- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-19
- Bylos Nr.
- 1A-601-574/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22658-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- E. P.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam paskirta 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 4 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš E. P. išieškota automobilio „Audi A6“ valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 7150 Eur valstybės naudai.
E. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. E. P. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau negu – 1,51 promilių neblaivumas, t. y.: jis 2023 m. birželio 20 d. apie 20.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,84 promilės etilo alkoholio koncentracija.
2. Taip pat, E. P. buvo kaltinamasis tuo, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, t. y.: jis 2023 m. birželio 20 d. apie 20.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), vartodamas įvairius necenzūrinius žodžius nukentėjusiojo J. V. atžvilgiu, grasindamas pasakė: „kad jį sumuš čia vietoje, kad suras, kur gyvena, ir su juo susidoros“, tokiu būdu sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog jo grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorė Jolita Okuškienė prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti dalyje dėl E. P. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: E. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 85 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirtą 50 MGL baudą su pagal BK 145 straipsnio 1 dalį prašoma skirti 85 MGL bauda, bausmes visiškai sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 135 MGL dydžio baudą. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamąjį E. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, o būtent toje dalyje, kurioje konstatavo, kad nepavyko paneigti kaltinamojo parodymų apie tai, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime E. P. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, visas abejones vertindamas kaltinamojo naudai, neįvykdė savo pareigos išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, palyginti turimus įrodymus tarpusavyje, siejant juos į logišką vientisą grandinę, ir padaryti faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, t. y. iš esmės, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimai.
3.2. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam J. V. vykdant pilietinę pareigą, kai pastebėjęs pavojingai manevruojantį neblaivų vairuotoją E. P., vairuojantį automobilį „Audi A6“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) kuris sustojo parduotuvės „IKI“ stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir iškvietęs policiją bei užstatydamas automobilį – tokiu būdu neleisdamas neblaiviam vairuotojui, t. y. E. P. išvažiuoti, pastarasis išlipo pro atidarytą automobilio durelių langą ir pradėjęs elgtis agresyviai, kalbėti pakeltu balso tonu, vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino nukentėjusiajam J. V., sakydamas, kad „jį sumuš čia vietoje, kad vėliau suras, kur jis gyvena ir su juo susidoros“.
3.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad E. P. veiksmai – išsakyti žodžiai „sumuš“, „suras, kur gyvena, ir susidoros“ nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo realūs, motyvavo tuo, kad kaltininkas neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės nustatyti nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, nukentėjusiojo nepažinojo, nežinojo, kad nukentėjusysis gyvena vienkiemyje, jokio tikslo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo ar jo šeimos narių sveikatą neturėjo, o tik, būdamas neblaivus, išsakė savo neigiamą nuomonę dėl J. V. veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).
3.4. E. P. teisme pripažino, kad susiklosčiusioje situacijoje, apimtas pykčio nukentėjusiajam grasino, taip siekdamas sukelti jam baimės jausmą. Tai, kad savo grasinimų jis iš tikrųjų neketino įvykdyti, neturi reikšmės sprendžiant dėl jo kaltės. Tačiau teismas, išteisindamas E. P., grasinimo realumą įvertino tik iš kaltininko perspektyvos, akcentuodamas kaltininko tyčios nebuvimą, galimybių nustatyti nukentėjusiojo gyvenamąją vietą nebuvimą ir grasinimo tikslus, todėl padarė klaidingas išvadas, kad nagrinėjamojo situacijoje nukentėjusysis klaidingai suvokė E. P. išsakytus žodžius kaip grasinimą.
3.5. Priešingai nei pripažino pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys pagrindžia, kad nukentėjusysis J. V. pagal jam agresyviai nusiteikusio ir motyvą kerštauti už iškviestą policiją turinčio asmens išsakytų grasinimų, kad „sumuš“, „suras, kur gyvena, ir susidoros“, turinį iš tiesų turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimą nukentėjusiajam išsakė asmuo, kuris, pagal bylos aplinkybes, vairavo automobilį neblaivus, vėliau iš automobilio išlipo per atidarytą automobilio langą, elgėsi agresyviai ir vartojo necenzūrinius žodžius, kas sudarė pagrindą nukentėjusiajam manyti, kad E. P. nelinkęs laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, todėl iš tokio asmens galima tikėtis priešingo teisei veikimo. Be to, nukentėjusiajam išsakytų grasinimų turinį sudarė tokie žodžiai, t. y. „sumuš“, „susidoros“, kurie pagal jų prasmę siejami tiek su grėsme asmens sveikatai, tiek su grėsme gyvybei. Grasinimo realumą sustiprino tai, kad E. P., išsakęs grasinimus, kad suras, kur nukentėjusysis gyvena ir susidoros, pradėjo filmuoti nukentėjusiojo automobilį, kuris registruotas nukentėjusiojo vardu, taip pat automobilyje buvusius nukentėjusiojo šeimos narius, todėl, priešingai nei padarė išvadas pirmosios instancijos teismas, išsakytų grasinimų kontekste sekę E. P. veiksmai filmuojant nukentėjusiojo automobilį ir jame buvusius šeimos narius bei grasinant vėliau nukentėjusįjį susirasti ir susidoroti, nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai sukėlė nukentėjusiajam baimę dėl E. P. grasinimų įgyvendinimo. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad susiklosčiusioje situacijoje jis jautė realią grėsmę, išsigando, kad E. P., žinodamas transporto priemonės, kuri registruota jo vardu, valstybinius numerius, gali sužinoti ir jo gyvenamosios vietos adresą bei įvykdyti grasinimą susidoroti, kurį suprato kaip grėsmę savo ir savo šeimos narių sveikatai ar gyvybei. Kad tokią baimę nukentėjusysis turėjo, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Kaip matyti iš į įvykio vietą atvykusio pareigūno J. Smalsučio tarnybinio pranešimo, nukentėjusysis įvykio vietoje iš karto pareigūnams nurodė, kad iš E. P. susilaukė grasinimų ir mano, kad tokie grasinimai iš tokių asmenų gali būti realūs, todėl pateikė pareiškimą. Pareigūno įvykio vietoje „Body“ kamera daryto vaizdo įrašo apžiūros protokolas taip pat patvirtina, kad įvykio vietoje yra užfiksuota, jog nukentėjusysis pasako, kad dėl grasinimų jam neramu, kadangi buvo grasinama ir jam, ir jo šeimai, nerimauja, kad E. P. jį gali susirasti ir nori tai užfiksuoti, jeigu kas nors nutiktų, kadangi gyvena vienkiemyje, nuosavame name. Visi šie bylos duomenys, kurių teismas neįvertino spręsdamas dėl grasinimo realumo, įrodo, jog visgi E. P. išsakytas grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, nukentėjusysis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo ir savo šeimos narių sveikatai ar gyvybei ir bijojo grasinimo įgyvendinimo, o E. P. būtent tokios nukentėjusiojo būsenos nagrinėjamoje situacijoje ir siekė, todėl konstatuotina, kad E. P. nepagrįstai išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
4. Atsilepimų į apeliacinį skundą negauta.
5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl E. P. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – E. P. pripažinti kaltu ir paskirti jam bausmę.
7. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuosprendį priėmęs teismas padarė klaidų dėl duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir, nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek nuteistuosius teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados, jog nepadaryta veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-238-699/2016, 2K-131-1073/2018, 2K-139-511/2020).
9. Prokurorė skunde nurodo, jog bylos duomenys pagrindžia, kad nukentėjusysis J. V., manydamas, kad E. P. gali kerštauti už policijos pareigūnų iškvietimą, jo išsakytų grasinimų turinį, iš tiesų turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti įvykdytas, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio santykius, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, nėra pagrindo sutikti su prokurorės skundo argumentais.
10. E. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis nukentėjusiojo J. V. atžvilgiu grasindamas pasakė, kad „jį sumuš čia vietoje, kad suras, kur gyvena, ir su juo susidoros“. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad išsigando kaltinamojo, kai pamatė, kokia buvo jo reakcija, pareigūnams paimant iš jo automobilį. Liudytojas V. N. patvirtino, kad E. P., išlipęs iš automobilio išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, tačiau ar asmuo elgėsi agresyviai, nenurodė, teigė, kad jokių veiksmų rankomis nedarė, tik filmavo. Iš E. P. parodymų matyti, kad jis realių ketinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą neturėjo. Tai buvo pykčio išraiška pavartojus alkoholio. Negali paaiškinti, kodėl filmavo, greičiausiai iš streso. Kitą dieną ištrynė įrašą, kai susivokė, ką padarė. Pats nesuprato, kodėl filmavo. Pripažino, kad sakė tokius žodžius kaip „tau p....“, „gaidys“, „ožys“, bet kad nužudysiu ar susidorosiu, kiek pamena, nesakė. Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nukentėjusysis nurodė, kad filmavo ne E. P., o jo draugas. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad E. P. išlipus iš automobilio, jis (nukentėjusysis) atsitraukė į šoną, tuomet prasidėjo grasinimai sumušti, susidoroti, po to, pradėjo filmuoti automobilį, kuris registruotas jo (nukentėjusiojo) vardu, todėl manė, kad nuteistasis gali sužinoti ir jo gyvenamosios vietos adresą. E. P. grasinimai sukėlė baimę kadangi jis gyvena vienkiemyje, jei nebūtų filmavęs automobilio, gal nebūtų kilę tokių minčių. Visgi, byloje nustatyta, kad E. P. neturėjo realios galimybės nustatyti nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, nukentėjusiojo nepažinojo, nežinojo, kad pastarasis gyvena vienkiemyje, tik, būdamas neblaivus, kaip minėta, tokiu būdu nukentėjusiojo atžvilgiu išreiškė nepasitenkinimą dėl jo sulaikymo ir policijos pareigūnų iškvietimo bei automobilio paėmimo.
11. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nors tarp E. P. ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, E. P. išsakė nukentėjusiojo atžvilgiu tokius žodžius kaip „sumuš“, „suras kur gyvena ir susidoros”, tačiau tai negali būti traktuojama kaip realus grasinimas, nes įvykio vietoje smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, tai patvirtino ir liudytojas V. N. nurodydamas, kad įvykio metu automobilio „AUDI A6“ vairuotojas jokių veiksmų nesiėmė. Apžiūrėjus mobilaus ryšio telefoną „Samsung A33 5G“, kuris priklauso E. P., nustatyta, kad 2023 m. birželio 20 d., t. y. įvykio dieną darytų nuotraukų ir vaizdo įrašų telefone nėra. Taigi nors pats E. P. neginčija (tiksliai neprisimena), kad išsakė tokius žodžius kaip „sumuš“, „suras“, ‚susidoros“, tačiau nurodė, kad buvo piktas ir stresinėje situacijoje, siekė sukelti nukentėjusiajam baimės jausmą.
12. Taikant BK 145 straipsnį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017).
13. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ir kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nors E. P. išsakytos frazės savo turiniu ir išraiškos būdu galėjo sukelti nukentėjusiajam neigiamas emocijas, tačiau išsakyti žodžiai, įvertinus įvykio kontekstą, sietini su emocijomis, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog E. P. panaudojo bendro pobūdžio psichinę prievartą, kuria buvo siekiama sukelti nukentėjusiajam baimę dėl galimų neigiamų padarinių, tačiau nenustatytas grasinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti, o šis požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti.
14. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Jolitos Okuškienės apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.