Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romualdos Janovičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „KDS grupė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-196-254/2021 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KDS grupė“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratoriai“, ieškinį atsakovams R. B., N. B. ir A. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. D., civilinės atsakomybės draudikai AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, Hiscox Syndicates Limited, Barbican Managing Agency Limited ir Allied World Managing Agency Limited.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

24. Atsakovai N. ir R. B. prašo prie bylos medžiagos pridėti 2012–2014 m. pirkimo–pardavimo sutartis, kurios nurodomos ir analizuojamos teismo ekspertizės akte. Paaiškina, kad 2020 m. spalio 26 d. protokoline nutartimi teismas atsisakė priimti sutartis, nes jos sudarytos tarp byloje nedalyvaujančių asmenų. Atsakovai teigia, kad sutartyse yra pateikti išsamesni duomenys apie ekspertizės akto pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį objektus.

25. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

27. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada nepridėti prie bylos medžiagos minėtų pirkimo–pardavimo sutarčių, nes, visų pirma, jos sudarytos ne tarp ginčo šalių, ne dėl ginčo turto, antra, vien ta aplinkybė, kad teismo ekspertas ekspertizės akte kaip lyginamuosius objektus pasirinko minėtomis pirkimo–pardavimo sutartimis parduotus objektus, nelemia būtinybės šias sutartis pridėti prie bylos medžiagos. Ekspertas, atlikdamas ekspertizę, savo kompetencijos ribose įvertino minėtus sandorius, todėl pirkimo–pardavimo sutarčių buvimas byloje jokių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių negalėtų pagrįsti, atitinkamai, jas pridėti prie bylos nėra tikslinga.

Dėl ginčo esmės

28. Nagrinėjamoje byloje keliamas atsakovų, kaip buvusių UAB „KDS grupė“ valdymo organo (valdybos) narių, civilinės atsakomybės klausimas dėl įmonei padarytos žalos pardavus turtą vienai iš valdybos narių ir pagrindinei akcininkei.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, yra įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje. Sudarydamos sandorius įmonės įgyvendina savo veiklos tikslus. Tais atvejais, kai bendrovės valdymo organas (šiuo konkrečiu atveju – valdyba) priima verslo sprendimus, jis neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-611/2021).

31. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad dalyvavimas versle yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovės tikslams plėtoti verslą. Todėl siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais). Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus (valdymo organus) nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės–komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

33. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Bendrovės veikloje nenaudojamo turto, kaip ir bet kokio kito įmonei priklausančio turto, pardavimas yra komercinis sandoris, t. y. verslo sprendimą atitinkantis veiksmas, todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, turėjo pagrindą remtis verslo sprendimų priėmimo taisykle. Vien ta aplinkybė, kad ginčo turtas buvo parduotas vienai iš akcininkių, nelemia tokio sprendimo nekomercinio pobūdžio. Atsakovai, priimdami sprendimą dėl ginčo nekilnojamojo turto pardavimo, veikė savo kompetencijos ribose, jiems suteiktų įgaliojimų neviršijo (šių aplinkybių neneigia ir apeliantė) (Valdybos darbo reglamento 24.2 punktas) ir sudarė visiškai įprastą civilinėje apyvartoje pirkimo–pardavimo sandorį. Apeliantė taip pat byloje neįrodinėjo ir aplinkybės, kad kuriam nors iš valdybos narių nebuvo žinoma (nebuvo atskleista) informacija, kad turtas bus parduodamas pagrindinei bendrovės akcininkei, kuri buvo ir sprendimą priėmusios valdybos narė.

34. Taip pat apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė ir nepasisakė, ar atsakovai, vadovaudamiesi turto vertės negalinčiais patvirtinti dokumentais, t. y. UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas turtas konsultacija ir banko sutikimu, nepažeidė savo fiduciarinių pareigų bendrovės atžvilgiu. Pasak apeliantės, atsakovai elgėsi nepakankamai rūpestingai, neužsakė turto vertinimo ataskaitos, o vadovavosi dokumentu, kuris ne tik negali patvirtinti tikslios rinkos kainos, bet net ir pačiame dokumente yra nurodyta, kad nebuvo atliktas turto vertinimas.

35. Pažymėtina, kad apeliantė nepagrindžia, nei kuri CK 2.87 straipsnio nuostata, nei koks kitas teisės aktas, jos teigimu, įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organo nariui nustatyti siekiamo parduoti juridinio asmens tikslią rinkos kainą, ar prieš turto pardavimą atlikti išsamų turto vertinimą. Iš juridinio asmens organo nario reikalaujama vykdyti jam nustatytas pareigas – veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 1–3 dalys). Atsakovai, siekdami vykdyti jiems, kaip juridinio asmens organo nariams, nustatytas pareigas, užsakė UAB „Ober–haus“ konsultaciją, kuria rėmėsi priimdami sprendimą parduoti ginčo turtą. Kadangi teisės aktai neįtvirtina privalomo turto rinkos vertės nustatymo atliekant būtent išsamų turto vertinimą, todėl rinkos kaina gali būti nustatoma ne tik ekspertų išvadomis, bet ir viešų registrų duomenimis, individualaus vertinimo išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad vien tai, jog atsakovai užsakė minėtą konsultaciją, kuri neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatyto turto vertinimo dokumento turinio, turi būti pripažinta jų fiduciarinių pareigų pažeidimu.

36. Apeliantės teigimu, atsakovų veiksmų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad, nors nebuvo faktinio įmonės nemokumo, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog bendrovė turėjo akivaizdžių mokumo problemų ir jos finansinė padėtis 2014 m. rugpjūčio 14 d. valdybos posėdžio metu nebuvo gera, todėl sprendimas parduoti ginčo turtą už rinkos vertės neatitinkančią kainą vertintinas kaip neteisėtas.

37. Kadangi ieškovė kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų turi įrodyti žalos faktą, todėl konkrečiu atveju aplinkybė, kada ir dėl ko UAB „KDS grupė“ susidūrė su finansiniais sunkumais ar tapo nemokia, yra reikšminga. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, 2013 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 48 292 002 Lt vertės turto (42 306 475 Lt vertės ilgalaikio ir 5 985 527 Lt vertės trumpalaikio) ir tik 36 736 761 Lt vertės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (iš kurių 23 159 827 Lt vertės buvo po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, o 13 576 934 Lt vertės – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai) (atsiliepimo priedas Nr. 3). 2013 m. ieškovė gavo 625 947 Lt pelno (atsiliepimo priedas Nr. 4). 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 49 615 718 Lt vertės turto (45 486 847 Lt vertės ilgalaikio ir 4 128 871 Lt vertės trumpalaikio) ir 37 827 832 Lt vertės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (iš kurių 16 515 887 Lt vertės buvo po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai, o 21 311 945 Lt vertės – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai) (atsiliepimo priedas Nr. 5). 2014 m. ieškovė patyrė 2 374 664 Lt nuostolį (atsiliepimo priedas Nr. 6), tačiau ieškovės turimo turto vertė 11 787 886 Lt suma viršijo turimus įsipareigojimus (49 615 718 Lt – 37 827 832 Lt).

38. Iš šių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokia pradelstų įsipareigojimų suma buvo 2014 m. valdybos posėdžio ir sandorio sudarymo metu, todėl nėra galimybės nustatyti tikrosios ieškovės finansinės padėties tuo laikotarpiu, t. y. ar ieškovė valdybos posėdžio metu, kaip teigia apeliantė, turėjo mokumo problemų, nes ieškovei bankroto byla iškelta tik Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi, t. y. parėjus daugiau negu trejiems metams po ginčijamų veiksmų atlikimo.

39. Apeliantė akcentuoja, kad ieškovė iki sutarties sudarymo vėlavo mokėti socialinio draudimo mokesčius. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei ir R. ir N. B. atstovui pateikus skirtingų laikotarpių duomenis apie ieškovės įsiskolinimą Sodrai teismas negalėjo atmesti atsakovų argumentų, grindžiamų Sodros pažyma (2020 m. lapkričio 25 d. Sodra pažyma Nr. KA-PZ2-381, kurioje 2014 m. rugpjūčio 14 d. nėra fiksuota ieškovės skola Sodrai), kad valdybos sprendimo priėmimo metu neįvykdytų įsipareigojimų Sodrai ieškovė neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad atsiskaitymai su socialinio draudimo biudžetu, įmokų mokėjimas ir jų administravimas yra specifinis dinaminis procesas, susijęs su nuolatiniu mokestinių prievolių atsiradimu ir jų vykdymu, kas lemia pakitimus. Tą patvirtina ir pačios apeliantės į bylą pateikta Rekvizitai.lt informacija apie UAB „KDS grupė“, kurioje matyti, kad 2014 m. kovo 19 d. ieškovė turėjo 4 617,30 Eur socialinio draudimo skolą, 2014 m. kovo 20 d. apeliantė socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo, o 2014 m. gegužės 17 d. vėl turėjo 6 446,39 Eur socialinio draudimo skolą. Sprendžiant apie įmonės finansinę padėtį, yra svarbios bendrovės ilgalaikės skolos, o ne momentiniai neatsiskaitymai su Sodra.

41. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog bendrovė 2014 m. buvo susidūrusi su dideliais finansiniais sunkumais. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad bendrovės valdybos veiksmai atlikti bendrovei esant ypač sunkioje finansinėje padėtyje – bankroto byla ieškovei iškelta tik 2018 m., 2013–2014 m. įmonės balansų duomenys nemokumo situacijos nerodo, todėl kreditorių interesai valdybos sprendimo priėmimo metu nebuvo dominuojantys, atitinkamai, bendrovės valdymo organai turėjo galimybę pasirinkti, kokius sandorius ir dėl kokio bendrovei priklausančio turto sudaryti.

Dėl pastato paskirties

42. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad vien buitinių patalpų įrengimas ir apstatymas daiktais negali pakeisti statinio paskirties: byloje esantys įrodymai esą patvirtina, kad ginčo pastato faktinė būklė nėra garažų, o atitinka gyvenamosios arba poilsio patalpas. Iš į bylą pateiktų nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad pastatas nėra skirtas laikyti ar remontuoti transporto priemones ir garažų paskirties neatitinka.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo ginčo, jog dalis pastato valdybos sprendimo priėmimo metu galimai galėjo būti naudojama poilsio paskirčiai, nes pagal byloje pateiktą 2013 m. gegužės 15 d. rangos sutartį pastate buvo atlikti apdailos darbai ir tai patvirtino į bylą pateiktos pastato nuotraukos. Ši informacija buvo žinoma UAB „Ober-haus“ konsultaciją surašiusiam vertintojui asistentui (tai įrodo prie konsultacijos pridėtos pastato išorės ir vidaus nuotraukos), kuris susipažino su realia pastato būkle, realiu naudojimu ir vertino būtent tokį pastatą, koks jis tuo metu buvo. Nei iki valdybos sprendimo priėmimo, nei jo priėmimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu pastato paskirtis – garažas su buitinėmis patalpomis – nebuvo pakeista į gyvenamąją ar poilsio, be to, pastatas stovi „Kitos“ paskirties žemės sklype. Byloje esantis įrodymas – pastatui eksploatuoti reikalingo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 562 – įrodo atvirkščiai – išnuomoto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos pobūdis – kitai paskirčiai: garažas su pagalbinėmis patalpomis. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad registruota ginčo pastato paskirtis neatitinka realybės, t. y. kad turto pagrindinė paskirtis yra ne garažas, o gyvenamosios arba poilsio patalpos. Nors apeliantė nurodo, kad neturėjo pareigos pagrįsti, jog 337,51 kv. m bendro ploto pastatas–garažas su buitinėmis patalpomis pastatytas ir atitinka gyvenamosios paskirties pastatui keliamus STR reikalavimus, tačiau šių aplinkybių neįrodžius, konstatuoti, kad patalpos atitinka gyvenamosios paskirties (kaip kad įrodinėjo ieškovė), nėra pagrindo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastato paskirtis – garažas su pagalbinėmis patalpomis, ši paskirtis nebuvo pakeista, o apeliantė šių duomenų neginčijo. Aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad šio konkretaus pastato paskirtis galėjo ar gali būti pakeista į gyvenamosios ar poilsio, byloje nėra.

44. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien buitinių patalpų įrengimo ir apstatymo daiktais aplinkybės statinio paskirties nepakeičia, atitinkamai oficialiai nepakeitus pastato paskirties, net ir atlikus daikto pagerinimo darbus, lyginti garažo paskirties nekilnojamojo turto su gyvenamosios ar poilsio paskirties patalpomis nėra pagrindo. Kosmetiškai suremontuotas pastatas, kurio paskirtis – garažas su buitinėmis patalpomis, netampa gyvenamosios (ar poilsio) paskirties statiniu, atitinkamai ir jo vertė neturi būti lyginama su gyvenamosios (ar poilsio) paskirties statinių vertėmis.

Dėl pastato vertės

45. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritikavo teismo paskirtos ekspertizės akto išvadas dėl to, kad ekspertas pastato vertę nustatė lygindamas sandorius, kuriais buvo įsigyjamas neva ne tokios pačios paskirties turtas, t. y. gyvenamosios arba poilsio paskirties turtas. Mano, kad ekspertas pagrįstai pasirinko lyginti sandorius, kurie buvo dėl poilsio paskirties pastatų pardavimo, kadangi būtent ši paskirtis labiausiai atitinka pastato fizines savybes. Turto ir verslo vertinimo metodika nenumato privalomo pataisų atlikimo, o lyginami objektai yra panašūs, todėl pataisų taikymas nebuvo būtinas.

46. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2012; kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-93-916/2017). Taigi, nesivadovauti byloje esančiu, teismo nutartimi paskirtos ekspertizės pagrindu parengtu ekspertizės aktu galima tik tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, tyrimo eigos ar jo rezultatų.

47. Turto ir verslo vertinimo metodikos 57 punkte nurodyta lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Metodika numato, kad surinkus informaciją apie palyginamuosius objektus, pataisos turi būti daromos, jeigu nustatomi vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumai (Metodikos 58.2; 59; 60 punktai). Nagrinėjamu atveju ekspertas pasirinko lyginti ne tos pačios paskirties nekilnojamojo turto objektus, todėl pataisos turėjo būti pritaikytos. Teismo ekspertizės akte pastato rinkos vertė nustatyta garažų paskirties nekilnojamąjį turtą lyginant su sandoriais dėl gyvenamosios, poilsio paskirties turto įsigijimo, kas teismui pagrįstai neteikė pagrindo pastato vertę nustatyti remiantis šiuo įrodymu. Be to, lyginamieji objektai skyrėsi plotu bei vieno kvadratinio metro kaina, šios aplinkybės eksperto nebuvo įvertintos, ekspertas taip pat nenurodė nei lyginamųjų objektų tūrio, statybos pradžios ir pabaigos metų, aukštų skaičiaus, įrengtų komunikacijų. Taigi, ekspertizės akte nebuvo įvertinta, kad lyginami pastatai nėra analogiški, nes skiriasi ne tik jų oficialios paskirtys, bet ir patys lyginamieji objektai tarpusavyje nėra panašūs, taigi veiksniai, dėl kurių pastato kaina galėjo skirtis nuo lyginamųjų objektų kainos, nebuvo įvertinti. Ekspertas teise ir pareiga, numatyta Metodikos 58.2 punkte, skirtame lyginamų objektų neatitikimams pašalinti, nepasinaudojo, todėl šiuo atveju ekspertizės išvada kelia pagrįstų abejonių dėl jos patikimumo, siekiant nustatyti ginčo turto rinkos vertę.

48. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas suabejojęs teismo ekspertizės akto išvadomis, galėjo skirti pakartotinę ekspertizę arba pasiūlyti bylos šalims inicijuoti jos paskyrimą.

49. Pažymėtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės (CPK 219 straipsnis). Toks prašymas nesuformuluotas ir apeliaciniame skunde. Kaip jau minėta, pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs tiek pačios teismo ekspertizės išvadas, tiek kitus įrodymus, ekspertizės išvadomis nesirėmė, tačiau vien dėl to, kad teismo ekspertizės išvados buvo atmestos, nereiškia, jog buvo privaloma skirti pakartotinę ekspertizę. Pažymėtina, kad CPK 219 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė nuspręsti, ar būtina skirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę. Byloje buvo pakankamai įrodymų, kurie leistų teismui nustatyti, ar parduoto turto kaina buvo pagrįsta.

50. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgė į faktą, kad atsakovai sąmoningai trukdė teismo paskirtam ekspertui atlikti savo pareigas, nesuteikė galimybės apžiūrėti pastato patalpų, trukdė operatyviam bei greitam bylos išnagrinėjimui. Nors apeliantė ir nurodo, kad ekspertui buvo trukdoma patekti į patalpas, tačiau nepagrindė, kokią įtaką tai turėjo ekspertizės atlikimui ir ar lėmė netinkamą ekspertizės atlikimą. Pažymėtina, kad trečiojo asmens R. B., kuriai ekspertizės objektas priklauso nuosavybės teise, elgesys trukdant ekspertui patekti į patalpas įvertinas Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartimi skyrus jai 300 Eur baudą. Tuo tarpu eksperto užduotis buvo nustatyti ne dabartinę turto rinkos vertę, bet įvertinti ją retrospektyviai – kokia ji buvo priimant valdybos sprendimą. Taigi, apeliantei teigiant, kad trukdymas ekspertui apžiūrėti turtą turėjo būti teismo įvertintas, ji turi nurodyti, kokius faktinius duomenis, kurie galėtų būti reikšmingi retrospektyviniam turto vertės nustatymui, tai sukliudė surinkti.

51. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai remiasi 2014 m. liepos 29 d. UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas turtas konsultacija, nes ji negali patvirtinti pastato rinkos vertės ir negali būti laikoma tinkamu įrodymu, kadangi ji nėra turto vertę patvirtinantis dokumentas. Be to, UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas turtas konsultacijos teismų ne kartą jau buvo pripažintos kaip netinkami įrodymai.

52. Nors minėta konsultacija nelaikytina vertinimo ataskaita pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, nes ir pačioje konsultacijoje esanti pastaba nurodo, kad tai tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), neatitinkantis turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos turinio), kaip tai reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas bei kiti susiję normatyviniai dokumentai, tačiau tokia konsultacija yra informacinis dokumentas, suponuojantis prielaidą apie pastato tikėtiną rinkos vertę. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią konsultaciją laikė rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnio 1 dalis) ir vertino ją visų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas konsultacijos nelaikė turto vertinimo ataskaita, tačiau joje buvo duomenų apie vertinamą objektą ir informacijos apie jo rinkos vertę. Vien tai, kad ši konsultacija neturi turto vertinimo ataskaitos įrodomosios galios, nereiškia, kad teismas turi automatiškai šio įrodymo nevertinti. Šį informacijos šaltinį teismas turi vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei įrodymų ištyrimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 218 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, joks teisės aktas neįpareigoja bendrovės valdymo organo, prieš priimant sprendimą dėl turto perleidimo, atlikti išsamų, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atitinkantį turto vertinimą, todėl nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualu tai, ar šis valdybos sprendimo priėmimo metu jai pateiktas dokumentas buvo pakankamas sprendimui priimti, o ne tai, ar jis atitinka pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus parengtą turto vertinimą.

53. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi 2020 m. sausio 22 d. atsakovo A. K. į bylą pateiktu Nekilnojamojo turto vertės ekspertinio tyrimo aktu Nr. /03/36/202, nes akte aprašytas lyginamasis turto vertinimo metodas buvo atliktas remiantis sandoriais, kuriais buvo parduotos kanalizacijos perpumpavimo stotys, t. y. absoliučiai kitoks turtas nei ginčo pastatas, kuris yra skirtas gyventi ir poilsiauti.

54. Pažymėtina, kad ekspertai Nekilnojamojo turto vertės ekspertinio tyrimo akte nurodė, kad pastatų, kurių paskirtis poilsio, nevertino, nes atliekant vertinimą šios paskirties statiniai negali būti lyginami su statiniais, kurių pagrindinė paskirtis yra garažų, kadangi pastarosios paskirties pastatai nėra pritaikyti žmonių apgyvendinimui. Nors ir sutiktina, kad Nekilnojamojo turto vertės ekspertinio tyrimo akte buvo pasirinkti neanalogiški lyginamieji objektai (kanalizacijos perpumpavimo stotys), tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta ir, vadovaujantis Metodikos 58.2 papunkčio nuostatomis, buvo pritaikytas pataisos koeficientas. Ekspertai, priešingai nei ekspertas teismo ekspertizės akte, detaliai pagrindė, kokias ir kodėl taikė pataisas, todėl šis įrodymas, vertinant jį kartu su kitais bylos įrodymais, laikytinas patikimesniu, nei minėtas teismo ekspertizės aktas, kuriame, kaip ir aptariamu atveju, buvo lyginami kitokios paskirties nei ginčo pastatas objektai, tačiau jokie pataisos koeficientai nebuvo taikomi.

55. Teismas, apeliantės teigimu, nepagrįstai rėmėsi ir UAB „Latmas“ 2006 m. rugsėjo 25 d. Turto vertės nustatymo pažyma Nr. 09-06-715 kaip pastato rinkos vertę patvirtinančiu dokumentu, kadangi ši pažyma buvo parengta 2006 m., t. y. gerokai iki valdybos sprendimo dėl pastato pardavimo priėmimo.

56. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors minėtoje UAB „Latmas“ pažymoje lyginamoji analizė taip pat buvo atlikta kaip ir teismo ekspertizės akte remiantis sandoriais dėl gyvenamosios arba poilsio paskirties turto, tačiau nustatant turto vertę rinkoje buvo atsižvelgta į vertinamojo objekto ir parinktų analogų skirtumus, todėl teismas pagrįstai šio metodo nekritikavo. Ši turto vertinimo pažyma buvo skirta AB „DNB bankas“ siekiant nustatyto turto vertę, reikalingą įkeitimo sandoriui sudaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad tas pats bankas, kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, 2014 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 30.113-16/1280 „Dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo“ neprieštaravo dėl turto pardavimo už ne mažesnę nei vieno milijono litų kainą, tokiu savo sutikimu bankas patvirtino, kad turto pardavimo kaina, jo kaip hipotekos kreditoriaus, interesų nepažeidė.

57. Kadangi apeliantė sutinka su teismo išvada nesivadovauti atsakovų pateikta 2020 m. spalio 30 d. UAB „Marleksa“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo argumento plačiau nepasisako.

59. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi šalių byloje pateiktų ir surinktų įrodymų visetu, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, padarytas išvadas tinkamai motyvavo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Tikrosios ginčo pastato rinkos vertės nustatymas nagrinėjamu atveju yra itin komplikuotas būtent dėl tos priežasties, kad aktualiu laikotarpiu tokioje specifinėje vietoje kaip (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta jokių sandorių, kuriais būtų perleistas į ginčo turtą panašus turtas, kurio paskirtis – negyvenamoji (garažas su pagalbinėmis patalpomis), tačiau jis bent iš dalies pritaikytas gyvenimui ar poilsiui. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsemtos visos galimybės siekiant nustatyti, ar sprendimas parduoti turtą buvo priimtas akivaizdžiai nustačius neteisingą turto kainą, tačiau įvertinus įvairius aktualiu laikotarpiu perleistų objektų sandorius, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo įrodyta, kad turtą buvo nuspręsta parduoti už akivaizdžiai neteisingą, rinkos vertės neatitinkančią kainą. Kadangi atsakovų veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš jų civilinės atsakomybės sąlygų, privalėjo įrodyti ieškovė, nesant pagrindo konstatuoti, kad labiau tikėtina, jog ginčo turtas buvo perleistas už neadekvačiai mažą kainą, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad byloje yra įrodytos sąlygos atsakovų deliktinei atsakomybei kilti.

61. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, spręstina, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovai (valdybos nariai) buvo nesąžiningi, elgėsi neprotingai ar nebuvo lojalūs ieškovės interesų atžvilgiu, ar kad savo veiksmais būtų padarę žalą bendrovei. Šiuo atveju atsakovų (valdybos narių) priimti sprendimai atitiko verslo sprendimo taisyklės standartą, suformuotą kasacinio teismo praktikoje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pirkimo pardavimo sandoris buvo sudarytas nesurinkus pakankamai informacijos, nes atsakovai, priimdami sprendimą, rėmėsi jų turima informacija. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad atsakovai bendrovės turtą pardavė už per mažą kainą ir tai pažeidė įmonės valdymo organų narių fiduciarines pareigas.

62. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad surinktų įrodymų dėl ginčo pastato rinkos vertės nustatymo visuma leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovams priimant UAB ,,KDS grupė“ 2014 m. rugpjūčio 14 d. valdybos sprendimą parduoti bendrovės ūkinėje – komercinėje veikloje nenaudojamą pastatą–garažą su buitinėmis patalpomis, už 1 000 000 Lt, jie neperžengė protingos ūkinės – komercinės rizikos, šio nekilnojamojo turto rinkos vertė 2014 m. rugpjūčio 14 d. valdybos sprendimo priėmimo metu galėjo būti 1 000 000 Lt, taip, kaip buvo nurodyta 2014 m. liepos 29 d. UAB „Ober-haus“ konsultacijoje, su kuo sutiko ir pagrindinė bendrovės kreditorė AB DNB bankas, kuriai tas turtas ir buvo įkeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

64. Atsakovas A. K. pateikė įrodymus, kad patyrė 2 117,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), kurias prašė priteisti iš apeliantės.

65. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatų 8.11 papunktį maksimalus rekomenduojamas priteisti teisinės pagalbos išlaidų dydis – 1 981,46 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą rengė advokatė, atstovavusi atsakovui ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nustačiusi, kad dauguma atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų jau buvo išsakyti ankstesniuose bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pateiktuose procesiniuose dokumentuose, bei, atsižvelgusi į nustatytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, mano, kad pagrįstas advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydis šiuo atveju yra 1 981,46 Eur ir ši suma priteistina atsakovui iš ieškovės.

66. Atsakovai N. ir R. B. nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KDS grupė“ (juridinio asmens kodas 300570672) administravimo išlaidoms skirtų lėšų 1 981,46 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir 46 centus) bylinėjimosi išlaidų.