- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-11
- Bylos Nr.
- e2-874-904/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02017-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mantas Ūsas
- Atsakovas
- A. L.
- Trečiasis asmuo
- R. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
viešajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo R. L..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 264,18 Eur įsiskolinimą, 26,74 Eur vėlavimo palūkanų, 7,92 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2020 m. vasario 4 d. atsakovas ir ieškovė sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 112551 (toliau – Kredito sutartis) pagal kurią ieškovė 2020 m. vasario 4 d. suteikė atsakovui kreditą, pervesdamas į atsakovo asmeninę sąskaitą 1000 Eur. Nurodo, kad atsakovas, pildydamas kreditingumo deklaraciją, įrašė, kad jo pajamų suma iš visų šaltinių yra 1000 Eur, kiti finansiniai įsipareigojimai – 0 Eur. Patikrinus „Sodros“ duomenų bazę buvo nustatyta, kad atsakovas dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Klaipėdos baldai“ ir gauna atlyginimą, kurio vidurkis už keturis paskutinius mėnesius buvo 1109,49 Eur „į rankas“. Buvo vertinta atsakovo nurodyta mažesnė pajamų suma. Įsipareigojimai buvo tikrinami Lietuvos Banko valdomoje Paskolų rizikos duomenų bazėje (toliau – PRDB), tikrinimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas 2021 m. vasario 4 d. įsipareigojimų neturėjo. Pažymėjo, kad pats faktas, kad kredito gavėjas turi įsipareigojimų (net ir pradelstų) nedaro jo nemokiu ar nekredituotinu, svarbu, kad kredito gavėjo įsipareigojimai neviršytų įstatymo nustatytos įsipareigojimų ir pajamų santykio taisyklės. Kadangi vartojimo kredito gavėjas buvo vedęs, todėl kredito davėjas vertino jo kreditingumą, taikydamas 20 procentų įsipareigojimų ir pajamų santykio taisyklę. Išanalizavus nurodytą ir kitą objektyviai reikšmingą informaciją, 2020 m. vasario 4 d. su atsakovu buvo sudaryta Kredito sutartis dėl 1000 Eur dydžio kredito suteikimo, 12 mėnesių laikotarpiui, mėnesinės įmokos suma 132,09 Eur. Vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų ir pajamų santykis kredito suteikimo metu buvo 13,21 procentų. Kreditas turėjo būti grąžintas 2021 m. sausio 29 d. Atsakovas 2020 m. kovo 3 d., 2020 m. balandžio 6 d., 2020 gegužės 6 d., 2020 m. birželio 11 d. atliko mokėjimus pagal mokėjimo grafiką. 2020 m. liepos 11 d. atliko 59 Eur įmoką ir 2020 m. liepos 11 d. atliko 1 Eur įmoką, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai yra termino pratęsimas, todėl minėtos įmokos buvo įskaitytos kaip kredito pratęsimas, atsakovui buvo atsiųstas naujas mokėjimo grafikas. Mokėjimai, nurodant, kad tai yra termino pratęsimas, buvo atlikti ir 2020 m. rugpjūčio 20 d., 2020 m. rugsėjo 23 d., 2020 m. spalio 23 d., 2020 m. gruodžio 1 d., 2021 m. sausio 7 d. Vėliau mokėjimai buvo atlikti pagal mokėjimo grafiką: 2021 m. balandžio 7 d., 2021 m. gegužės 6 d., 2021 m. gegužės 11 d., 2021 m. birželio 10 d., 2021 m. birželio 12 d., 2021 m. liepos 12 d., 2021 m. rugpjūčio 27 d., 2021 m. rugsėjo 3 d., 2021 m. rugpjūčio 7 d. Nurodo, kad atsakovas mokėjimus ieškovei atlikdavo savarankiškai prisijungęs prie savo elektroninio banko paskyros ir pats užpildydamas mokėjimo nurodymą, jame nurodydamas mokėtiną sumą ir mokėjimo paskirtį, priklausomai nuo to, ką jis savo mokėjimu norėdavo atlikti – kredito pratęsimą, ar kredito įmokos apmokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pasirinko kredito pratęsimo galimybę ir už tai gavo papildomo laiko naudotis ieškovo paskolintais pinigais, galutinė kredito grąžinimo data tapo 2021 m. spalio 9 d. Kadangi atsakovas nepadengė savo kredito, likusi suma yra 219,77 Eur kredito suma, 44,41 Eur kredito mokestis. Laiku neįvykdžius Kredito sutarties, kredito gavėjas privalo mokėti 74,57 procentų palūkanas nuo laiku negrąžintos sumos, ir už kiekvieną pavėluotą dieną 0,05 procentų nuo laiku negrąžintos sumos. Palūkanų skaičiavimo pradžia nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2021 m. lapkričio 23 d., priskaičiuota suma – 26,74 Eur. Delspinigių skaičiavimo pradžia nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2021 m. lapkričio 23 d., priskaičiuota suma 7,92 Eur. Atsakovas apie gręsiantį sutarties nutraukimą buvo informuotas 2021 m. lapkričio 11 d. Kredito sutartis tarp atsakovo ir ieškovės buvo nutraukta 2021 m. lapkričio 23 d. Papildomai nurodo, kad Kredito sutartyje aiškiai įvardyta tiek galimybė pratęsti kredito mokėjimo terminą, tiek už pratęsimą mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka, be to, nurodyta, jog už pratęsimą mokėtinas mokestis neįskaičiuojamas į bendrą vartojimo sutarties kainą. Atsakovo atliktuose mokėjimuose yra aiškiai įvardyta tokių mokėjimo paskirtis, jog mokamas pratęsimo mokestis. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovui buvo suprantama mokamų mokesčių paskirtis, ir jis sąmoningai pasirinko pratęsti kredito grąžinimo terminą. Nurodo, kad atsakovo pateiktas duomenų bazės išrašas nepatvirtina, kad atsakovas kredito suteikimo momentu 2020 m. vasario 4 d. turėjo įsipareigojimą UAB „S.IMPERIJA Creditor.lt“, tuo labiau, kad Lietuvos banko PRDB duomenų bazė tokio įsipareigojimo nerodė. Atsakovo pateiktas neva turėtas įsipareigojimas yra iš fizinio asmens Ž. K., o iš pateiktos informacijos sunku nustatyti, ar tai buvo įsiskolinimas atsiradęs iš finansinio įsipareigojimo, ar tai priteistas žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje, ar dar koks nors įsipareigojimas, kuris nėra susijęs su finansiniais įsipareigojimais, nes nuo to, koks tai įsipareigojimas priklauso, ar jis bus pateikiamas skolų duomenų bazėse. Pažymi, kad Antstolių informacinės sistemos duomenys apie vykdomąsias bylas yra teikiami tik suinteresuotoms šalims, šiuo atveju ieškovė negalėjo patikrinti šios informacijos, nes ji jai negalėjo būti suteikta ir ji jai buvo nežinoma, nes atsakovas savo skolos fiziniam asmeniui faktą nutylėjo. Atsakovas pildydamas savo kreditingumo deklaraciją nurodė, kad jo įsipareigojimai yra 0 Eur, nors jis taip pat buvo atsakingas už tinkamų duomenų apie savo įsipareigojimus suteikimą kreditoriui, todėl šiuo atveju tai galėtume traktuoti kaip sukčiavimą ir turto įgijimą sukčiavimo būdu.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas Simas Dovilitis papildomai paaiškino, kad paskola atsakovui buvo teikiama kaip asmeninė paskola. Dėl kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo nurodė, kad kredito suteikimo metu atsakovas kitų įsipareigojimų, matomų viešai prieinamuose šaltiniuose, neturėjo, tai patvirtina PRDB išrašas. Atsakovo pateikti duomenys apie kitus įsipareigojimus nėra išsamūs, nes pateiktos tik dokumento iškarpos, ne visas dokumentas, todėl nėra aišku, ar tai atsakovo įsipareigojimas. Be to, tai yra Creditinfo duomenų bazės duomenys, tačiau ieškovė įstatymų yra įpareigota vertinti tik PRDB duomenis. Duomenų apie antstolių išieškomas skolas, ieškovė neturėjo, šių duomenų ieškovė matyti negalėjo. Nurodė, kad tai nebuvo refinansavimo sutartis. Trečiojo asmens atsakovo sutuoktinės R. L. kreditingumas nebuvo vertinamas, nes paskolos gavimui nebuvo pateiktas sutuoktinės sutikimas. Dėl vekselio nurodė, kad ši priemonė netaikoma nuo 2020 m., tačiau Kredito sutarties nuostatos nebuvo pataisytos. Atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 10 įmokų pagal mokėjimo grafiką (1217,83 Eur) ir 4 pratęsimus (412,75 Eur). Nurodė, kad prašymas pratęsti Kredito sutarties terminą buvo pateiktas, atliekant pavedimą ir paskirtyje nurodant asmens kodą ir įrašant paskirtį „pratęsimas“. Nurodė, kad informacija, kad atsakovas buvo skolingas fiziniam asmeniui Ž. K. PRDB duomenų nebuvo, šie duomenys buvo Antstolių sistemoje, kurių ieškovė negalėjo matyti, o šis įsiskolinimas į PRDB nebuvo įkeltas. Patvirtino, kad tuo atveju, jei ieškovė būtų žinojusi apie įsiskolinimą Ž. K., paskola atsakovui nebūtų suteikta. Ši informacija yra esminis dalykas, kuris keičia atsakovo kreditingumą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad įmokos už kreditą ieškovės buvo įskaitytos kaip mokestis, kuris nenumatytas Kredito sutartyje. Ieškovė buvo nurodžiusi, kad mokant kredito įmokas į paskirtį reikia įrašyti „kredito grąžinimas arba pratęsimas“, todėl mokant kreditą buvo įrašomos skirtingos paskirtys, atsakovas niekada neteikė prašymo pratęsti Kredito sutarties. Pažymi, kad Kredito sutartyje nėra paaiškinimo, kas tas „pratęsimas“ bei ieškovė niekur nenurodė, ką įrašyti į paskirtį norint sumokėti tą mokestį. Nurodo, kad ieškovė teismui pateikė Kredito sutarties Bendrąsias nuostatas, kurios neatitinka tų, kurias Kredito sutarties sudarymo dieną buvo gavęs atsakovas. Atsakovo gautose Bendrosiose nuostatose nurodyta, kad kreditas gali būti išduodamas, jo terminas pratęsiamas tik tuo atveju, jei kredito gavėjas užtikrina kredito, palūkanų ir kitų pagal šią sutartį mokėtinų sumų grąžinimą išduodamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Nurodo, kad iš ieškovės taip pat iki rugsėjo mėnesio negavo Specialiųjų sąlygų, o po ilgų atsakovo prašymų, ieškovė atsiuntė sutartį, kuri neatitiko pradinės sutarties, o paprašius dar kartą atsiųsti pradinę sutartį ir mokėjimo grafikus, ieškovė prašymą ignoravo. Nurodė, kad Kredito sutarties laikotarpiu ieškovė siūlė papildomai skolintis, nors žinojo, kad atsakovas turi įsiskolinimų. Ieškovė nereagavo į atsakovo prašymus nesiųsti laiškų su pranešimais į darbovietę, grasino, kad skola bus perduota antstoliui, išieškota iš kitų šeimos narių gaunamų pajamų ir kt. Pažymėjo, kad Bendrosiose Kredito sutarties sąlygose nurodoma, kad: įmokos paskirstomos tokia tvarka: 1) delspinigiai ir pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, patirtos iki išieškojimo perdavimo antstoliui; 2) palūkanos ir administravimo mokesčiai; 3) kredito suma, todėl jokie papildomi mokesčiai negalėjo būti imami pagal pačios ieškovės sudarytą įmokų tvarką. Papildomai nurodė, kad Kredito sutartis buvo sudaryta neteisėtai, ieškovė nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų apie atsakovo kreditingumo vertinimo metu surinktus duomenis. Ieškovė neužskaitė įmokų, teigdama, kad jas laiko mokesčiu, kuris nėra įtrauktas į Kredito sutartį. Prašo atmesti ieškovės ieškinį visa apimtimi bei įpareigoti užskaityti visas įmokas, kurios nebuvo užskaitytos, bei grąžinti permoką, kuri sudaro 780,02 Eur.
Atsakovas A. L. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad paskola iš ieškovės buvo paimta padengti kitiems įsiskolinimams antstoliui. Tuo metu turėjo apie 10 000 Eur skolų, skolos buvo asmeninės, išieškomos antstolio, apie 3600 Eur dydžio. Dar buvo pasiimtas išperkamosios nuomos sutartimi su „mogo LT“ automobilis, šeimos poreikiams tenkinti. Kredito sutartis su ieškove buvo sudaryta telefonu, pildė paraišką kartu su sutuoktine. Ar buvo klausiama apie įsiskolinimus, negali atsakyti. Vėliau patikslino, kad telefonu ieškovė buvo informuota apie turimus kitus įsiskolinimus (apie 1-2 dienas iki Kredito sutarties sudarymo). Dėl Kredito sutarties sudarymo bendravo ir jis, ir sutuoktinė. Kredito sutarties įmokas mokėjo ir jis, ir sutuoktinė, jo banko prisijungimai padėti ant stalo, naudojasi abu. Pasiimta paskola norėjo padengti įsiskolinimą už automobilį, padengti vekselį fiziniam asmeniui. Įsiskolinimai susidarė dėl šeimos poreikių. Anksčiau buvo sutuoktinė paėmusi paskolą iš ieškovės įsiskolinimų refinansavimui. Dėl mokėjimo paskirtyje nurodyto „pratęsimo“ nurodė, kad sutartyje nebuvo išaiškinta, kas yra pratęsimas, jis suprato, kad sumoka dalį įmokos, o vėliau sumokės kitą dalį. Prašydamas suteikti paskolą, turimų įsiskolinimų nenurodė, nes visa informacija buvo matoma Creditinfo duomenų bazėje, taip pat ir Antstolių informacinėje sistemoje. Jis tikslios kitų įsipareigojimų sumos nežinojo, todėl jos ir nenurodė. Ir sutuoktinės paskola, ir jo paskola buvo skirta įsiskolinimo Ž. K. padengti. Dėl vasario 4 d. pokalbio telefonu su ieškovės darbuotoja nurodė, kad pokalbio metu nenurodė, kad neturi kreditorių, nurodė, kad „daugiau kreditorių neturi“, žinodamas, kad jo sutuoktinė buvo darbuotojai išvardijusi, kokius įsiskolinimus jie turi.
Trečiasis asmuo R. L. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pasirašant Kredito sutartį buvo nurodyta, kad sutartis yra sudaroma asmeniniams poreikiams. Kad sutartis sudaroma šeimos poreikiams, atsakovas negalėjo nurodyti, nes tokiu atveju būtų vertinamas ir jos kreditingumas, o ji tuo metu turėjo daug įsiskolinimų. Pasirašant Kredito sutartį, atsakovas turėjo įsiskolinimą fiziniam asmeniui, pasiskolinti pinigai buvo naudojami vaiko gydymui – reabilitacijos paslaugoms. Taip pat buvo pasiimta paskola šeimos automobilio įsigijimui. Taip pat dar vienas įsiskolinimas, kurį dar ir šiuo metu rodo Creditinfo duomenų bazėje, šis įsiskolinimas buvo paimtas dengti kitus įsiskolinimus. Atsakovo sudarytos Kredito sutarties pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos padengti įsiskolinimą, išieškomą antstolio. Pokalbio su ieškovės darbuotoju metu, ieškovę telefonu informavo, kad atsakovas turi įsiskolinimų. Paraiškoje nurodė, kad įsipareigojimai sudaro 0 Eur, nes jie tuo metu nežinojo, kokio tikslaus dydžio įsiskolinimus turėjo, tikėjosi, kad ieškovė šiuos duomenis pasitikslins. Dėl mokėjimo paskirtyje nurodyto „pratęsimas“ nurodė, kad mokėjo tokią sumą, kokią galėjo sumokėti tuo metu, manė, kad likusią dalį padengs vėliau.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės. 2020 m. vasario 4 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 112551 (toliau – Kredito sutartis), kuria ieškovė suteikė atsakovui 1000 Eur vartojimo kreditą. Kredito sutarties Specialiosiose sąlygose buvo numatyta, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma – 74,53 proc.; bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 152,55 proc.; sutarties administravimo mokestis, tenkantis vienai vartojimo kredito dienai – 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos; vartojimo kredito paskirtis – įsipareigojimų refinansavimui ir asmeninėms reikmėms; kredito grąžinimo data – 2021 m. sausio 29 d.; kas mėnesį mokama suma – 132,09 Eur.
Ieškovės turimais Sodros duomenimis, 2020 m. vasario 4 d. atsakovas buvo dirbantis, gaunantis nuolatines pajamas; Lietuvos banko duomenimis, atsakovas neįrašytas į asmenų sąrašą, kuriems neleista sudaryti vartojimo kredito sutarčių.
Iš 2020 m. vasario 4 d. pokalbio telefonu įrašo nustatyta, kad atsakovas ieškovės darbuotojai patvirtino, kad kitų įsiskolinimų neturi.
Iš pateiktos ieškovės lentelės „A. L. mokėjimų paskirstymas“ nustatyta, kad atsakovas ieškovei yra atlikęs 16 įmokų pagal mokėjimo grafiką, kurių suma sudaro 1 366,19 Eur ir 10 mokėjimų, nurodytų kaip „pratęsimas“, kurių suma sudaro 413,83 Eur.
2021 m. lapkričio 8 d. atsakovas buvo informuotas, kad po 14 dienų Kredito sutartis tarp ieškovės ir atsakovo bus nutraukta ieškovės iniciatyva.
Iš Creditinfo duomenų, suformuotų 2021 m. gruodžio 27 d., nustatyta, kad atsakovas nuo 2016 m. gegužės 28 d. skolingas uždarajai akcinei bendrovei „S. Imperija Creditor.lt“. Iš interneto svetainės www.antstoliai.lt nustatyta, kad atsakovo atžvilgiu antstolis Giedrius Jonauskas 2019 m. balandžio 24 d. – 2021 m. vasario 22 d. vykdė vykdomąją bylą išieškotojo Ž. K. naudai, išieškotina suma – 3640,47 Eur.
Iš interneto svetainės www.antstoliai.lt informacijos nustatyta, kad vykdomosios bylos informaciją gali peržiūrėti vykdymo proceso šalys – išieškotojas ir skolininkas bei jų įgalioti asmenys.
2021 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento rašte nustatyta, kad ieškovė atsakovo kreditingumą patikrino duomenų bazėse („Sodra“, „nPRDB“, „NASIS“) ir atsakovo mokymas atitiko Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 3-62 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 9 punkto reikalavimus.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 264,18 Eur įsiskolinimą, 26,74 Eur vėlavimo palūkanų, 7,92 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovė paskolą jam suteikė netinkamai įvertinusi jo kreditingumą, o įmokos, sumokėtos kaip „pratęsimas“ buvo mokamos kaip įmokos pagal grafiką, nes Kredito sutartyje nebuvo aiškiai aptartas Kredito sutarties pratęsimas.
Dėl kreditingumo vertinimo.
Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo kreditingumą (VKĮ 8 straipsnio 2 dalis).
Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis šiais vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimais: 1) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas yra įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais vartojimo kredito gavėjas būtų pajėgus įvykdyti; 2) vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas; 3) skolinimas grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu; 4) vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Nustatytus reikalavimus detalizuoja priežiūros institucija (VKĮ 8 straipsnio 4 ir 5 dalys).
Priežiūros institucijos funkcijas pagal Vartojimo kredito įstatymą vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuostatų 10 punkte numatyta, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkis gali būti taikomas tais atvejais, kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo pajamos gali būti laikomos tvariomis ir atitinkamo laikotarpio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų. Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką. Tolesniuose Nuostatų punktuose (V skyrius „Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas“ nustatyti reikalavimai renkamai informacijai apie kredito gavėją, nustatyti reikalavimai jo pajamų vertinimui (Nuostatų 14–20 punktai).
Pažymėtina, kad šiuo nagrinėjamu atveju ieškovę ir atsakovą sieja teisiniai santykiai, atsiradę iš tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ir Europos Sąjungos, ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (pagal pareigas), o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-536/2008; Nr. 3K-3-502/2009; Nr. 3K-3-397/2011).
Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar ieškovė, teikdama vartojimo kreditą atsakovui žinojo ir turėjo galimybę žinoti apie esančius kitus atsakovo įsiskolinimus: antstolio Giedriaus Jonausko nuo 2019 m. balandžio 24 d. vykdytą vykdomąją byla išieškotojo Ž. K. naudai (išieškotina suma – 3640,47 Eur) ir nuo 2016 m. gegužės 28 d. buvusį įsiskolinimą uždarajai akcinei bendrovei „S. Imperija Creditor.lt“, kuris buvo matomas Creditinfo portale. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės darbuotojų, atsakovo ir trečiojo asmens bendravimas vyko telefonu bei per savitarnos sistemą www.kreditucentras.lt. Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo laikėsi pozicijos, kad atsakovo sudaryta Kredito sutartis buvo naudojama antstolio Giedriaus Jonausko išieškomam įsiskolinimui padengti, kuris susidarė dėl bendrų šeimos poreikių tenkinimo (vaiko gydymui – reabilitacijai). Tokią atsakovo ir trečiojo asmens poziciją patvirtina ir tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Kredito sutarties specialiųjų sąlygų 1 lape „vartojimo kredito paskirtis“ nurodyta: „įsipareigojimų refinansavimui ir asmeninėms reikmėms“. Spręstina, kad nors ir atsakovas pateikdamas prašymą suteikti vartojimo kreditą 2020 m. vasario 4 d. kreditingumo deklaracijoje nepažymėjo, kad turi kitų finansinių įsipareigojimų, o tai patvirtino ieškovės darbuotojai ir telefonu 2020 m. vasario 4 d. pokalbio metu, tačiau specialiosiose kredito sąlygose nurodyta paskirtis, kad ši kredito sutartis skirta įsipareigojimų refinansavimui ir asmeninėms reikmėms, sudaro tikėtiną prielaidą, kad ieškovė žinojo, kad šias pinigines lėšas atsakovas naudos kitam turimam įsiskolinimui padengti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011).
Pažymėtina, kad pagal VKĮ kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020), todėl tinkamo atsakovo kreditingumo įvertinimo įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka ieškovei.
Teismo vertinimu, ieškovė žinojo apie atsakovo turimus kitus finansinius įsipareigojimus, todėl atsakovo kreditingumą vertinti privalėjo itin atidžiai. Pažymėtina, kad ieškovės atstovas Simas Dovilitis teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo atveju, jei ieškovė būtų žinojusi apie atsakovo įsiskolinimą Ž. K., paskola atsakovui nebūtų suteikta ir ši informacija yra esminis dalykas, kuris keičia atsakovo kreditingumą. Nors ieškovė pateikė duomenis, kad atsakovo kreditingumą tikrino „Sodra“ duomenų bazėje, Lietuvos banko valdomoje PRDB, Lietuvos Banko duomenis, kad atsakovas neįrašytas į asmenų sąrašą, kuriems neleista sudaryti vartojimo kredito sutarčių, tačiau atsakovo pateikti duomenys iš antstoliai.lt sistemos ir Creditinfo sistemos, įrodo, kad duomenys nebuvo tikrinami pakankami atidžiai. Nesutiktina su ieškovės atstovo pozicija, kad teisės aktai kredito davėjus įpareigoja tikrinti tik „Sodra“ ir Lietuvos banko duomenų bazes, kadangi nei VKĮ, nei Nuostatose nenurodytos konkrečios duomenų bazės, o VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad kreditingumas vertinamas, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui. Ieškovės pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar ieškovė ėmėsi pakankamų priemonių, kad Kredito sutarties sudarymo metu nustatytų atsakovo turimus kitus finansinius įsipareigojimus, todėl spręstina, kad ieškovė neįvykdė VKĮ nustatytos pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.
VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatytos pasekmės, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Tokiu kredito gavėjui atveju netaikomos palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė netinkamai įvertino atsakovo kreditingumą, todėl taikytinos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatytos pasekmės. Šios teisės normos paskirtis yra atsakomybės kredito davėjui už kredito suteikimo metu netinkamai įvykdytą teisės aktuose įtvirtintą pareigą dėl kredituojamo asmens kreditingumo įvertinimo taikymas. Atsakomybės už neatsakingai suteiktą kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus grąžinti visos kredito kainos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taikymas turėtų pasireikšti tuo, jog kredito davėjai iš kredito gavėjos būtų priteista tik kredito suma, neskaičiuojant kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, šiuo konkrečiu atveju – palūkanų, administravimo mokesčio, pratęsimo mokesčio (tokios pozicijos laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1185-889/2021).
Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad Kredito sutarties nepratęsė, o visos įmokos buvo mokamos kaip įmokos pagal mokėjimo grafiką, ši atsakovo pozicija atmestina kaip nepagrįsta. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte numatyta, jog kredito gavėjas turi teisę pratęsti kredito grąžinimo terminą vieno mėnesio laikotarpiui pagal tinklapyje www.kreditucentras.lt ar kredito davėjo išrašytoje sąskaitoje pateiktus nurodymus. Kredito grąžinimo terminas laikomas pratęstu, jei kredito gavėjas sumoka kredito termino pratęsimo momentu sukauptas palūkanas ir administravimo mokesčius, apskaičiuotus sutarties 5 dalyje nustatyta tvarka pagal sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas normas (Kredito sutarties 4.8 punktas). Pagal sutarties 5.5 punktą, bendra vartojimo kredito kaina yra lygi pagal šios sutarties nuostatas apskaičiuotų palūkanų ir sutarties specialiosiose sąlygose nurodyto administravimo mokesčio sumai. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik dėl pagal paraišką suteikiamo kredito ir neapima jokių išlaidų, susijusių su kredito davėjo iki tol kredito gavėjui suteiktais kreditais ar ateityje suteiktinais kreditais ir išlaidų, susijusių su suteikto kredito grąžinimo termino pratęsimais. Taigi įvertinus Kredito sutarties nuostatas, spręstina, kad Kredito sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai yra numatyta tiek pratęsti kredito grąžinimo terminas 1 mėnesiui, tiek už pratęsimą mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka. Atsakovas, mokėdamas ieškovei ir įmokos paskirties laukelyje nurodydamas „pratęsimas“ ir savo asmens kodą, siekė Kredito sutartį pratęsti joje numatytomis sąlygomis. Tokį teismo įsitikinimą patvirtina ir tai, kad Kredito sutartis buvo sudaryta iki 2021 m. sausio 29 d., tačiau ir po šios datos atsakovas ieškovei atliko 11 mokėjimų. Atsižvelgiant į Kredito sutarties nuostatas, už Kredito sutarties pratęsimą sumokėtas mokestis neįskaičiuotinas į bendrą vartojimo sutarties kainą.
Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas sumokėjo 1366,19 Eur įmokų pagal mokėjimo grafiką, 413,83 Eur kaip Kredito sutarties pratęsimą. Atsižvelgiant į tai, kad suteikta vartojimo kredito suma buvo 1000 Eur, ir konstatuota, jog šiuo atveju taikytinos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatytos pasekmės, spręstina, kad atsakovas su ieškovė yra atskaitęs ir ieškinys atmestinas. Nors atsakovas atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose prašė grąžinti ieškovei sumokėtą permoką, tačiau dėl permokos grąžinimo priešieškinio nepateikė, todėl šis klausimas nenagrinėtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė sumokėjo 17 Eur žyminį mokestį, kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Atmetus ieškinį, ieškovei jos aptirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Byloje yra susidariusių 8,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ieškinį atmetus, šios išlaidos priteisiamos iš ieškovės (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285 straipsniu, 286 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pro Invest Group“ 8,96 Eur (aštuoni eurai 96 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų teikimu, valstybei. Šios valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismą Klaipėdos rajono rūmus.