Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Aušros Balžekaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-14 nuosprendžio, kuriuo R. Č. išteisintas, konstatavus, jog jis nepadarė veikų, turinčių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnyje 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismui perduotoje nagrinėti baudžiamojoje byloje R. Č. buvo kaltinamas kaip padaręs dvi nusikalstamas veikas:

1.1. Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis dėl sunkios įmonės ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams: t. y. kad jis nuo 2010-03-09 iki 2015-03-04 būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „E.“ direktoriumi, žinodamas, kad UAB „E“ nuo 2012-12-31 nemoki, jos ekonominė padėtis sunki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija visą jos turimą turtą, 2014 metais įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė buvo 199 836,07 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 273 309,19 Eur, suvokdamas, kad atsiskaityti su visais kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 195 956,79 Eur, įmonė galimybių neturi, suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas ir jis pats kaip įmonės vadovas 2015-01-02 kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „E“ iškėlimo, o jo kreipimosi pagrindu 2015-01-27 iškelta UAB „E“ bankroto byla, 2015-05-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinta 169 487,39 Eur dydžio bankrutuojančios UAB „E“ kreditorinių reikalavimų suma, 2017-01-11 Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinta 195 956,79 Eur patikslintų kreditorinių reikalavimų suma, jis R. Č. savo vardu įformino 2014-10-27 kasos išlaidų orderį ETG Nr. 198 bei sumažino 74 780,25 Lt / 21 657,86 Eur piniginių lėšų likutį kasoje, ir tokiu būdu pagal užimamas pareigas įmonėje, turėdamas teisę ir galimybę disponuoti UAB „E“ turtu, suteikė sau, kaip UAB „E“ vadovui, pirmenybę išmokant grynuosius pinigus prieš kitus įmonės kreditorius ir taip sumenkino kitų kreditorių galimybes atgauti iš UAB „E“ skolas – A. R. 2 577,52 Eur; V. U. 1 650,61 Eur; D. T. 59,92 Eur; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 16 647,99 Eur; VĮ „Turto bankas“ 5 825,47 Eur; UAB „R. G.“ 140,18 Eur; UAB „Tele2“ 166,18 Eur; UAB „Faziukas“ 3 028,04 Eur; AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB „LESTO“) 88 226,68 Eur; UAB „Solaura“ 6 563,96 Eur; notarui S. S. 348,99 Eur; UAB „Elnet Group“ 22 306,58 Eur; UAB „Jungtinės auditorių kontoros“ 578,23 Eur; VŠĮ „Socialinių projektų centras“ 4 633,92 Eur; Sodininkų bendrijai „Šlianava“ 1 158,48 Eur; UAB „Įrankiai LT“ 579,82 Eur; UAB „Elektros energijos prekyba“ 24 731,10 Eur. Tokiu būdu R. Č. kaltintas patenkinęs tik vieno UAB „E“ kreditoriaus – savo paties – 21 657,86 Eur dydžio kreditorinius reikalavimus, dėl ko atitinkamai buvo sumažintos likusių UAB „E“ kreditorių galimybės gauti 21 657,86 Eur įsiskolinimą, tuo padarant 21 657,86 Eur dydžio turtinę žalą.

1.2. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad apgaulingai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą: t. y. kad jis, nuo 2010-03-09 iki 2015-03-04, būdamas UAB „E“ direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“ ir šio įstatymo 16 straipsnio 1 punktą – „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 16 straipsnio 2 punktą – „apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius“, 17 straipsnį – „finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenys“, taip pat žinodamas, kad UAB „E“ nuo 2012-12-31 nemoki, jos ekonominė padėtis sunki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija visą jos turimą turtą, 2014 metais įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė buvo 199 836,07 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 273 309,19 Eur, suvokdamas, kad atsiskaityti su visais kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 195 956,79 Eur, įmonė galimybių neturi, suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, o jis pats yra įforminęs 2014-10-27 kasos išlaidų orderį ETG Nr. 198 bei sumažinęs 74 780,25 Lt / 2 1657,86 Eur piniginių lėšų likutį kasoje ir, siekdamas nuslėpti UAB „E“ ūkinę veiklą, komercinę, finansinę būklę, turtą bei nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia neorganizavo 2014 metų įmonės inventorizacijos atlikimo, 2014 metinio finansinių ataskaitų rinkinio parengimo ir pateikimo juridinių asmenų registro tvarkytojui, tokiu būdu pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atsakomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 1 dalies reikalavimą: „metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams“. Pagal šio įstatymo 27 straipsnio nuostatą „už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas“, ir tokiu būdu jis tyčia neorganizuodamas 2014 metų įmonės inventorizacijos atlikimo, 2014 metinio finansinių ataskaitų rinkinio – visų sąskaitų suvestinių apskaitos registrų, finansinių ataskaitų parengimo bei pateikimo juridinių asmenų registro tvarkytojui, tuo apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-01-27.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Aušra Balžekaitė apeliaciniame skunde prašo apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pripažinti R. Č. kaltu pagal abu straipsnius, t. y. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, paskiriant 1 metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskiriant 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti galutinę – 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo tenkinti civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš R. Č. priteisti: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo Vilniaus skyriui – 10 163,07 Eur; UAB „Solaura“ – 6 563,96 Eur; AB „Energijos skirstymo operatoriui“ – 82 074,51 Eur, nes žala padaryta tyčiniais kaltininko R. Č. veiksmais.

2.1 Skunde teigia, kad apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms bei jame netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nurodo, jog teismas savo išvadas, dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, grindė tik dalimi teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, pripažindamas, jog 2014-10-27 įmonės kasoje realiai nebuvo 74 780,25 Lt, kad R. Č. pagal 2014-10-27 kasos išlaidų orderį Nr. ETG Nr. 198 realiai išmokėti vienu kartu nebuvo, kad šie pinigai išmokėti dalimis bei panaudoti įmonės veikloje daug anksčiau, nei surašytas minėtas kasos išlaidų orderis, o ūkinė operacija buvo reikalinga pagrįsti kasoje esantį piniginių lėšų trūkumą, padaryta selektyviai įvertinus proceso dalyvių parodymus, tendencingai – UAB „E“ buhalterės bei bankroto administratoriaus parodymus, fragmentiškai juos susiejus su išteisintojo R. Č. parodymais, neįvertinus kaltinamojo parodymų prieštaringumo. Todėl, prokurorės nuomone, buvo neįvertintas įrodymų visetas, dėl to padarytos prieštaringos ir baudžiamosios bylos duomenims iš esmės nepagrįstos išvados, kurios lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

2.2 Kaltinamo asmens parodymų prieštaringumą grindžia jo paaiškinimų turiniu, nurodytu Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, kurioje UAB „E“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu, 2018-03-09 R. Č. parodė, jog jis 2014-10-27 pagal kasos išlaidų orderį ETG Nr. 198 iš UAB „E“ pasiėmė grynais pinigais 74 780,25 Lt, nes tai buvo dalis jo kaip fizinio asmens paskolintų pinigų bendrovei. 2018-04-24 R. Č. dėl kaltės nepasisakė, o 2018-04-30 parodė, jog kaltės nepripažįsta. Pasak prokurorės, išdėstytos aplinkybės rodo, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nebuvo parodęs, jog faktiškai 2014-10-27 įmonėje piniginių lėšų kasoje nebuvo. Ši versija atsirado tik prasidėjus teisminiam nagrinėjimui. Pažymi, jog nors ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nelaikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktu įrodymus, be to jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą.

2.3. Nesutinka su teismo argumentu, kad įmonės buhalterės D. T. parodymai patvirtina, kad įmonės kasoje 2014-10-27 piniginių lėšų kasoje nebuvo, nes D. T. nebuvo įmonės kasininke; jos parodymai, jog neprisimena tokio pokalbio, kurio metu būtų sprendžiama kaip sutvarkyti buhalterinę apskaitą, - paneigia teisminio nagrinėjimo metu atsiradusią kaltinamojo versiją, jog 2014-10-27 kasos išlaidų orderis Nr. ETG Nr. 198 buvo įformintas būtent buhalterės, siekiant buhalteriniais apskaitos dokumentais pagrįsti įmonės UAB „E“ kasos piniginių lėšų trūkumą. Pažymi ir tai, kad D. T. parodė, jog ji netikrindavo kasos, o kasos likučio prieš bankrotą nežinojo, dėl 75 000 Lt išmokėjimo kaltinamajam – neatsimena. Prokurorės nuomone, teismas nevertino, jog įmonės kasininkas buvo pats jos vadovas – kaltinamasis. Nurodo, kad aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog buhalterės parodymai kaltinamojo versijos nepatvirtino.

2.4. Nurodo, kad kaltinamojo versiją paneigia specialisto A. N. parodymai, jog negalėjo taip būti, kad pinigai nebuvo paimti, o tik įformintas kasos išlaidų orderis, nes pagal kasos knygą ši suma kasoje buvo. Kasos dokumentai buvo pateikti. Taip pat nurodo, kad teismas šių specialisto parodymų apskritai nevertino, nenurodė, kodėl šiais įrodymais nuosprendis negrindžiamas arba kodėl duomenys neatitinka kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų.

2.5. Skunde nurodoma, jog kyla pagrįstų abejonių ir dėl įmonės bankroto administratoriaus A. B. parodymų, jog iš įmonės apskaitos dokumentų matyti, kad pinigai buvo naudojami įmonės reikmėms, realiai atitiko faktinę situaciją, nes: pagal kaltinamojo parodymus, jis dalį pinigų paėmė iš kasos ir ši dalis piniginių lėšų tariamai įforminta vėliau, t. y. 2014-10-27 kasos pajamų orderiu. Lieka neaišku, kokiu pagrindu bankroto administratorius galėjo teigti, kad jis žinojo kaip buvo panaudoti R. Č. iš įmonės kasos paimti pinigai; teisminio nagrinėjimo metu bankroto administratorius nurodė tik manąs, jog 75 000 Lt paėmimas buvo tik formalumas, kad būtų sutvarkyti pinigai; ikiteisminio tyrimo metu, 2016-05-05 – kad pagal avanso 2014-10-31 apyskaitą Nr. RČ-14/10 nurodyta, kad R. Č. naudojo savo asmenines lėšas įmonės reikmėms, 2014 m. pradžioje R. Č. buvo negrąžinta 130 553,86 Lt, o pabaigoje likutis sudarė 56 278,47 Lt. Pagal kasos knygą nuo 2014-09-01 iki 2014-10-01 likutis kasoje buvo 76 349,45 Eur, kuriuos R. Č. ir išsimokėjo sau, nes priešingu atveju šiuos pinigus turėtų perduoti bankroto administratoriui.

2.6 Prokurorės nuomone, skunde išdėstytos aplinkybės rodo, jog nuosprendyje nepagrįstai prioretizuotai vertinti deklaratyvūs, kitus ištirtus įrodymus paneigiantys ar jų neatitinkantys įmonės bankroto administratoriaus parodymai, prieštaravimai tarp pastarojo parodymų, kaltinamojo parodymų ir specialisto išvadų bei specialisto duotų paaiškinimų nepašalinant. Tokiu būdu teismo nuosprendyje nepateikta aiškių, neprieštaringų išvadų ir motyvų dėl bylos įrodymų vertinimo ir dėl to jis nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK ) 20 straipsnio 5 dalyje.

2.7. Nesutinka ir su teismo sprendimu išteisinti R. Č. dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis). Nurodo, jog teismas išteisindamas kaltinamąjį, vertino R. Č. veiksmus tik 2014 m. įmonės finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo juridinių asmenų registro tvarkytojui kontekste, tuo tarpu R. Č. buvo kaltinamas ir tuo, kad tyčia neorganizavo 2014 m. įmonės inventorizacijos atlikimo ir 2014 metinio finansinių ataskaitų parengimo. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo Nr. XI-1988 redakcija) 12 straipsnio 4 dalį – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ir ūkinių įvykių dieną, arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, kad nepateikus tiriamojo laikotarpio įmonės buhalterinės atskaitomybės dokumentų už 2014 m. (balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos), turto ir skolų inventorizacijos dokumentų, negalima nustatyti, ar tiriamuoju laikotarpiu įmonės Buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityti visi elektros pirkimo-pardavimo sandoriai, kaip to reikalaujama minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje bei 16 straipsnio 1 dalyje. Remiasi specialisto A. N. paaiškinimais: kad pateiktų dokumentų, kad ten (pastaba – tarp pateiktų dokumentų) nieko nebuvo, išskyrus kasos išlaidų orderius ir kasos dokumentus; kad finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti pagrįsti registrų duomenimis; visi, kurie buvo pateikti, turėjo būti pagrįsti registrais ir pirminiais dokumentais, o jei jų nėra, nėra galimybės pagrįstumui; kad 2014 m. nebuvo nieko. Pasak prokurorės, iš išdėstyto matyti, jog R. Č. neorganizavo ne tik finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo juridinių asmenų registrui, tačiau neorganizavo buhalterinės apskaitos dokumentų užregistravimo buhalterinės apskaitos registruose, t. y. tyčia neorganizavo suvestinių apskaitos registrų parengimo. Pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės apskritai nebuvo aptartos.

2.8. Pasak prokurorės, teismas nepagrįstai rėmėsi abstrakčiais, samprotaujamojo pobūdžio įmonės bankroto administratoriaus A. B. teiginiais apie tai, kad jis galėjo nustatyti, kur buvo panaudojamos įmonės lėšos. Prokurorės nuomone, šie įmonės bankroto administratoriaus teiginiai nepaneigia specialisto padarytų išvadų, o esant akivaizdiems prieštaravimams tarp specialisto išvados ir bankroto administratoriaus parodymų, A. B. parodymai turėjo būti gretinami su specialisto išvadoje nurodytais duomenimis, suformuojant aiškius argumentus, kodėl specialisto išvadoje nurodyti duomenys nepagrindžia kaltinimo ir, kodėl A. B. parodymais pagrįstinos išvados dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nebuvimo. Papildomai pažymi, kad A. B. pasisakė tik dėl galimumo nustatyti įmonės lėšų panaudojimą, o specialistas tyrė, ar dėl galimų buhalterinės apskaitos pažeidimų galima nustatyti įmonės veiklą, įpareigojimų dydį ir struktūrą, turtą ir nuosavą kapitalą. Prokurorės nuomone, šiuo atveju teismas apskritai nevertino nei specialisto išvadų bei specialisto paaiškinimų dėl buhalterinės apskaitos dokumentų registro parengimo, taip pat nevertino pastarųjų įrodymų ir sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimo dėl R. Č. veikos.

2.9. Nurodo, jog nepaneigus atsiradusių padarinių, R. Č. išteisinimas prieštarauja teisinei logikai. Atkreipia dėmesį, kad pripažinus kaltinamojo versiją dėl 2014-10-27 kasos išlaidų orderio ETG Nr. 198 įforminimo (tam, kad būtų pagrįstas kasoje iš anksčiau esantis lėšų trūkumas), kad orderio surašymo dieną kasoje piniginių lėšų nebuvo, pripažįstama, jog įmonės buhalterinė apskaita neatitiko tikrovės ir nėra aišku, kokios pinigų sumos slėpėsi už tariamos, tačiau į buhalterinę apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos bei negalima nustatyti, kaip tos pinigų sumos buvo panaudojamos.

2.10. Pasak prokurorės, skunde išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys duomenys, bei tai, kad A. B. parodymais negali būti paneigti specialisto išvadoje nustatyti ir BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai dėl kaltinamojo veiksmų apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, kad nuosprendžiu buvo ignoruojami duomenys apie tai, jog kaltinamasis tyčia neorganizavo 2014 metų įmonės inventorizacijos, neorganizavo buhalterinės apskaitos dokumentų užregistravimo buhalterinės apskaitos registruose, t. y. tyčia neorganizavo suvestinių apskaitos registrų parengimo, turi būti konstatuota, jog R. Č. nepagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nuostatas, nes nepagrįstai kritiškai nevertino kaltinamojo parodymų, betarpiškai rėmėsi įmonės bankroto administratoriaus A. B. parodymais, jų nevertindamas specialisto išvados bei specialisto A. N. duotų paaiškinimų kontekste, todėl įrodymų visetas nebuvo įvertintas ir padarytos prieštaringos bei baudžiamosios bylos duomenimis iš esmės nepagrįstos išvados, kurios lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.

2.11. Skunde taip pat prašoma tenkinti civilinių ieškovų ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo Vilniaus skyriui – 10 163,07 Eur; UAB „Solaura“ – 6 563,96 Eur; AB „Energijos skirstymo operatoriui“ – 82 074,51 Eur, nes žala padaryta tyčiniais kaltininko R. Č. veiksmais.

3. Atsiliepimai į skundą nepateikti.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė A. Balžekaitė apeliacinį skundą prašė tenkinti bei pateikė patikslintą kaltinimą. Išteisintasis R. Č. ir jo gynėjas advokatas K. Ožiūnas apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas skundus pagal apeliacinį procesą reglamentuojančias BPK normas, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai išteisino R. Č. nepadarius BK 208 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

Dėl R. Č. išteisinimo pagal 208 straipsnio 1 dalį

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokurorės apeliaciniu skundu, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir nepagrįstai, t. y. nepašalinęs aiškiai kilusių abejonių, padarė esminę klaidą sutikdamas su objektyvioms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančia išteisintojo versija, jog jis realiai pinigų iš kasos 2014-10-27, kuomet buvo išrašytas kasos išlaidų orderis, nepasiėmė. Taip pat padarė nepagrįstą išvadą dėl R. Č. vadovaujamos bendrovės nemokumo pradžios.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas.

8. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde keliamų klausimų kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

9. Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Taigi, šiame straipsnyje baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra kreditorių interesai.

10. Iš tikrųjų, formuojamoje teismų praktikoje 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys.

11. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilines bylas, yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-485/2010, Nr. 3K-3-511/2012, 3K-3-513/2014). Pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-130/2013, Nr. 3K-3-400/2013), todėl sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma.

12. Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404-895/2015). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas - tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

13. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatytos šios faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės spręsti dėl R. Č. kaltės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį: civilinėje byloje Nr. B2-2403-567/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015-01-27 nutartimi iškelta UAB „E“ bankroto byla, LITEKO duomenimis nutartis įsiteisėjo 2015-06-12, toje pačioje byloje 2015-07-10 nutartimi UAB „E“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojam dėl bankroto (t. 1, b. l. 18-20). Vilniaus apygardos teismo 2016-01-05 sprendimu civilinėje byloje Nr.eB2-693-567/2016, patenkinus AB ,,LESTO“ pareiškimą, UAB „E“ bankrotas pripažintas tyčiniu (t. 1 b. l. 1-5). Lietuvos apeliacinis teismas, atmetęs R. Č. apeliacinį skundą, 2016-04-15 nutartimi šį sprendimą paliko galioti (t. 1, b. l. 9-17). Vilniaus apygardos teismas 2017-03-13 priėmė nutartį, kuria pripažino UAB ,,E“ pabaigą (LITEKO duomenys). Atlikus UAB ,,E“ finansinės veiklos tyrimą buvo gauta specialisto išvada Nr. 5-1/107, kurioje nurodoma, kad UAB „E“ jau nuo 2012-12-31 buvo nemoki. Tokia išvada padaryta, atsižvelgus į tai, kad bendrojo mokumo koeficientas (Išvados l lentelė), Einamojo mokumo (padengimo) koeficientas (Išvados 2 lentelė) ir kritinio mokumo (skubaus padengimo) koeficientas (Išvados 3 lentelė) laikotarpiu 2010-12-31, 2012-12-31 ir 2013-12-31 atitinka rodiklio skaitinės reikšmės „nepatenkinama padėtis“ rodiklius. Taip pat išvadoje konstatuota, kad UAB „E ” ūkinė finansinė veikla buvo nuostolinga: 2010-12-31 - 148 413,00 Lt (ekvivalentas – 42 983,37 Eur), 2012-12-31 - 157 684,00 Lt (ekvivalentas – 45 668,44 Eur), 2013-12-31 - 190 434,00 Lt (ekvivalentas – 55 153,50 Eur) bei, kad pagal UAB „E“ 2014-07-18 balanso duomenis ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė buvo l99 836,07 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 273 309,19 Eur, kas patvirtina, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadinasi įmonės skolos viršijo įmonės turimą turtą ir įmonės turimo turto neužteko atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, kad jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Šiuo atveju ši aplinkybė, kaip ir tai, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, pasitvirtino.

14. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra neginčytinų objektyvių duomenų, jog išteisintojo vadovaujamoje įmonėje per byloje analizuojamą laikotarpį, t. y. jau nuo 2012-12-31 ir iki 2014-10-27, kuomet buvo išrašytas kasos išlaidų orderis ETG Nr. 198 dėl 74 780,25 Lt (ekvivalentas 21 657,86 Eur) išmokėjimo R. Č., buvo sunki ekonominė padėtis ir, kad įmonė buvo nemoki. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018).

15. Iš pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies ir teismo motyvacijos aišku, kad teismui kilo abejonės, kokiu laikotarpiu R. Č. vadovaujamoje įmonėje susidarė sunki ekonominė padėtis. Manytina, kad nuosprendyje, priešingai byloje esantiems duomenims, bendrovė pripažinta buvusia nemokia tik 2014 metais, nors bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais žymiai anksčiau ir kaip nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2016-01-05 nutartyje Nr. eB2-693-567/2016 (dėl tyčinio bankroto), jau 2013 metais buvo pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą UAB ,,E“, nes pagal 2013-12-31 sudaryto balanso duomenis UAB „E“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė 2013 metais sudarė 530 513 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 696 443 Lt, ir pripažinta, kad nors UAB „E “ nuostoliai 2013 m. siekė 190 434 Lt, R. Č. 2013 metų pabaigoje nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau tęsė 2014 metais įmonės nuostolingą veiklą, didindamas įmonės nuostolius ir kreditorinius įsipareigojimus. Su tokia išvada sutiko ir Lietuvos apeliacinis teismas patikrinęs pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo dėl tyčinio bankroto pripažinimo pagrįstumą apeliacine tvarka ir 2016-04-15 nutartimi palikęs Vilniaus apygardos teismo 2016-01-05 sprendimą nepakeistą bei pripažinęs, kad bendrovė tapo nemokia žymiai anksčiau, nei buvo kreiptasi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Beje, tai patvirtina ir tas faktas, kad jau 2014 metais pradelsti bendrovės įsiskolinimai AB ,,LESTO“ sudarė net 88 229,53 Eur (pastaba – patikslinus civilinį ieškinį -84 542,97 Eur). Tai patvirtina ir kiti bylos duomenys: ne tik aptarta specialisto išvada Nr. 5-1/107, bet ir AB ,,E “ civilinį ieškinį pagrindžiantis įrodymai (t. 4, b. l. 80-89, t. 5, b. l. 179-180), liudytojo A. Ž. parodymai, kad bendrovės įsiskolinimas AB ,,LESTO“ buvo pagal tris sutartis ir kad buvo kreiptasi jau 2011 metais dėl įsiskolinimo priteisimo, kuris vėliau tik didėjo (t. 5, b. l. 139-141). Todėl pagrįstai pripažintina, kad įmonė jau nuo 2012-12-31 buvo sunkios ekonominės būklės bei nemoki.

16. Pirmos instancijos teismas, išteisino R. Č. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, taip pat akcentavęs ir tai, kad nepasitvirtino, jog pastarajam realiai buvo išmokėta pagal 2014-10-27 kasos išlaidų orderį serija ETG Nr.198 kaltinime įvardinta pinigų suma. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia apylinkės teismo išvada. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir papildomai apklaustas specialistas A. N., atlikęs byloje finansinės veiklos tyrimą. Specialistas patvirtino atlikto byloje bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadas, nurodė, kad pagal jam pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, pinigai (pastaba – 74 780,25 Lt) kasoje realiai buvo, t. y. dar kartą patvirtino išvadoje Nr. 5-1/107 konstatuotus teiginius, kad ,,< >UAB „E“ kasos knygoje (sąskaita Nr.272) piniginių lėšų likutis 2017-10-27 pradžiai buvo apskaitytas 75 938,15 Lt. Apskaičius kasos knygoje R. Č. vardu įformintą 2014-10-27 kasos išlaidų orderį serija ETG Nr.198 iš viso 74 780,25 Lt, piniginių lėšų likutis 2014-10-27 dienos pabaigai buvo 1.157,90 Lt (75 938,15-74 780,25)“. Tokius pačius parodymus specialistas A. N. davė ir pirmos instancijos teisme. Jis paaiškino, kad kasos likutį apskaičiavo pagal jam pateiktus duomenis, todėl išvadoje ir įvardijo, kad buvo atliktas pinigų išmokėjimas bedrovės direktoriui R. Č.. Pagal kasos knygą pinigų suma (t. y. 74 780,25 Lt) kasoje buvo. Kasos išlaidų orderyje yra pastarojo parašas, patvirtinantis pinigų išmokėjimą, todėl, specialisto teigimu, yra negalima situacija, kai pinigai nebuvo paimti, bet buvo įformintas kasos išlaidų orderis. Apskritai pažymėtina, kad vertinant kasos orderyje užfiksuotus duomenis, nebuvo atsižvelgta į R. Č. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis vienareikšmiškai patvirtino, kad pinigus (74 780,25 Lt) jis pasiėmė grynais, nes tai buvo dalis jo, kaip fizinio asmens, paskolintų pinigų bendrovei bei sutiko, kad formaliai žinodamas, jog įmonės finansinė padėtis nepelninga, būdamas bedrovės direktoriumi ir turėdamas galimybę pasiimti pinigus iš kasos, taip ir padarė (t. 4, b. l. 110-111). Be to, pirmos instancijos teismo posėdyje R. Č. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, paaiškinęs, kad, jo manymu, jei jis buvo įnešęs pinigus, tai kaip akcininkas, juos ir galėjo paimti. Įmonė jam buvo skolinga, todėl dalį pinigų susigrąžino: dalį grynais, dalį iš bankomato ir dalį – bankiniu pavedimu (t. 5, b. l. 81-93). Vien tai, kad kasos orderį pasirašiusi bendrovės vyr. finansininkė - liudytoja D. T. teisme negalėjo prisiminti, ar tuo metu (t. y. 2014-10-27) kasoje buvo orderiu išduota pinigų suma, ar ne, savaime nepaneigia pinigų buvimo kasoje fakto, nes, kaip pati liudytoja patvirtino teismo posėdyje, kasininkas bendrovėje buvo R. Č., o ji tik tvarkydavo dokumentus (teikdavo metines, mėnesines ataskaitas SODRAI, VMI) (t. 5, b. l. 120-121). Taigi, aptartų aplinkybių visuma nekelia abejonių, kad pinigai (74 780,25 Lt) buvo kasoje ir juos R. Č. pasiėmė realiai, dėl ko ir buvo išduotas 2014-10-27 kasos išlaidų orderis, priešingu atveju tampa nesuprantamas apskritai tokio buhalterinės apskaitos dokumento, kuris nepatvirtintų faktiškai įvykusios finansinės ūkinės operacijos, išrašymas. Įsitikinimą dėl pinigų buvimo kasoje teisėjų kolegijai sustiprina ir tai, kad jie buvo paimti labai neužilgo prieš tai, kaip buvo kreiptasi į teismą su prašymu iškelti bankroto bylą UAB ,,E“ (pastaba – LITEKO duomenimis prašymas buvo pateiktas 2014-12-23, teisėjo rezoliucija priimtas – 2014-12-31), nes kaip paaiškino teismo posėdyje liudytoju apklaustas bankroto administratorius A. B. – jei šių pinigų R. Č. nebūtų pasiėmęs, privalėtų juos perduoti bankroto administratoriui (t. 5, b. l. 156-159).

17. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala (paprastai didelė turtinė žala) likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, analizuojant, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Č. buvo žinoma apie įmonės sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant įmonės bankrotui, visgi, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, skatinamas savanaudiškumo ir tik asmeninės naudos, tenkino tik vieno kreditoriaus, t. y. savo, reikalavimus, taip sumažindamas galimybę kitiems kreditoriams atgauti skolas. R. Č. kaltę, padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtent ir rodo tai, kad jis sąmoningai pasirinko tenkinti tik savo kreditorinius reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „E“ buvo skolinga šiems juridiniams ir fiziniams asmenims: A. R. - 2 577,52 Eur, V. U. - 1 650,61 Eur, D. T. - 59,92 E, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui - 16 647,99 Eur, VĮ „Turto bankas“ - 5 825,47 Eur, UAB „R. G.“-140,18 Eur, UAB „Tele2“ - 166,18 Eur, UAB „Faziukas“ -3 028,04 Eur, AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB „LESTO“) - 88 226,68 Eur, UAB „Solaura“ - 6 563,96 Eur, Notarui S. S. - 348,99 Eur, UAB „Elnet Group“ - 22 306,58 Eur, UAB „Jungtinės auditorių kontoros“ - 578,23 Eur, VŠĮ „Socialinių projektų centras“, - 4 633,92 Eur, Sodininkų bendrijai „Šlianava“ - 1 158,48 Eur, UAB „Įrankiai LT“ - 579,82 Eur, UAB „Elektros energijos prekyba“ - 24 731,10 Eur (t. 1, b. l. 21). Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2017-01-11 nutarties, pats būdamas pagal teismo patvirtintą kreditorių sąrašą pirmos eilės kreditoriumi, atsiskaitė pasiėmęs pinigus sau, taip ignoruodamas kitų bendrovės kreditorių, kurie pagal eiliškumą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies prasme, yra tiek lygūs jam pagal eiliškumą, tiek ir yra žemiau. Specialisto išvadoje Nr. 5-1/107 nustatyta, kad tuo metu, kai UAB „E“ vadovui R. Č. buvo įformintas kasos išlaidų orderis (t. y. 2014-10-27) ir sumažintas 74 780,25 Lt (ekvivalentas – 21 657,86 Eur) piniginių lėšų likutis kasoje, išmokant minėtus grynuosius pinigus buvo suteikta R. Č. pirmenybė prieš kitus kreditorius. Juolab, kad nebuvo tenkinami žymiai seniau atsiradę kreditoriniai reikalavimai – kaip pavyzdžiui AB „Energijos skirstymo operatorius“ (AB „LESTO“), kuriai įsiskolinimas tęsėsi net nuo 2011 metų (t. 3, b. l. 161-164), šios įmonės, kaip ir kitų kreditorių finansiniais reikalavimas patvirtinti UAB „E“ bankroto byloje. Visa tai rodo, kad vykdant atsiskaitymus nebuvo laikytasi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos, ne visiems UAB „E “ kreditoriams buvo sudarytos vienodos sąlygos patenkinti savo reikalavimus. Juolab, kad, kaip ir buvo paminėta pirmiau, Vilniaus apygardos teismo 2017-03-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. eb2-2915-567/2017 buvo pripažinta, kad UAB ,,E“ neturi realizuotino turto, negali atsiskaityti su kreditoriais, pareiškusiais reikalavimus, ir pripažinta jos pabaiga (LR Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 4 dalis). Tai patvirtina ne tik nukentėjusiųjų (t. y. bendrovės kreditorių, kurie pareiškė civilinius ieškinius byloje ir kurie civilinių ieškinių nereiškė, bet įrašyti į kreditorių sąrašą) galimybių apginti savo teises civilinio proceso priemonėmis sumažėjimą, bet ir tai, kad R. Č. sąmoningai sudarė situaciją, kad jie negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių.

19. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstamu gali būti pripažintas tik toks vieno iš kreditoriaus reikalavimų patenkinimas, kuris atliekamas siekiant savanaudiškų tikslų, sąmoningai ir piktavališkai pakenkiant likusių kreditorių interesams, lydimas ypatingo kaltinamojo nesąžiningumo, šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-308-648/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 yra pasisakiusi, kad būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos (ne)pripažinimą nusikaltimu. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pagrįstai vertina, kad R. Č. veiksmai buvo nukreipti sąmoningai pakenkti kitų kreditorių interesams bei sumenkinti jų galimybes atgauti skolas.

20. Būtinasis BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis yra turtinės žalos padarymas kreditoriams. Įstatymų leidėjas nenurodo, kokio dydžio turtinės žalos padarymas likusiems kreditoriams reiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsiradimą. Tačiau, formuojamoje teismų praktikoje, BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose, esant skolininko nesąžiningumui (BK 208 straipsnio 1 dalis), kreditoriams turi būti padaroma didelė turtinė žala, t. y. 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015).

21. Teisėjos kolegijos vertinimu UAB ,,E“ kreditoriams yra padaryta žala: UAB „UAB ,,E“ bankroto byloje yra pateikti kreditorių reikalavimai, ši bankroto byla baigta, tad reali žala apskaičiuota (jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2017-01-11 nutartimi). Šioje baudžiamojoje byloje civiliniai ieškiniai pareikšti, todėl galima daryti išvadą, kad žala dėl R. Č. veiksmų lygi visų kreditorių nepatenkintiems reikalavimams, kuri (vien atsižvelgus į įmonės AB „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi AB „LESTO“) įsiskolinimo dydį), viršija 150 MGL dydžio sumą.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl R. Č. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai pripažino, kad R. Č. nepadarė BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl R. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

23. Šioje byloje paduotame apeliaciniame skunde prokurorė ginčija ir R. Č. išteisinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Skunde teigiama, kad teisme buvo ignoruoti duomenys, jog R. Č. tyčia neorganizavo 2014 metų įmonės inventorizacijos atlikimo, neorganizavo buhalterinės apskaitos duomenų užregistravimo buhalterinės apskaitos registruose, t. y. tyčia neorganizavo suvestinių apskaitos registrų parengimo, todėl buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, 301 straipsnio 1-2 dalimis visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai R. Č. išteisino, nepadarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

24. BK 222 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

25. Nagrinėjamoje byloje R. Č. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „E“ direktoriumi, nuo 2010-03-09 iki 2015-03-04, apgaulingai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą ir, siekdamas nuslėpti UAB „E“ ūkinę veiklą, komercinę, finansinę būklę, turtą bei nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, tyčia neorganizavo 2014 metų įmonės inventorizacijos atlikimo, 2014 metinio finansinių ataskaitų rinkinio parengimo ir pateikimo juridinių asmenų registro tvarkytojui, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-01-27. Taigi, kaip matyti, jam inkriminuotas buvo tik apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuris valstybinį kaltinimą byloje palaikiusios prokurorės manymu (t. y. R. Č. suformuluotame ir pirmos instancijos teisme nagrinėtame kaltinime) pasireiškė išimtinai 2014 metų įmonės inventorizacijos atlikimo neorganizavimu, metinio finansinių ataskaitų rinkinio neparengimu ir jo nepateikimu juridinių asmenų registro tvarkytojui, o kitos alternatyvios veikos (buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas) jam nebuvo inkriminuotos, tad ir pirmos instancijos teisme nenagrinėtos.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekyla abejonių ar ginčo dėl to, kad R. Č., kaip UAB „E“ direktorius buvo atsakingas už apskaitos jo vadovaujamoje įmonėje organizavimą. Ši pareiga, kaip teisingai nurodyta pareikštame kaltinime, jam, kaip ūkio subjekto vadovui, kilo įstatymų nustatyta tvarka - Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-16 įstatymo Nr. IX-574 (redakcija galiojusi analizuojamu byloje laikotarpiu) 21 straipsnio 1 dalis. Tačiau kaip teisingai nurodė skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, net ir nustačius R. Č. veikoje kaltinime nurodytą požymį – 2014 metų įmonės metinio finansinių ataskaitų rinkinio neparengimą ir jo nepateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui bei inventorizacijos už 2014 m. neorganizavimą, būtų galimas sprendimas tik pastarojo administracinės atsakomybės klausimo pagal nagrinėjamu byloje laikotarpiu galiojusio Administracinių teisė pažeidimų (toliau - ATP) 172² straipsnį. Nėra pagrindo nesutikti, kad skundžiamame nuosprendyje aptartos Lietuvos Respublikos Civilio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalies (2014-07-17 įstatymo Nr. XII-1064 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-01-01), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 „Dėl Juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ (2014-09-29 nutarimo redakcija) patvirtintų Juridinių asmenų registro, Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2009-07-17 įstatymas Nr. XI-354 galiojęs iki 2018 01 01), 24 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 12 dalies 6 punkto, 58 straipsnio 3 dalies, nuostatos juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinio parengimą ir pateikimą sieja tiek su finansiniais ataskaitiniais metais, tiek su juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatyta įmonės valdymo sistema (kas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, kokia jo kompetencija ir pan.). Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „E“ valdymo organas buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, o finansinių metų pradžia – sausio 1 d., pabaiga - gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 161, 163). Eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas pasibaigus bendrovės 2014 finansiniams metams, turėjo įvykti ne vėliau kaip iki 2015-04-30 ir kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje – finansinių ataskaitų rinkinys juridinių asmenų registro tvarkytojui turėjo būti pateiktas iki 2015-06-01, t. y. per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo. Apeliacinėje instancijoje apklaustas specialistas A. N. taip pat patvirtino, kad už 2014 metus inventorizaciją turėjo būti pateikta 2015-05-31 (kadangi ši diena buvo sekmadienis, laikytina, kad terminas 2015-06-01). Šios aplinkybės, atsižvelgus į tai, kad bendrovei 2015-01-27 buvo iškelta bankroto byla, pagrįstai pripažintos kaip paneigiančios R. Č. įstatyminę pareigą parengti ir pateikti (vadinasi tuo pačiu ir organizuoti) 2014 metų įmonės metinio finansinių ataskaitų rinkinį juridinių asmenų registro tvarkytojui bei kaltę pagal pateiktą byloje kaltinimą. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad pagal 2014-05-30 įgaliojimą teikti finansinių ataskaitų rinkinius bendrovėje buvo įgaliota D. T., laikotarpiu 2014-02-01/2015-01-17 ėjusi bendrovėje vyr. finansininkės pareigas (t. 2, b. l. 185, t. 3, b. l. 111), todėl teigti, kad R. Č. neorganizavo ataskaitų pateikimo, nėra pagrindo dar ir dėl šios byloje nustatytos aplinkybės.

27. Apeliacinės instancijos teisme specialistas A. N. nurodė, kad nors ir yra duomenų, kad bendrovei iškelta bankroto byla, finansinė atskaitomybė už ataskaitinius finansinius metus vis vien turi būti sudaryta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad metinė inventorizacija už 2014 m. nebuvo atlikta (net ir darant prielaidą, jog R. Č. nevykdė pareigos atlikti kasmetinę įmonės įsipareigojimų inventorizaciją), kitų buhalterinių pažeidimų, kurie įvardinti specialisto išvadoje Nr. 5-1/107, kontekste tai iš tiesų negali suponuoti vienareikšmiškos išvados, jog tokios inventorizacijos neatlikimu (tokiu neveikimu) R. Č., būdamas bendrovės vadovu, sąmoningai siekė apgaulės tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą (pvz.: nuslėpti bendrovės pradelstų įsipareigojimų dydį, tikrąją bendrovės turtinę padėtį ir pan.) BK 222 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Teisėjų kolegija pastebi, kad UAB „E“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai yra nustatyti ir aprašyti 2017-12-22 specialisto išvadoje Nr. 5-1/107, tačiau suformuotame R. Č. kaltinime, išskyrus jau aptartą (2014 metų įmonės metinio finansinių ataskaitų rinkinio neparengimą, jo nepateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui bei inventorizacijos už 2014 m. neorganizavimą), kokiais dar konkrečiais veiksmais buvo padaryti jam inkriminuojamos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, nustatyti šioje specialisto išvadoje, t. y. kad už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-01-27 negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nėra nurodyta. Teisėjų kolegijos manymu tokio kaltinimo, koks yra suformuluotas byloje, pagrindu negalima pripažinti R. Č. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jį išteisino, pripažinęs, kad jis nepadarė paminėtos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

29. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese galioja rungimosi principas, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu, o kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nurodyti proceso dalyviai turi teisę apskųsti teismo sprendimus, kas irgi yra viena iš rungimosi principo veikimo baudžiamajame procese išraiškos formų. Šioje byloje prokuroras (t. t. valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė A. Balžekaitė) pasirinko sprendimą pasinaudoti tokia teise, teikė dėl išteisinamojo nuosprendžio apeliacinį skundą, tačiau prašė R. Č. pripažinti kaltu pagal tokį patį kaltinimą, su kokiu byla buvo pateikta pirmos instancijos teismui ir dėl kurio R. Č. buvo išteisintas, prašymas apeliaciniame skunde keisti kaltinimą nebuvo išsakytas (apie tai bus pasisakyta šio procesinio sprendimo dalyje ,,Dėl prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą“), to prokurorė neprašė ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas prokurorės skundą nagrinėja tik pagal jo ribas (BPK 255 straipsnis).

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

31. Byloje yra pareikšti šie civiliniai ieškiniai: Valstybės įmonė Turto bankas pareiškė civilinį ieškinį dėl 5825,47 Eur turtinės žalos; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškė civilinį ieškinį dėl 10163,07 Eur turtinės žalos; UAB „SOLAURA“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 6563,96 Eur dėl turtinės žalos, UAB ,,Tele2“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 174,10 Eur turtinės žalos ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ pareiškė civilinį ieškinį dėl 84542,97 Eur turtinės žalos.

32. Įvertinęs byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė. Tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, R. Č. skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, todėl pagrįstai byloje pareikšti civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėtais (BPK115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

33. Apeliacinės instancijos teisme, patenkinus prokurorės skundą iš dalies, R. Č. pripažintas kaltu, padaręs BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, dėl kurios visi likę bendrovės kreditoriai (pastaba – ne tik šioje byloje pareiškę civilinius ieškinius) patyrė 21 657,86 Eur žalą. Pažymėtina, jog ši žala buvo patirta visų likusių bendrovės kreditorių, kurių nagrinėjamoje UAB „E“ bankroto byloje yra net 17 (t. 1, b. l. 21). Kokią žalą konkrečiai patyrė kiekvienas bendrovės kreditorius, tarp kurių yra ir Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, UAB „SOLAURA“, UAB ,,Tele2“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios kategorijos bylose, esant tokiam dideliam kreditorių skaičiui, to ir neįmanoma būtų padaryti, tad teigti, jog dėl neteisėtų veiksmų civiliniai ieškovai šioje byloje patyrė kiekvienas savo kreditorinių reikalavimų atitinkančią turtinę žalą (kuri beje viršija kaltinime nurodytą ir nusikalstama veika padarytą žalą), nėra jokio pagrindo. Tačiau pripažinus, kad R. Č. nusikalstamais veiksmais žala visgi buvo padaryta, civiliniams ieškovams (VĮ Turto bankui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, UAB „SOLAURA“, UAB ,,Tele2“ (pastaba – nuosprendžio aprašomojoje dalyje šio civilinio ieškovo ieškinys nėra aptartas) ir AB „Energijos skirstymo operatorius“) pripažintina teisę į ieškinių patenkinimą, o jų dydžio klausimas paliktinas spręsti civilinio proceso tvarka.

Dėl prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą.

34. Prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą pakeisti R. Č. kaltinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jį išdėstant taip:

35.1. R. Č. nuo 2010-03-09 iki 2015-03-04, būdamas UAB ,,E“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, žinodamas, kad UAB ,,E“ nuo 2012-12-31 nemoki, jos ekonominė padėtis sunki, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija visą jos turimą turtą, 2014 metais įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė buvo 199 836,07 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 273 309,19 Eur, suvokdamas, kad atsiskaityti su visais kreditoriais, kuriems bendras įsiskolinimas siekė 195 956,79 Eur, įmonė galimybių neturi, suvokdamas, kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, o jis pats yra įforminęs 2014-10-27 kasos išlaidų orderį ETG Nr. 198 bei sumažinęs 74 780,25 Lt (21 657,86 Eur) piniginių lėšų likutį kasoje, siekdamas sutrukdyti nustatyti UAB ,,E“ ūkinę veiklą, turtą bei nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, nesaugojo tyčia tiriamojo laikotarpio nuo 2010-01-01 iki 2015-01-27 visu sąskaitų buhalterinės apskaitos registrų (tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, pajamų ir išlaidų apskaitos), įskaitant apskaitos registrus, kuriuose apskaityti elektros pirkimo-pardavimo sandoriai: tarp UAB „E“ ir AB LESTO; tarp UAB „E“ ir UAB „E“ bei finansinės atskaitomybės dokumentų už 2014 metus (balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos), turto ir skolų inventorizacijos dokumentų, juos tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje paslepiant, tokiu būdu pažeidė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 12 str. 1 d. nuostatą: „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, šio įstatymo 16 str. 1 p. - „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose", 16 str. 2 p. - „Apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius“; 17 str. - „Finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis“, 19 str. 1 d. - „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir 19 str. 2 d.- „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, taip pat būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia neorganizavo 2014 metu Įmonės inventorizacijos atlikimo, 2014 metinio finansinių ataskaitų rinkinio parengimo ir pateikimo juridinių asmenų juridinių asmenų registro tvarkytojui, tokiu būdu pažeidė- 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atsakomybės įstatymo Nr. IX-575 15 str. 1 d. reikalavimą: ,,Metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams". Pagal šio Įstatymo 27 straipsnio nuostatą "Už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas. Tokiu būdu apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-01-27.

35. BPK 256 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis., o 2 dalyje nustatyta, kad nurodyti proceso dalyviai turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

36. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

37. Šios nuostatos pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į apeliacinio proceso ypatumus, išdėstytus šio kodekso XXV skyriuje. Taigi kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai).

38. Tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017).

39. Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė A. Balžekaitė pateikė prašymą pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes skirtingomis, t. y. papildžiusi pradinį kaltinimą, dėl kurio R. Č. buvo atiduotas teismui bei pirmos instancijos teismo išteisintas, naujomis faktinėmis aplinkybėmis (t. y. kaip objektyviai pasireiškė apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), tuo pačiu padidindama kaltinimo apimtį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, susidarė tokia situacija, kad yra pateiktas iš esmės naujas kaltinimas, nes jame nurodytos naujos (teisme nenagrinėtos) veikos faktinės aplinkybės, o dėl tokios veikos pirmosios instancijos teisme R. Č. nebuvo teisiamas.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-66-648/2018 yra pasisakiusi, kad nepriklausomai nuo to, ar prokuroras yra pateikęs apeliacinį skundą, ar ne, jis turi teisę teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo pakeitimo, jei tai lengvina nuteistojo teisinę padėtį. Tuo pačiu pažymėjo, kad jeigu byloje pareiškiamas prašymas keisti kaltinimą, kuriame nurodomos visiškai kitos veikos faktinės aplinkybės ir veikos kvalifikavimas, tai reiškia ne kaltinimo keitimą, o naujo kaltinimo dėl naujos veikos pareiškimą. Tokia situacija apeliacinės instancijos teisme apskritai negalima, nes tai neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 ir 4 dalis). Toje pačioje kasacinėje nutartyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinimas prokuroro ir nukentėjusiojo prašymu gali būti keičiamas, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, kai apie tai yra užsimenama apeliaciniuose skunduose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016).

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju, prokurorė nepateikė prašymą keisti R. Č. kaltinimą kartu su savo apeliaciniu skundu, todėl tai, kad apygardos teismas nagrinėja prokurorės skundą, kuriuo yra prašoma nuteisti R. Č., nereiškia, kad prokurorė gali apeliacinės instancijos teisme keisti kaltinimo esmines faktines aplinkybes ir taip sunkinti išteisintojo R. Č. teisinę padėtį. Tai pat pažymėtina, kad nors apeliacinis teismas pridėjo prie bylos prokurorės prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos (BK 222 straipsnio 1 dalis) esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, visgi nereiškia, jog turi jį ir išnagrinėti, ir pagrįstai sprendžia, jog pripažinus, kad kaltinimo keitimas susiklosčiusioje situacijoje byloje yra negalimas, prokurorės apeliacinį skundą nagrinėti pagal jo ribas.

Dėl skirtinos bausmės

42. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad R. Č. padarė BK 208 straipsnio 1 dalyje, numatytą nusikalstamą veiką, spręstinas bausmės skyrimo klausimas.

43. Skiriant bausmę R. Č. teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 208 straipsnio 1 dalis), kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: vykdo individualią veiklą, neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau nesant byloje duomenų, ar nuobaudos įvykdytos, laikytina kad galiojančių nuobaudų neturi (t. 4, b. l. 154), nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti skiriant su realiu laisvės atėmimu nesusijusią, artimą BK 47 straipsnio 3 dalyje už nesunkų nusikaltimą nustatytam baudos minimumui, bausmę - 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti dvejų metų bėgyje.

44. Pagal BK 3 straipsnio nuostatas veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nuo 2018-01-01 buvo pakeistas bazinis bausmių ir nuobaudų skyrimo dydis, kuris yra prilyginamas 1 MGL. Šis dydis buvo padidintas nuo 37,66 Eur iki 50 Eur. Todėl R. Č. taikytas nusikalstamos veikos metu galiojęs ir jo padėtį švelninantis baudos dydis, t. y. 37,66 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 326 straipsnio 4 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį dalyje dėl R. Č. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Pripažinti R. Č. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą.

Išaiškinti R. Č., kad jis teismo paskirtą baudą privalo sumokėti per 24 mėnesius nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos. Nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pripažinti civiliniams ieškovams: VĮ Turto bankui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, UAB „SOLAURA“, UAB ,,Tele2“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisę į ieškinių patenkinimą, jų dydžio klausimą paliekant spręsti civilinio proceso tvarka.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria byloje taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - laikiną nuosavybės teisių apribojimą į R. Č. ir jo sutuoktinės A. Č. turtui: 1) 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registro Nr. (duomenys neskelbtini),, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)Ff; 2) 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, registro Nr. (duomenys neskelbtini),, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 1/2 sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklausančio žemės sklypui unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), galiojimą pratęsti iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymo.

Kitoje dalyje apylinkės nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.