Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Mikonienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad ji daug metų buvo nepagrįstai persekiojama, LR Generalinė prokuratūra negynė jos, kaip nukentėjusiosios teisių, dangstė nusikaltimus prieš ją dariusius asmenis ir nesiekė, kad jie būtų nubausti. 1985-06-07 ji su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus m. Spalio rajono vidaus reikalų skyrių dėl to, kad ją sumušė ir kėsinosi išžaginti M. S., tačiau baudžiamąją bylą atsisakyta iškelti, nenustačius M. S. veiksmuose nusikaltimo sudėties. Dėl užpuolimo ji patyrusi didelę psichologinę traumą, išsivystė psichinė liga – reakcinė depresija, tris mėnesius gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Pagal jos pareiškimą 1989-03-09 buvo iškelta baudžiamoji byla dėl apysunkio kūno sužalojimo, tačiau 1989-05-09 byla buvo nutraukta, nesant nusikaltimo, numatyto BK 112 str. 1 d. sudėties. 1989-09-08 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą panaikintas ir byla perduota papildomam parengtiniam tardymui atlikti. 1990-04-24 baudžiamoji byla vėl buvo nutraukta. 1990-05-07 nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą panaikintas, 1990-10-03 parengtinis tardymas vėl atnaujintas. Paskirta kompleksinė teismo psichiatrinė-medicininė ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog tarp ieškovei padaryto lengvo kūno sužalojimo ir išsivysčiusios reakcinės depresijos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jai padarytas sužalojimas kvalifikuotinas kaip apysunkis, sukėlęs ilgalaikį sveikatos sutrikdymą. 1991-03-25 Nusikaltimų tyrimų departamento Vilniaus skyriaus tardytojas A. D. baudžiamąją bylą M. S. atžvilgiu nutraukė, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui. Nurodo, jog 1997-06-06 ją partrenkė automobilis. Dėl autoįvykio ji patyrė galvos traumą, jai buvo pažeistas stuburas, sumušta krūtinės ląsta, pažeisti inkstai ir plaučiai, patyrė kitus kūno sužalojimus. Nuo 1998-03-30 jai nustatytas pastovus invalidumas. 1998-04-06 buvo iškelta baudžiamoji byla ir 1998-10-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 246 str. 2 d. 1999-03-06 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nustačiusi esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, panaikino žemesniųjų teismų sprendimus ir grąžino bylą naujam nagrinėjimui. 2000-09-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu R. G. buvo išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. 2000-11-07 Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2001-03-06 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija jos skundus atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Dėl eismo įvykio metu R. G. padarytos jai turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą, tačiau 2001-12-05 jos ieškinys dėl 40 000 Lt žalos atlyginimo buvo atmestas. 2003-12-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo pakeisti žemesniųjų teismų sprendimai ir jos naudai iš R. G. priteista 500 Lt turtinės žalos atlyginimo. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad teisė į žalos atlyginimą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, nacionaliniuose teisės aktuose buvo reglamentuota tik 1997-11-04 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1997-11-19, todėl jo nuostatos negali būti taikomos anksčiau atsiradusiems teisiniams santykiams. Kadangi ieškovės nurodyti veiksmai jų padarymo metu pagal galiojusius teisės aktus nebuvo pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį. Prašė ieškovės reikalavimui dėl 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Prašė ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog ieškinio argumentai dėl prokurorų veiksmų neteisėtumo yra nepagrįsti įrodymais, todėl ieškinys turėtų būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-14 sprendimu nusprendė ieškovės V. M. ieškinį atmesti. Sprendime nurodyta, jog ieškovė ginčija instancine tvarka patikrintus ir įsiteisėjusius procesinius teismų sprendimus, kurių neteisėtumą grindžia tik deklaratyviais samprotavimais bei subjektyvia nuomone apie tai, kaip turėjo vykti baudžiamasis procesas ar bylos nagrinėjimas teisme. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų bei teisinių argumentų, kurie patvirtintų prokurorų neveiklumą. Pateikti procesiniai dokumentai paskirti teismo medicinos ekspertizes bei teismo medicinos ekspertizės aktuose konstatuotos aplinkybės įrodo, kad vos tik gavęs reikiamos informacijos apie blogėjančią sveikatos būklę, prokuroras ėmėsi procesinių veiksmų ir kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, todėl neteisėtų veiksmų ar neveikimo faktas nėra įrodytas. Ieškovė pasinaudojo teise skųsti prokuroro veiksmus, prokurorų priimti procesiniai sprendimai buvo skundžiami ne tik aukštesniajam prokurorui, bet ir teismui, todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybė neužtikrino galimybės ieškovei ginti jos pažeistas teises. Teismas pažymėjo, jog teisė į žalos atlyginimą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, nacionaliniuose teisės aktuose buvo reglamentuota tik 1997-11-04 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis reglamentuoja žalos, padarytos fiziniam asmeniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, administracinio arešto arba pataisos darbų neteisėto paskyrimo, atlyginimą ir kad šią žalą atlygina valstybė. Šis įstatymas įsigaliojo 1997-11-19, todėl jo nuostatos taip pat negali būti taikomos anksčiau atsiradusiems teisiniams santykiams.Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad nebuvo nuteistas ją eismo įvykyje sužalojęs asmuo, neleidžia teigti, jog buvo pažeisti ieškovė interesai, kadangi pagal byloje esančius duomenis, ieškovė kreipėsi dėl jai eismo įvykio metu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo į teismą su ieškiniu. Ieškinys buvo iš dalies patenkintas ir iš eismo įvykio kaltininko priteista 500 Lt suma, kaip žalos atlyginimas nukentėjusiajai.Ieškovės pateikti išrašai iš medicininių dokumentų neįrodo, kad patirti susirgimai buvo sukelti valdžios institucijų veiksmų, priešingai, pati ieškovė teigia, jog galimas neigiamas pasekmes ji patyrė dėl M. S. ir R. G. padarytų sveikatos sutrikdymų. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-07 nutartis, kuria ieškovei iš R. G. buvo priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2010 konstatavo, jog pareikštas reikalavimas dėl aiškiai nerealios pinigų sumos (nagrinėjamu atveju – 400 000 Eur) priteisimo reiškia, kad teisės gynimo požiūriu ieškovė negali būti laikoma sąžininga, todėl teismas ieškinį laikė nepagrįstu ir dėl šios priežasties. Bylos duomenys patvirtina, jog teisė reikšti ieškinį dėl žalos, padarytos prokuroro veiksmais atlyginimo, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės sužalojimo, atsirado dar 1991-03-25, kai buvo priimtas nutarimas palikti galioti nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 13-2-007-89, o teisė į ieškinį dėl eismo įvykio ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų ir jų pasėkoje atsiradusios žalos atlyginimo yra atsiradusi 2001-03-06, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį baudžiamojoje byloje, kuria paliko galioti 2000-09-04 R. G. palankų išteisinamąjį nuosprendį. Ieškovė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2015-06-05, t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 8 d., taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovei (CPK 12, 178 str.). Nors ieškovės atstovas teismo posėdyje prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau nenurodė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių bei nepateikė prašymą pagrindžiančių įrodymų. Kadangi pasibaigus ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą, ieškovė praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą minėtam reikalavimui pareikšti, todėl teismas ieškovės ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė (CK1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016-03-14 sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismo sprendimas yra priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, pažeidžiant LR CPK reikalavimus. Ieškovei padarytą turtinę ir neturtinę žalą ji kildino iš atsiradusios žalos dėl nepagrįstai užsitęsusio proceso. Teigia, jog ji per daugiau kaip dvidešimt metų bylinėjimosi nėra gavusi realaus jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teismai ir prokuratūra vilkino bylas, dangstė vieni kitų neteisėtus veiksmus, atsisakinėjo iškelti bylas, iš bylų dingdavo įvairūs dokumentai, pagrindžiantys jai svarbias aplinkybes, dokumentai būdavo falsifikuojami. Bylose nuolat būdavo priimami skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, jos grąžinamos nagrinėti iš naujo. Tuo tarpu dėl prieš ją pavartoto smurto ji tapo psichikos ligone, patyrė keturis infarktus, tapo neįgali. Jai buvo nuolat atliekamos medicininės ekspertizės, kuriose buvo priimamos prieštaringos išvados, neatitinkančios faktinių aplinkybių dėl prieš ją įvykdytų nusikaltimų ir realių sveikatos sutrikdymo priežasčių. Patyrė daug pažeminimų, emocinių ir dvasinių sukrėtimų dėl neįgyvendinto teisingumo.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, reikalaudama atlyginti žalą, neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas. Apeliantė su tuo nesutinka ir prašo vadovautis jos ranka rašytais paaiškinimais, kurie pridėti prie skundo.Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl teisės aktų galiojimo ir jų taikymo bei nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-02-28 nutartyje Nr. 3K-7-70/2011 yra pažymėjęs, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu konstatavo, kad bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, be kita ko, iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą negali būti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas susiklostyti tokioms situacijoms, kad asmenų patirta žala negalėtų būti teisingai atlyginta. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucijos viršenybę Lietuvos teisės sistemoje, taip pat nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuoja, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovės ieškinio pagrindas ir reikalavimas atlyginti padarytą žalą lemia, jog bylą nagrinėję teismai, vykdydami teisingumą, ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, užpildyti teisės spragas ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą minėtam reikalavimui pareikšti, kadangi praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 8 d., taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Apeliantė laiko, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos amžių ir sveikatos būklę, sutrukdžiusius jai laiku kreiptis dėl teisminės gynybos – ji daug kartų sirgo, gydėsi ligonėje, yra patyrusi keturis infarktus. Prašo atsižvelgti į tai, kad ji, nors būdama socialiai remtinas asmuo, negalėjo pasinaudoti valstybine teisine pagalba, todėl ilgą laiką, neturėdama pakankamai lėšų, negalėjo gauti jokios teisinės pagalbos.Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantės apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011 buvo priimta esant visiškai skirtingoms faktinėms aplinkybėms lyginant su pastarąja. Toje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl žalos priteisimo iš fizinių asmenų, padariusių genocido nusikaltimą, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, o šioje byloje sprendžiamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagristai nurodė, kad ieškovės vardijami veiksmai nebuvo pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovė daug sirgo, yra patyrusi 4 infarktas, be to, savo teises tariamai gynė ikiteismine tvarka kreipdamasi į prokuratūrą. Tačiau šios aplinkybės neturi jokios įtakos ieškinio senaties termino skaičiavimui. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2015 m. birželio 5 d., t. y., daugiau nei 10 metų praleidus ieškinio senaties terminą visiems reikalavimams pareikšti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu. Pažymi, kad bylose dėl žalos atlyginimo teisės aktai nenustato privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, o Generalinė prokuratūra nėra kompetentinga institucija spręsti klausimus dėl kompensacijų išmokėjimo, kas buvo nurodyta ir apeliantės minimame 2012 m. birželio 25 d. atsakyme. Pasikartojančio turinio skundų ar prašymų teikimas valstybės institucijoms nėra pagrindas perkelti ieškinio senaties termino pradžią nuo atsakymo gavimo. Šioje byloje, nepaisant to, jog valstybės atstovai savo atsikirtimus grindė praleistu ieškinio senaties terminu, ieškovė prašymo atnaujinti terminą nereiškė, todėl teismas savo iniciatyvas šio klausimo spręsti negalėjo, kadangi tokiu atveju būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principai.Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurio prašo netenkinti. Nurodo, jog atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ieškinio reikalavimams neturi būti taikoma senatis. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat pagrįstai konstatuota, jog ieškovės pateikti įrodymai apie ikiteisminio tyrimo eigą dėl eismo įvykio, kurio metu V. M. buvo sužalota, taip pat neįrodo prokuroro neveiklumo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buvo imtasi operatyvių priemonių ikiteisminiam tyrimui atlikti (tyrimas pradėtas 1998-04-06, o kaltinimas R. G. pareikštas 1998-05-21) ir baudžiamajai bylai su kaltinamuoju aktu perduoti į teismą. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog teisė į greitą procesą šioje baudžiamojoje byloje buvo pažeista dar ir tuo, kad ji taip ir negavo realaus jai padarytos žalos atlyginimo, nes R. G. buvo išteisintas. Šiuo atveju matyti, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti V. M. teisės į žalos atlyginimą šioje civilinėje byloje, nes klausimas dėl eismo įvykio metu jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2005-12-07 nutartį, kuria ieškovei buvo priteistas 500 Lt žalos atlyginimas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes iš pateiktų rašytinių įrodymų, susijusių su jos sveikatos būkle, matyti, kad sveikatos sužalojimai sietini su patirtomis traumomis, kurių aplinkybės buvo tiriamos bei nagrinėjamos baudžiamosiose bylose, todėl sveikatos būklė ir dėl to atsiradusi neturtinė žala priežastiniu ryšiu nėra susijusi su baudžiamųjų bylų ir civilinės bylos nagrinėjimo trukme, kuria buvo grindžiamas ieškinys bei apeliacinis skundas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė nukentėjusiąja buvo pripažinta dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose). Pirmu atveju, dėl 1985-06-06 M. S. jai padaryto kūno sužalojimo, kuris 1989-03-09 buvo kvalifikuotas pagal LTSR BK 112 str. 1 d. Antru atveju, dėl 1996-06-06 M. G. sukelto eismo įvykio, kuris kvalifikuotas pagal LR BK 246 str. 2 d. ir kurio metu ieškovė buvo sužalota.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ieškovės ieškinyje išdėstyti argumentai nėra pagrįsti įrodymais, nei viename iš kartu su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų nėra konstatuota, jog prokuratūra, teismas ar kitos valstybės institucijos būtų pažeidusios teisės aktų reikalavimus, t. y. veikusios neteisėtai. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, t. y. neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kurių neįrodžius žalos atlyginimas negalimas. Apeliantė su tokiais teismo argumentais nesutinka ir nurodo, jog jos ranka rašytuose paaiškinimuose yra išdėstomos aplinkybės, susijusios su jai padaryta žala. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 306 straipsnį, apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (šio Kodekso 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus (1 dalies 4 punktas). Taigi, apeliantė visus argumentus dėl skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumo privalo išdėstyti apeliaciniame skunde, kuris, pažymėtina, negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių dėl, jos nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytų nepagrįstų išvadų dėl to, jog ji neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Jos ranka rašyti prašymai ir rašytiniai paaiškinimai nelaikytini apeliaciniu skundu ar jo sudedamąja dalimi, todėl jose dėstomi apeliantės deklaratyvūs samprotavimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi, dėl ko apie juos plačiau nepasisakoma. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovų teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Ieškovui, reikalaujančiam atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu sprendžia, jog apeliantė nepagrindė savo argumentų šioje dalyje dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus atmeta bei daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl ieškovės ieškinio nepagrįstumo, teismo priimtas procesinis sprendimas yra motyvuotas tinkamai, nurodžius išsamius ir aiškius motyvus.Apeliantė nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime konstatavimu, kad ieškovės vardijami veiksmai, dėl kurių padaryta turtinė ir neturtinė žala, jų padarymo metu pagal galiojusius teisės aktus nebuvo pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, nes Lietuvos Respublika Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos ketvirtąjį, septintąjį ir vienuoliktąjį protokolus ratifikavo ir pradėjo taikyti tik nuo 1995-06-20, o teisė į žalos atlyginimą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, nacionaliniuose teisės aktuose buvo reglamentuota tik 1997-11-04 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011 pateiktais išaiškinimais negali būti vadovaujamasi šioje byloje, kadangi iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Toje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl žalos priteisimo iš fizinių asmenų, padariusių genocido nusikaltimą, dėl kurių yra priimtas ir yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, o šioje byloje sprendžiamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Kaip pagrįstai nurodė atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal bendrą teisės principą Lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja), materialiniams teisiniams santykiams yra taikomos tos teisės normos, kurios galiojo šių santykių atsiradimo ir egzistavimo metu. Teisė į žalos atlyginimą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, nacionaliniuose teisės aktuose buvo reglamentuota tik 1997 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą, kurio l straipsnyje buvo nustatyta, kad jis reglamentuoja žalos, padarytos fiziniam asmeniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, administracinio arešto arba pataisos darbų neteisėto paskyrimo, atlyginimą ir kad šią žalą atlygina valstybė. Šis įstatymas įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d., todėl jo nuostatos negali būti taikomos anksčiau atsiradusiems teisiniams santykiams. Šiuo atveju dalis veiksmų, kuriais tariamai padarytą žalą prašo atlyginti apeliantė, buvo atlikta ne tik iki šio įstatymo, bet ir iki pačios Konstitucijos įsigaliojimo ar 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo priėmimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingi apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami, o pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, kad ieškovės nurodyti pareigūnų veiksmai nebuvo pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti.Apeliantė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams pareikšti teisme. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais ieškovės argumentais nesutinka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, jog teisė reikšti ieškinį dėl žalos, padarytos prokuroro veiksmais atlyginimo, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės sužalojimo, atsirado dar 1991-03-25, kai buvo priimtas nutarimas palikti galioti nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 13-2-007-89, o teisė į ieškinį dėl eismo įvykio ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų ir jų pasėkoje atsiradusios žalos atlyginimo yra atsiradusi 2001-03-06, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį baudžiamojoje byloje, kuria paliko galioti 2000-09-04 R. G. palankų išteisinamąjį nuosprendį. Kadangi ieškovė ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė tik 2015-06-05, teismas sprendė, jog ieškovė yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 str. 8 d., taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo ir pagrindo jį atnaujinti nenustatė. Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos amžių ir sveikatos būklę, sutrukdžiusius jai laiku kreiptis dėl teisminės gynybos – ji daug kartų sirgo, gydėsi ligonėje, yra patyrusi keturis infarktus. Prašo atsižvelgti į tai, kad ji, nors būdama socialiai remtinas asmuo, negalėjo pasinaudoti valstybine teisine pagalba, todėl ilgą laiką, neturėdama pakankamai lėšų, negalėjo gauti jokios teisinės pagalbos. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus laiko nepakankamais tam, jog būtų pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju ieškovė daugiau nei 10 metų praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, toks jos delsimas vertinamas kaip pačios ieškovės aplaidus elgesys, o jos nurodomos įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškovei praleisto ieškinio senaties termino bei pagrįstai atmetė jos ieškinį ir šiuo pagrindu.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.