašyti turto perdavimo akto, tačiau to nepadarė dėl sunkios sveikatos būklės. Teismas sprendė, kad atsakovės kaltė neįrodyta. Taip pat ieškovė neįrodė, kad jai buvo padaryta 13 728,96 Eur žala dėl to, kad jos įsigytas turtas jai nebuvo perduotas naudojimui po to, kai antstolis įvykdė skolos išieškojimą iš ieškovės.Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad ji negalėjo naudotis įsigytu turtu, kad siekė teismine tvarka iš karto, kai tik įgijo teisę, kad turtas jai būtų perduotas, todėl jos pačios nesinaudojimas įgytomis teisėmis negali būti pagrindu atsirasti kito asmens atsakomybei.

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo principus. Teismas nepagrįstai darė išvadą, jog ieškovei nesumokėjus visos sumos pagal sutartį, atsakovė neteko pareigos vykdyti Sutarties 5 dalies 1 punkto. Sąlygos dėl atsiskaitymo už turtą pakeitimas nereiškia, kad negalioja kitos sutarties sąlygos, taip pat tai, kad ieškovei laiku nevykdant sutarties, dėl ko taikos sutartimi ieškovė įsipareigojo atlyginti atsakovės nuostolius, nereiškia, kad ir atsakovė gali nevykdyti sutarties laiku ir tinkamai.Teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus dėl šalių elgesio ir nepagrįstai teigė, jog atsakovė neatsisakė pasirašyti turto perdavimo-priėmimo akto. Byloje pateikti įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, jog tiek ieškovė, tiek jos tėvas dėjo pastangas susitikti su atsakove ir susitarti dėl minėto akto pasirašymo, atsakovei buvo žinoma apie 2015 m. sausio 27 d. kvietimą į notarų biurą. Be to, atsakovė pagal Sutartį turėjo asmeninę pareigą, kurios vykdymas nepriklausė nuo ieškovės valios, – savo iniciatyva atvykti pas notarą pasirašyti bent jau notariškai patvirtinto pareiškimo, kad pinigai už turtą sumokėti;Dėl aukščiau išdėstytų materialinių ir procesinių normų pažeidimų teismas neteisingai įvertino sąlygas civilinei atsakomybei kilti: teismas nepagrįstai teigė, kad ieškovė neįrodė patirtų nuostolių nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią CK 6.210 str. pagrindu apskaičiuotos palūkanos įstatymo prasme yra prilyginamos minimaliems kreditoriaus nuostoliams; atsakovės kaltė pagal generalinio delikto doktriną yra preziumuojama.Netaikius civilinės atsakomybės atsakovei, teismas turėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovei atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės negrąžintos žyminio mokesčio dalies – 25 proc., kadangi atsakovė po ieškinio pareiškimo, įvykdė ieškinio reikalavimą.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Nurodė, kad ji negalėjo laiku perduoti ieškovei gyvenamojo namo dėl itin sunkios sveikatos būklės. Šios aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai paneigia atsakovės kaltės prezumpciją. Be to, šios aplinkybės laikytinos nenugalima jėga, dėl ko civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl Sutarties vykdymo

Byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 16 d. tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Sutartis). Apeliantė savo įsipareigojimų pagal Sutartį, t. y. sumokėti visą turto kainą iki 2008 m. liepos 30 d., įvykdė tik 2013 m. rugpjūčio 5 d. antstolio patvarkymu. Tuo tarpu atsakovė savo įsipareigojimą per penkias dienas po galutinio atsiskaitymo pasirašyti turto priėmimo-perdavimo aktą bei visišką atsiskaitymą patvirtinantį dokumentą (Sutarties V dalies 1 punktas) įvykdė 2015 m. gruodžio 10 d.Atskirai pažymėtina svarbi bylos aplinkybė, jog apeliantei laiku nevykdant įsipareigojimo sumokėti visą turto kainą, atsakovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl nesumokėtos sumos priteisimo, tačiau šalys ginčą išsprendė taikiai. Civilinėje byloje Nr. 2-1967-603/2011 2011 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys susitarė, jog apeliantė laikotarpyje nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokės skolą, kylančią dėl Sutarties nevykdymo.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, teigė, kad apeliantei nesumokėjus nustatytu terminu už įsigytą turtą, Sutarties V dalies 1 punkte numatytas terminas negali būti taikomas, be to, šalys teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi susitarė, kokia tvarka bus atsiskaityta už įsigytą turtą, tačiau nesusitarė dėl termino pasirašyti turto priėmimo - perdavimo dokumentą.Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad taikos sutartis – tai šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010, ir kt.). Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama. Tai reiškia, kad byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi, minėta taikos sutartimi šalys pačios susitarė dėl ginčo, t. y. likusios sumos už parduodamą turtą sumokėjimo, išsprendimo. Pažymėtina, kad ginčo dalykas c. b. Nr. 2-1967-603/2011 buvo susijęs tik su skolos sumokėjimu ir neapėmė klausimo dėl kitų Sutarties sąlygų nevykdymo, sutarties modifikavimo ir t. t., todėl šalys dėl jokių kitų sąlygų ir nesusitarė. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalių sudaryta Sutartis nėra nuginčyta ar pripažinta niekine CK nustatyta tvarka, todėl teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju netinkamas sutarties vykdymas ir šalių sudaryta taikos sutartis kitas sutarties sąlygas ar pačią Sutartį daro negaliojančia, yra neteisinga.Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad nei apeliantė, nei atsakovė neginčijo pačios Sutarties ar jos sąlygų, atsakovė neginčijo ir to, kad pažeidė Sutarties V dalies 1 punkte nustatytą terminą pasirašyti turto priėmimo-perdavimo aktą bei visišką atsiskaitymą patvirtinantį dokumentą.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Sutarties nevykdymo teisiniai padariniai – sutartinė civilinė atsakomybė – kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Viena iš sąlygų, suteikiančių pagrindą konstatuoti sutarties šalies pareigą atsakyti už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą sutartį, yra sandorio šalies kaltė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi sutartyje nustatyti jos pažeidimo (neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo) padariniai kyla dėl tokio pažeidimo kalta pripažintai sandorio šaliai (atskirais atvejais – ir abiem sandorio šalims). Nors skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), jis, naudodamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, gali tokią prezumpciją paneigti, taip pat įrodyti kitos sandorio šalies kaltę (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną teisinį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.), laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas – CK 6.38, 6.200 straipsniai – įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012).Kaip jau minėta, atsakovė neginčija to, kad laiku neįvykdė Sutarties V dalies 1 punkto sąlygos, taigi nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl neteisėtų veiksmų. Tačiau atsakovė teigia, kad Sutartį pažeidė ne dėl nuo jos valios priklausančių aplinkybių, o pateikti įrodymai paneigia jos kaltės prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje atsakovės kaltė nenustatyta.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, o būtent: atsakovės pateiktus išrašus iš sveikatos priežiūros įstaigų, iš kurių matyti, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2013 iki 2015 buvo vis hospitalizuojama, jai diagnozuotas astigmatizmas, abipusė plokščiapėdystė, čiurnų artrozė, gastritas, hipertenzija, anemija, išplitusi stuburo osteochondrozė, lėtinė radikulopatija, stuburo slankstelių kompresiniai lūžiai, šlapimo nelaikymas, Parkinsono liga (III stadija), nuolatinė alerginė sloga, inkstų cistos, skrandžio ir 12-pirštės žarnos opaligė, kraujavimas iš opų, mažakraujystė, lėtinė galvos smegenų išemija, dešinės krūties vėžys, ji buvo operuota, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovės kaltės nebuvimą, nenukrypo nuo aukščiau aptartų išaiškinimų, tinkamai vertino abiejų šalių veiksmus dėl Sutarties vykdymo.Sutiktina, kad dviejų metų laikotarpis, per kurį atsakovė nepasirašė turto priėmimo-perdavimo akto bei visišką atsiskaitymą patvirtinančio dokumento yra gana ilgas ir nors apeliantė teigia, kad atsakovė gali vaikščioti ir tą daro, todėl gali atvykti pas notarą, tačiau vertinant atsakovės pateiktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus, akivaizdu, kad jos sveikatos būklė itin sunki, dėl kurios ji negali iš anksto prognozuoti savo galimybių nustatytą dieną atvykti pas notarą, dėl ko šios aplinkybės pripažintinos paneigiančiomis skolininko kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).Vertinant šalių elgesį atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Sutarties sudarymo metu atsakovė tikėjosi apeliantės įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymo ne po penkių metų, todėl tariantis dėl Sutarties sąlygų vertino būtent tuo metu egzistavusias savo galimybes vykdyti Sutartį tinkamai ir laiku. Apeliantei nevykdant Sutarties ilgą laiką, keitėsi ir atsakovės padėtis bei galimybės vykdyti Sutartį.Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog apeliantė neįrodė nuostolių dydžio taikant civilinės atsakomybės institutą, sutiktina su apeliantės argumentais, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad šios kategorijos bylose ieškovas, skaičiuodamas padarytos žalos dydį, gali remtis CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 procentų metinių palūkanų norma, taikoma piniginėms prievolėms.Visgi, nesant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, teismas pagrįstai netenkino reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo remiantis civilinės atsakomybės institutu.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos, viena kurių – ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006). Taigi, ieškiniai pagal CK 6.424 straipsnį pareiškiami tik tada, kai negalima pareikšti jokio kito ieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu bei bylos aplinkybes, nėra pagrindo spręsti dėl nepagrįsto praturtėjimo, kadangi apeliantė savo teisės galėjo ir gynė vadovaudamasi civilinės atsakomybės institutu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo skunde nurodytais argumentais sprendimo panaikinti ar pakeisti dalyje dėl materialinių ieškinio reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo, dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, dalyje ieškinį paliko nenagrinėtą bei grąžino ieškovei jos sumokėto 75 proc. dydžio žyminio mokesčio dalį (CPK 87 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas neišsprendė klausimo dėl likusios ieškovės valstybei sumokėtos 25 proc. dydžio sumokėtos žyminio mokesčio dalies priteisimo. Kadangi tik po ieškinio iškėlimo teisme ieškovė pripažino ieškovės teises į nekilnojamąjį turtą, spręstina ieškovės A. V. naudai priteisti iš atsakovės M. B. 496,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (25 proc. sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį).Apeliantė taip pat prašė priteisti 450,75 Eur sumą, t. y. pusę patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisine pagalba, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo atmetė, teisėjų kolegija sprendžia, jog ši dalis bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato suteikta teisine pagalba, pirmosios instancijos teismo nepriteista pagrįstai.Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl tik atsakovei turi būti priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnis). Atsakovė M. B. sumokėjo 300,00 Eur už teisinę pagalbą. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad byla nėra sudėtinga, atsiliepime į apeliacinį skundą yra pakartotos faktinės aplinkybės, kurios jau buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismui, atsakovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose, jokių esminių atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta, atsakovę atstovauja ta pati advokatė, kuri vedė bylą ir pirmosios instancijos teisme ir dviejų metų laikotarpis, per kurį atsakovė nepasirašė turto priėmimo-perdavimo akto bei visišką atsiskaitymą patvirtinančio dokumento yra gana ilgas bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia nepriteisti atsakovei M. B. iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimu į apeliacinį skundą parengimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. V., a. k (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 496,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.